20  Geležinis Magistras

Marienburgas prieš Vytautą iškilo it milžiniškas raudonų plytų kalnas — toks aukštas ir aštriabriaunis, kad sunku buvo patikėti, jog šiuos mūrus sumūrijo žmonių rankos. Lietuviškos kunigaikščių pilys iš rąstų ir lauko riedulių išaugdavo iš pačios kalvos, o ši svetima tvirtovė gulė ant prūsų žemės lyg geležinis antspaudas, užstodama pusę dangaus. Kiekviena vienodai suguldyta plytų eilė liudijo griežtą Ordino tvarką, nepripažįstančią jokių išimčių.

Vytautas sėdėjo atšiaurioje derybų menėje priešais Konradą Zöllnerį von Rotensteiną, vyrą, kurio vardu Lietuvos giriose motinos gąsdino vaikus. Senasis magistras Winrichas von Kniprode mirė vasarą, ir kapitula vos prieš kelis mėnesius išrinko į jo vietą Zöllnerį. Menę užpildė aštri žiemos šviesa, skverbdamasi pro siaurus, į šaudykles panašius langus: ji apšvietė tobulai nubraižytus žemėlapius, storas pergamento knygas ir didžiulį tamsaus ąžuolo nukryžiuotąjį ant sienos. Viskas čia buvo tiksliai išmatuota. Vytautas, nusiprausęs, nuskustas ir apvilktas svetimais, bet geresniais drabužiais, vis tiek jautėsi kaip purvo dėmė ant švaraus balto lapo.

Po žilais Zöllnerio antakiais blizgėjo šviesios, skvarbios senio akys. Į Vytautą magistras žvelgė be užuojautos ir be paniekos — tarsi į sudėtingą lentos ėjimą, kurį reikia apskaičiuoti mažiausiais Ordino nuostoliais. Tuštybės ar aklos neapykantos jame nesimatė; šis žmogus buvo kur kas pavojingesnis, nes tvirtai tikėjo savo pašaukimu atnešti krikšto tvarką į pagonių kraštą, net jei pirma tektų jį sudeginti iki pamatų.

— Kunigaikšti Vytautai, — tarė Zöllneris ramiu, sausu balsu. — Jūsų tėvo mirtis Krėvoje buvo klaida, kurios buvo galima išvengti. Jogaila pasirinko smurtą, o ne derybas. Jis pažadėjo mums krikštą ir Žemaitiją, bet jo žodis nieko nevertas, ir jūsų tėvo mirtis tai įrodė. Mes galime padėti jums atkurti teisybę. Gausite kariuomenę, sidabro ir pagalbą atgauti tai, kas priklauso jūsų giminei.

Klausydamasis magistro, Vytautas ant pečių juto slegiantį skliautų šaltį. Virš derybų stalo tvyrojo pats Geležinis Šventasis — rūstus šarvuotas dievas, penimas tūkstančių riterių maldų Marienburgo Švč. Mergelės bažnyčioje. Menėje dvelkė ginklų aliejumi, sena oda, bažnyčios smilkalais ir krauju nupirkta ramybe; kapšelyje prie šono gintaras, dar neseniai šildęs Dykroje, gulėjo nebylus.

— Kokia bus kaina už jūsų pripažinimą? — paklausė Vytautas, nors atsakymą jau nujautė.

Zöllnerio lūpų kampučiai vos pastebimai krustelėjo — taip šypteli žaidėjas, pamatęs, kad priešininkas pats stumia figūrą į paruoštą langelį.

— Kaina paprasta, — tarė didysis magistras, dėliodamas žodžius. — Pirma, jūs priimsite Viešpaties krikštą, kai būsite tam pasiruošęs, ir ne šiandien, o kur ir kada pasirinksime mes. Antra, jūs atiduosite Ordinui Žemaitiją, nes mums reikia saugaus kelio tarp mūsų provincijų. Trečia, jūs laikysite savo valdas iš Ordino rankų kaip vasalas ir sąjungininkas, ir kariausite kartu su mumis. Mes jums padėsime atgauti Vilnių ir Trakus. Ir ketvirta: jūsų žmona ir vaikai atvyks į Ordino žemes ir pasiliks čia, kaip mūsų svečiai, kol jūs būsite mūsų brolis.

