4  Vilko Perspėjimas

Trakų pilies ginklinėje tvyrojo sunkus metalinis kvapas — geležies, aliejaus ir senų odinių dėklų mišinys. Čia Vytautas jautėsi geriausiai. Čia nebuvo vietos dviprasmybėms, kurios užpildė tėvo menę po Jogailos pasiuntinių atvykimo. Čia kiekvienas daiktas turėjo savo svorį, savo aštrumą ir savo paskirtį.

Prie masyvaus ąžuolinio darbastalio, skersvėjyje virpant vienišai žvakei, Vytautas laikė tėvo Kęstučio kalaviją — ginklą, mačiusį daugiau kautynių, nei Jogailos pasiuntiniai buvo skaitę raštų. Švelnia drobe jis lėtai šluostė geležtę, nykščiu užčiuopdamas kiekvieną kryžiuočių plieno paliktą įrantą. Šis kalavijas jam reiškė ir tėvo ranką, ir visą jų giminės palikimą.

Tą vakarą, šviesai nykstant, jis pastebėjo tai, ko niekada nebūtų tikėjęsis: mažą, rausvai rudą dėmę ties rankena, ten, kur ašmenys jungiasi su oda.

Rūdys. Ant jo tėvo kalavijo.

Tokia dėmė ant tėvo geležtės Vytautui prilygo blogam ženklui. Kęstutis savo ginklą visada prižiūrėdavo pats, prieš kiekvieną žygį ir po kiekvienos sargybos. Jei ant ašmenų įsimetė rūdys, vadinasi, ir paties senojo kunigaikščio budrumas jau blėso.

— Vytautai.

Jis krūptelėjo, bet neatsisuko. Pažino šį žingsnį — sunkų, bet užtikrintą. Tėvas stovėjo duryse, šešėlis nutįso per visą ginklinę, uždengdamas pusę šarvų. Kęstutis vis dar vilkėjo tuos pačius drabužius, su kuriais priėmė pasiuntinius — sunkų vilnonį apsiaustą, kuris dabar kvepėjo ne tik dūmais ir midumi, bet ir kažkuo svetimu, saldžiu. Tėvas atrodė ne tiek pavargęs, kiek pasimetęs naujame laike.

— Tėve, — Vytautas padėjo kalaviją ant stalo, pasukdamas rūdžių dėmę į viršų. — Ar matei juos? Tikrai matei juos, o ne jų šilkus?

— Mačiau, sūnau. Ir priėmiau jų dovanas, kaip reikalauja mūsų papročiai. Jogaila negali kaltinti mūsų svetingumo stoka.

— Dovanos! — Vytautas sugniaužė kumščius, kad net nagai įsmigo į delnus. — Sabalo kailiai, kurie supūva nuo vieno lietaus, ir Venecijos vaškas, kvepiantis dvaro menėmis. Jie atvežė ne dovanas, tėve, o migdomąjį viralą, kad užmerktume akis prieš pavojų. O ta grandinė? Ar matei ant jos įspaustą ženklą?

— Mačiau.

— Rygos. Ordino miesto.

Kęstutis lėtai įžengė į ginklinę ir uždarė duris. Čia, tarp šalto plieno, jie galėjo kalbėtis be kaukių, kurias menėje privalėjo dėvėti. Pilyje buvo per daug ausų, kurios priklausė ne tik jiems.

— Jie kvepia taika, Vytautai, — pasakė jis, bet balse nebuvo tikrumo. Žodžiai nuskambėjo taip, tarsi pirmiausia bandytų įtikinti pats save.

— Ne, tėve. Jie kvepia išdavyste. Saldi išdavystė visada slepia mirties kvapą.

Tyla, užgulusi ginklinę, buvo sunkesnė už šimtą grandininių šarvų. Vytautas iš slapto dėklo ištraukė susiglamžiusį, purviną pergamentą. Raštas atrodė senas ir išdžiūvęs, jį perrašė daug rankų.

