3  Vilko Perspėjimas

Trakų pilies ginklinėje tvyrojo sunkus, metalinis kvapas — geležies, siera kvepiančio aliejaus ir senų odinių dėklų mišinis. Tai buvo erdvė, kurioje Vytautas jautėsi geriausiai. Čia nebuvo vietos dviprasmybėms, kurios užpildė tėvo menes po Vilniaus pasiuntinių atvykimo. Čia kiekvienas daiktas turėjo savo svorį, savo aštrumą ir savo aiškią paskirtį.

Vytautas stovėjo prie masyvaus ąžuolinio darbastalio, apšviesto vienišos vaškinės žvakės, kuri neramiai virpėjo nuo skersvėjo. Jo rankose buvo Kęstučio kalavijas — galingas ginklas, kurio ašmenys matė daugiau mūšių, nei Jogailos pasiuntiniai perskaitė knygų. Jis lėtai valė metalą švelnia skiaute, jausdamas kiekvieną įbrėžimą, kuris prisiminėdavo kryžiuočių plieno susidūrimus. Tai buvo ne tik įrankis žudyti; tai buvo giminės tęstinumo žymė.

Tačiau šį rudenį, šviesa nykstant, jis pastebėjo kažką, ko niekada anksčiau nebūtų tikėjęsis pamatyti: maža, rausvai ruda dėmė ties rankena, ten, kur ašmenys jungiasi su oda.

Rūdys. Ant jo tėvo kalavijo.

Tai nebuvo tik metalo rūdija. Vytautui tai atrodė kaip žemės pranašavimas – kaip žemė pati praneštų apie pabaigą. Jei tėvas leido rūdims paliesti savo ginklą, vadinasi, jis leido joms paliesti ir savo budrumą. Sustingimas buvo mirtinas, ypač dabar, kai tamsa aplink Lietuvą tirštėjo.

— Vytautai.

Jis krūptelėjo, bet neatsisuko. Žinojo šį žingsnį — sunkų, bet užtikrintą. Tėvas stovėjo duryse, jo šešėlis nutįso per visą ginklinę, uždengdamas pusę eksponuojamų šarvų. Kęstutis vis dar vilkėjo tuos pačius drabužius, su kuriais priėmė pasiuntinius — sunkų vilnonį apsiaustą, kuris dabar kvepėjo nebe tik dūmais ir midumi, bet ir kažkuo svetimu, saldžiu. Tėvas atrodė ne tiek pavargęs, kiek pasimetęs naujajame laike.

— Tėve, — Vytautas padėjo kalaviją ant stalo, pasukdamas rūdžių dėmę į viršų. — Ar matei juos? Tikrai matei juos, o ne jų šilkinius drabužius?

— Mačiau, sūnau. Ir priėmiau jų dovanas, kaip to reikalauja mūsų papročiai. Jogaila negali kaltinti mūsų svetingumo stoka.

— Dovanos! — Vytautas pajuto, kaip jo rankos nesąmoningai suspaudžia kumščius, kol nagai įsmigo į delnus. — Samūro kailis, kuris pūva nuo vieno lietaus lašo, ir Venecijos vaškas, kuris kvepia kaip moters kambarys. Tai ne dovanos, tėve. Tai raminantys vaistai. Jie atėjo tam, kad mes užmerktume akis prieš tai, kas tikra. Kodėl jie kvepia ne Lietuva, o išmintingais svetimšaliais?

Kęstutis lėtai įžengė į ginklinę ir uždarė sunkias duris. Čia, apsuptyje šalto plieno, jie galėjo kalbėtis be kaukių, kurias privalėjo dėvėti menėje. Pilyje buvo per daug ausų, kurios priklausė ne tik jiems.

— Jie kvepia taika, Vytautai, — pasakė Kęstutis, bet jo balse nebuvo tikrumo. Tai buvo žmogaus balsas, kuris bando įtikinti pirmiausia save.

