8  Geležiniai Vartai

Jogailos stovykla svečius pasitiko klastinga tyla — čia trūko visų tų įprastų garsų, kuriais vasaros pavakarę gaudžia kariuomenės laukas. Neskambėjo kalvių priekalai, neaidėjo vežikų keiksmai, tarp gurguolės ratų nesimatė nė vieno tarno. Net ant medinės sienos stovintys sargybiniai nesušuko įprasto klausimo, lyg visas pulkas už tvoros tykotų sulaikęs kvapą.

Kęstutis įjojo pro stovyklos vartus pirmas. Jo žirgas — senas, mūšių užgrūdintas sargas — neramiai prunkštė ir baidėsi kiekvieno tamsesnio šešėlio, bet kunigaikštis sėdėjo balne tiesus kaip ąžuolas. Tvankus popietės oras tvyrojo tarp tvoros ir vežimų, o jo veidas liko nejudrus kaip iš akmens iškaltas. Tačiau po senais randais ir nudilintais šarvais budo kario nuojauta, kurią jis visą kelią mėgino nuslopinti: šnerves rietė aštrus geležies, sieros ir išdavystės tvaikas. Tą patį kvapą jis prieš dvi savaites užuodė Trakuose, atvožęs pasiuntinių dovanų dėžutę, tik tada dar nenorėjo juo patikėti.

Vytautas jojo šalia tėvo, ir jo dešinė ranka nė akimirkai nenutolo nuo kalavijo rankenos. Jam pykino nuo to, ką jautė gyslose. Kiekvienas aštrintas palisados kuolas, kiekvienas siauras, į šulinį panašus dvaro langas žiūrėjo į juos kaip šalta akis. Dangus virš aukštos tvoros atrodė mažas ir tolimas, tarsi jie būtų įžengę į gilų urvą, iš kurio niekas dar nebuvo grįžęs gyvas.

— Per daug tylu, tėve, — sumurmėjo Vytautas, jo balsas buvo toks tylus, kad jį girdėjo tik Kęstutis. — Net paukščiai virš pušyno nutilo. Mes įžengėme į pelėkautus.

Kęstutis nespėjo atsakyti. Vos tik paskutinis jų palydos karys peržengė slenkstį, už nugarų nuaidėjo metalinis garsas, duslus ir galutinis, lyg pati žemė sudrebėjo. Didieji, geležimi apkalti vartai, kuriuos Ordino dailidės sukalė per kelias dienas, trenkėsi užsidarydami ir nukirto kelią atgal. Garsas priminė budelio kirvio kirtį — aštrų, aidintį ir šaltą.

Netrukus ėmė slopti ir likę garsai. Ne iš karto: pirma nuščiuvo grotų aidas, paskui kareivių žingsniai, o žirgų kanopos į sukietėjusią aslą dunksėjo dusliai, lyg bėgtų per storą vilną. Oras sutirštėjo ir pasunkėjo nuo lydyto vaško tvaiko. Tokią tylą sukelia ne vėjo atoslūgis miške, o Tuštumos Kvėpavimas — kurtumas, kurį kažkas traukia į save.

Ant masyvaus medinio balkono virš derybų menės durų išėjo Skirgaila. Iki blizgesio nušveisti jo šarvai rėžė akis, o veidas sustingo šaltas it akmuo. Sūnėnas neištarė sveikinimo žodžio, nesiūlė nei midaus rago, nei duonos su druska — net galvos dėdei nenulenkė.

— Dėde, — Skirgailos balsas nuskambėjo per kiemą, sustiprintas sienų aido, bet be jokio virpesio. — Tu pavargai. Tavo laikas ginti šią šalį senaisiais, pūvančiais būdais baigėsi. Mes nusprendėme perimti tavo naštą. Mes pasirūpinsime tavo valdžia. Mes patys pasirūpinsime Lietuva, nes ji nusipelno stipresnių rankų.

Vytautas akimirksniu ištraukė kalaviją, tačiau tirštame ore plienas sužvango dusliai ir trumpai. Pakėlęs akis į viršų, kunigaikštis sustingo: išilgai visos medinės sienos, už kiekvieno smailaus kuolo ir vežimų eilės, rikiavosi šimtai šaulių. Vakaro saulėje juodo plieno strėlių antgaliai jau žiūrėjo tiesiai į svečių krūtines.

Iš vartų šešėlių išniro Skirgailos vyrai. Jie nusegė senajam kunigaikščiui surūdijusį kalaviją, o Vytautui iš pirštų išlaužė jo paties. Kęstutis neprieštaravo; jo ranka net nepakilo.

