16  Pabėgimas

Visas pasaulis Vytautui staiga susitraukė iki vienintelio kito žingsnio. Iki kito skausmingo įkvėpimo gūdžiame nakties ore. Iki kito aštraus šakos kirtimo per jo nuvargusį veidą. Šią akimirką jis nebebuvo joks didis kunigaikštis, jis nebuvo net paprastas žmogus, turintis vardą ir istoriją. Jis pamažu vito į kažką visiškai kito — į būtybę, kuri nebeturi nei garbės, nei praeities, nei aiškios ateities, tik vieną vienintelį laukinį, nenumaldomą biologinį troškimą tapti dar viena sekunde gyvesniam už savo persekiotojus. Jo žmogiškas protas, tiek metų maitintas geriausių mokytojų filosofija, karybos strategija ir giliais tėvo Kęstučio pamokymais, pamažu tiesiog išsijungė, užleisdamas vietą tam senajam, giliai smegeninėje tūnančiam Vilkui, kuris moka tykoti ir bėgti ten, kur kiti pasiduoda.

Po dviejų parų beveik ištisinio, sekinančio jodinėjimo per tankiausius brūzgynus, jo gerasis žirgas galutinai krito. Pavargęs, iki putų išsekęs gyvūnas tiesiog sulinko po juo vidury miško proskynos, jo širdis neatlaikė to pašėlusio, mirtino tempo per gumbuotas šaknis ir gilius purvynus. Vytis neturėjo prabangos nei sekundę liūdėti, nei tinkamai atsisveikinti su savo ištikimu palydovu. Jis tik grubiai, beveik mechaniškai nusivilko odinį maišelį su paskutine džiovinta mėsa, persimetė jį per petį ir bėgo toliau pėsčias. Jo kojos buvo sunkios kaip išlietas švinas, kiekvienas raumuo raitėsi iš skausmo, bet jos judėjo. Jos privalėjo judėti, nes sustojimas reiškė ne tik mirtį, bet ir galutinę gėdą.

Už nugaros, visai netoli, jis savo kailiu patyrė ir girdėjo Skirgailos pėdsekių šunis. Jų lojimas — aštrus, šiurpus ir kupinas artėjančio mirties pažado — darėsi garsesnis sulig kiekviena praeinančia valanda. Vytautas pasuko tiesiai link Dykros — tos baisios, niekieno nevaldomos, tūkstančius metų nepaliestos pelkynų teritorijos, kurios bijojo net patys drąsiausi vietos medžiotojai. Tik ten pėdsekių šunys galėjo negrįžtamai pamesti jo kvapą. Tik ten tirštas, juodas purvas galėjo tapti jo vieninteliu ištikimu sąjungininku prieš plieną.

Jis bebaimiškai bėgo per pelkes, kur kreivi, samanoti medžiai augo tiesiai iš gilaus, pūvančio ir juodo vandens. Jo batai tiesiog prasmegdavo glitame purvyne, kiekvienas žingsnis dabar reikalavo milžiniškų, paskutinių valios pastangų, kad ištrauktų koją iš to siurbiančio, mirtino glitumo. Puvimo, drėgmės ir senos mirties kvapas čia buvo toks koncentruotas, kad vertė jį žiaukčioti kiekviename posūkyje, bet jis nesustojo. Jis buvo Vilkas, o tikras Vilkas niekada nesustoja, kol nepajunta savo paties karšto kraujo skonio burnoje.

Galiausiai net ir jo valia ištirpo. Jėgos tiesiog staiga išgaravo iš kūno, ir jis kniūbsčias susmuko į minkštas, drėgnas samanų pagalves. Virš jo, pro juodą šakų tankmę, šaltai ir visiškai abejingai žibėjo tolimos žvaigždės. Ar tai tikrai viskas? — pagalvojo jis. Ar čia, vidury paslaptingos pelkės, baigsis didžioji Kęstučio sūnaus istorija? Jis negalėjo pajudinti nė vieno savo piršto, o kūnas pasidarė lengvas, tarsi pradėtų sklandyti virš vandens.

Tamsos ir rūko tirščioje kažkas baisiai pasikeitė. Šunų lojimas tolumoje staiga nutilo, lyg būtų nukirstas kalaviju, virsdamas tolimu, mirtinai išsigandusiu inkštimu. Pėdsekiai sustojo už kelių šimtų metrų, pajutę kažką tokio galingo, kad nedrįso žengti nė vieno žingsnio toliau į šią sakralią ir pavojingą vietą, kurios nekontroliavo joks kunigaikštis.

