22  Pirmoji Kova

Laukai aplink Trakus tą ankstyvą rytą buvo apgaubti neįtikėtinai tiršto, lipnaus ir slegiančio rūko, kuris, regis, tyčia slėpė artėjančią mirtį nuo žmonių akių. Vytautas stovėjo ant nedidelio pakilimo, savo nejudriu siluetu primindamas akmeninį stabą, ir žiūrėjo į kitą slėnio pusę. Ten, vos už kelių šimtų metrų, jis matė nebe teutoniškus kryžius, nebe lenkiškas herbus ar svetimus kariaunos ženklus. Jis matė savo tikruosius brolius. Jis matė lietuvių vyrus, vilkinčius paprastais, bet tvirtais odiniais šarvais, laikančius tuos pačius ginklus, kuriais jis pats dar prieš metus tūkstantį kartų petys į petį kovojo prieš kryžiuočius.

Tačiau šiandien viskas buvo baisiai apvirtę aukštyn kojomis. Šiandien jis stovėjo kitoje, svetimoje ir geležinėje pusėje.

— Jie pradeda judėti, kunigaikšti, — tarė šalia stovintis Ordino komtūras, jo balse nebuvo jokios baimės, tik profesionalus, beveik šaltakraujiškas medžiotojo susidomėjimas būsimu grobiu.

Vytautas iki skausmo suspaudė savo naujojo vokiško kalavijo rankeną. Jo delnai buvo mirtinai šlapi nuo prakaito, o širdis krūtinėje daužėsi taip stipriai, kad jam atrodė, jog visas slėnis girdi tą išdavikišką ir bailų ritmą. Tai toli gražu nebuvo jo pirmasis mūšis, jis jų matė dešimtis, bet tai buvo pati pirmoji kova jo gyvenime, kurioje jis nebebuvo šventas tėvynės gynėjas. Jis buvo klastingas užpuolikas, atsivedęs mirtiną priešą į savo paties namų kiemą.

Skirgailos pajėgos atakuoja staiga su baisiu, laukiniu ir gaivališku riksmu, kuris aidu nusirito per tirštą rūką. Tai buvo tas pats šiurpus riksmas, kuris ištisus dešimtmečius varė mirtiną baimę net patiems drąsiausiems vokiečių riteriams, bet dabar tas įniršis buvo nutaikytas tiesiogiai į Vytautą. Jis matė jų įnirtingus veidus — kai kuriuos jis pažinojo asmeniškai, su kai kuriais jis dalinosi paskutine midaus taure Trakų pilyje dar visai neseniai. Jų akyse jis matė ne tik mirtiną įniršį, bet ir gilų, nepakeliamą bei neapsakomą liūdesį. Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus grįžo, bet jis grįžo su savo tėvo žudikų — kryžiuočių — riteriais.

— Pirmyn! Į ataką! — galiausiai sušuko Vytautas, ir jo balsas šioje aplinkoje nuskambėjo svetimai, dirbtinai ir visiškai tuščiai net jam pačiam.

Jis vedė sunkiuosius Teutonų riterius į galingą kontrataką. Mūšis buvo neįtikėtinai brutalus, visai chaotiškas ir visiškai be jokio žmogiško gailesčio. Čia nebuvo vietos jokiai riteriškai garbei ar romantiniams pasakojimams. Šaltas plienas be gailesčio kirto per grandininius šarvus, asakos su baisiu garsu smigo į krūtines, o karštas kraujas akimirksniu susimaišė su šlapiu pavasario purvu, paversdamas visą lauką slidžia ir kraupia skerdyne. Vytis kovėsi kaip apsėstas demonas, brutaliai, mechaniškai ir be jokio dvejojimo. Jis puikiai žinojo, kad kiekviena jo dvejojimo ar gailesčio sekundė šiame lauke reikš jo mirtį. Jis tiesiog nustojo mąstyti apie tai, ką žudo; jo akyse dingo vardai, liko tik judantys taikiniai, kuriuos reikia pašalinti.

