14  Gedulo Skraistė

Prabėgo ilgos savaitės. Rugpjūtį pakeitė rugsėjis, rugsėjį — spalis, ir rudens lietaus merkiami Krėvos pilies mūrai pajuodo nuo drėgmės bei samanų. Tą dieną, Vėlinių išvakarėse, žemą dangų dengė sunkūs pilki debesys, nepraleidžiantys nė vieno saulės spindulio. Senasis paprotys liepė tą vakarą mirusiesiems palikti duonos ir alaus, o vėlę pamaitinti ten, kur ji atsisveikino su kūnu; pilies sargybos akims ši kelionė reiškė tik velionio kunigaikščio šermenis, tačiau po gedulo ženklais brendo drąsiausia apgaulė, kokią šie mūrai kada nors matė.

Kęstučio pelenai jau gulėjo Vilniuje. Ona rašė Skirgailai tris kartus, kol gavo leidimą šiai dienai. Prie Krėvos vartų kunigaikštienė atvyko kukliame mediniame vežime, apsupta kelių ištikimų tarnų ir raudančių moterų. Sunki, nepermatoma juoda gedulo skraistė dengė visą stotą, palikdama matomą tik blyškų, vaško spalvos veidą ir paraudusias, ašarojančias akis. Žingsniai buvo lėti ir sunkūs, tarsi ant pečių slėgtų akmuo.

Sargybiniams priešais vartus ji rodėsi palūžusi ir bejėgė, tačiau po nuleistu juodu gobtuvu žvilgsnis išliko budrus ir šaltas. Artėdama prie vartų, Ona dėmėjosi kiekvieną sargybos postą ant kuorų, įsiminė pamainos karių skaičių bei takus prie pylimo. Mintyse dar kartą kartojo visą seką lyg maldą: ryšulys po skraiste, žolių buteliukas, alus, žirgas.

Žirgas stovėjo už pilies, trijų ar keturių šimtų žingsnių atstumu, prie upelio, už šermukšnių eilės. Ten ristūną paliko Jonas, Kęstučio šarvanešys, vienas iš nedaugelio vilkų, kurių ta naktis stovykloje nepalietė. Žinią perdavė moteris, vežusi į pilį pieną: kai prireiks, žirgas lauks. Daugiau Jonas nieko neįsipareigojo. Senas pažadas liepė ginti Kęstučio kraują, bet niekada nekelti rankos prieš Gediminaičius, o prie vartų reikėtų kelti ranką prieš Skirgailą.

Išvakarėse, nakvynės kambaryje prie kelio, Ona buvo išdėsčiusi ant lovos viską, ką turėjo įsinešti. Drabužius, maisto dubenis, vaistų buteliuką. Šalia tilpo peilis ir sulankstyta drobė. Vėl juos surinko. Skraistė užsegta laikėsi gerai; pasilenkus ryšulio kraštas išlįsdavo.

Elena sėdėjo ant žemos skrynios ir ardė suknelės šoninę siūlę. Pakėlusi ją prieš lempą, Ona matė šviesą pro sudilusį audeklą.

— Naujos neprašykite, — tarė tarnaitė. — Naują sargybinis pastebės.

— Ar tilps per pečius?

— Siūlę paleisiu. Viršuje uždengs skarelė.

Elena nusitraukė siūlo, įsivėrė jį į adatą iš antro karto ir prisitraukė lempą. Ona dar kartą pasilenkė su ryšuliu. Šįsyk iš po skraistės niekas neišlindo. Mergina pakėlė akis ir linktelėjo.

Už durų kažkas stuktelėjo. Įėjo vienas iš tarnų, tas, kuris tvarkė arklius. Jis buvo nuvalęs kelio purvą nuo batų, bet rankose tebelaikė kepurę, tarsi ketintų tuojau išeiti.

— Vyrai klausia, ar imti peilius po apsiaustais. Ne tuos, kur duonai.

— Kiek jų?

— Užtektų prie durų. Jei reikėtų.

Ona pažiūrėjo į siaurą lovą. Ant jos gulintys daiktai užėmė beveik visą vietą, nors jų buvo tiek mažai.

— Nė vieno, — tarė ji. — Statinaitę ir dubenis neš tie, kurie nešioja kasdien. Kiti liks prie vežimo.

— Jeigu jus paliks viduje, nebus kas…

— Tada nebus, — nutraukė Ona. — Jei ras kalaviją, iki kameros mūsų neprileis. Sargybinio, kuris išsigąs, alumi nepavaišinsiu.

Vyras laikė kepurę, spausdamas abiem rankomis. Ji palaukė, kol jis linktelės, ir tik tada liepė iš ryto aprišti statinaitės lankus drobe, kad nebarškėtų ant akmeninių laiptų. Durys užsidarė. Elena vėl susilenkė prie siūlės.

— O aš? — paklausė mergina. — Ar man irgi liepsite laukti prie vežimo?

Ona atsisėdo ant lovos krašto. Po ja sugirgždėjo diržai. Ji patraukė peilį, kad nesėstų ant ašmenų, ir padėjo ant kelių, plokščia puse žemyn.

— Dar gali išvažiuoti. Pasakysiu, kad susirgai.

— O kas atsiguls?

Ona neatsakė. Koridoriuje kažkas tempė suolą, dusliai barėsi dėl sulūžusios kojos. Elena perkando siūlą.

— Man sakėte, kad užteks išgulėti iki ryto, — tarė ji. — Tada paklausėte, ar likčiau ir ilgiau. Neprašykite manęs trečią kartą, kunigaikštiene.

