17  Pabėgimas

Visas pasaulis susitraukė iki kito žingsnio — iki aštraus oro gurkšnio nakties šaltyje, iki šakos kirčio per nuvargusį veidą. Tankmėje bėgo nebe Trakų kunigaikštis, o persekiojamas bėglys be vardo, be praeities, vedamas vienintelio troškimo: išsilaikyti ant kojų bent valanda ilgiau už pėdsekius. Visi dvaro pamokymai ir tėvo Kęstučio priesakai nutilo, užleidę vietą giliau už mintis tūnančiam žvėriui, kuris moka bėgti ir tykoti ten, kur kiti krenta.

Žirgą jis rado ten, kur sakė Ona: prie upelio, už šermukšnių eilės, po žaibo perskelto ąžuolo. Tėvo šarvanešys Jonas jį paliko, buvo pasakiusi ji, tik nelauk jo, tokie vyrai nesirodo. Jono nebuvo. Ant ąžuolo šaknų buvo pririštas žirgas, ant balno — apsiaustas ir odinis maišelis su džiovinta mėsa. Žemė aplink dar buvo sutrypta, bet nė vieno pėdsako, vedančio toliau. Tik žievėje, aukščiau, nei pasiektų paprastas žmogus, švietė šviežiai įpjautas vilko pėdos ženklas. Tokį pat Vytautas pažino ant tėvo sidabrinio amuleto. Jis nesuprato, kas tie žmonės, kurie jį gelbsti iš šešėlio, bet užšoko ant balno ir nejojo klausinėdamas.

Po dviejų parų beveik be poilsio, per brūzgynus ir šaknimis išraizgytas pamiškes, Jono žirgas krito. Gyvulys pasviro po juo vidury proskynos, iki putų išvarytas, ir širdis nebeištvėrė. Vytautas neturėjo laiko nei liūdėti, nei atsisveikinti su svetimu, bet ištikimu gyvuliu. Jis tik nusegė odinį maišelį, persimetė jį per petį ir bėgo toliau pėsčias. Kojos sunkios kaip švinas, kiekvienas raumuo raitėsi iš skausmo, bet jos judėjo. Sustoti reiškė ne tik mirtį, bet ir gėdą.

Už nugaros, visai netoli, jis girdėjo Skirgailos pėdsekių šunis. Jų lojimas darėsi garsesnis sulig kiekviena valanda. Vytautas pasuko tiesiai į Dykrą, į tą pelkių ir girių juostą, kuri nuo Nalibokų girios driekiasi pro Nemuno užliejamas lomas ir kurios bijojo net patys drąsiausi vietos medžiotojai. Tik ten šunys galėjo pamesti jo kvapą. Tik ten tirštas juodas purvas galėjo tapti jo sąjungininku prieš plieną.

Jis bėgo per pelkes, kur kreivi, samanoti medžiai augo tiesiai iš pūvančio juodo vandens. Batai prasmegdavo glitiame purvyne, kiekvienas žingsnis reikalavo paskutinių valios pastangų ištraukti koją iš siurbiančios gilumos. Puvėsių, drėgmės ir senos mirties kvapas vertė žiaukčioti kiekviename posūkyje, bet jis nesustojo. Jis buvo Vilkas, o Vilkas nesustoja, kol burnoje nepajunta savo kraujo skonio.

Galiausiai ir valia ištirpo. Jėgos išgaravo iš kūno, ir jis kniūbsčias susmuko į drėgnas samanų pagalves. Pro juodą šakų tankmę šaltai ir abejingai žibėjo tolimos žvaigždės. Ar čia viskas? — pagalvojo jis. Čia, vidury pelkės, baigsis Kęstučio sūnaus istorija? Jis negalėjo pajudinti nė piršto, o kūnas pasidarė lengvas, tarsi sklandytų virš vandens.

Tada šunų lojimas tolumoje nutilo lyg nukirstas kalavijo, virto tolimu, išsigandusiu inkštimu. Pėdsekiai sustojo už kelių šimtų žingsnių, pajutę kažką tokio, kas neleido jiems eiti toliau.

