23 Pirmoji Kova
Rūkas virš Trakų laukų tą rytą buvo toks tirštas, kad pirmosios eilės žirgų galvos atrodė plaukiančios ore. Lapkričio šaltis prispaudė lapus prie žemės, ir kiekvienas žingsnis čežėjo. Vytautas stovėjo ant nedidelės kalvelės, nejudrus kaip akmeninis stabas, ir žiūrėjo į kitą slėnio pusę. Už kelių šimtų žingsnių rūke judėjo pilki siluetai. Ne kryžiai, ne lenkiški herbai: lietuviai paprastais odiniais šarvais, su tais pačiais ginklais, kuriais jis pats tiek kartų kovėsi petys į petį prieš kryžiuočius.
Šiandien viskas buvo apversta aukštyn kojomis. Jis stovėjo kitoje, svetimoje, geležinėje pusėje.
— Jie juda, kunigaikšti, — tarė šalia stovintis Ordino komtūras. Jo balse nebuvo baimės, tik medžiotojo susidomėjimas. — Skirgaila pats neišėjo. Liko už pilies sienų ir siunčia kitus mirti. Protingas žmogus.
Vytautas pažvelgė į jį. Tą protą jis pažinojo geriau už komtūrą.
Vytautas stipriau sugniaužė naujojo kalavijo kriaunas. Delnai suprakaitavo po odinėmis pirštinėmis, o širdis daužėsi į šonkaulius: kautynių jis buvo matęs dešimtis, bet pirmą kartą stovėjo čia ne kaip savo žemės gynėjas.
Skirgailos vyrai puolė staiga, su tuo senu, laukiniu riksmu, kuris dešimtmečius vertė drebėti vokiečių riterius, o dabar skriejo tiesiai į Vytautą. Tarp puolančiųjų šmėkščiojo pažįstami veidai — su tais vyrais dar prieš Krėvą gėrė midų Trakų pilyje. Puolėjų akyse degė įniršis ir kartus apmaudas: Kęstučio sūnus grįžo su tais pačiais kryžiuočiais, kuriuos jo tėvas visą amžių mušė.
— Pirmyn! — sušuko Vytautas, ir jo balsas nuskambėjo svetimai net jam pačiam.
Kunigaikštis vedė sunkiuosius riterius į atsakomąjį puolimą. Mūšis virė purvinas ir greitas, be jokios garbės. Plienas kirto grandinių žiedus, ietys smigo į krūtines, o kraujas susimaišė su šlapiais lapais ir žeme, paversdamas lauką slidžia skerdykla. Vytautas kirto šaltai, nesvarstydamas, nes dvejonės akimirka čia reiškė mirtį. Nustojo mąstyti, ką kapoja kalavijas: vardai išnyko, prieš akis liko tik judantys taikiniai.
Mūšio sūkuryje atsitiko tai, ko jis labiausiai bijojo. Tiesiai prieš jį iš rūko išniro Daumantas, senas jo jaunystės draugas, kuris pirmasis išmokė jį valdyti medžioklinį lanką. Nuo dienos prie Jogailos stovyklos vartų, kai Vytautas pasiuntė jį pas žemaičius, jie nebuvo matęsi. Daumantas nepasekė paskui jį į Prūsiją: jis liko Lietuvoje, kovoti už žemę, ne už Skirgailą, ir dabar jo veidas buvo paraudęs nuo įniršio, o akyse stovėjo ašaros.
— Išdavike! — sušuko jis ir šoko ant Vytauto su sunkiu lietuvišku kirviu. — Tu pardavei Kęstučio kraują vokiečių sidabrui!
Abu grūmėsi ilgai — sunkiai, dusdami, klupdami purve. Plieno žvangesys, karštas alsavimas ir dvidešimties metų brolystė slėgė pečius sunkiau už grandininius šarvus. Galiausiai Vytautas pastebėjo spragą nuvargusio Daumanto gynyboje ir vienu staigiu judesiu pervėrė jam krūtinę naujuoju vokišku kalaviju.
Daumantas suklupo ant kelių į purvą, pro lūpas pasipylė kraujas. Paskutinį kartą pakėlė akis į Vytautą — be pykčio, tik su skaudžiu gailesčiu.
— Tu nebesi lietuvis, Vytautai… — sušnabždėjo Daumantas, prieš jam užgesdamas akims. — Tu tik dar vienas svetimas, šaltas šešėlis mūsų miškuose. Tavo tėvo pelenai tavęs išsižadėtų…
Tą pačią akimirką dangus virš jų sutrūko kaip audinys. Perkūno žaibas su kurtinančiu trenksmu trenkė į seną gumbuotą ąžuolą mūšio lauko pakraštyje. Lapkritį griaustinis beveik neateina, ir medis užsiliepsnojo mėlyna, nenatūralia liepsna, apšviesdamas purvinus veidus. Abi pusės trumpam sustingo. Niekas nežinojo, ką tai reiškia. Ar tai pritarimas jo kerštui? Ar galutinis pasmerkimas protėvių akyse?