Po sunkiomis vartų sijomis, pačiame tamsiausiame šešėlyje, stovėjo dar vienas pavidalas, kurio Kęstutis nepastebėjo, bet kurį Vytautas juto kiekviena gysla. Šešėlių Pardavėjas, beveik nematomas saulėlydžio šviesoje, stebėjo sceną ir lėtai sukiojo tarp pirštų vieną iš trijų mažų, pajuodusių akmenų. Su kiekvienu akmens apsisukimu geso dar vienas garsas: pirma žirgų prunkštimas, paskui ginklų žvangesys, galiausiai paties Vytauto alsavimas jo paties ausyse. Sandėris įvyko, ir sulaužytos priesaikos svoris jau sėdo ant abiejų giminių.

Skirgaila žiūrėjo žemyn į dėdę, ir jo veidas darė tai, ko jis iš jo reikalavo: liko kietas. Viduje buvo kitaip.

Prieš tris savaites, kai Kęstutis dar svarstė, ar važiuoti, Skirgaila pats atjojo į Trakus ir stovėjo prieš tą patį senį, ištiesęs ranką. „Perkūno vardu, dėde, — pasakė jis tada, — nė plaukas nenukris nuo tavo galvos ir nuo tavo sūnaus. Atvažiuok pas brolį kaip svečias.“ Tuos žodžius jis buvo išmokęs kaip maldą ir ištarė lengviau, nei tikėjosi. Kęstutis ilgai žiūrėjo jam į akis, paskui paspaudė ranką. „Tavo tėvas Algirdas niekada nemelavo, — tarė senis. — Tikiu ir tavimi.“ Ta ranka buvo sausa ir šilta. Skirgaila nušluostė savąją į apsiaustą tik vakare.

Dabar jis žiūrėjo į tą patį veidą ir jautė panieką. Visą gyvenimą senis kalbėjo apie garbę ir žodį, lyg tai būtų duona, kurios užtenka visiems. Kam nors reikėjo daryti tai, kas daroma tamsoje, kad garbingi galėtų ir toliau savo darbą vadinti garbe, ir tas kas nors visada buvo jis.

Skirgaila pakėlė akis į dvaro aukštutinę galeriją. Ten, žemai prieš dangų, stovėjo brolio blyški figūra. Jogaila žiūrėjo į kiemą, bet ne į jį. Niekada ir nežiūrėdavo. Rytoj Jogaila turės karūną ir švarias rankas, o jis — kruviną peilį ir tvarkos pareigą. Vis dėlto Skirgaila laukė. Laukė, kad brolis atsigręžtų, linktelėtų, ištartų vieną žodį: „ačiū“. Kaip šuo laukia, kad šeimininkas paglostytų, nors jo nasruose dar kraujas.

Kažkur toli, už ežerų, sudundėjo griaustinis. Danguje nebuvo nė debesėlio. Kieme sudrebėjo žirgai ir vėl nurimo; vienas lankininkas, žemai pasilenkęs, sumurmėjo Perkūno vardą. Skirgaila pasakė sau, kad tai tik vežimai ant tilto, ir pats nepatikėjo. Tyla, ryjanti kanopų garsą, griaustinio praryti nesugebėjo; jis praėjo pro ją kaip peilis pro vilną. Nebuvo nei žaibo, nei smūgio. Perkūnas, kuris iš visų dievų vienintelis atsimena žodį, tik pažymėjo, kad jis sulaužytas.

Kęstutis lėtai, labai lėtai nuleido žilą galvą. Platūs pečiai, keturis dešimtmečius laikę visos šalies pasienio gynybą, nusviro po vieno trumpo Skirgailos sakinio. Senasis kunigaikštis nebekėlė akių į balkone stovintį sūnėną. Žiūrėjo žemyn, į kietai kanopų ištryptą kiemo aslą, kur tėvų žemė jam staiga virto kapo duobe.

— Išdavystė, — tyliai, beveik be garso ištarė Kęstutis. Tas žodis buvo toks sunkus, kad Tuštumos Kvėpavimas akimirkai sutrūko tarsi stiklas, užleisdamas vietą tolimam vėjo ošimui.

Tačiau geležiniai skląsčiai jau gulėjo įkritę į kabes. Kiemas, į kurį tėvas su sūnumi įjojo svečių teisėmis, virto aklinu kalėjimu. Anapus sunkių vartų vėjas suūžė pušų viršūnėse, bet už aukštos tvoros to ošimo niekas nebegirdėjo — šaltas plienas įveikė senąją girią.