Vytautas, ant paskutinės jėgų ribos, prisiminė motinos žodžius. Ištraukė iš kapšelio gintaro gabalėlį ir sukando dantimis, kol akmuo nušvito iš vidaus. Gintaras atsiliepė motinos šiluma.

Jis šnibždėjo senąja, užmiršta kalba:

— „Žvaigždės man švytės, Ugnis man degs, Vanduo man teks, Žemė man laikys, Vėjas man neš.“

Kiekvienas žodis išplėšė iš jo dalelę šilumos. Praurimė matė jo kančią, Vėjopatis atsiliepė į šauksmą, ir rūkas aplink Vytautą sutirštėjo tiek, kad jis tapo nepastebimas. Tai buvo Penkių Balsų Šauksmas, desperatiškiausias prašymas, kokį žino Senovės Kalba: po truputį kiekvienos stichijos dovanos vienu kartu, ir po truputį kiekvienos stichijos kainos.

Iš balkšvos miglos, tvyrančios pačiame raisto viduryje, lėtai išniro mergina — visai nepanaši į moteris, kokias Vytautas matydavo Vilniaus ar Trakų menėse. Ilgose tamsiose jos kasose įsipynė samanos bei smulkios šakelės, o aplink kaklą lyg gyvas vėrinys raitėsi stambus geltonskruostis žaltys. Mergina tylėjo, tik žvelgė tamsiomis, nepermatomomis it nakties akivaras akimis.

— Tu esi Gintaro Šventikė, — sušnibždėjo Vytautas, ir jo balsas nuskambėjo kaip lūžtantis ledas.

Mergina lėtai papurtė galvą. Ji pritūpė, palietė samanas, paskui iš juodo purvo išlindusią medžio šaknį ir ištarė vienintelį kartą, tyliai, tarsi pati šaknis trintųsi į akmenį:

— Ne gintaro. Šaknų.

Paskui ji palietė jo krūtinę ten, kur degė motinos paliktas randas, ir ištiesė ranką, rodydama kelią per klaidų, rūkuose skendintį nendrynų labirintą.

Vytautas sekė paskui iš pradžių keturpėsčias, vilkdamas sunkų kūną per purvą, o vėliau, sukaupęs paskutines valios liekanas, pakilo ant kojų. Nežinojo, ar vedlė tikra, ar tik išsekusios sąmonės kliedesys, bet neatsiliko nė per žingsnį. Mergina vedė takais, kuriuos pažinojo tik pelkė — ten, kur Skirgailos kariai kelio neras.

Pasiekus nedidelę sausesnę salelę miško glūdumoje, pasaulis susisuko prieš akis. Merginos siluetas ištirpo migloje, ir Vytautas paskutinį kartą užuodė gaivinantį gintaro bei jūros druskos dvelksmą, lydėjusį jį visą šią ilgą naktį.

Tada Penkių Balsų Šauksmas pareikalavo savo. Sąmonę užliejo akinamas šaltas Praurimės žvaigždžių blyksnis, ir Vytautas nugrimzdo į gilią, tamsią, bet pagaliau saugią raisto tylą. Bėglys nežinojo, kad didžiąją šio burto kainą tą pačią valandą tolimoje jūros pakrantėje jau prisiėmė jo motina, kaip buvo žadėjusi Sutartyje.

Kai po daugelio valandų jis vėl atvers akis, kaina bus išrašyta jo kūne. Jo akys, anksčiau tokios aštrios, dabar tapo šiek tiek blausesnės. Ausys, kadaise girdėjusios tolimiausius garsus, dabar pasidarė šiek tiek kurtesnės. Atmintis, tokia tvirta ir aiški, dabar sutrūkinėjo: tėvo juoko garsas, pirmosios medžioklės diena atrodė lyg matoma per vandenį.

Tai buvo Penkių Balsų kaina. Jis jos niekada nebeatgaus.