21  Svetimi Dievai

Pavasaris į Lietuvą tais metais atėjo neįprastai anksti, bet jis neatnešė jokios gyvasties ar šilumos. Oras buvo drėgnas, sunkus ir slegiantis, o saulė, nors ir nedažnai pasirodydavo pro pilkus debesis, visai nešildė sustingusios žemės. Vytautas jojo pačiame priekyje didžiulės, geležinės ir svetimos armijos, ir kiekvienas žingsnis gilyn į tikrąją tėvynės širdį jam buvo tarsi aštrus, negailestingas peilio dūris į pačią sielą.

Už jo nugaros tūkstančiai Teutonų riterių ritmiškai dainavo savo karinius himnus. Jų balsai — grubūs, lotyniški, dvelkiantys šaltuoju metalu ir visai svetimi šiems miškams — skrodė sakralią, tūkstantmetę Lietuvos girių tylą. Tai nebuvo dainos apie gamtos grožį, apie protėvių žygdarbius ar ramią meilę gimtajai žemei; tai buvo dainos apie užkariavimą, apie vienintelį nepermaldaujamą Dievą ir apie negailestingą, sterilią tvarką, kurią jie nešė ant savo sunkių kalavijų ašmenų. Vytautas jautėsi ne kaip jų galingas vadas ar lemtingas sąjungininkas, o veikiau kaip kruopščiai paruoštas, egzotiškas talismanas, skirtas suteikti šiai negailestingai invazijai bent kokių nors „teisėtumo“ spalvų.

Lietuvos miškai dabar tiesiog mirtinai tylėjo. Žemyna — ta senoji, kantrioji ir paslaptingoji Lietuvos motina, kurią jis kadaise garbino kartu su Birute, šiandien demonstratyviai atsuko nugarą savo sūnui. Paukščiai nebegiedojo, žvėrys iš anksto pajuto plieną ir pasitraukė giliau į neprieinamas tankmes, o patys medžiai, atrodo, instinktyviai linko tolyn nuo jų žygio takų, tarsi bėgdami nuo juodų kryžių ant riterių apsiaustų. Tai buvo pati baisiausia tyla, kokią Vytautas kada nors buvo patyręs savo gyvenime — tai buvo išdavystės tyla, kurios nepermušė joks Vėjopačio gūsis.

Pirmasis lietuviškas kaimas, kurį jų kariauna pasiekė pavakare, buvo įsikūręs gražioje, žalioje lomoje tarp dviejų kalvų. Medinės, gumbuotos trobos su pilkais šiaudiniais stogais, storas šventasis ąžuolas kaimo centre, kurio šakos buvo gausiai papuoštos spalvingomis maldos juostomis — viskas čia buvo jo vaikystės, tėvų namų ir geriausių atsiminimų atgarsiai. Tačiau kaimo gyventojai, pamatę horizonte artėjančius riterius su juodais kryžiais ir pažįstamą Vytauto vėliavą greta jų, neskubėjo išeiti su duona ir druska. Vytautas su didžiausiu skausmu matė juos bėgančius gilyn į mišką, nešančius ant savo rankų vaikus ir pačius menkiausius turtus. Jie bėgo nuo jo. Vytautas jiems nebebuvo didysis kunigaikštis; jis buvo mirties nešėjas.

— Sustokite! — sušuko Vytautas riteriams, pajutęs baisų įniršį, pamatęs, kaip pirmieji kryžiuočiai jau išsitraukė deglus. — Čia mano šalis! Tai mano žmonės! Mes atėjome ne kovoti su jais, o juos vaduoti iš Jogailos priespaudos!

Ordino maršalas, sėdintis ant milžiniško žirgo, pažvelgė į jį su tokia šalta, nuasmeninta panieka, kad Vytautas pajuto save esant mažesnį už kaimo šunį.