— Dovydiškės, — tarė jis balsu, kuris priminė trinamus akmenis. — 1380-ieji. Kol mes kovojome rytuose, Jogaila slapta susitarė su Ordinu: nekliudyti jam, kol kryžiuočiai degins tavo žemes. Mano vyrai, kurie paaukojo gyvybes, kad tai gautų, matė kryžiaus ženklą šalia jo vardo.

Kęstutis pažvelgė į pergamentą, bet nepaėmė.

— Aš mačiau originalą, sūnau, — pasakė jis tyliai. — Pernai rudenį, Vilniuje, Jogailos skrynioje. Man nereikia kopijos.

— Taip. Matei. — Vytautas žengė artyn, jų veidai buvo vos per sprindį. — Pernai jis stovėjo prieš tave be šarvų, o sutartis gulėjo tavo delne. Vilnius buvo mūsų. Vienas žodis, tėve, ir šiandien neturėtume apie ką kalbėtis. O tu pasakei: kraujas yra kraujas. Ir paleidai jį į Krėvą su arkliais ir šeimyna. Pernai mes jį pasigailėjome. O birželį, kai tu jojai prieš Kaributą, rygietis Hanulas su miestiečiais atidavė jam Vilniaus pilį ir miestą.

— Aš laimėjau Vilnių ne tam, kad nukirsčiau savo brolio vaiką, — tarė Kęstutis. — Jei dėl šalies reikia žudyti savo kraują, kokia tada ta šalis?

— Gyva, tėve. Šalis, kuri gyva.

— Jis Algirdo kraujas. Ir Skirgaila prisiekė man Perkūno vardu, čia, šioje pilyje, ir paspaudė ranką. Perkūno vardu, Vytautai.

— Skirgaila prisieks bet kam, kas jį pasiklausys, — atsakė Vytautas. — Perkūnas ir tą prisiekimą sutaupys vėlesniam laikui.

— Tai tu nebetiki nė Perkūnu?

— Tikiu. Todėl ir bijau už Skirgailą. — Vytautas nuleido balsą. — Aš tavo sūnus. Jei aš tave išduočiau, jei parduočiau Trakus už blizgančią karūną, ar tu man atleistum vien todėl, kad mus sieja tas pats kraujas? Jogailos akyse aš nematau giminystės. Matau skaičius. Jis skaičiuoja, kiek kainuoja tavo galva. Mano vyrai matė Hanulo vežimus, plaukiančius iš Rygos, ir Ordino pasiuntinį jo menėje. Dovydiškės buvo popierius, tėve. Dabar jau darbas.

Kęstutis tylėdamas nužvelgė sūnų. Prieš jį stovėjo jo paties išugdytas vilkas — šiurkštus, aštrus, neturintis jokių iliuzijų. Senasis kunigaikštis ir gerbė tokį sūnaus įniršį, ir sielojosi matydamas, kaip senoji riteriška garbė, kuria rėmėsi visą savo kruviną amžių, trupa po Vytauto žodžiais.

— Tu matai vilkus ten, kur bėga tik alkani šunys. Pasaulis tau tamsus.

— Ne, tėve. Matau vilkus ten, kur jie tyko šešėliuose. O tu atsisakai žiūrėti į tamsą, nes bijai pamatyti ten pažįstamus veidus.

Vytautas vėl paėmė kalaviją ir šiurkščiu nykščiu prilietė rūdžių dėmę.

— Žiūrėk. Net tavo ištikimiausias ginklas aprūdijo. Geležis jaučia pavojų anksčiau už tave.

Kęstutis nuleido galvą, ir jo žvilgsnis vėl užkliuvo už rūdžių dėmės. Paskui senis pakėlė akis į sūnų — ramias, kietas, apsisprendusias. Taip žiūri ne pergalės besitikintis vadas, o vyras, nutaręs savo kelią nueiti iki galo.

— Kai Jogaila pašauks, mes josime pas jį į stovyklą, — tarė jis beveik šnabždėdamas.

— Tėve, tai savižudybė!

— Mes josime, Vytautai. Aš nesu toks kaip Jogaila. Neslėpsiuos po gedulo skraistėmis ir nesiųsiu melagingų pasiuntinių. Įžengsiu į jo menę, pažiūrėsiu jam į akis ir paklausiu tiesos. Noriu, kad jis pamatytų mane prieš mane išduodamas.

