23  Vilniaus Apgultis I

Vasaros karštis virš Vilniaus slėnio tą liepą buvo protu nesuvokiamai slegiantis, persisunkęs tirštų dulkių ir aitrių dūmų tvaiku, kuris graužė akis iki pat ašarų. Vytautas stovėjo ant aukštos, apdulkėjusios kalvos, nejudėdamas žiūrėdamas į savo gimtąjį miestą, kurio kiekvieną siaurą kampą, kiekvieną akmenį ir kiekvieną šešėlį žinojo nuo pat ankstyvos vaikystės. Ten, už tų senų raudonų plytų sienų ir medinių bokštų, buvo giliai palaidoti jo didingų protėvių kapai, tėvų atsiminimai ir pati jo asmeninio gyvenimo sakralioji esmė. Bet dabar jis buvo čia, kitoje, svetimoje ir mirtinoje pusėje, stovintis petys į petį šalia vyrų, kurie su malonumu planavo šį miestą nušluoti nuo žemės paviršiaus vardan savo dievo.

Teutonų inžinieriai, vilkintys sunkiomis odinėmis prijuostėmis ir nuolat kvepiantys metalo alyva, anglimis bei siera, dirbo su bauginančiu, beveik nežmogišku veiksmingumu. Jie su didžiausiu triukšmu montavo milžiniškus, daugiaaukščius apgulties bokštus ir pirmą kartą į Lietuvos žemę atsigabeno patį naujausią ir baisiausią savo ginklą — bombardas. Tai nebuvo riterių karas, kurį Vytautas mokėjo; tai nebebuvo garbės, kantrybės ir asmeninių kalavijų dvikova; tai buvo šaltas ir bejausmis mokslas, skirtas vien tik griauti ir naikinti. Kiekviena bombardo tūta Vytautui atrodė kaip paties pragaro vartų anga, pasiruošusi bet kurią sekundę išspjauti mirtį be jokio gailesčio ar atrankos.

Vytis su sustingusia širdimi stebėjo, kaip pirmoji didžiulė akmeninė kulka su kurtinančiu trenksmu atsitrenkė į Vilniaus Žemutinės pilies sienas. Tas duslus, galingas dundėjimas, nuo kurio sudrebėjo pati kalva po jo kojomis, jam atrodė kaip sausas Kęstučio kaukolės trupinimas Krėvos požemyje. Sienos, kurias su tokia meile ir viltimi statė dar jo senelis Gediminas, sienos, kurios turėjo saugoti Lietuvą ir jos laisvę amžinai, dabar bejėgiškai dundėjo ir tiesiog akyse trūkinėjo nuo svetimų, jam nepažįstamų meistrystės smūgių.

— Veiksmingas, ar ne, kunigaikšti? — tarė vyriausiasis vokiečių inžinierius, nerūpestingai nusišluostydamas juodą prakaitą nuo kaktos. Jo akyse nebuvo nei neapykantos priešui, nei kovingo džiaugsmo, tik grynas, šaltas amatininko pasitenkinimas gerai atliktu techniniu darbu. — Po trijų, daugiausiai keturių dienų ištisinio šaudymo šis visas miestas bus tik viena didelė, nereikšminga akmenų krūva. Geležis ir siera visada galutinai nugali akmenį ir medį, tokia yra gamtos pažangos kaina.

Vytautas tą patį akimirksnį suprato baisią ir negailestingą tiesą: šiems žmonėms, jo dabartiniams sąjungininkams, Vilnius niekada nebuvo jokia šventovė ar dvasinis centras. Tai nebuvo namai. Tai buvo tik eilinė geometrinė taikinio vieta, dar viena akmeninė kliūtis kelyje į totalią ir negailestingą regiono kontrolę. Jie neplanavo užimti miesto kaip gyvos būtybės; jie planavo jį visiškai sunaikinti kaip pagonišką stabą, kad niekas, net ir pats Vytautas po pergalės, nebegalėtų juo naudotis be tiesioginio Ordino leidimo ir jų priežiūros.

Iš už miesto sienų, pro dūmų ir dulkių debesį, karts nuo karto sklido beviltiški gynybos garsai. Jogailos pajėgos atsakė kruša lankų strėlių ir karšta smala, bet visos jų pastangos atrodė vaikiškos ir apgailėtinos prieš šį lėtą, metalinį ir nepermaldaujamą apgulties mechanizmą, kuris neklydo. Vytis juto keistą, skausmingą ir beveik uždraustą pagarbą savo pusbroliui, kuris dabar sėdėjo apgultame mieste. Jogaila kovoja. Jis kovoja už savo Vilnių, už savo valdovų viziją, ir tą akimirką Vytautas jautėsi labiau išdaviku ir svetimu savo tėvynėje nei bet kada anksčiau, bėgdamas per pelkes.

Mistinė įtampa ore buvo tiesiog apčiuopiama, tarsi pati žemė būtų pasiruošusi prasmegti. Nuolatiniai patrankų šūviai nuaidėjo kaip mirtinas Geležinio Šventojo kvėpavimas, užpildydamas visą slėnį dusinančiu sieros, parako ir degančių namų tvaiku. Miestas iš šalies atrodė kaip sužeistas, merdintis ir bejėgis žvėris. Bokštai, kurie kadaise su pasididžiavimu siekė dangų, dabar stovėjo kaip lūžę, pajuodę milžino dantys, o gilūs grioviai po sienomis pamažu pildėsi protėvių mūrų nuolaužomis ir jų pačių gėda.

Kiekvienas sprogimas Vytautui buvo kaip mirtinas laikrodžio tiksėjimas, pranešantis apie galutinę ir neišvengiamą pabaigą. Karas tapo analitiniu matematišku skaičiavimu, kurį atliko žmonės be sielos, sėdintys saugiu atstumu nuo pavojaus ir mėgaujantys proceso sklandumu.

Saulei leidžiantis, vyriausiasis inžinierius vėl priėjo prie Vytauto su mįslinga, beveik žiauria šypsena veide, kurią apšvietė tolimi gaisrai.

— Rytoj mes panaudosime savo slaptąjį ginklą — „Graikišką ugnį“, kunigaikšti. Miestas pradės degti net iš vidaus, iš pačių rūsių. Nieko nebeliks, tik sterilūs pelenai ir mūsų pergalės šlovė. Tai bus pats gražiausias ir ryškiausias reginys jūsų gyvenime.

Vytautas ilgai pažvelgė į inžinierių, paskui į merdintį Vilnių, paskui lėtai — į savo paties rankas. Jos buvo šiurpiąja prasme švarios, kol kas tiesiogiai nesulietos brolių krauju šiame mūšyje, bet jis juto jose visą tos būsimos ugnies svorį ir atleidimo nebuvimą. Jis aiškiai žinojo, kad jei jis nieko nedarys, po dvidešimt keturių valandų jo tėvynės pagoniškoji širdis nustos plakti visiems laikams. Ir kartu su ja nustos plakti ir jo paties tikroji tapatybė.