Viduryje paties didžiausio mūšio sūkurio įvyko tai, ko jis visą laiką labiausiai bijojo savo tamsiausiose mintyse. Tiesiai prieš jį iš rūko išniro Gediminas — senas ir ištikimas jo jaunystės draugas, kantrybės ir tvirtybės pavyzdys, kuris kažkada pirmasis mokė jį tvirtai valdyti medžioklinį lanką. Gedimino veidas dabar buvo baisiai paraudęs nuo įniršio ir skausmo, o jo akyse spindėjo neapykantos ašaros.

— Išdavike! — sušuko Gediminas, visas drebėdamas, ir puolė Vytautą su savo sunkiu, lietuvišku kirviu. — Tu pardavei Kęstučio kraują vokiečių auksui!

Jie kovojo ilgai ir negailestingai. Tai nebuvo drakonų ar kilmingų pasakų herojų dvikova; tai buvo purvina, baisi ir sunki kova dėl paprasčiausio išgyvenimo. Metalo skambesys, sunkus, drėgnas kvėpavimas ir dešimtmečių bendros draugystės svoris slegė juos abu labiau už bet kokius šarvus. Galiausiai Vytautas rado menką plyšį Gedimino beviltiškoje gynyboje ir žaibišku judesiu pervėrė jo krūtinę savo naujuoju vokišku kalaviju.

Gediminas lėtai nukrito ant kelių į purvą, tamsus kraujas pradėjo plūsti pro jo drebančias lūpas. Jis pažvelgė į Vytautą paskutinį kartą, ir jo žvilgsnyje Vytautas netikėtai pamatė neapykantą, o gailestį.

— Tu jau nebesi lietuvis, Vyti… — sušnibždėjo Gediminas, prieš jo akyse galutinai užgęstant gyvybei. — Tu esi tik dar vienas svetimas, šaltas šešėlis mūsų šventuose miškuose. Tavo tėvas apsiverstų kape…

Tą pačią akimirką, tarsi tiesiogiai atsakydamas į šiuos baisius žodžius, dangus virš jų sutrūko tarsi audinys. Galingas Perkūno žaibas su kurtinančiu trenksmu trenkė į seną, gumbuotą ąžuolą pačiame mūšio lauko pakraštyje. Medis akimirksniu įsiplieskia į mėlyną, visiškai nenatūralią ugnį, kuri apšvietė purvinus karių veidus. Abi kovojančios pusės trumpam sustingo, žiūrėdamos į šį dievišką, bet baisų ženklą, tačiau niekas nežinojo tikrosios jo prasmės. Ar tai buvo pritarimas Vytauto kerštui, ar galutinis ir negrįžtamas jo pasmerkimas protėvių akyse?

Mūšis pasibaigė taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Skirgailos išretėjusios pajėgos pradėjo netvarkingai atsitraukti, palikdamos visą lauką užpildytą lavonų, klykiančių arklių ir mirštančių sužeistųjų. Vytautas laimėjo šią pirmąją kovą, bet tai buvo pati karčiausia, pati juodžiausia pergalė visame jo gyvenime. Jis lėtai vaikščiojo tarp lavonų pavasario rūke, atpažindamas veidus, kurių niekada, jokiomis aplinkybėmis neturėjo paliesti jo ginklas. Jis jautė, kaip kiekvienas jo rankomis nužudytas lietuvis kartu su savimi nusineša dalį jo paties sielos, palikdamas jį vis tuštesnį, šaltesnį ir labiau vienišą šitame geležinių riterių apsuptyje.

Kraujo kaina Ordinui buvo sumokėta, bet asmeninė Vytauto kaina tik dabar pradėjo nevaldomai augti. Jis pažvelgė link tolimojo Vilniaus, kuris vakaro horizonte atrodė kaip sužeistas, kraujuojantis žvėris, ir iki galo suprato: blogiausia dar tik laukia. Jis nebeturėjo jokio kelio atgal į mišką kaip savas; jis turėjo tik vieną mirtiną kelią į priekį, per savo paties žmonių kūnus ir sulaužytus likimus. Vilkas pradėjo ėsti savo paties gaują, kad išsaugotų savo kailį.