19  Geležinis Magistras

Marienburgas iškilo prieš Vytautą kaip milžiniškas, nepermaldaujamas raudonų plytų kalnas, toks protu nesuvokiamai didelis ir nenatūraliai tiesus, kad jis akimirką negalėjo patikėti, jog šį kolosą pastatė paprastų mirtingųjų žmonių rankos. Tai nebuvo lietuviška kunigaikščio pilis iš medžio ir akmens, kuri, atrodo, organiškai išauga iš pačios žemės ir miško masyvų; tai buvo svetimas, agresyvus kolosas, brutalia jėga įbruktas į prūsų kraštovaizdį, dominuojantis visame kame ir užgožiantis patį horizontą. Kiekviena preciziškai padėta plyta Marienburge tiesiog šaukė apie Ordino begalinę galią, totalią kontrolę ir nepermaldaujamą, sterilią tvarką, kuri nepripažino jokių nukrypimų nuo dogmos.

Vytautas sėdėjo prabangiame, bet asketiškame derybų kabinete priešais patį Winrichą von Kniprodę — vyrą, kurio vardas Lietuvos giriose vaikams skambėjo kaip pačio tamsiausio velnio sinonimas. Kabinetas buvo užpildytas skaudžia, aštria žiemos šviesa, kuri negailestingai skverbėsi pro siaurus, į šaulines panašius langus, apšviesdama nesuskaičiuojamus, tobulai nubraižytus žemėlapius, storas pergamento knygas ir didžiulį, iš tamsaus ąžuolo išdrožtą nukryžiuotąjį ant sienos. Viskas čia buvo vokiškai tikslu, šalta iki kaulų smegenų ir baisiai, beveik nežmogiškai mirtinai tikslus. Vytautas, dabar jau kruopščiai nusiprausęs, nuskustas ir apvilktas svetimais, bet geresniais drabužiais, vis tiek jautėsi kaip nešvari, netvarkinga purvo dėmė ant šio sniego balto krikščioniškojo idealo.

Magistras Kniprode buvo labai senas, bet jo akys išliko neįtikėtinai aštrios, skaidrios ir pavojingos kaip geriausio Marienburgo ginklininko ką tik nukaltas peilis. Jis žiūrėjo į Vytautą ne kaip į tragišką žmogų ar net ne kaip į kunigaikštį, besitikiantį pagalbos, o veikiau kaip į sudėtingą strateginę šachmatų problemą, kurią reikia lėtai išspręsti su minimaliais nuostoliais Ordinui. Winrichas nebuvo iš prigimties žiaurus ar impulsyvus žmogus; jis buvo kur kas pavojingesnis — jis buvo asmenybė, kuri nuoširdžiai ir giliai tikėjo, kad jo aukščiausioji misija yra civilizuoti šią „laukinių, neprognozuojamų pagonių žemę“, net jei tam prireiks visą ją sunaikinti.

— Kunigaikšti Vytautai, — tarė Kniprode, jo balsas buvo ramus, be jokių emocijų ir sausas kaip senas, pelyjantis pergamentas bažnyčios archyve. — Jūsų tėvo mirtis Krėvoje buvo klaida, kurios buvo galima išvengti. Jogaila pasirinko brolžudišką smurtą, o ne derybas, kurios galėjo išsaugoti taiką. Mes galime jums padėti atkurti teisybę. Suteiksime jums kariuomenę, auksą ir pagalbą atgaunant tai, kas priklauso jūsų giminei.

Vytautas klausėsi tų žodžių ir jautė visame kabinete tvyrančią sunkią, dusinančią metalinę atmosferą. Tai nebuvo tik fizinis pojūtis; tai buvo gilus dvasinis slėgis, kurį kūrė šis svetimas pasaulis. Geležinis Šventasis, tas šaltas ir negailestingas dievas-karžygys, kuriam aklai meldėsi tūkstančiai riterių Marienburgo katedroje, stebėjo šias derybas su tyliu, plieniniu pasitenkinimu. Ore aštriai kvepėjo metalo aliejumi, sena oda ir kažkuo visiškai svetimu Lietuvai — bažnytinėmis dervomis ir ramybe, kuri nupirkta krauju. Vytautas lėtai palygino šią sustingusią ramybę su savo dievų reikalaujama kaina — tie niekada nežadėjo tokio sterilaus tiesės atkūrimo, jie reikalavo sielos dalies.

