2  Pradžia

Dabar, kai viskas jau įvykę, kai karalystės sukilo ir žlugo, kai dievai pasitraukė į savo paslaptingus miškus, aš vis dar čia. Aš vis dar klūpau ant šio kranto, kur Baltijos bangos amžiais skundžia savo seną, pamirštą giesmę. Mano keliai seniai tapo gintaru, o jūra, kuri kadaise buvo man tik vanduo, dabar yra atmintis. Aš esu paskutinė, kuri atsimena.

Jie vadina mane Gintaro Karaliene. Gimiau mirtinga moteris, vardu Birutė. Atsimenu Kęstutį dar nepražilusį, Vytautą, dar nemokėjusį laikyti kalavijo, ir Jogailą, atėjusį prie mūsų stalo.

Prieš jų vardams tampant giesmėmis, reikėdavo juos pašaukti vakarienės. Kęstutis palikdavo šlapią apsiaustą prie durų. Vytautas nepareidavo, kol kas nors nenueidavo jo parvesti. Nuo šių žmonių turiu pradėti.

Papasakosiu jums apie Trakus, kol jie dar buvo mūsų namai.

„Prasideda.“