31  Krėvos Sutartis

Rugpjūčio keturioliktoji buvo karšta, ir Krėvos pilis kvepėjo taip, kaip visos pilys per rugiapjūtę: įkaitusiu akmeniu, javų dulkėmis, arklių prakaitu. Vytautas įjojo pro vartus vėlai ryte, su Gardino sargyba ir Gardino kunigaikščio titulu. Beveik prieš trejus metus jis iš čia išėjo naktį, vilkėdamas tarnaitės suknelę, per rūką, kuris dar kvepėjo jūra.

Rytoj sukaks treji metai. Rytoj Žolinė, Dievo Motinos diena, kurią Ordinas švenčia kaip savo globėjos šventę. Tą dieną jo tėvą rado negyvą.

Kieme rikiavosi svetimų vežimų eilė ir raudonomis gūniomis dengti žirgai. Mažosios Lenkijos ponai bei dvasininkai dairėsi po lietuvišką pilį lyg šeimininkai, apžiūrintys jau suderėtą pirkinį. Šešėlyje prie šulinio sargybinių ietigaliai blizgėjo baltais šerkšno žiedais, tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio. Vytautas praėjo pro lenkus nesustodamas: prieš dvi savaites Jogaila pašaukė jį vienu trumpu sakiniu, nepanašiu į prašymą. Kunigaikštis atjojo, nes priešgyniauti dar neatėjo metas — atsisakyti prireiks tik vieną kartą, ir jis jau žinojo, kuriai dienai tą žodį taupo. Niekas neaiškino, kodėl sutartis sudaroma būtent Krėvoje, viršutinėje menėje tiesiai virš požemių. Visi ir taip suprato.

Prie menės durų jį sustabdė Skirgaila. Jo veidas buvo paraudęs, akys šlapios, kvapas rūgštus nuo alaus.

— Aš nemiegu šioje pilyje, — tarė jis, nors niekas jo neklausė. — Girdi? Per tylu. Čia visada per tylu.

Skirgaila nusijuokė ir nužingsniavo į menę, petimi kliudydamas sieną. Vytautas palydėjo pusbrolį akimis: Trakų valdytojas svyravo lyg žmogus, už tėvonijos raktus atidavęs paskutinę ramybės dieną.

Menė buvo ilga, šviesi ir tvanki. Stalą dengė raudonas audeklas. Lenkai sėdėjo vienoje pusėje, lietuvių didikai kitoje, o stalo gale Jogaila, apsivilkęs baltu lininiu kaftanu, tiesus ir nejudrus, su rankomis, paslėptomis po stalu. Jadvygos nebuvo. Ji liko Krokuvoje, ir apie ją kalbėjo kaip apie sakramentą.

Vytautas buvo pakviestas liudytoju ir laiduotoju. Jo neprašė kalbėti, tik prispausti savo antspaudą šalia Jogailos brolių Skirgailos, Kaributo ir Lengvenio ir stovėti prie lango, kad būtų matomas: Gardino kunigaikštis, didžiojo kunigaikščio pusbrolis, tos pačios giminės kraujas. Ne jo žodis, tik jo vaškas. Tai buvo blogiau, nei jei būtų prašę žodžio. Liudytojas dalyvauja.

Kunigas pranciškonas skaitė pergamentą lotyniškai, o vertėjas pusbalsiu vertė į lietuvių kalbą. Jogaila įsipareigojo priimti krikštą pats ir pakrikštyti visus savo pavaldinius. Prie Lenkijos karūnos raštas amžiams „prijungė“ Lietuvos bei Rusios kunigaikštystes, įpareigojo paleisti lenkų belaisvius ir atkovoti prarastas valdas. Galiausiai Vilhelmui Habsburgui už nutrauktas sužadėtuves skirta sumokėti du šimtus tūkstančių florinų — šį skaičių raštininkas perskaitė lengvai, lyg svertų grūdų maišą.

