8  Tylos Puota

Vilniaus pilyje nusileido vakaras, bet jis neatnešė nei poilsio, nei vėsos. Po to, kai „Geležiniai vartai“ su baisiu trenksmu užsitrenkė, pilyje tvyrojo mirtina, beveik sakrali tyla, kurią pamažu ėmė skrosti kiti, kur kas baisesni garsai. Tai nebuvo mūšio riksmai, ne; tai buvo prislopintos aimanos, šaltas šarvų žvangesys koridoriuose ir tas specifinis, aštrus metalinis kraujo kvapas, kurio negalėjo paslėpti jokie Vilniaus rūmų kvepalai.

Jogaila sėdėjo didžiojoje menėje prie stalo, kuris buvo nuklotas geriausiais patiekalais. Kepti šernai, įdaryti miško uogomis, lydekos iš giliausių ežerų, vynas iš tolimų kraštų — viskas buvo čia, šviesą leido šimtų vaškinių žvakių šviesa. Tačiau menė buvo šiurpiai tuščia. Aplink Jogailą nebuvo dvariškių, nebuvo besijuokiančių giminaičių ar dainuojančių kanklininkų. Vieninteliai jo svečiai šią naktį buvo stingdanti baimė ir viską apimanti, graužianti abejonė.

Jis be tikslo varto auksinį indą savo rankose, stebėdamas, kaip žvakių šviesa žaidžia ant pjaustyto metalo paviršiaus. „Tai civilizacijos kaina,“ — kuždėjo jis sau, bandydamas nustumti kylančią kaltę. „Auksas vietoj kraujo. Tvarka vietoj chaoso. Viskas daroma dėl aukštesnio tikslo.“ Tačiau jo nosį vis tiek girtuokliškai siekė ne vyno aromatas, o mirties kvapas, sklindantis iš už storų menės durų.

Tuo pat metu Skirgaila judėjo per piltį su chirurgo šaltumu ir budelio kantrybe. Jis neleido kariams eiti į atvirą mūšį. Ne, jis siuntė žudikus į kareivines, kur poilsio po ilgos kelionės atgulę Kęstučio sekėtojai. Tai nebuvo didvyriškas karas; tai buvo sistemingas, kliniškas „senosios mėsos“ šalinimas. Kariai, kurie dešimtmečius gynė Lietuvą nuo kryžiuočių pečiais į petį su Kęstučiu, buvo žudomi tiesiog miegantys arba geriantys paskutinę savo gyvenimo taurę, net nesupratę, kas juos ištiko. Skirgaila stebėjo tai be jokių jausmų, užrašydamas savo knygelėje kiekvieną sėkmingą veiklą kaip paprastą darbą.

Didžiojoje menėje, kur sėdėjo sustingęs Jogaila, staiga pasigirdo lotyniška giesmė. Vienišas vienuolis, kurį slapta atsivežė Jogailos patarėjai iš kaimyninės Lenkijos, pradėjo giedoti „Miserere“. Jo balsas, nors ir gražus, aidėjo tuščioje erdvėje kaip prakeiksmas, bandydamas užgožti lauke vykstančias skerdynes. Jogaila klausėsi tos giesmės ir pajuto, kaip jo šešėlis ant sienos pamažu pradeda judėti savarankiškai, tarsi norėdamas atsiskirti nuo jo drebančio kūno. Tai buvo ženklas — jo žmogiškumas traukėsi, užleisdamas vietą tam tamsiam, negailestingam pavidalui, kurį kantriai maitino Dievas.

Kiekvienas tą naktį nužudytas Kęstučio sargybinis, kiekviena pralieta kraujo auka buvo tarsi įdėta į Auksinio Smauglio skrynią. Miestas, kuris amžiais buvo saugumo ir protėvių garbės simbolis, po truputį virto mirties namais. Vilniaus rūsiuose tvyrojo drėgmė ir pelėsis, o dabar ten ėmė kauptis ir paskutiniai atodūsiai tų, kurie iki galo tikėjo sena, griūvančia tvarka.

Jogaila galiausiai pakilo ir kilnodamas taurę už ‘Lietuvą’, kol jo balsas nuskendo vienuolio giesmėje. Menės durys lėtai atsivėrė, ir įėjo Skirgaila. Jis neskubėdamas nušluostė kruviną peilį į prabangią šilkinę staltiesę tiesiai priešais brolį ir ramiai atsisėdo šalia.

— Viskas baigta, broli, — tarė Skirgaila, siekdamas kepto paukščio šlaunies. — Vilnius yra švarus.

Puota galėjo prasidėti, bet niekas prie to stalo nebuvo alkanas. Miškas už pilies sienų klyko nuo vėjo ir sielvarto, bet pilyje viešpatavo Tyla — baisi, sakrali ir visiškai negailestinga Tyla, kuri nepaliko vietos atgailai. Vilnius nebebuvo žmonių miestas; jis tapo kraujo ir sielų lauku.