22  Svetimi Dievai

Ruduo tais metais užsitęsė. Lapkričio pradžioje miškai dar nešiojo paskutinius rūdžių spalvos lapus, bet nuo ryto iki vakaro lijo, ir žemė po kanopomis virto šaltu juodu šlamštu. Vytautas jojo didžiulės svetimos kariuomenės priešaky. Prieš kelias savaites Tepliavoje jam prie šono pakabino Ordino kalaviją ir davė naują vardą; dabar kryžiuočių reizė vedė jį gilyn į Lietuvą, ir kiekvienas žingsnis buvo kaip peilio dūris.

Vokiečiai į jį kreipėsi brolio Vygando vardu. Taip jį šaukė ir maršalas, ir kryžininkai iš Reino krašto, atjoję į Lietuvą lyg į rudens medžioklę. Vytautas atsiliepdavo į svetimą šaukinį it į samdinį, kurį pats pasisamdė ir kurio dabar nebegali atsikratyti.

Už nugaros riteriai traukė lotyniškus himnus. Nuo šalčio užkimę balsai skrodė girios tylą — svetimos giesmės šlovino ne protėvių žygius ar gimtąją žemę, o vienintelį rūstų Dievą ir ant kalavijų ašmenų nešamą tvarką. Tarp šarvuotų gretų Vytautas jojo ne kaip vadas ar sąjungininkas, o kaip gyvas ženklas, turintis pateisinti šį antpuolį.

Žygio vedliai buvo lietuviai, pagoniai, pirkti sidabru arba paimti į nelaisvę ir priversti rodyti brastas. Jie rodė kelią ir nežiūrėjo į savo kunigaikštį. Kalavijas, kurį jam įteikė Zöllneris, kaskart suduodavo per šlaunį, kai žirgas peršokdavo griovį, ir kaskart Vytautas jautė, kad su juo prie šono nebegali sukviesti nė vieno žodžio, kurį kadaise išmoko iš motinos: kryžiaus ašmenys užtvenkė visą tą šaltinį.

Miškas tylėjo. Žemyna, senoji kantrioji motina, kurią jis kadaise garbino kartu su Birute, atsuko jam nugarą. Paukščiai nebegiedojo, žvėrys pasitraukė į tankmes, o medžiai, rodos, linko nuo kelio, saugodamiesi juodų kryžių ant apsiaustų. Virš takų tvyrojo spengianti tyla, kurios nepramušė joks Vėjopačio gūsis. Gintaras kapšelyje gulėjo šaltas it upės akmuo, toks, koks pasidarė nuo krikšto dienos.

Vidudienį kolona sustojo prie brastos. Jaunas svečias riteris iš Reino krašto, dar giedro veido ir iš arti neregėjęs degančios trobos, pasilenkė balne ir šypsodamasis tarė Vytautui:

— Gražios jūsų girios, broli Vygandai. Būtų gaila jas deginti.

Būtent todėl, kad jis tai sakė nuoširdžiai, Vytautui pasidarė dar šalčiau. Jis suprato, kad šis vyras degins jas ir apgailestaus.

Pirmąjį lietuvišką kaimą kariuomenė pasiekė sutemus, žemoje dauboje tarp dviejų kalvų. Žemos rąstų pirkios, pilki šiaudiniai stogai, vidury gatvės išsikerojęs senas šventas ąžuolas su maldos juostelėmis ant šakų — viskas čia dvelkė vaikystės namais. Tačiau kaimiečiai, ant kalvos išvydę juodus kryžius ir greta plazdančią Vytauto vėliavą, su duona ir druska neišėjo: moterys su vaikais glėbyje ir vyrai, už virvės tempiantys karvę, pasileido į mišką. Žmonės bėgo nuo savo kunigaikščio lyg nuo maro.