Vienas lenkų ponas, žilas, su sidabrine grandine ant krūtinės, atsistojo ir pasakė kalbą. Jis dėkojo Dievui, kad pagonių kunigaikštis atsigręžė į Šviesą, ir dėkojo kunigaikščiui, kad šis neša Šviesą savo tautai. Žodį „žemė“ jis tarė kaip antstolis, matuojantis lauką. „Lietuva“ skambėjo retai ir tik kaip vieta, kur yra žemės. Vytautas suskaičiavo: šešis kartus jie pasakė „prijungti“ ir nė karto „susitarti“. Jogaila linkčiojo, žiūrėdamas į savo rankas.

Skirgaila sėdėjo kiek atokiau, šonu į stalą, su alaus ąsočiu, kurį pildavosi pats, nelaukdamas tarno. Buvo vidurdienis, o jis jau buvo girtas. Prakaitas ritosi jam nuo kaktos, ir kas kelias eilutes jis žvilgtelėdavo į grindis, tarsi kažkas po jomis galėtų pakilti. Jis žinojo, kas ten, apačioje. Vytautas pastebėjo, kad Skirgaila nė karto nepažvelgė į Jogailą.

Vytautas įbedė žvilgsnį į grindų plokštes. Jos buvo lygios, rudos, ir nieko ant jų nebuvo pasikeitę: nei dėmės, nei plyšio. Tai erzino labiausiai. Po tokiu lygiu paviršiumi viskas turėjo būti matoma.

Pro langą krito saulė, bet stiklą iš apačios dengė šerkšnas.

Iš pradžių Vytautas pamanė, kad mirguliuoja saulės atšvaitai. Tačiau balti šerkšno paparčiai pamažu plito kiekvienoje lango plokštelėje, lyg nematoma ranka vedžiotų raštą, nors menėje tvyrojo tvankuma. Lotyniški žodžiai geso vos išsprūdę iš skaitančiojo lūpų ir nebeaidėjo po skliautais; kunigo balsas plonėjo, raštininko plunksna slinko pergamentu be garso. Apie staigų šaltį niekas neužsiminė — susirinkusieji nematė nieko, kas galėtų sutrukdyti sandėriui, tik vienas Lenkijos vyskupo kapelionas pūtė į sugrubusius pirštus.

Jogaila paėmė plunksną. Jo ranka sustojo virš pergamento.

Prieš akis Jogailai plytėjo ne pergamento eilutės, o apšalęs lango stiklas, o po kojomis, už vieno akmeninio skliauto, slėgė nebylus požemis. Viską buvo galima išaiškinti būtinybe: Ordiną, krikštą, karūną, karalaitę, kurios dar nė karto nebuvo regėjęs. Nepateisinamas liko tik vienas darbas, ir kunigaikštis trumpam nuleido žvilgsnį į grindų plokštes, lyg tikrindamas, ar po jomis vis dar tylu. Paskui pakėlė galvą ir pasirašė; iš visos menės tą dvejonių akimirką pastebėjo tik Vytautas su Skirgaila. Rašalas krito šaltas, o vaškas po antspaudu akimirksniu sustingo.

— Amen, — tarė pranciškonas, ir žodis nuskambėjo kaip iš po vandens.

Lenkai atsistojo, linkčiodami vienas kitam. Skirgaila ištuštino ąsotį ir prisispaudė ranką prie krūtinės, lyg skaudėtų. Vytautas nelaukė, kol raštininkas pradės skaityti nuorašą. Jis išėjo pro duris, kurių niekas nesaugojo, ir nusileido siaurais laiptais, kuriais prieš trejus metus jį vedė sargyba.

Ant vidurinės pakopos sėdėjo Henė, pasidėjęs šalia nebylią juokdario kepurę. Tarp pirštų be garso kilo ir leidosi trys juodi akmenys, kaskart paklusniai sugrįždami į ištiestą saują. Du skriejo lygia lanko linija, o trečiasis vis suvirpėdavo ore, nukrypdavo į šalį ir įkrisdavo į delną vėluodamas.

