1  Prologas: Gintaro Ašaros

Romuvos šventoji giraitė tą naktį kvepėjo ne tik saldžiais pušų sakais, bet ir senu, pridžiūvusiu krauju, kuris įsigėrė į šventykloje esančius akmenis per tūkstančius metų.

Eglė, vyriausioji vaidilutė, kurios giminės šaknys siekė pačius pirmuosius miško žynius, atsiklaupė prieš Amžinąją Ugnį. Jos keliai rėmėsi į šaltą, drėgną ir samanotą žemę, kuri, regis, pulsavo kartu su jos pačios širdimi. Šventosios liepsnos šiąnakt netraškėjo įprastai; jos dusliai šnibždėjo tūkstančiais balsų, kurių mirtingieji niekada neturėjo išgirsti. Šimtus metų ši ugnis degė čia, nenutrūkstamai maitinama kartų kartas vaidilučių, kurios krovė geriausias ąžuolines malkas lėtai, pagarbiai, kvėpavimą po kvėpavimo, saugodamos trapų ryšį tarp matomo ir nematomo pasaulių.

— Parodyk man tai, ko dar nėra, bet kas jau dygsta tamsiuose kampuose, — numurmėjo Eglė užkimusiu balsu, mesdama didelę saują smulkių gintaro dulkių tiesiai į liepsnos širdį.

Liepsnos akimirksniu užrėmė neregėta jėga, nusidažydamos baisia, sakralia violetine, o vėliau — lyg sunkioje ligoje dūstančia, pūvančia žalia spalva. Tiršti dūmai pradėjo raitytis į keistas, bauginančias formas — iš jų išniro vilkai, bet jie nebuvo pagaminti iš paprastos mėsos ir kailio. Tai buvo baisūs dūminiai šešėliai, didžiuliai, alkani ir nepermaldaujami. Du vilkai, sukantys begalinius ratus vienas aplink kitą po kraujuojančiu, tamsiai raudonu mėnuliu. Vienas iš jų aplink savo kaklą turėjo storą geležinį antkaklį, kuris varžė jo judesius; kitas — erškėčių ir auksinių grandinių vainiką, kuris spaudė jo galvą iki pat kaulo.

— Jie perplėš pasaulio širdį, — tarė ji, pajutusi, kaip jos rankos dreba nuo reginio.

Už jos nugaros girdėjo sunkūs, nepagarbūs pėdų žingsniai, kurie sulaužė šventovės šventumą. Eglė nepasisuko. Ji pajuto šaltą, nepažįstamą jėgą savo erdvėje dar prieš patį žmogų pamatydama.

— Kunigaikštis Jogaila nekantriai reikalauja aiškios pranašystės apie derybas Vilniuje, — šiurkščiai, be jokio pagarbos šešėlio ištarė sargybos kapitonas. Jo balsas skambėjo kaip svetimkūnis šioje šventovėje.

Eglė lėtai atsistojo, išsilygindama savo baltus, šviesius drabužius. Ji lėtai pasisuko į kapitoną. Jo šarvai buvo puošti Gediminaičių stulpais, bet jo akyse, skirtingai nei jo tėvų, nebuvo likę jokios baimės dievų akivaizdoje. Tik nuobodulys ir troškimas greičiau grįžti į pakaitintą menę.

— Nuvežk šią žinią savo valdovui, — tarė ji balsu, kuris priminė ledą, prasiveržusį iš žemės. — Pasakyk jam, kad broliai jau išsitraukė savo kalavijus iš makštų. Ir kai po tūkstančio naktų jie nuspręs juos įkišti atgal, šioje šalyje nebeliks jokių makštų, kurios galėtų vėl saugiai laikyti jų ašmenis. Viskas bus sukapota į šipulius.

Vyras, kuris laivą valdo, susiraukė, o jo dešinė ranka nukrito ant kalavijo rankenos. — Ar tai tavo grasinimas didžiajam kunigaikščiui, raganos dukteri?

— Tai ne grasinimas, kary, — atsakė Eglė, žiūrėdama pro jį, tiesiai link sostinės Vilniaus akmeninių sienų, kur jų vėliavos pašėlusiai plakėsi gėliame, mirtį nešančiame vėjuje. — Tai tikra žodis. Amžius baigiasi, o jūsų vaikai neklausys šios tylos.

Ji pažvelgė aukštyn į aukštus ąžuolus, kurie šaukė nuo tolimos pergunijos. Iš vakarų, iš už jūros, artėjo didinga juoda audra. O kartu su ta audra mišką skrodė naujas, mirtinas ženklas — Kryžius, kuris nemėgo miško šešėlių.

— Eik, — sakė ji ramiai, bet galingai. — Pasakyk jam dar vieną žodį, kurį jis bijojo paklausti: Geležinis Vilkas šią nakties klyksta ne iš alkio, o iš sielos skausmo. Nes jis mato savo šeimininką, klūpantį prieš svetimą altorių.

Vyras išėjo, palikdamas šaltą tamsoje. Eglė atsiklaupė prie ugnies, kuri jau blėso, virstant į pelenus. Žaidimas prasidėjo, ir niekas, net dievai, negalėjo sustabdyti.