28  Susitikimas Peleninėje

Liepos naktis virš Vilniaus kvepėjo pelenais. Ordino pilių prie Nemuno, kurias Vytautas padegė prieš kelias dienas, dūmai tarsi sekė jį iš paskos: jie buvo įsigėrę į drabužius, į plaukus, į odą po šarvais.

Pusbroliai susitiko slaptai, sudegusioje bažnyčioje, ant senosios Šventaragio giraitės pakraščio. Kryžiuočiai ją sudegino prieš daugelį metų ir niekas jos neatstatė: be stogo, be durų, tik trys akmeninės sienos ir juodos sijos prieš žvaigždes. Pro ketvirtą sieną, kurios nebebuvo, matėsi giraitės viršūnės, o slėnio dugne degė raudonas taškas. Šventoji ugnis dar gyvavo. Jogaila atjojo su keturiais sargybiniais, be vėliavų ir be trimitų, Vytautas atėjo vienas, apeidamas sargybos postus. Niekas Vilniuje neturėjo žinoti, kad jie čia.

Tai buvo pirmas kartas po Krėvos, kai jie pažvelgė vienas kitam į akis. Tarp jų gulėjo ne upė ir ne kalva, o Kęstučio kraujas.

Vytautas stovėjo tarp apdegusių kolonų, vis dar vilkėdamas Ordino šarvus. Kryžių buvo nuplėšęs, ir toje vietoje šviesėjo baltas lopinys. Apkapotas, purvu aptaškytas plienas prigludo prie kūno lyg šiurkšti bėglio oda. Akyse degė tas pats laukinis pyktis, nuo kurio net Jogailos sargybiniai nusukdavo žvilgsnį. Jogaila vilkėjo šilką, prilipusį prie prakaituotos nugaros; rankos drebėjo, o žvilgsnis klaidžiojo po griuvėsius.

Tyloje jie girdėjo vabalo krebždesį apanglėjusioje sijoje.

— Lietuva kraujuoja, Jogaila, — pirmas prabilo Vytautas. Jo balsas nuskambėjo kaip lūžtanti sausa šaka. — Kol mes kirtomės tarpusavyje, kryžiuočiai pamatė, kaip pigiai mes subyrame, kai pradedame ėsti savo pačių kraują.

Jogaila krūptelėjo, bet greitai užsidėjo naują valdovo kaukę. Ji nesilaikė tvirtai.

— Tu nežinai, ką turėjau rinktis, — tarė jis, žvilgsniu ieškodamas pritarimo tamsiuose kampuose. — Ordinas stovėjo prie Trakų. Arba kryžius, arba ugnis, kitos išeities nebuvo. O tavo tėvas… jis nesuprato naujo laiko. Jis buvo uola, kuri traukė mus į dugną, kol dar nebuvome išmokę plaukti.

Vytautas žengė pirmyn, sužvangėdamas šarvais, ir iš po marškinių ištraukė tėvo amuletą — sunkų sidabrinį vilką, išsaugotą per visus bėgimo mėnesius. Jogaila nusuko žvilgsnį: tas sidabro dirbinys ant pusbrolio krūtinės degino akis it nebylus priekaištas dėl Krėvos.

Griuvėsių tamsoje abu pajuto trečią žvilgsnį. Ant nuvirtusios sijos tarp juodų šešėlių tupėjo juokdarys Henė; jo kepurės varpeliai neskambėjo, o akys stebėjo pusbrolius lyg du ant stalo mestus kauliukus. Nematoma ranka tarsi stumtelėjo juodu vieną prie kito — ne atgailai ir ne broliškai santarvei, o tam, kad senas vaidas nesibaigtų ir tik įgautų šaltesnį, klastingesnį pavidalą.

Vytautas nužvelgė Jogailą ir pajuto, kaip senas kraujo kerštas šaukia ištraukti kalaviją ir viską užbaigti čia pat. Senasis paprotys tą kirtį palaimintų, tačiau kunigaikštis žvelgė toliau: Lietuvai reikėjo ne dar vieno papjauto valdovo, o atramos, ir Jogaila, kad ir koks bailus tėvo žudikas, kol kas vienintelis laikė stogą virš šalies.

Vytautas lėtai nuleido amuletą. Sunkesnio sprendimo dar neteko priimti: savo valia pasigailėti žmogaus, nužudžiusio jo tėvą.

— Sudarykime paliaubas, — pasakė jis. — Ne dėl meilės ir ne dėl giminės, kurios po Krėvos nebeliko. Dėl šalto skaičiavimo. Tu liksi didysis kunigaikštis, Jogaila, o ką dar užsidėsi ant galvos, tavo reikalas. Man reikia tik to, kas mano: Trakų, mano tėvo pilies.

— Pasvarstysime, — per greitai atsakė Jogaila.

— Pasvarstysime, — pakartojo Vytautas, ir tas žodis liko tarp jų kaip ištrauktas peilis. — O aš visada būsiu tavo ilgiausias šešėlis, tavo aštriausias ginklas ir sąžinė, kurios tu nesumerksi.

Apie tikrą taiką čia niekas nekalbėjo — tik apie atsargias paliaubas tarp dviejų artimiausių priešų. Stovėdami vidury sudegusios bažnyčios, ant šaltų pelenų, abu suprato, kad nuo šiol juos riša nebe bendras Gedimino kraujas, o bendra kaltė, bendra paslaptis ir būtinybė išlikti pasaulyje, kuriame senajai garbei vietos nebeliko.

Vytautas pirmas pasuko į naktį. Eidamas pro nugriuvusią sieną, jis dar kartą pažvelgė į giraitę: raudonas taškas slėnio dugne tebedegė. Nežinodamas kodėl, jis prisilietė prie rando ties širdimi. Jogaila liko vienas, su savo šilku ir keturiais sargybiniais. Ant sijos kažkas tyliai suskambo, kaip vienas varpelis, ir nutilo.