— Ne, tėve. Jie kvepia išdavyste. Saldi išdavystė visada uždengia mirties kvapą.

Tyla, kuri užgulė ginklinę, buvo sunkesnė už šimtą grandininių šarvų. Vytautas priėjo prie stalo ir iš slapto dėklo išsitraukė susklostytą, purviną pergamentą. Dokumentas atrodė senas ir išdžiūvęs — jį perrašė daug rankų, jis kvepėjo pražangomis ir mirties kvapu. Tai nebuvo pasaka; tai buvo mirties nuosprendis.

— Dovydiškės, — tarė jis, balsu, kuris priminė trinamus akmenis. — 1380 metai. Kol mes su tavimi kovojome rytuose, Jogaila pasirašė slapta sutartį su Ordinų. Jis pažadėjo jiems Žemaitiją. Mūsų širdį, tėve, — tai mūsų kraštas. Jis pažadėjo jiems laisvą kelią nužudyti tave, mainais už pagalbą jo paties ambicijoms.

Kęstutis pažvelgė į pergamentą, bet jo nepaėmė. Jo pirštai, kadaise tokie tvirti ant vadžių, dabar lėtai virpėjo.

— Tai gandai, sūnau. Žmonės mėgsta kalbėti baisumus, kai bijo permainų. Jogaila niekada neitų prieš savo giminę.

— Tai ne gandai. Tai mano geriausių žvalgų, vyrų, kurie paaukojo gyvybes, kad tai gautų, pranešimas. — Vytautas mostelėjo į pergamentą su tokia jėga, kad žvakės liepsna vos neužgeso. — Jie buvo ten, Dovydiškėse. Jie matė kryžiaus ženklą šalia Jogailos vardo. Jis jau nėra mūsų sąjungininkas. Jis yra sūris spąstuose, o mes dabar esame pelės, kurios uostančios vašką.

— Jis yra mano brolio sūnus! Algirdo kraujas! — Kęstučio balsas staiga pakilo, aidas nuvilnijo per ginklus.

— Ir aš esu tavo sūnus. — Vytautas žengė dar arčiau, jų veidai buvo vos per sprindį. — Bet jei aš išduočiau tave, jei aš parduočiau Trakus už blizgančią karūną, ar tu man atleistum vien todėl, kad mus sieja tas pats kraujas? Jogailos akyse matau ne kraujo ryšį, o skaičius. Jis skaičiuoja, kiek kainuoja tavo galva.

Kęstutis ilgai žiūrėjo į sūnų. Vytautas buvo tas pats vilkas, kurį jis išugdė — šiurkštus, aštrus, neturintis jokių iliuzijų. Senasis kunigaikštis juto pagarbą šiam įniršiui, bet kartu ir didžiulį sielvartą. Jis matė, kaip senasis garbės kodeksas, pagal kurį jis gyveno visą savo ilgą, kruviną gyvenimą, dabar trupa po Vytauto žodžiais.

— Tu matai piktus vilkus ten, kur bėga tik alkani šunys, Vytautai. Pasaulis tau tamsus.

— Ne, tėve. Aš matau vilkus ten, kur jie tyko šešėliuose. O tu tiesiog atsisakai žiūrėti į tamsą, nes bijai pamatyti ten nepažįstamus veidus.

Vytautas dar kartą paėmė kalaviją ir prilietė rūdžių dėmę savo šiurkščiu nykščiu.

— Žiūrėk, tėve. Net tavo ištikimiausias ginklas pradeda rūgti. Žalvaris jaučia pavojų anksčiau už tave. Mes per ilgai laukėme. Per ilgai tikėjome pažadais, kurie buvo rašomi ne rašalu, o nuodais.

Kęstutis nuleido galvą. Jo žvilgsnis užkliuvo už rūdžių. Paskui jis vėl pažvelgė į sūnų, ir jo akys buvo pilnos baisaus tikrumo. Tai nebuvo nugalėto žmogaus žvilgsnis, tai buvo žmogaus, kuris nusprendė eiti iki galo, jei tik būtų reikia.