— O jei jis meluos? Jis tikrai meluos!

— Tegul meluoja man į akis. Paklausiu dar kartą.

Vytautas patraukė pergamentą nuo stalo ir jo vietoje padėjo tris ginklinės galąstuvus. Vienas buvo Trakai, kitas — kelias iš Vilniaus, trečias — brasta.

— Galime laukti čia. Tegul jis ateina be Ordino. Arba kalbėtis lauke, po dviem vėliavomis. Kiekvienas atsiveda po dešimt vyrų. Nė vienų vartų, nė vienos svetimos sienos.

Kęstutis pasuko brastą žymintį akmenį.

— O jeigu neateis?

— Tada bent būsime savo pilyje.

— Su rugiais, kuriuos žmonės suvežė mums, užuot palikę sau. Kiek jų liks, kai mes ir arkliai sulauksime rudens? — Jis pastūmė Trakus arčiau Vilniaus kelio. — Ordinas nelauks, kol mes susitarsime. Kai reikės rinktis, prie kurių vartų stovėti, nebegalėsiu stovėti prie abejų.

— Išleiskime šeimynas dabar. Paslėpkime grūdus. Jis užims tuščią vietą.

— Tavo motina važiuos. O kiti? Pasakysi kiekvienam žmogui, kad atiduotų namus tam, kuriam tu nenori atiduoti pilies?

Vytautas suėmė stalo kraštą. Pro uždaras duris pasiekė vežimo bildesys; kažkas kieme barė per lėtai einantį arklį.

— Tu pats išvardijai, ką jis mums gali padaryti. Kodėl tada nori jo stovyklos?

— Nes ten dar galėčiau priversti jį rinktis prie savų vyrų akių. Atėjo dėdė, priėmęs Skirgailos priesaiką. Jei laužys, nebegalės sakyti, kad mes pradėjome. Ne visi, kurie šiandien stovi už jo, nori stovėti už priesaikos laužytojo.

— Ir kas iš to bus mums, jeigu gulėsime po žeme?

Kęstutis neatsakė iš karto. Paimtas galąstuvas paliko ant pirštų pilkšvų dulkių.

— Tu gali likti, — tarė jis.

Vytautas pažvelgė į tuos tris akmenis. Tėvas jų nenustumdė atgal: brasta vis dar gulėjo ten, kur buvo ją padėjęs sūnus.

— Kad jis galėtų grasinti tavimi, kol aš lauksiu prie savo vartų?

Kęstutis nuvalė pirštus į skiautę. Vytautas sudėjo galąstuvus į lentyną, bet pergamento nebeslėpė.

— Gerai, — Vytautas pagaliau pasidavė. — Važiuosime. Bet aš imsiu savo asmeninę apsaugą. Vyrus, kurie negeria Jogailos midaus.

— Imk ir mano, — atsakė Kęstutis ir atidarė duris.

Koridoriuje, atsirėmęs į šaltą sieną, stovėjo žmogus, kurio Vytautas nebuvo girdėjęs ateinant. Pilkaplaukis, sukumpusiais pečiais, su plonu, siūlo storumo randu per gerklę. Jis nepakėlė galvos, kol Kęstutis į jį nepažvelgė, o tada pakėlė ir pažvelgė akimis, kurios žvakės šviesoje buvo skaidrios kaip gintaras — geltonos, nemirksinčios, vilko akimis. Ant diržo kabėjo kalto geležies sagtis: vilko galva be antkaklio.

— Jonas eis su tavimi, — pasakė Kęstutis. — Ir jo vyrai. Jie nė iš vienos rankos duonos neima, kol ta ranka pirmoji jiems nepadalija. Tokie jie.

Jonas linktelėjo vieną kartą. Vytautas jį matydavo nuo vaikystės, visada per žingsnį už tėvo, tylų kaip siena, ir niekada nebuvo išgirdęs jo balso. Dabar šmėstelėjo prisiminimas, kurio nesugebėjo pagauti: pasakojimai apie vyrus, kurių šunys nemėgsta.