— Vienas visada svyruoja, — pasakė Henė. Jis sugavo trečiąjį akmenį, kai šis jau beveik palietė laiptą. — Tik nesakyk, kuris.

Vytautas sustojo vienu laiptu žemiau.

— Ko tu čia?

— Kur sutartys, ten ir aš, kunigaikšti, — atsakė Henė, vis dar žiūrėdamas į akmenis. — Aš nekuriu sandėrių. Aš juos tik saugau, kol kas nors ateina pasiimti.

Jis nusišypsojo, ir Vytautas pastebėjo, kad jo kvėpavimas, skirtingai nei paties Vytauto, šaltyje nesirodė garu. Daugiau jis nieko neklausė ir nusileido žemyn.

Apačioje laiptai baigėsi trumpu koridoriumi ir dvejomis durimis. Antrąsias jis pažino: už jų jis pralaukė paskutines tris tėvo naktis, o paskui — ilgus mėnesius iki pat savo pabėgimo. Per vos delno pločio angą išgirdo žinią. Pirmosios buvo neužrakintos. Jis įėjo.

Čia jo tėvas mirė, o jis buvo už sienos, ir girdėjo tik vilkų staugimą naktį ir tylą ryte.

Kamera buvo tuščia. Šiaudus kažkas išnešė, grindis išplovė, sieną nubaltino kalkėmis, bet vienas grindų akmuo, kur turėjo gulėti žmogus, vis tiek buvo kitos spalvos nei kiti. Prie sienos kabėjo geležinis žiedas. Akmuo atsimena tai, ko žmonės norėtų užmiršti. Čia buvo tvanku ne nuo karščio, o nuo drėgmės, kuri niekada neišdžiūsta. Vytautas išsitraukė gintarą iš kapšelio. Jis buvo šaltas. Ne miręs, kaip Tepliavoje, bet šaltas kaip akmuo šulinio dugne. Jūros jis nebejautė. Nuo tos nakties prie Jogailos stovyklos, kai paskutinį kartą pajuto motinos ranką, ji nebeliko. Nebuvo nei peties lietimo, nei ūžesio be žodžių. Tik žemė, kuri atsimena, ir jis, vienas, mokantis už viską savo paties kaina.

Jis priglaudė ausį prie angos sienoje, per kurią kadaise gavo žinią. Anapus nieko nebuvo: tik šaltas oras, kvepiantis pelėsiu ir kalkėmis, ir laukimas, kuris niekur nepasidėjo. Paskui uždėjo delną ant sienos ten, kur turėjo būti guolis. Nieko nesakė. Kam kalbėti su siena? Bet iškvėpdamas pamatė savo garą, baltą kaip žiemą, ir suprato, kad šerkšnas čia atkeliavo pirmiau už visus kitus.

Viršuje, per grindis ir skliautus, slopus aidas atnešė kėdžių trinktelėjimą ir kažkieno juoką. Kieme pajudėjo vežimai. Vytautas nežinojo, kas ką tik gimė viršuje. Jis žinojo tik tai, kad nė vienas žodis, pasirašytas virš jo galvos, nebus jo žodis, ir kad Gardinas, Brasta ir pusė Lietuvos žemės nėra tas pats, kas tėvo pilis prie ežero. Dar nesprendė, ką darys. Žinojo tik, kad vilkas, kuris mokosi laukti, vis tiek lieka vilku. Jis stovėjo toje kameroje tol, kol gintaras delne pasidarė šiek tiek šiltesnis, tik nuo jo paties rankos, ir tada išėjo.

Laiptai buvo tušti. Henės nebebuvo. Tik ant pakopos, kur jis sėdėjo, liko tamsus, apvalus atspaudas, kaip nuo šalto akmens, ilgai gulėjusio ant šlapios žemės.