15 Šešėlis Naktyje
Krėvos pilies kiemas naktį buvo pilnas aštrių, grėsmingų kampų ir gilių, nepermatomų šešėlių duobių. Vytautas, dabar visas susivyniojęs į grubią tarnaitės skarelę ir vilkintis šiurkščią lininę suknelę, kovoja su kiekviena savo kūno gysla, kad nepasiduotų instinktui ir nepradėtų bėgti. Kiekvienas jo žingsnis per drėgną, pajuodusį grindinį jam pačiam atrodė kaip griaustinis tyloje, o širdis po moterišku apdaru daužėsi taip garsiai, jog jam atrodė, kad lankininkai ant sienų girdi tą išdavikišką, baimės pilną ritmą. Tai nebuvo tiesiog fizinis bėgimas iš kalėjimo; tai buvo baisus, visą esybę draskantis psichologinis virvės traukimas su savo paties vyrišku orumu ir tapatybe.
Jis turėjo judėti lėtai, mažais, netvirtais žingsneliais, nuleidęs galvą taip žemai, jog matė tik savo pėdas, apsimesdamas dar vienu nereikšmingu ir nematomu pilies fragmentu. Tačiau naktinė Krėva buvo pilna nenuspėjamų pavojų. Ledinis vėjo ūžesys per aukštas bokštų viršūnes skambėjo kaip piktokas dvasinis šnibždėjimas, o ilgi šešėliai, metami svyruojančių sargybinių žibintų, Vytautui atrodė kaip sustingę akmeniniai žmonės, bet kurią akimirką pasiruošę pulti ir demaskuoti jo apgaulę.
Prie pat antrųjų, vidinių pilies vartų jį netikėtai sustabdė aštrus, girtas šūksnis.
— Ei, tu! Kur taip skubi vidury nakties, gražuole? Ar nešiesi savo šeimininkės paslaptis po skraiste?
Vytis akimirksniu sustingo kaip įkastas į žemę. Prie rusenančio laužo sėdėjo trys sargybiniai, jų veidai buvo nesveikai paraudę ne tik nuo ugnies šviesos, bet ir nuo pigaus, rūpestingai tiekiako alaus. Vienas iš jų, stambus vyras su bjauriu randu per visą kairį žandą, svirduliuodamas atsistojo ir lėtai priėjo prie Vytauto. Jis staigiai sugriebė Vytį už rankos, ir sargybinio delnas buvo ne tik karštas, bet ir bjauriai riebus.
— Ko tyli kaip žemė, mergužėle? — sargybinis girtai nusijuokė, grubiai pritraukdamas Vytį arčiau savęs, kad įkvėptų jo kvapą. — Ar tavo liežuvis prišalo prie gomurio iš baimės, ar tiesiog lauki malonės?
Vytautas užmerkė akis, nuleidęs galvą dar žemiau, kiek tik leido skarelė. Jis jautė mirtiną peilį, tvirtai paslėptą po suknelė, jo pirštai nesąmoningai susigniaužė po audiniu į kumštį. Jis galėjo perpjauti šiam girtam žmogui gerklę per vieną vienintelį akimirksnį, bet jis puikiai žinojo, kad tai būtų buvęs jo paties galutinis mirties nuosprendis. Jis turėjo nuryti savo deginantį įniršį, turėjo simuliuoti drebulį, vaidinti mirtinai išsigandusią, nemokšišką mergaitę. Pažeminimas buvo baisus, beveik nepakeliamas kario sielai; jis jautėsi labiau nuogas ir beginklis dabar nei būdamas savo kameroje.
Tą pačią akimirką ore kažkas mįslingai pasikeitė. Staiga, tarsi iš niekur ir prieš bet kokius gamtos dėsnius, Krėvos pilies kiemą užplūdo tirštas, nenatūralus, balkšvas rūkas. Jis nebuvo šaltas kaip įprasta rudeninė migla; jis kvepėjo gilia jūra, sūriu vandenyno vandeniu ir šiltu, saulės nušviestu gintaru. Tai buvo paskutinė Birutės dovana savo sūnui, jos sakralus įsakymas stichijoms, siųstas per tūkstančius mylių iš pačios Palangos pakrantės. Rūkas tapo toks tirštas, kad sargybiniai per ištiestą ranką nebematė savo pačių batų. Jų dervingi žibintai akimirksniu virto bejėgiškais, blausiais geltonais taškeliais šioje pieno spalvos tamsoje.
— Kas čia per velniavos burtai? — sumurmėjo sargybinis, paleisdamas Vyties ranką, kad galėtų abiem rankom prisidengti akis nuo spengiančio baltumo. — Iš kur čia tai atsirado vidury sauso kiemo?
Sargybiniai pradėjo girtuokliškai ginčytis tarpusavyje, bandydami suvokti, kas vyksta. Vytautas pasinaudojo šia stichijų sukurta akimirka. Jis tiesiog ištirpo rūke kaip tikras, mirusiųjų šešėlis. Gintaro Karalienės rūkas jį apgaubė kaip motinos glėbys, švelniai vedžiodamas per pilies kiemą, intuityviai rodydamas patį saugiausią kelią ten, kur sargybos budrumas dėl baimės buvo visai silpnas. Atrodė, kad pats oras jam šnibžda kryptį.
Jis pasiekė mažuosius, nuošalius vartus, skirtus tik pilies atliekoms nešti. Rūkas čia buvo tirščiausias, visiškai sugeriantis bet kokį garsą. Vytautas nepastebimai išslydo pro juos, net sargybiniai, stovėję vos už kelių metrų, jo nepastebėjo ir neišgirdo. Jis tapo pačia migla.
Paskutinis dalykas, kurį jis girdėjo sėlinant pro išorinius pylimų įtvirtinimus, buvo tolimas, sutrikęs šunų lojimas pilyje. Tačiau gyvūnų lojimas buvo negrasinantis, o veikiau kupinas pasimetimo, lyg jie jaustų kažką sakralaus ir galingo, ko žmonių protas niekada negalės suprasti. Vytautas nebesigręžiojo atgal į akmenines sienas. Jis pasuko tiesiai į tankų mišką, ten, kur tamsa jam nebebuvo priešas, kur kiekvienas senas medis buvo tarytum jo protėvių tyli sargyba, duodanti prieglobstį. Baimė būti pažemintu vis dar kirbėjo giliai jo viduje, bet ji pamažu užleido vietą tam laukiniam, gaivališkam laisvės pojūčiui, kuris įmanomas tik tada, kai mirtis galutinai lieka už nugaros, o tu pradedi kvepėti savo tikruoju, vilkiškuoju Likimu.