Kęstutis pasuko, bet ant slenksčio sustojo. Ranka pakilo prie krūtinės ir trumpai sugniaužė sidabrinį vilką ant odinio dirželio — pasitikrino, ar amuletas dar savo vietoje.

— Šitas važiuoja su manimi, — pasakė jis. — Kol galiu.

— Tėve…

— Ir dar, Vytautai. — Jis neatsisuko. — Tu esi geriausias karys, kokį šis kraštas matė per šimtą metų. Bet karas kartais prasideda ne tada, kai susiduria kalavijai, o tavo paties širdyje, kai nusprendi, kad pasitikėjimas yra silpnybė. Saugokis, kad naikindamas vilkus pats netaptum pabaisa.

Jis išėjo. Jonas nusekė paskui, be garso, kaip šešėlis.

Vytautas liko vienas. Žvakės liepsna prisiplojo ir vėl iškilo. Jo žvilgsnis dar kurį laiką stovėjo įbestas į užsivėrusias duris.

Durys vėl girgžtelėjo. Vytautas atsisuko su durklu rankoje — ir atsiduso, nes tarpduryje, pusiau įsmukęs kaip vagis, stovėjo Daumantas: viena ranka laikė ragaišio pusę, kita — molinį ąsotį.

— Virtuvė šiandien dosni, — pasakė Daumantas. — Aš pasakiau virėjai, kad tu miršti iš bado, o ji pasakė, kad aš melagis. Vis tiek davė.

Jis buvo vyresnis už Vytautą trejais metais — aukštas, šiek tiek sukumpęs, plaukai kaip pernykščiai šiaudai, o viršutinis priekinis dantis nulūžęs per pusę. Tą dantį jis prarado, kai Vytautui buvo dešimt: berniukas supyko ir sudaužė jį medinio kalavijo rankena. Daumantas į Trakus buvo atvežtas kaip be tėvo likęs vaikas, žemaičių bajoro sūnus, ir Kęstutis pavadino jį antruoju sūnumi. Būtent jis pirmasis padavė Vytautui lanką ir tris metus kantriai mokė jį laikyti. Ant abiejų jų delnų buvo po baltą randą: prieš dvidešimt metų jie ant ąžuolo sumaišė kraują ir prisiekė būti broliais.

— Girdėjai? — paklausė Vytautas.

— Pusę. Kitą pusę girdėjau iš to, kaip tu žiūri į sieną. — Daumantas padėjo ąsotį ant stalo ir pasiūlė ragaišį. — Valgyk. Vyras, kuris nevalgo, kirs tik orą.

Vytautas paėmė, bet nevalgė.

— Tu neturi važiuoti. Turi motiną Žemaitijoje, turi žemės…

— Motina sako, kad aš tavo šešėlis. Aš jai atsakiau, kad šešėlis bent jau nesiskundžia. — Daumantas nusišypsojo, parodydamas nulūžusį dantį. — Neprašyk manęs likti, Vytautai. Aš ne šuo, kuris laukia šeimininko švilpuko. Tavo tėvas mane vadina sūnumi, tai jei pasiklysi, turiu teisę tau įkrėsti.

— Tau aš pasitikiu, — pasakė Vytautas ir tik tada suprato, kad pasakė tai garsiai.

— Žinau. — Daumantas staiga pasidarė rimtas. — Tik pažadėk vieną dalyką. Jei kada abejosi manimi, pasakyk tiesiai. Verčiau gausiu kirvį į veidą nei žvilgsnį per petį.

— Aš niekada tavimi neabejosiu.

— Visi taip sako, — atsakė Daumantas ir stuktelėjo jam į petį kumščiu, kaip darė nuo vaikystės. — Valgyk.

Vytautas suvalgė. Ragaišis buvo šiltas, su medumi ir kmynais, ir jis staiga prisiminė, kad pasaulyje yra dalykų, kurie nė kiek nekvepia vašku.

Daumantas palenkė ąsotį virš jo taurės. Nepylė.

— Tu išgėrei viską, — pasakė Vytautas.

