16  Šešėlis Naktyje

Naktiniame Krėvos pilies kieme tarp bokštų ir prieblandos kampų tyvuliavo tiršti šešėliai. Apsigobęs šiurkščia tarnaitės skarele ir įspraustas į lininę suknelę, Vytautas prisivertė žengti lėtai, kiekviename žingsnyje tramdydamas kario įprotį pasileisti bėgte. Ant šlapio, pajuodusio grindinio kiekvienas batų kaukštelėjimas ausyse skambėjo per garsiai, o širdis daužėsi į šonkaulius, kol jis, susikūprinęs po svetimu apdaru, nešė vakarienės dubenį per atvirą kiemą.

Jis turėjo judėti lėtai, mažais, netvirtais žingsneliais, nuleidęs galvą taip žemai, jog matė tik savo pėdas, apsimesdamas dar vienu nereikšmingu ir nematomu pilies tarnu. Naktinė Krėva buvo pilna pavojų. Be šalčio ir tamsos, jau tris mėnesius virš pilies gulėjo ir kita: tiršta tyla, atsiradusi tą naktį, kai mirė Kęstutis, Šešėlių Pardavėjo Tuštumos Kvėpavimas, kuris sekė savo šeimininką ir nesitraukė nuo tos vietos, kur šis stovėjo. Ji nugesindavo pokalbius vidury sakinio ir prarydavo vėją, todėl vėliavos kabodavo kaip skudurai. Jokia vėjo Kalba negalėjo pro ją praeiti. Tą vakarą ant kiemo akmenų pirmą kartą nusėdo šerkšnas, nors šalnos nebuvo: pirmas Baltosios Tylos prisilietimas, kuri Krėvoje dar nebuvo gulėjusi ir apsigyvens joje vėliau, kai Henė iš čia išvyks. Ilgi šešėliai, metami svyruojančių sargybinių žibintų, driekėsi ant grindinio it sustingę sargai.

Prie pat antrųjų, vidinių pilies vartų jį netikėtai sustabdė aštrus, girtas šūksnis.

— Ei, tu! Kur taip skubi vidury nakties, gražuole? Ar nešiesi savo šeimininkės paslaptis po skraiste?

Vytautas sustingo kaip įkastas. Prie rusenančio laužo sėdėjo trys sargybiniai, jų veidai buvo nesveikai paraudę ne tik nuo ugnies šviesos, bet ir nuo alaus, į kurį Onos tarnai įpylė migdomųjų. Vienas iš jų, stambus vyras su bjauriu randu per visą kairį žandą, svirduliuodamas atsistojo ir lėtai priėjo prie Vytauto. Jis staigiai sugriebė Vytautą už rankos, ir sargybinio delnas buvo karštas ir riebus.

— Ko tyli kaip žemė, mergužėle? — sargybinis girtai nusijuokė, grubiai pritraukdamas Vytautą arčiau savęs, kad įkvėptų jo kvapą. — Ar tavo liežuvis prišalo prie gomurio iš baimės, ar tiesiog lauki malonės?

Vytautas užmerkė akis, nuleisdamas galvą dar žemiau, kiek leido skarelė. Peilis tvirtai gulėjo po suknele, pirštai po audiniu susigniaužė į kumštį. Jis galėjo perpjauti šiam girtam žmogui gerklę per akimirksnį, bet žinojo, kad tai būtų jo paties mirties nuosprendis. Teko nuryti įniršį, suvirpinti pečius ir apsimesti išsigandusia tarnaite. Jis jautėsi labiau nuogas ir beginklis nei kameroje. Sargybinio gniaužtas, kuris pradžioje buvo geležinis, jau silpo; žmogus žiovavo ir pats to nepastebėjo, o akys merkėsi.

Tą pačią akimirką ore kažkas pasikeitė. Iš pradžių rodėsi, kad tyla tik sustiprėjo, lyg pilis sulaikytų kvapą, o nuo vakarų, iš tolimo krašto, ją kažkas spaudė it kumštis. Tada tyloje atsivėrė plyšys, ir pro jį įsiliejo rūkas: tirštas, balkšvas, visiškai tikras, ne apgaulė ir ne regėjimas. Jis dvelkė ne įprasta šalta rudenine migla, o jūra, druska ir šiltu, saulės nušviestu gintaru — Birutės dovana sūnui, siųsta per visą Žemaitiją iš pačios Palangos pakrantės, per gintaro akmenėlį, kurį Vytautas nešiojo ant krūtinės. Vėlinių naktį vėjas stipriausias, ir kaina buvo perpus mažesnė, bet ir pusės užteko. Rūkas pramušė Tylą kaip akmuo ledą, ir toli Palangoje Birutė suklupo.

Vytautas to nematė, bet pajuto: akmenėlis ant krūtinės įkaito ir nudiegė odą, tarsi skausmas būtų ne jo. Jo skola — mano skola. Palangoje ji gulėjo ant šalto smėlio prie Šventojo akmens, atvėrusi burną, ir negirdėjo savo balso, nes jo nebebuvo. Rūkas, kurį ji pasiuntė, jai kainavo viską, kas liko iš to garso. Rytą nebegrįš nė vienas žodis, kaip kartais grįždavo nuo tos pirmosios nakties Palangoje.

Rūkas tapo toks tirštas, kad sargybiniai per ištiestą ranką nebematė savo batų. Jų dervingi žibintai virto blausiais geltonais taškeliais pieno spalvos tamsoje.

— Kas čia per velniavos burtai? — sumurmėjo sargybinis, paleisdamas Vytauto ranką, kad galėtų abiem rankom prisidengti akis nuo spengiančio baltumo. — Iš kur čia tai atsirado vidury sauso kiemo?

Apsvaigę kareiviai ėmė garsiai ginčytis tarpusavyje, keikdamiesi ir spėliodami, iš kur vidury giedros nakties pakilo toks ūkas. Nelaukdamas, kol vyrai prie laužo atsipeikės, Vytautas tyliai nėrė į baltą miglą. Tiršti, sūrūs garai paslėpė jo nugarą ir vedė per kiemą į tamsiąją sienos pusę, kur prie išorinių kuorų budėjo mažiau žmonių ir vėjas rodė išėjimą.

Jis pasiekė mažuosius, nuošalius vartus, skirtus tik pilies atliekoms nešti. Rūkas čia buvo tirščiausias ir sugėrė bet kokį garsą. Vytautas nepastebimai išslydo pro juos, net sargybiniai, stovėję vos už kelių žingsnių, jo nepastebėjo ir neišgirdo. Jis tapo pačia migla.

Smukdamas pro išorinius pylimų kuolus, už nugaros pilyje jis dar išgirdo tolimą, sutrikusį skalikų lojimą. Tačiau šunys amsėjo ne piktai, o baugščiai ir pasimetę, lyg tamsoje uostų svetimą jūros vėją, kurio žmonių protas nepajėgia perprasti. Į akmeninius Krėvos mūrus Vytautas daugiau nebeatsigręžė. Pasuko tiesiai į tankią girią, kur nakties tamsa jam nebebuvo priešas, kur po senų eglių šakomis protėvių medžiai teikė prieglobstį, ir leidosi ieškoti Onos minėto upelio. Požemio gėda dar kirbėjo krūtinėje, bet pamažu traukėsi, kai plaučius pripildė šaltas laisvės oras ir po kojomis suminkštėjo drėgnos miško samanos.