— Aš nežinau, kas bus ryte.

— Aš irgi nežinau.

Elena padėjo suknelę ir ištiesė sukumpusius pirštus. Ant vieno matėsi mažas adatos dūris. Ji pabraukė jį per kitą ranką, kad neliktų kraujo ant audeklo.

— Nepilkite visko į alų. Jei vyresnysis pirmas negers, ką darysite?

Ona atidarė buteliuką, atskyrė dalį vaisto į mažesnį ir užkimšo abu. Kartus kvapas užgožė lempos dūmą. Ji norėjo pasakyti, kad pati būtų prisiminusi. Vietoj to pakišo merginai šiltą dubenį.

— Valgyk, kol siuvi.

— Tada išpilsiu.

— Aš palaikysiu.

Jos valgė pakaitomis, viena laikė dubenį, kita laužė duoną. Elena skundėsi šeimininko patalais: grikių lukštai sulindę į vieną kampą, o po paklode neįmanoma rasti vietos kojoms. Ona apvertė jos čiužinį, ir iš apačios pabiro dulkių. Abi užsikosėjo. Elena nusijuokė, paslėpusi burną rankove, paskui paprašė dar vandens. Jos nebekalbėjo apie pilį, kol baigėsi maistas.

Prieš užgesindama lempą Ona paėmė iš merginos adatą. Ši, persilenkusi per suknelę, buvo užsnūdusi sėdėdama. Jos vilkimos suknelės kairysis rankogalis liko nesusiūtas: keli kreivi dygsniai laikė atplyšusį kraštą. Ona jau norėjo pataisyti, bet Elena pramerkė akis ir patraukė rankovę nuo jos.

— Savą palikite man.

Ryte ji atnešė Onai nuluptą svogūną ir laikė dubenėlį, kol kunigaikštienė sudrėkino sultimis paakius. Vienas žirgas kieme prunkštė ir spyrė į vežimo ratą. Ona liepė nieko nelaukti. Tarnai užkėlė statinaitę. Nė po vienu jų apsiaustu nebuvo ginklo.

Tarpuvartėje ją pasitiko pats Skirgaila — naujuose nublizgintuose šarvuose dar stambesnis ir šiurkštesnis nei įprastai. Į Oną jis dėbtelėjo su atlaidžia panieka: neginkluotų prašytojų ir gedinčių našlių kunigaikštis nelaikė nei lygiais, nei pavojingais, tad šiame gūžiančiame juodame siluete neįžvelgė jokios grėsmės.

— Beveik našlė, — numetė jis per petį, nesiteikdamas nusiimti sunkaus šalmo su nuleistu antveidžiu. — Atvykai apraudoti savo uošvio? Jo laužas jau atvėso, o pelenai Vilniuje, bet vėlė, sakoma, valgo ten, kur mirė. Galime suteikti tau šią malonę, matyt, Jogailos širdis gailestinga. Gali pamatyti savo vyrą paskutinį kartą, kunigaikštiene. Bet būk greita, netrukdyk sargybos. Jogaila nemėgsta ilgų, graudžių gedulų, jie traukia nelaimę.

Ona tik vos pastebimai linktelėjo ir plonu delnu prisidengė lūpas, tarsi tramdytų raudą ir neįstengtų ištarti nė žodžio. Virpančiais pirštais ji suėmė juodos skraistės kraštą, kad Skirgaila matytų tik palaužtos našlės išgąstį ir ašaras. Po sunkiu audeklu prie šono glaudėsi nedidelis, purvinas tarnaitės drabužių ryšulėlis ir tamsaus stiklo buteliukas su miško žolių nuoviru — migdanti dovana, skirta vyriausiajam sargybiniui prie Vytauto kameros durų. Ne nuodai, nes staigi mirtis sukeltų ant kojų visą įgulą, o gilus, sunkus miegas iki pat ryto.

Didesnė to paties vaisto dalis dar prieš aušrą buvo supilta į statinaitę gedulo alaus, kurią jos tarnai nešė iš vežimo: alus mirusiųjų vėlėms, kaip dera Vėlinėms, ir sargybiniams, nes kas gi atsisakys gerti už mirusį kunigaikštį. Tarp raudotojų ėjo jauna tarnaitė Elena ir žiūrėjo tik į žemę. Po rankove ji laikė sausą pakulų mazgelį, Šaknų Motinos ženklą, ir niekas nežinojo, kad prie vartų ji atėjo jau pasiruošusi mirti.

Šešėlių Pardavėjas, sėdintis ant aukštos pilies sienos kaip didelis juodas varnas, stebėjo visą šią sceną su neslepiamu susidomėjimu. Jis mėgo aklą jėgą, bet labiau mėgo gudrybę. Jam patiko stebėti, kaip mirtingieji naudoja tariamus silpnumus kaip peilius, paslėptus po šilku ar vaidyba. Henė juto, kad šį vakarą Krėva pakeis šeimininką.

Ona žengė pro masyvius vartus, lydima prislopintų raudų, kurias senuoju papročiu traukė palydos moterys. Šermenų giesmė patikimai pridengė jos žingsnius: eidama per kiemą ir koridoriumi, kunigaikštienė stebėjo kiekvieną sargybinio judesį, skaičiavo posūkius ir klausėsi, kaip spynose girgžda raktai.

Leisdamasi į požemius, ji atsargiai statė pėdas ant šlapių pakopų. Elena nešė dubenis. Kai jie sužvangėjo, Ona sustojo, palaukė sargybinio atsisukant ir prispaudė rankovę prie akių.