Vytautas girdėjo, kad žodis svečiai čia reiškia užstatas. Ona buvo jį perspėjusi, bet girdėti buvo skaudžiau nei žinoti.

— Imkite mano priesaiką. Žmonos ir vaikų nelieskite.

Zöllneris perbraukė pirštu kelią tarp Ordino provincijų.

— Jogaila irgi davė priesaiką. Jau matėme, ko ji verta.

— Tada paleiskite juos, kai atgausiu Trakus.

— Girdėjote ketvirtą sąlygą, kunigaikšti. Kol būsite mūsų brolis.

Vytautas pažvelgė į duris. Niekas jų neužstojo. Už jų jis neturėjo kariuomenės.

— Jei atsisakysiu? — paklausė jis.

Zöllneris patraukė nuo žemėlapio ranką.

— Pailsėsite, kol mūsų keliai bus pravažiuojami. Duosime palydą atgal. Aš nekviečiau jūsų į šią pilį, kad užrakinčiau duris.

Vytautas laukė pasiūlymo sušvelnėjant. Magistras uždėjo ant pergamento mažą svarelį, kuris laikė užsirietusį kraštą, ir daugiau nieko nepasakė.

— Galiu laukti Mazovijoje. Surinkti tai, kas liko iš tėvo vyrų.

— Galite. Jei šeimininkas leis jums telkti kariuomenę prie jo stalo.

— Ir grįžti be jūsų.

— Tuomet linkiu jums sėkmės, kunigaikšti.

Tie žodžiai Vytautą supykdė labiau už grasinimą. Magistras netiesė rankos prie varpelio, nekvietė sargybos. Jo rankovės buvo palopytos ties riešu; didysis kryžius ant krūtinės laikėsi ant nutrintos virvelės. Net šilkų čia nebuvo, į kuriuos galėtum nukreipti panieką.

— Jūs netikite, kad man pavyktų.

— Tikiu, kad jūs ne dėl palydos atėjote. Mes galime jums duoti daugiau. Taip pat ir jūs mums. Bet aš turėsiu atsakyti už vyrus, kuriuos išsiųsiu su jumis.

— O aš už tuos, kuriuos paliksiu jums.

Zöllneris linktelėjo. Neištarė paguodžiančio žodžio. Vytautas paėmė nuo žemėlapio svarelį, pasvėrė ir pastatė atgal toje pačioje vietoje. Pergamento kraštas vėl prisispaudė prie stalo.

— Sutinku, magistre, — tarė Vytautas.

Tai buvo ištarta be karščio, tarsi kvitas, o ne pažadas. Žodžiai nugulė giliau nei Marienburgo pilies pamatai. Tą akimirką Vytautas suprato: Zöllneris niekada nebus jam draugas, ir tegul nebūna. Ordinas buvo įrankis, kuriuo Vytautas sieks savo tikslo, ir tik laikas parodys, kas ką naudoja.

Magistras ilgai kalbėjo apie bendrą tikėjimo tvirtinimą, apie pagonis, kuriuos reikia įtikinti. Vytauto žvilgsnis sekė kelią po Zöllnerio pirštu.

Pokalbis baigėsi, ir po skliautais vėl įsiviešpatavo spengianti tyla. Vytautas pakilo nuo krėslo ir išėjo pro sunkias ąžuolines duris, nešdamasis svetimo rašto svorį. Krūtinėje viskas nuščiuvo lyg girioje prieš pūgą, užleidę vietą šaltai Marienburgo drausmei: joks protėvių palaiminimas pro šiuos mūrus neprasiskverbė, o kelias atgal į tėvoniją vedė palikus dievus už pilies vartų.