24  Naujapilis

Karaliaučiaus sutartis buvo pasirašyta sausio šaltyje. Žemaitija iki Nevėžio atiteko Ordinui, o Vytautas tapo jo vasalu. Pilį jam kryžiuočiai buvo atidavę dar lapkritį, netrukus po krikšto: pilį prie Nemuno netoli Kauno, tikrus jo paties namus, kaip jie sakė. Per pavasarį ji išaugo siena po sienos ir tapo karo atrama. Vokiečiai vadino ją Naujuoju Marienburgu. Lietuviai vadino Naujapiliu.

Vytautas laikė ją savo pilimi tiek, kiek leido popierius. Raktus nešiojo pilies vaitas, brolis riteris su sausu veidu ir nepriekaištinga, tvarkinga kalba, kuri niekada nesikeitė, ar jis sveikindavosi, ar svarstydavo, ką pakarti.

Birželio pabaigoje karštis ant Nemuno kyšulio stovėjo kaip siena. Ore maišėsi šviežiai tašyto ąžuolo, kalkių ir upės dumblo kvapai. Nuo pat pavasario į Naujapilį Nemunu tempėsi baržos, ir viską, ko reikėjo žygiui į Vilnių, jos sukrovė už šių mūrų: išardytus apgulties bokštus, kurių kiekviena sija buvo pažymėta kreida; bombardas, suvyniotas į šlapias odas; parako statines, medžio anglis, sierą, dervą ir statinaites degiojo aliejaus. Vilnius turėjo būti paimtas rudenį. Viskas, ko tam reikėjo, jau gulėjo čia, po vienu ilgu stogu prie upės vartų.

Tą rytą inžinieriai išbandė bombardą. Vytautas stovėjo ant pylimo ir žiūrėjo, kaip akmeninė kulka su dusliu trenksmu, nuo kurio sudrebėjo žemė po kojomis, įsmigo į rąstų sieną, suremtą Vilniaus Žemutinės pilies matmenimis. Rąstai suskilo ties pačiu viduriu. Iš bombardos gerklės kilo pilkas dūmas ir ilgai kabojo virš vandens.

— Veiksminga, ar ne, kunigaikšti? — tarė vyriausiasis inžinierius, šluostydamasis suodžiais pajuodusį prakaitą nuo kaktos; jo žvilgsnyje švietė tik ramus amatininko pasididžiavimas savo darbu. — Tikra siena storesnė, bet nedaug. Po trijų, daugiausia keturių dienų jūsų senelio miestas virs akmenų krūva. Geležis ir siera įveikia akmenį ir medį. Tokia naujųjų ginklų galia.

Meistras kalbėjo ramiai, lyg skaičiuotų rudens derlių. Kai mūrai subyrės, aiškino jis, į spragas bus pilamas degusis aliejus, ir pilis išdegs iš vidaus, iki pat rūsių — liks tik pelenai ir Ordino vėliava. Klausydamasis Vytautas suprato, kad šiems vyrams Vilnius tėra dar viena kliūtis kelyje, tolima pagonių tvirtovė, kurią jie ketina ne užimti, o nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad po pergalės nė pats Vytautas nebeturėtų kur įsitvirtinti be Ordino malonės.

Po ilgu stogu prie upės vartų stovėjo jau surinktas pirmasis apgulties bokštas, aukštas kaip varpinė, apkaltas šlapiomis odomis nuo ugnies. Vokiečiai vadino jį „Lietuvos griovėju“. Inžinierius leido Vytautui užlipti iki pirmo aukšto, ir pro šaudymo plyšį atsivėrė Nemuno vingis ir tolimas miškas rytuose, kur už kelių dienų kelio gulėjo Vilnius.