— Pusę išlaisčiau ant laiptų. Reikėjo tavo virėjos negėdinti.

Vytautas nusijuokė, ir draugas atsisėdo ant suolo prie pat ginklų stovo. Iš po kojos išsitraukė odinį dėklą, kurį buvo netyčia prisėdęs, ir susiraukė.

— Šitam reikės naujos siūlės. Paduok ylą.

— Ginklininkas rytoj susiūs.

— Rytoj jis skaičiuos kalavijus. Paduok.

Vytautas padavė įrankį ir laikė odą, kol Daumantas traukė siūlą. Vieną skylę dūrė per arti krašto. Draugas nestipriai tvojo jam per pirštus ir liepė pradėti iš naujo.

— Taip ir su lanku būdavo, — tarė Vytautas. — Viską turėdavau pradėti iš naujo.

— Nes tu taikydavaisi į mano strėlę, ne į žvėrį.

— Norėjau pralenkti tave.

— Ir pataikydavai į kelmą. Bet greitai.

Jis parodė nulūžusį dantį, ir Vytautas, pirmą kartą tą vakarą, nuleido pečius. Laikė dėklą pakreipęs į žvakę. Rūko ir vaško nebeužuodė; odos kvapas buvo toks stiprus, kad užpildė visą kambarį.

— Kada paskutinį kartą buvai pas motiną?

— Prieš sėją. Dabar turbūt gailisi mane leidusi. Jai reikia žmogaus, kuris neleistų skriausti jos samdinių.

— Kas juos skriaudžia?

— Ji pati. Kai jai skauda sąnarius, visas kiemas dirba per lėtai. — Daumantas įsikando siūlą. — Galvoju per žiemą likti namuose. Sutaisyti klėtį. Tu manęs turbūt nepaleistum.

— Paleisčiau.

Daumantas pažvelgė į jį virš sulenktos odos.

— Dabar lengva žadėti. Kai reikės vyro prie vartų, pamatysime.

— Atvažiuosiu pats klėties taisyti.

— Tada verčiau nevažiuok. Paskutinį kartą tavo taisyta sklendė išlaikė pusę nakties.

Vytautas patraukė dėklą, lyg norėtų atimti nebaigtą darbą, bet Daumantas laikė tvirtai. Jie akimirką tampė odą, kol siūlas cyptelėjo. Abu sustojo. Daumantas prikišo ją prie akių ir surado įplyšimą.

— Na, dabar jau taisysi.

Jis padėjo ylą Vytautui į delną ir liko sėdėti. Kai šis pagaliau užbaigė siūlę, prie durų pasigirdo berniuko žingsniai. Arklidėje reikėjo rankų: kumelė nenorėjo ėsti, o vyresnysis arklininkas buvo išėjęs.

— Eisiu, — tarė Daumantas.

— Tu apie arklius neišmanai daugiau už mane.

— Todėl ir ateik. Dviese atrodysime išmintingesni.

Vytautas žengė iki slenksčio, bet atsigręžė į ant stalo gulintį kalaviją. Daumantas jo neskubino. Paėmė sutaisytą dėklą, patikrino siūlę nykščiu ir pakabino atgal. Arklidžių berniukas laukė, žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą.

— Tu eik, — pasakė Vytautas. — Aš dar pabūsiu.

Daumantas pasiėmė tuščią ąsotį. Nuo suolo susirinko ragaišio trupinius, sumetė į delną ir atidavė berniukui.

Kai draugas išėjo, Vytautas dar ilgai sėdėjo prie siauro lango. Pilies kieme nutilo paskutinės rugiapjūtės dainos. Medžių viršūnės tyliai siūbavo, nors vėjo nebuvo. Mėnulio šviesoje šešėliai ant ežero kranto atrodė kaip kariai, atsišlieję į pilies sienas. Tolumoje, už ežero, nuaidėjo vilkų staugimas — ilgas, šiurpus, pilnas alkio. Vytautas žinojo, kad tai ne vėjas. Vilkai artėjo, ir jie kvepėjo ne mišku, o žvakių vašku ir siera.