— Rytoj mes važiuojame į Vilnių, — tarė jis tyliai, beveik šnabždėdamas.

— Tėve, tai savižudybė! Neik į jų irklas!

— Mes važiuojame, Vytautai. Nes aš nesu toks kaip Jogaila. Aš nepasislėpsiu po gedulo skraistėmis ir neišsiųsiu melagingų pasiuntinių. Aš įžengsiu į jo menę, pažiūrėsiu jam tiesiai į akis ir paklausiu tiesos. Noriu, kad jis pamatytų mane prieš mane išduodamas.

— O jei jis meluos? O jis tikrai meluos!

— Tada aš žinosiu. Tyla po melo skamba garsiau už bet kokį prisipažinimą.

Vytautas norėjo surėkti. Norėjo purtyti tėvą už pečių, rėkti, kad jis veda juos tiesiai į spąstus, iš kurių nėra kelio atgal. Bet pamačius Kęstučio veidą — tą gilų, tragišką liūdesį — jis suprato. Tėvas nebuvo aklas. Jis bijojo. Bet jis bijojo ne mirties. Jis bijojo gyventi pasaulyje, kuriame negalima pasitikėti savo šeima. Nes jei šeima kerta į nugarą, vadinasi, visa tikrovė, kurioje jis gyveno, buvo melas.

— Gerai, — Vytautas galiausiai pasidavė, pajutęs širdies smūgį. — Mes važiuosime. Bet aš imsiu savo asmeninę apsaugą. Geriausius savo vyrus, kurie negeria Jogailos midaus. Mes būsime pasiruošę visiems grėsmiams.

Kęstutis linktelėjo, tarsi šitas sprendimas būtų nuėmęs dalį akmens nuo jo krūtinės. Jis atsigręžė eiti link durų, bet ant slenksčio sustojo. Oras ginklinėje staiga pasidarė ledinis.

— Vytautai, — pasakė jis neatsisukdamas. — Tu esi geriausias karys, kokį šis kraštas matė per šimtą metų. Bet kartais karas prasideda ne tada, kai susiduria kalavijai. Jis prasideda tavo paties širdyje tą akimirką, kai tu nusprendi, kad pasitikėjimas yra silpnybė. Saugokis, kad naikindamas vilkus, pats netaptum pabaisa.

Jis išėjo, palikdamas sūnų vieną tarp šalto metalo šešėlių.

Vytautas stovėjo tamsumoje ir klausėsi tėvo žingsnių, kurie klausėsi koridoriuje, kol visai išnyko. Paskui jis vėl pažvelgė į tėvo kalaviją. Rūdys vis dar buvo ten. Ir, jam atrodė, ji plito tiesiog akyse, ryjant sidabrinį blizgesį.

Jis paėmė aštrų akmenį ir pradėjo trinti geležį su dideliu pykčiu. Akmuo klykė lietęsis su geležimi, skraidė kibirkštys, bet kuo labiau jis stengėsi, tuo aiškiau suprato: kai kurios dėmės yra per gilios, kad jas būtų galima nuvalyti. Kai kurie dalykai pūva iš pačios šerdies.

Ir kartais vienintelis būdas išgelbėti medį yra nukirsti šaką, kuri jau nebežaliuoja, nes sunku atiduoti tai, kas tau brangu. Net jei ta šaka yra tavo paties kraujas.

Tą naktį Vytautas nepasimiegojo. Jis sėdėjo prie siauro lango ir klausėsi miško, kuris skambėjo nepažįstama kalba. Medžiai šaukė vėjyje, o jų šešėliai ant sniego atrodė kaip kariai, klausęsi link pilies sienų. Tolumoje, už ežero, nuaidėjo vilkų staugimas — ilgas, šiurpus ir pilnas alkio. Vytis žinojo, kad tai nebuvo vėjas. Vilkai artėjo, ir jie kvepėjo ne mišku, o žvakių vašku ir siera.