1 Prologas: Gintaro Ašaros
1382 m. rugpjūčio pradžia, Vilnius, prieš derybas prie Trakų
Šventaragio slėnio šventoji giraitė tą naktį kvepėjo ne tik saldžiais pušų sakais, bet ir kartoku šimtmečių dūmu bei derva, įsigėrusia į aukuro akmenis.
Eglė, paskutinė iš senųjų Amžinosios Ugnies vaidilučių, atsiklaupė prieš liepsną. Jos giminės šaknys siekė pačius pirmuosius miško žynius, bet iš visų seserų, kurios kadaise mainėsi prie šios ugnies, likusi buvo tik ji viena. Keliai įsispaudė į šaltas samanas ir drėgną velėną po jomis. Šventoji liepsna šiąnakt netraškėjo įprastai — dusliai šnibždėjo balsais, kurių mirtingųjų ausys neturėjo girdėti. Šimtus metų ši ugnis degė čia, nenutrūkstamai maitinama vaidilučių kartų, kurios krovė ąžuolines malkas lėtai, pagarbiai, kvėpavimą po kvėpavimo, saugodamos trapų ryšį tarp matomo ir nematomo pasaulių. Jaunesnės merginos dar atnešdavo malkų ir mokėsi saugoti žarijas, bet nė viena negirdėjo to, ką girdėjo ji. Šią naktį jos pasitraukė į namelį prie tako. Malkas krovė viena Eglė.
— Parodyk man tai, ko dar nėra, bet kas jau dygsta tamsiuose kampuose, — numurmėjo ji užkimusiu balsu ir sviedė saują smulkių gintaro dulkių į patį žarijų vidurį.
Ugnis susitraukė, pamėlo, paskui pažaliavo lyg pelkės rūda. Susiraitė tiršti dūmai, ir iš jų suodžių iškilo du didžiuliai, alkani žvėrys — ne iš mėsos ir kailio, o iš tiršto šešėlio. Du vilkai suko ratus po raudonu mėnuliu. Pirmajam sprandą veržė storas geležinis antkaklis, kaustantis kiekvieną šuolį; antrajam kaktą iki pat kaulo spaudė erškėčių ir auksinių grandinių vainikas.
— Jie perplėš šią žemę pusiau, — tarė Eglė, sugniaužusi virpančius pirštus.
Už nugaros pasigirdo sunkūs, nepagarbūs žingsniai, sulaužę šventovės tylą. Eglė nepasisuko. Šaltą, svetimą jėgą ji pajuto dar prieš pamatydama žmogų.
— Kunigaikštis Jogaila laukia aiškaus žodžio apie derybas su dėde, — šiurkščiai, nė nenulenkdamas galvos, tarė sargybos kapitonas. Jo balsas po senais skliautuotais ąžuolais nuskambėjo svetimai ir kietai.
Eglė lėtai atsistojo, ištiesino baltus drabužius ir pasisuko. Jo šarvus puošė raitelio Vyčio ženklas, bet akyse, skirtingai nei jo tėvų akyse, nebuvo likę baimės dievų akivaizdoje. Tik nuobodulys ir noras kuo greičiau grįžti į šildomą menę.
— Nuvežk šią žinią savo valdovui, — tarė ji ramiu, šaltu balsu. — Pasakyk jam, kad broliai jau apnuogino kalavijus. Ir kai po tūkstančio naktų nuspręs juos nuleisti, šioje šalyje nebebus kur paslėpti kruvinų geležčių. Viskas bus sukapota į šipulius.
Kapitonas susiraukė, dešinė ranka nukrito ant kalavijo rankenos.
— Ar tai grasinimas didžiajam kunigaikščiui, raganos dukterie?
— Tai ne grasinimas, kary, — atsakė Eglė, žiūrėdama pro jį, į Vilniaus akmenines sienas, kur ant bokštų tvankiame nakties vėjyje plakėsi vėliavos. — Tai tiesa. Senasis amžius baigiasi, o jūsų vaikai šios tylos nebeklausys.
Ji pažvelgė į aukštus ąžuolus, kurie šnarėjo apie tolimą perkūniją. Iš vakarų, iš už jūros, artėjo juoda audra. O kartu su ta audra mišką skrodė naujas ženklas — Kryžius, kuris nemėgo miško šešėlių.
— Eik, — tarė ji ramiai. — Pasakyk jam dar vieną žodį, kurio jis bijojo paklausti: Geležinis Vilkas šią naktį staugia ne iš alkio, o iš apmaudo. Nes mato savo šeimininką, klūpantį prieš svetimą altorių.
Kapitonas nusijuokė, trumpai ir negražiai. Prieš išeidamas jis priėjo prie šventojo aukuro, pažiūrėjo į blėstančią liepsną ir nusispjovė į pelenus, kaip spjaudoma į apleistą šulinį.
Tada išėjo. Jo žingsniai nutilo takelyje, ir giraitėje liko tik ugnis, kuri nuo to spjūvio sušnypštė ir susitraukė.
Eglė stovėjo prie pelenų. Nepasakė nė žodžio, nepakėlė balso, nepašaukė nei sargų, nei dievų. Prie aukuro priėjo lėtai, lyg prie sergančio vaiko. Sustūmė žarijas į krūvą, nakčiai užklojo sausais ąžuolo pelenais, kad rytą kita ranka galėtų jas vėl įpūsti, ir palaikė delnus virš šilumos. Tą naktį kitos rankos nebuvo.
Paskui nuėjo prie aptvaro, kur po akmenimis miegojo šventieji žalčiai. Vienas, seniausias, auksiškai geltonais skruostais, pats išsirito jai į delną ir apsivijo riešą. Ji nusiėmė nuo kaklo gintaro karolius, paliko juos ant aukuro ir pridūrė šalia savo baltą juostą.
Prie tako nelaukė nei vežimo, nei palydovų. Tik duonos kepaliukas už užančio ir lazda. Eglė išėjo iš šventojo slėnio pėsčia, ne į miestą, o nuo jo — ten, kur už laukų ir upių prasideda pelkės bei neišmatuoti miškai, kuriuos žmonės vadina Dykra. Ji nesidairė atgal. Po pelenais už jos tebežarėjo žarija, bet ji žinojo, kad ta ugnis jau nebe jos reikalas.
Ant aukuro šalia gintaro karolių gulėjo balta jos juosta. Po pelenais tebežarėjo žarija.
Po kelių dienų, įžengusi į Dykrą, ji paliko lazdą ant pirmo kupsto. Skausmas pasitraukė iš kelių. Vanduo atspindėjo jauną veidą, kurį ji dar atpažino, nors seniai nebuvo mačiusi. Kai pašaukė žaltį, iš po šaknų atsiliepė jos pačios balsas. Ji nuėjo jo link.