Raitelių vorai įjojus į gatvę, po ąžuolu liko stovėti tik viena sena moteris. Pasirėmusi ant lazdos, ji be baimės stebėjo prajojančius svetimšalius. Tarp baltų apsiaustų suradusi Vytauto veidą, senolė nei suriko, nei papurtė galvos — tik ištarė pačiam medžiui, kai kunigaikščio žirgas priartėjo per kelis žingsnius: „Kęstučio vaikas.“

— Sustokite! — sušuko jis riteriams, pamatęs, kad pirmieji jau užkuria deglus. — Čia mano žemė! Tai mano žmonės! Mes atėjome ne jų naikinti, o vaduoti iš Jogailos!

Ordino maršalas, sėdintis ant milžiniško žirgo, pažvelgė į jį šaltai, kaip į šunį, besisukantį po kojomis.

— Tai vienintelis teisingas karo būdas, kunigaikšti, — tarė jis. — Palikti už nugaros tik pelenus, kad Jogailos vyrai neturėtų kur rasti nei duonos, nei pastogės. Jūsų žmonės užsispyrę pagonys. Jie turi būti išgelbėti arba krikšto vandeniu, arba ugnimi.

Dervuoti deglai skriejo į šlapius stogus. Drėgni šiaudai įsidegė ne išsyk, tačiau rudens vėjas pasigavo liepsną ir pernešė nuo vienos pirkios ant kitos, kol visa dauba suliepsnojo vienu didžiuliu laužu. Vytautas sukąstais dantimis stebėjo, kaip ugnis ryja šventojo ąžuolo juosteles — ne namų židinio Gabija, o svetima, godi gaisro pašvaistė. Aitrios Geležinio Šventojo nuodėgulio dulkės sėdo į plaučius, o gintaras kapšelyje nudiegė krūtinę, primindamas skolą, kurios dabar pareikalavo Žemyna.

Prisiminė, kaip tėvas kadaise atvedė prie tokio paties ąžuolo ir liepė pririšti juostelę. Vytautui tada buvo gal aštuoneri. Mazgą surišo per laisvą, ir Kęstutis, nė nenusišypsojęs, atmazgojo jį ir perrišo iš naujo savo rankomis, kietomis kaip šaknys. „Medis atsimena tuos, kurie jį gerbia“, — pasakė tada. Dabar ąžuolas degė, o Vytautas stovėjo greta tų, kurie jį padegė.

Kiekviena tą vakarą supleškėjusi troba gulė akmeniu ant krūtinės. Pagaliau nukrito paskutinė apgaulė: šiame žygyje Vytautas ne vadas ir ne karvedys, o tik parankus įrankis, kurį Ordinas nešiosis tol, kol prireiks.

Vėliau, nusivilkęs marškinius prie savo laužo, jis rado po kapšeliu raudoną, pūslėtą žymę, gintaro gabalėlio dydžio. Žemyna paėmė pirmąją dalį skolos.

Maršalas atėjo prie jo laužo, kai kaimas jau tik ruseno, ir atsisėdo be kvietimo.

— Rytoj Trakai, kunigaikšti, — tarė jis, ištiesęs rankas prie ugnies. — Jūsų vėliava eis priekyje. Trakų lietuviai ją pamatys ir arba atvers vartus savo kunigaikščiui, arba pamatys, kas laukia vartų neatvėrusiųjų. Abiem atvejais mums naudinga, kad jie jus pažintų.

— Aš nebe tas kunigaikštis, kuriam atvers, — tarė Vytautas.

— Tada būkite kunigaikštis, kuris ten yra, — atsakė maršalas. — Vasalo vėliava kalba garsiau už vasalo žodį.

Kai maršalas išėjo, Vytautas pasitraukė nuo laužų. Tarp dviejų ežerų, žemai nusileidusiame rūke, juodavo Trakų pilies bokštai. Čia jis išmoko jodinėti; čia tėvas laikė jį ant balno prieš save. Rytoj reizė žygiuos ten.

Gintaras kapšelyje vėl darėsi sunkus ir šaltas. Ugnis jame išdegė, ir akmuo vėl numirė: Žemyna paėmė, kas jai priklausė, ir paliko jam tik šaltą gabalą. Vytautas nuleido galvą. Jis grįžo namo, bet grįžo kaip svetimas dievas, nešantis ugnį ir plieną savo paties broliams.