Mūrus kėlė ne vokiečiai. Už pylimo, paraistyje, tarp kuolų ir sudegusių tvartų gyveno keli šimtai kauniečių ir žemaičių, suvarytų pavasarį su botagais ir pažadais: jie tašė rąstus, vežė akmenį, kasė griovį. Naktį iš jų būdavo girdėti ne dainos, o kosulys. Vytautas ne kartą praėjo pro tą stovyklą ir ne kartą pamatė, kaip moteris nusuka vaiką nuo jo žvilgsnio. Savo paties vyrų jam buvo likę dvidešimt keturi: žemaičiai ir keli Kęstučio kariai, kurie nuo žiemos nebesugalvojo, kur kitur galėtų eiti. Vaitas leisdavo jiems stovėti prie vidinių vartų dieną, o nakčiai pridėdavo savo sargybinius, ir tą skirtumą jie suprato be žodžių.

Vakare vaitas pakvietė jį pietų prie savo stalo. Valgė tylėdami. Tik pabaigoje vaitas nusišluostė pirštus ir ištarė, nepakeldamas akių nuo lėkštės:

— Šįryt atėjo žinia iš Marienburgo, kur po sutarties juos perkėlė iš Karaliaučiaus. Jūsų žmona ir vaikai sveiki, kunigaikšti. Didysis magistras prašė perduoti, kad jais rūpinamasi kaip svečiais.

— Ir kaip ilgai svečiai viešės?

— Kol bus ištikima tarnyba, — atsakė vaitas ir pylėsi vyno.

Vytautas laikė taurę, kol delnas apšilo. Ona ir vaikai buvo Ordino rankose nuo tos dienos, kai jis priklaupė prieš magistrą. Visi tai žinojo, ir niekas nesakė garsiai, nes viską sakė šie žodžiai: kaip svečiais.

Sutemus jis ėjo prie upės vartų. Į krantinę ką tik buvo prisišvartavusi žvejo valtis, kupina džiovintos žuvies, ir sargybiniai, užsikimšę nosis, jau vedė seną vyrą su ryšuliu atgal prie vandens. Vytautas praėjo pro juos. Senis pažvelgė į jį ir tarė lietuviškai, tyliai, kad girdėtų tik jis:

— Žuvies tau nepirksiu, kunigaikšti, bet žinią gali priimti. Jogaila liepė pasakyti: lėčiau, lėčiau.

Vytautas sustojo. Šiuos žodžius jis girdėjo jaunystėje, kai nešė ant pečių mažą pusbrolį per Trakų kiemą, o Kęstutis šaukė jiems iš paskos. Tik trys žmonės pasaulyje žinojo juos. Vienas buvo pelenuose, o kitas, jis dabar suprato, nusiuntė šį senį per vokiečių krantinę, per tuos pačius sargybinius, kurie niekada nepažintų jo veido.

— Jogaila nesiūlo atleidimo, nes žino, kad tu jo neprašei, — tęsė senis, krapštydamas ryšulį, tarsi derėtųsi dėl kainos. — Jis siūlo tėvo žemes ir kad šis karas nenueitų iki Vilniaus vartų. Sako, kad tu žinosi, ką daryti, kai ateis laikas.

— O Trakai? — paklausė Vytautas.

Senis dar akimirką krapštė virvę.

— Apie Trakus man nieko nepasakė.

Vytautas nieko neatsakė. Jis suprato atsakymą geriau, negu norėtų.

— Mano sūnus lauks kitame krante, prie nulaužto gluosnio, su žirgu, — pridūrė senis. — Kai užsidegs ugnis, parodyk man strėle su balta skiaute. Daugiau nieko nereikės.

Sargybiniai atėjo paimti jo atgal į valtį. Senis nusilenkė, nusiėmė kepurę ir pasidarė tik vargingas žvejys, kuris nepardavė žuvies.

Naktį Vytautas ilgai sėdėjo prie lango, žiūrėdamas į Naujapilio kiemą. Žibintai juosė ilgąjį sandėlį, kuriame gulėjo bokštai, bombardos, parakas ir degusis aliejus, ir kiekvienas sargybinis, einantis aplink jį, buvo iš Ordino. Jis pažiūrėjo į savo rankas. Jose vis dar tebebuvo Daumanto kraujas, nors jau seniai buvo nuplautas.

Vilnius ant vienos lėkštės, Ona ir vaikai ant kitos. Jis nieko dar nesprendė. Bet žvejas jau buvo pasakęs „lėčiau, lėčiau“, ir tie žodžiai neleido užmigti.