— Tai vienintelis teisingas karo būdas, kunigaikšti, — tarė maršalas. — Mes privalome visiškai užsitikrinti savo tiekimą ir palikti už nugaros tik pilkus pelenus, kad Jogailos kariai neturėtų kur rasti maisto ar slėptis. Jūsų žmonės yra užsispyrę pagonys, o pagoniai turi būti išgelbėti arba per Šventojo Sosto vandenį, arba per negailestingą ugnį.

Deglai ritmiškai skriejo į sausus šiaudinius stogus. Akimirksniu pavasario vėtra pasigriebė ugnį, ir kaimas virto pragaru. Vytautas bejėgiškai stebėjo, kaip dega jo tėvynė, kaip ugnis godžiai ryja šventąjį ąžuolą. Tai nebuvo šventoji Gabijos ugnis, kurią jis pažinojo; tai buvo svetima, alkana liepsna, kuri neturėjo jokios pagarbos žemei. Geležinio Šventojo kvėpavimas užpildė jo plaučius dūmais, o Vytautas pajuto, kaip gintaras jo kišenėje pradeda deginti odą – rėkdamas apie kainą, kurią Žemyna dabar iš jo reikalauja.

Staiga, kaip visada, kai jo siela buvo susiskaldžiusi, Vytautui akivaizdoje atsirado vaizdas. Jis matė save vaikystėje, bėgančią su tėvu Kęstučiu per Trakų pilies kiemą. Jie abu buvo apvynioti šarvais, kurie jiems buvo per dideli, ir juokėsi, kaip du maži karaliai. Kęstutis stovėjo šalia, šypsodamasis ir šaukdamas: “Lėčiau, lėčiau, jūs abu esate man sūnūs!”

Vytauto širdis staiga suspaudėsi. Jis pajuto, kaip jo krūtinėje susidaro plyšys, iš kurio pradeda tekėti šalta, juoda kraujo upė. Jis atsidūrė tarp dviejų pasaulių: viename buvo šviesa, šiluma ir tėvų garbė, kitoje — tamsa, galia ir amžinybė.

— Ar aš esu išdavikas? — šnibždėjo jis sau, o jo balsas paskendo ugnies traškesyje. — Ar aš parduodu savo kraują už tuščią karūną?

Jis pažvelgė į savo rankas. Jos buvo švarios, beveik moteriškai grakščios, bet dabar jose matėsi raukšlės, kurių anksčiau nebuvo. Tai buvo sielos senėjimo ženklai, kaina už paktą, kurį jis sudarė Marienburge.

Kiekvienas tą vakarą sudegęs kaimiečio namas Vytautui buvo kaip galingas smūgis tiesiai į krūtinę. Jis pagaliau iki galo suprato baisią, neišvengiamą tiesą: jis nebuvo joks šios galingos armijos vadas. Jis nebuvo jos strategas. Jis buvo tik patogus įrankis, kurį Teutonai šaltakraujiškai naudojo savo imperiniams tikslams pasiekti tol, kol jiems jo prireiks.

Vėliau, kai kaimas jau buvo likęs tik tolimi, rūkstantys pelenai už jų nugarų, horizonte pasirodė Vilniaus aukštieji bokštai. Miestas, kurį jis taip mirtinai troško susigrąžinti bet kokia kaina, dabar jam atrodė ne kaip jo tėvų didingoji sostinė, o kaip dar vienas taikinys, kurį jis turi negailestingai sunaikinti, kad vėliau galėtų valdyti tik tylias ir peleningas kapines.

Paskutinis paukštis miško pakraštyje sušuko garsiai, liūdnai ir graudžiai, tarsi amžinai atsisveikindamas su senuoju, pagoniškuoju pasauliu. Vytautas nuleido savo galvą žemai, jausdamas, kaip gintaro gabalėlis jo kišenėje darosi vis sunkesnis, šaltesnis ir negyvesnis. Jis pagaliau grįžo namo, bet jis grįžo kaip svetimas dievas, nešantis tik ugnį ir plieną savo paties broliams. Sugrįžimas kvepėjo pralaimėjimu, net jei pergalė buvo čia pat.