27  Susitikimas Peleninėje

Vilniaus apylinkės po ilgų savaičių apgulties atrodė kaip mirtinai sudegusi, apleista vieta, kurioje liko tik apdegusių trobų liekanos. Sudegusių trobų liekanos pajuodė žemę, o ore tvyrojo pelenų ir degančios medienos tvaikas, kuris graužė nosį. Šis kvapas persekiojo Vytautą nuo pat tos lemtingos nakties Teutonų stovykloje, tarytum mirtinas šešėlis, įsigėręs į pačius jo kaulus.

Pusbroliai susitiko senosios medinės kapinės, kurios buvo sudegusios gaisro metu. Čia nebeliko nei senosios šventosios girios, nei naujai pastatytų krikščioniškų maldos namų. Tai buvo tik tylus akmeninis kiautas, apleista ir beviltiška erdvė, kurioje pats laikas atrodė sustingęs tarp anglių. Vėlyvos sutemos lėtai slinko per griuvėsius, neįtikėtinai ilginėdamos šešėlius ir versdamos kiekvieną atsitiktinį vėjo sukeltą krustelėjimą mirtinai grėsmingu įspėjimu.

Tai buvo pirmas kartas, kai abu pusbroliai pažvelgė vienas kitam tiesiai į akis po Krėvos mūšio. Atskirtis tarp jų dabar buvo didesnė ir gilesnė už bet kokią kalvą, upę ar girią; tai buvo moralinė bedugnė, sklidina Kęstučio kraujo ir neištartų prakeiksmų.

Vytautas stovėjo tarp apdegusių, pajuodusių kolonų, vis dar dėvėdamas tuos pačius Teutonų riterių šarvus, tačiau dabar jie buvo purvini, baisiai apkapoti mūšių ir toli gražu nebe riteriški — jie atrodė kaip bėglio oda. Jo įdubusiose akyse degė tas pats laukinis, pirmapradis pagoniškas pyktis, kuris vertė net Jogailos asmeninius sargybinius nevalingai nusukti žvilgsnį. Jogaila, priešingai, buvo apsirengęs šilkais ir kailiais, tačiau jo rankos drebėjo, o žvilgsnis klajojo be jokių valdovo žymų.

Tyla tarp jų buvo tokia slegianti ir sunki, kad atrodė, jog patys sudegę akmenys tūpčioja po jos nepakeliamu svoriu.

— Lietuva bebalsė ir kraujuoja, Jogaila, — pirmasis lėtai prabilo Vytautas. Jo balsas nuskambėjo kaip lūžtantis, sausas medis mirtinoje tyloje. — Kol mes aklai kirtome vienas kitą, svetimieji Ordinų riteriai galutinai pamatė mūsų stuburą. Jie pamatė, kaip lengvai ir pigiai mes virstame dulkėmis, kai pradedame ėsti savo pačių kraują.

Jogaila pastebimai krūptelėjo, bet greitai sugebėjo sau susigrąžinti tą savo dirbtinę, naujai nukaltą valdovo kaukę. Jis bandė kalbėti ramiai, autoritetingai, bet kiekviename jo balse jautėsi mirtinas įtrūkimas, kurio nepaslėpsi jokiomis derybomis.

— Tu visiškai nežinai, ką man tuo metu sakė Dievo skaitlių knygos, Vytautai, — tarė Jogaila, jo žvilgsnis karštligiškai klajojo po griuvėsius, tarsi ieškodamas pritarimo ar pasiteisinimo tamsiuose kampuose. — Mes būtume paprasčiausiai žuvę visi iki vieno. Kryžius arba totali ugnis — kito realaus pasirinkimo nebuvo. Tavo tėvas… jis visiškai nesuprato naujojo laiko ritmo. Jis buvo milžiniškas uola, traukianti mus į tamsų dugną, kol dar nebuvome išmokę plaukti.

Vytautas staigiu judesiu žengė žingsnį į priekį, ir jo apdaužyti Teutonų šarvai sužvango metaliniu įspėjimu. Jis lėtai išsitraukė tėvo amuletą — sunkų sidabrinį vilką, kurį per visą savo bėgimą išgelbėjo kaip vienintelę brangiausią relikviją. Jogaila akimirksniu, beveik natūraliai, nusuko akis į šalį. Jis negalėjo žiūrėti į tą šaltą sidabrą; jam tai buvo ne papuošalas, o gyvas, rėkiantis priekaištas, kurio kiekvienas spindulys krito ant jo sielos kaip karšta, deginanti geležis.

Griuvėsiuose abu pusbroliai tuo pat metu pajuto dar kažką svetimo. Tai buvo Šešėlių Pardavėjo buvimas — tas mįslingas Jester Henne, kuris stebėjo juos iš griuvėsių tamsos, tarsi nematoma ranka stumdamas vieną prie kito. Ne iš broliškos meilės ar atgailos, o tam, kad šis konfliktas nepasibaigtų, o tiesiog įgautų naują, subtilesnę, šaltesnę ir kur kas pavojingesnę formą visai valstybei.

Vytautas žiūrėjo į Jogailą ir juto, kaip pačiose jo gyslose pagoniška kraujo keršto logika šaukte šaukė jį išsitraukti ginklą ir pabaigti visą šią gėdą čia pat, tarp griuvėsių. Tai būtų buvę paprasta. Senasis karingas įstatymas tai leistų. Bet jis matė kur kas toliau į ateitį. Jis aiškiai matė, kad Lietuvai dabar reikia ne dar vieno purvinai nužudyto kunigaikščio, o stuburo, kad ji nesugriūtų visiškai. Ir Jogaila, koks jis bebūtų brolžudys ir bailys, vis tiek buvo ta neišvengiama karkaso dalis, kuri laikinai laikė šalį nuo visiško suirimo išorės jėgų akivaizdoje.

Vytis lėtai nuleido amuletą žemyn. Tai buvo jo pati didžiausia ir sunkiausia auka — ne mirtis, o sąmoningas sprendimas nenužudyti savo tėvo žudiko.

— Sudarysim laikinas paliaubą, — pasakė Vytautas. Jo žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis abiem. — Ne dėl meilės ar šeimos ryšių, kurių po Krėvos nebeliko. O dėl šalto funkcionavimo. Tu būsi karalius, Jogaila, ir tavo vardas klausėsi Europos žemėse. Bet aš visada būsiu tavo ilgiausias šešėlis, tavo aštriausias ginklas ir tavo nešvari sąžinė, kurią tu bijosi užmerkdamas akis.

Tai nebuvo taikos sutartis, bet susitarimas, kuris prasidėjo kaip šaltas karas tarp artimiausių žmonių. Pusbroliai stovėjo sudegusios bažnyčios viduryje, aplinkui pelenus ir dūmus, ir tuomet suprato, kad nuo šiol jie bus surišti amžinai — ne šventu krauju, bet bendra kalte, bendra paslaptimi ir bendru poreikiu išgyventi pasaulyje, kuris nebeliko vietos jų seniesiems pagoniškiesiems idealams.

Sutemos galutinai prarijo bažnyčios griuvėsius. Vytautas lėtai pasisuko ir pirmas išėjo į naktį, palikdamas Jogailą vieną griuvėsių viduryje, su jo auksais ir šilkais, o baimė klausėsi kaip širdies šauksmas. Karas atviruose laukuose formaliai baigėsi, bet karas jų sužeistose širdyse tik dabar pradėjo tikrąjį, negailestingą savo žygį.