Vytautas, atsidūręs ant paskutiniojo savo jėgų ribos, staigiai prisiminė motinos žodžius. Jis išsitraukė gintaro gabalėlį iš savo kišenės ir jį sukando dantimis, kol iš jo pradėjo sklisti šviesa. Tai nebuvo paprasta šviesa — tai buvo Senovės Kalbos galia, seniausia ir galingiausia magija, kurią žinojo tik seniausios giminės moterys.

Jis šnibždėjo senąja, užmiršta kalba:

— “Žvaigždės man švytės, Ugnis man degs, Vanduo man teks, Žemė man laikys, Vėjas man neš.”

Kiekvienas žodis buvo kaip aštrus, šaltas peilis, sklendžiantis per jo kūną. Praurimė matė jo kančią, o Vėjopatis atsiliepė į jo šauksmą – tirštas rūkas aplink Vytautą pasidarė toks tankus, kad jis tapo nepastebimas. Tai nebuvo tiesiog palinkėjimas — tai buvo Senovės Sutartis, magija, kurios negalima atšaukti.

Iš tirštos, balkšvos miglos, kuri čia, pačioje pelkės širdyje, atrodė kaip savarankiška gyva esybė, lėtai išniro mergina. Ji visiškai nebuvo panaši į tuos žmones, kuriuos Vytautas buvo pratęs matyti Vilniaus ar Trakų pilyse. Jos ilgi, tamsūs plaukai buvo persipynę su samanomis ir senomis šakomis, o aplink jos kaklą ramiai, tarsi brangi puošmena, raitėsi didelis, geltonomis dėmėmis pasipuošęs žaltys. Ji netarė nė vieno žodžio, bet jos žvilgsnis buvo gilus, nepermatomas kaip pati pelkė naktį.

— Tu esi Gintaro Šventikė, — šnibždėjo Vytautas, o jo balsas nuskambėjo kaip lūžtantis ledas.

Mergina lėtai linktelėjo galva, o jos žvilgsnis tapo švelnesnis. Ji ištiesė savo ranką ir liepsnojantį pirštą priglaudė prie Vytauto krūtinės, ten, kur degė motinos paliktas randas. Mergina tiesiog švelniai ištiešė savo ranką, rodydama aiškią kryptį per klaidų, rūkuose skendintį nendrynų labirintą.

Vytautas sekė ją iš pradžių keturpėsčias, vilkdamas savo sunkų kūną per purvą, o vėliau — sukaupęs pačias paskutines savo valios liekanas — pasistojo ant kojų. Jis nežinojo, ar ji yra tikra būtybė iš mėsos ir kraujo, ar tai tik jo mirtinai išsekusio proto paskutinė haliucinacija. Bet jis sekė aklai. Eglė, šios mistiškos pelkės valdovė, vedė jį slaptais, vien jai žinomais takais ten, kur Skirgailos kariai niekada neras kelio.

Kai jie pagaliau pasiekė nedidelę, sauserę žemės salelę miško glūdumoje, Vytautas pajuto, kaip visas pasaulis pradeda nenumaldomai suktis prieš jo akis. Jis matė merginos siluetą, pamažu tirpstantį atgal į rūką, ir paskutinį kartą aiškiai užuodė tą keistą, gaivinantį gintaro ir jūros druskos kvapą, kuris lydėjo jį visą šią ilgą, košmarišką naktį.

Tačiau staiga jis pajuto, kaip Senovės Sutartis pradėjo reikalauti savo kainos. Akinanti, balta šviesa užpildė jo sąmonę – tai nebuvo saulė, o šaltas Praurimės akių spindesys.

Vytautas galutinai prarado sąmonę, krisdamas į gilią, tamsią, bet pagaliau saugią pelkių tylą, kurioje net pati mirtis turėjo visai kitas taisykles. Jis buvo laisvas, bet kaina už šią laisvę jau pradėjo skaičiuotis.

Jo akys, kurios buvo tokios aštrios ir tokios akylos, dabar tapo šiek tiek blauskesnės. Jo ausys, kurios buvo tokios jautrios ir taip gebančios išgirsti tolimiausius garsus, dabar tapo šiek tiek kurtesnės. Jo atmintis, kuri buvo tokia aiški ir tokia tvirta, dabar tapo šiek tiek miglotesnė.

Tai buvo Senovės Kalbos kaina. Tai buvo Senovės Sutarties kaina. Tai buvo kaina, kurią jis turėjo sumokėti už savo laisvę.