— Ir kokia bus kaina už jūsų pripažinimą? — paklausė Vytautas, nors atsakymą jis jau nujautė giliai savo virpančiame viduje.

Kniprode lengvai, vos pastebimai šyptelėjo. Tai nebuvo draugiška ar guodžianti šypsena, o veikiau šachmatininko pasitenkinimas, kai jis mato, kaip priešininkas papuola į jo paties paspęstus spąstus.

— Kaina yra paprasta, bet visiškai neišvengiama šitame naujame amžiuje, — tarė didysis magistras, lėtai dėliodamas žodžius. — Jūs priimsite Viešpaties krikštą. Jūs pats atvesite savo „laukinę“ tautą į vienintelį tikrąjį tikėjimą ir civilizacijos šviesą. Ir… jūs atiduosite Ordinui ištisą Žemaitiją. Mums mirtinai reikia saugaus, nepertraukiamo kelio tarp mūsų provincijų, kunigaikšti. Už tai jūs gausite Vilnių, Trakus ir mūsų amžiną, plieninę paramą prieš savo brolžudžius pusbrolius.

Vytautas pajuto, kaip jo siela tiesiog skyla per pusę. Viena jo dalis, ta, kuri dar aiškiai sapnavo Birutės šaltą jūrą, šventuosius Trakų ąžuolus ir tėvo Kęstučio garbės pamokas, šaukė iš skausmo, kad jis negali, tiesiog nuri atiduoti savo motinos dvasios žemę savo didžiausiems priešams. Bet kita jo dalis — pragmatiškoji, sužeista kario dalis, kuri savo akimis matė tėvo lavoną Krėvoje ir išdavikiškus Skirgailos žvilgsnius Vilniuje — tvirtai žinojo: be Ordino pagalbos jis teliks apgailėtinu bėgliu miškuose, kol bus sumedžiotas kaip pamišęs žvėris.

— Priešingai nei jūs norėtumėte, magistre, — atsakė Vytautas. Žodžiai skambėjo lėtai, bet jo širdyje jie nugulė giliau nei Marienburgo pilies akmenys. Tą akimirką Vytautas suprato: Kniprode niekada nebus jam draugas. Jis buvo tik įrankis, kaip ir Ordinas – tik kūnas, kuriuo Vytautas siekia savo tikslo.

Magistras ilgai ir tvirtai kalbėjo apie bendrą tikėjimo tvirtinimą, apie pagonis, kuriuos reikia įtikinti, ir Vytautas suprato esmę: šis senas vyras tikrai tikėjo savo žodžiais, kaip tikėdavo į Dievą. Tai darė jį tūkstantį kartų pavojingesniu priešininku nei bet koks brutalus ar piktas kaimynas rytų pasienyje.

Derybos baigėsi, bet spengianti tyla kabinete išliko dar ilgai. Vytautas lėtai atsistojo ir išėjo pro masyvias duris, jausdamas, kaip jo paties tapatybė pamažu ir negrįžtamai keičiasi į kažką svetimą. Jis įžengė pro jas kaip išduotas ir sielvarto palaužtas kunigaikštis, o išėjo kaip žmogus, kuris ką tik sudarė mirtiną sandėrį su savo didžiausiu priešu. Vytauto siela nutilo lyg miškas prieš pūgą, o vietoje jos atsirado Marienburgo tvarka – šalta kaip ledas. Joks protėvių palaiminimas čia nepasiekė jo švelnumo, tik šaltas apskaičiavimas. Grįždamas į Lietuvą, jis nebegrįžo kaip herojus, o kaip žmogus, kuris paliko savo dievus už vartų, kad išgyventų.