Mūšis baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Skirgailos išretėję vyrai atsitraukė į Trakų pusę, palikdami lauką, pilną lavonų, klykiančių arklių ir mirštančiųjų. Vytautas laimėjo šią pirmąją kovą, ir tai buvo karčiausia pergalė jo gyvenime.
Jis lėtai ėjo tarp lavonų, atpažindamas veidus, kurių niekada neturėjo paliesti jo ginklas. Prie ąžuolo, kuris dar rūkė, jis atsiklaupė ties Daumantu ir užmerkė jam akis. Gintaras kapšelyje buvo šaltas.
— Gražiai kovėtės, kunigaikšti, — tarė komtūras, sustojęs už jo nugaros ir šluostydamas kalaviją. — Vienu pagonimi mažiau.
Vytautas neatsakė. Jis būtų užmušęs už šiuos žodžius bet kurį kitą žmogų, bet šis žmogus buvo jo sąjungininkas.
Vakare, kai rūkas virto lietumi, jis paprašė komtūro leisti palaidoti Daumantą protėvių papročiu. Komtūras gūžtelėjo pečiais: pagonis lieka pagonimi, ar jį sudegins, ar užkas. Vytautas su keliais savo vyrais surinko šlapių šakų ir sukrovė laužą ant tos kalvelės, nuo kurios ryte žiūrėjo į slėnį. Ugnis ilgai nenorėjo užsidegti. Kai pagaliau ėmė degti, tai buvo pirmoji ugnis jo gyvenime, uždegta draugui, o ne priešui, ir ji degė nešvariai, rūkdama, kaip viskas tą dieną. Daumanto kirvį jis įsmeigė į žemę šalia. Kas nors jį pasiims.
Viena šaka nuslydo ir išstūmė Daumanto ranką iš laužo. Vytautas pasilenkė grąžinti ją atgal, bet jo vyras sulaikė už alkūnės.
— Palaukite. Jums nudegs pirštai.
Žemaitis paėmė ilgą kartį ir prilaikė šakas, kol Vytautas galėjo prieiti iš kitos pusės. Perkėlęs ranką, jis pamatė baltą randą delne. Ten, kur pats turėjo tokį pat. Ant draugo nykščio buvo naujas surambėjusios odos plyšys, pilnas purvo. Vytautas pastūmė po juo gluosnio šaką. Daugiau nieko negalėjo padaryti, tik žiūrėti, ar ji neslys.
— Reikia sausų skiedrų, — tarė žemaitis.
Aplinkui gulėjo kardai, strėlių kotai, praskelti skydai. Vieną skydą jau nešė prie ugnies, bet Vytautas papurtė galvą: dažyta mediena rūks. Jis nuėjo į lauko pakraštį ir ieškojo šakų, kurių lietus nebūtų pasiekęs. Po nuvirtusia egle rado plonų sausų virbų. Rinko juos abiem rankomis, perlauždamas per kelį. Ant jo rankų dar buvo kraujo; ant šakų liko tamsių brūkšnių.
Kai grįžo, vyrai buvo pasilenkę prie pirmojo laužo krašto ir ginčijosi, ar jį perkelti. Antrojo jie nespėtų sukrauti iki nakties, o komtūras įsakė grįžti į stovyklą. Vytautas numetė virbus prie jų kojų.
— Palikite man. Eikite valgyti.
Žemaitis nepasitraukė. Jis pritūpė ir ėmė kišti plonas šakeles po storesnėmis. Vytautas pasilenkė pūsti iš kitos pusės. Dūmai įlindo į akis. Jis laikė galvą žemai, kol tarp šakų pasirodė geltona juostelė, ir dar pūtė, kol karštis privertė atsitraukti.
— Mano motina jį pažinojo, — tarė žemaitis, lyg tęstų seniai pradėtą kalbą. — Sykį vežė jos grūdus, kai arklys susižeidė.
Vytautas pakėlė galvą.
— Nežinojau.
Vyras linktelėjo. Nelaukė, kad kunigaikštis pasakytų ką nors daugiau. Nusiėmęs pirštines, padėjo jas po pažastimi džiūti ir liko sėdėti prie laužo. Vytautas daugiau jo nebesiuntė šalin. Kai liepsna sustiprėjo, jis pats atnešė kitą glėbį šakų. Nuo stovyklos jau šaukė vakarienės. Nė vienas neatsiliepė.
Ten, kur baigėsi rūkas ir prasidėjo miškas, stovėjo keli vyrai pilkais kailiniais. Per visą mūšį nė vienas iš jų nebuvo pakėlęs ginklo; jų gerklėse blyškiai švietė siauros juostos, senos žymės. Kai jis žengė jų link, jie jau buvo dingę tarp medžių. Jie nebuvo Skirgailos vyrai, bet nenorėjo pjauti lietuvių greta kryžiuočių, ir Vytautas pajuto, kad jie žiūrėjo į jį jau ne kaip į savą.