9  Tylos Puota

Ant Jogailos stovyklos nusileidęs rugpjūčio vakaras neatnešė nei atilsio, nei vėsos. Užsitrenkus sunkiems kaustytiems vartams, kiemą išsyk užgulė dusli, slegianti tyla, kurią netrukus ėmė skrosti trumpi, prislopinti nakties garsai: duslios sužeistųjų aimanos, atsargus šarvų žvangesys tarp palapinių eilių ir aštrus, salsvas kraujo tvaikas, kurio neįstengė užgožti jokie iš Vilniaus su gurguole atgabenti rytietiški smilkalai.

Jogaila sėdėjo didžiojoje menėje prie stalo, nukrauto rinktiniais valgiais. Kepti šernai su miško uogomis, lydekos iš giliausių ežerų, atvežtinis vynas — viskas garavo šimtų vaškinių žvakių šviesoje. Tačiau menė skendėjo tuštumoje: aplink suolus nesibūriavo dvariškiai, neskambėjo giminaičių juokas ir kanklininkų stygos. Prie ilgojo stalo kunigaikštis sėdėjo vienui vienas su savo nerimu ir abejone.

Jis be tikslo vartė auksinį indą savo rankose, stebėdamas, kaip žvakių šviesa žaidžia ant pjaustyto metalo paviršiaus. „Tai naujosios tvarkos kaina,“ — kuždėjo jis sau, bandydamas nustumti kylančią kaltę. „Auksas vietoj kraujo. Ramybė vietoj senosios netvarkos. Viskas daroma dėl aukštesnio tikslo.“ Tačiau jo nosį vis tiek pasiekdavo ne vyno aromatas, o mirties kvapas, sklindantis iš už storų menės durų.

Tuo pat metu Skirgaila su mėsininko šaltumu ir budelio kantrybe vaikščiojo tarp lauko laužų. Atviro mūšio jis vengė — siuntė smogikus į palapines už dvaro tvoros, kur po ilgos kelionės ilsėjosi Kęstučio palyda. Palapinių angas užstojo keli tylūs vyrai pilkais apsiaustais: nė vienas nepakėlė kalavijo ir nė vienas nepasitraukė nuo slenksčio, kol viduje viskas nutilo. Užuot stoję į atvirą kovą, užpuolikai tamsoje skerdė beginklius: vyrai, dešimtmečius petys į petį su Kęstučiu gynę Lietuvą nuo kryžiuočių, krito miegodami ant kailių arba keldami vakaro taurę, net nesupratę, kas juos užklupo. Skirgaila šaltai stebėjo darbą ir žymėjosi atmintinėje kiekvieną nukautą bajorą. Dviejų vardų tame sąraše taip ir neatsirado: Jono ir likusių jo vilkatų Kęstutis į stovyklą nevedė, nes tokie vyrai nesėda prie Gediminaičių stalo, tad dar prieš vartus išsiuntė juos atgal į savo stovyklą (vidun kartu su kitais įžengė tik keli paprastais kariais perrengti slaptosios jo sargybos vyrai ir atgulė palapinėse greta bendražygių); o Daumantą Vytautas prie stovyklos vartų buvo pasiuntęs pas žemaičius, kad šie būtų pasirengę, jei derybos pakryptų bloga linkme.

Didžiojoje menėje, kur prie stalo sėdėjo sustingęs Jogaila, staiga pasigirdo lotyniška malda. Vienišas vienuolis, Jogailos patarėjų slapta atgabentas iš Rygos, užtraukė „Miserere“. Skardus, svetimas jo balsas aidėjo po tamsiomis ąžuolo sijomis, slopindamas iš kiemo atsklindančius riksmus. Klausydamasis svetimų žodžių, Jogaila pamatė, kaip jo paties šešėlis ant akmeninės sienos pamažu pakilo ir pasislinko į šalį, atsiskirdamas nuo sustingusio kūno — šalia sosto jau stovėjo tamsus, kantriai Aukso Rijūno maitinamas pavidalas.

Kiekvienas tą naktį papjautas Kęstučio sargybinis, kiekvienas pralietas kraujo lašas krito tiesiai į nematomą Aukso Rijūno skrynią. Velėna, amžiais saugojusi protėvių priesaikas, sunkėsi svetimu variu ir pelenais. Dvaro rūsiuose, tarp šaltos drėgmės ir pelėsio, kaupėsi paskutiniai atodūsiai tų senųjų karių, kurie iki pat galo tikėjo duotu kunigaikščio žodžiu.

Jogaila galiausiai pakilo ir kilstelėjo taurę už „Lietuvą“, kol jo balsas nuskendo vienuolio giesmėje. Menės durys lėtai atsivėrė, ir įėjo Skirgaila. Jis neskubėdamas nušluostė kruviną peilį į prabangią šilkinę staltiesę tiesiai priešais brolį ir ramiai atsisėdo šalia.

— Viskas baigta, broli, — tarė Skirgaila, siekdamas kepto paukščio šlaunies. — Stovykla švari.

Puota galėjo prasidėti, tačiau prie nukrauto stalo niekas nebuvo alkanas. Už stovyklos tvoros naktinis vėjas šiaušė tamsų pušyną, o dvaro menėje tvyrojo akla, šalta Tyla, nepalikusi vietos jokiai atgailai. Ant kruvinos šilko staltiesės tarp žvakių vėso nepaliesti kepsniai ir pilnos taurės.