13 Gedulo Skraistė
Krėvos pilis tą dieną atrodė juoda, tarsi akmenys būtų uždengti juodu, stipriu sielvarto pelėsiu. Dangus virš pilies buvo uždengtas pilkais debesimis, pro kuriuos neprasiskverbė saulė. Tai buvo diena, formaliai skirta apraudoti mirusį kunigaikštį, bet iš tiesų — diena, skirta pačiai didžiausiai, pavojingiausiai ir meistriškiausiai apgaulei Lietuvos istorijoje.
Ona atvyko prie Krėvos pilies vartų nedideliame, kukliame mediniame vežime, apsupta tik kelių ištikimų tarnų ir raudančių moterų. Ji pati buvo apsirengusi sunkia, nepermatoma juoda gedulo skraiste, kuri visiškai dengė jos trapų kūną, palikdama matomą tik neįtikėtinai blyškų, vaško spalvos veidą. Jos akys buvo raudonos ir ašarojančios. Ji buvo apsisiautusi juodais apdangalais, paslėpusiais jos figūrą. Jos žingsniai buvo lėti ir sunkūs, tarsi ji neštų mirtiną naštą.
Ji atrodė dūžtanti, bejėgė moteris, bet jos viduje degė pyktis, kuris galėtų sudeginti pilį. Jos protas, slepiamas po juodo audeklo klostėmis, dirbo greitai ir tiksliai, fiksuodamas kiekvieną sargybinių skaičių ir jų judėjimo kryptis.
Vartuose ją pasitiko pats Skirgaila. Jis atrodė dar didesnis, grėsmingesnis ir brutalesnis savo naujuose, iki skausmo nublizgintuose šarvuose. Jis pažvelgė į Oną su ta erzine, menkinančia užuojauta, kurią galingi vyrai paprastai pasilieka būtybėms, kurių nelaiko sau lygiomis ar pavojingomis. Skirgailos pasaulyje moterys buvo tik gražios dekoracijos, vertingos tik tiek, kiek jos galėjo suteikti kilmingų palikuonių ar politiškai sustiprinti naujus aljansus savo krauju. Jis tiesiog negalėjo įžvelgti jokios grėsmės šiame drebančiame, verkiančiame juodame pavidalę, kuris, atrodo, tuoj pat parkris nuo menkiausio vėjo gūsio.
— Našlė, — numetė jis per petį, net nesiteikdamas nusiimti savo sunkaus šalmo su nuleistu antveidžiu. — Atvykai apraudoti savo pralaimėjusio ir beviltiško vyro? Galime suteikti tau šią malonę, matyt, Jogailos širdis gailestinga. Gali jį pamatyti paskutinį kartą, kunigaikštiene. Bet būk greita, netrukdyk sargybos. Jogaila nemėgsta ilgų, seiliėtų gedulų, jie traukia nelaimę.
Ona tik nežymiai linktelėjo, pridususi eilinę raudą po plonu delnu, kad nereikėtų jam nieko atsakyti savo drebančiu balsu. Jos rankos iš tiesų sėkmingai drebėjo — tai buvo meistriškai suvaidintas drebulys, skirtas galutinai užmigdyti bet kokį budrumą. Tačiau po plačia, sunkia gedulo skraiste ji saugiai slėpė nedidelį, purviną tarnaitės drabužių ryšulėlį ir mažą, tamsaus stiklo buteliuką. Jame buvo migdomieji vaistai, išvirti iš nuodingų įvairių miško žolelių — mirtina dovana, kurią ji ketino „pasiūlyti“ vyriausiajam sargybiniui prie Vytauto kameros durų.
Šešėlių Pardavėjas, sėdintis ant aukštos pilies sienos kaip koks didelis juodas varnas, stebėjo visą šią sceną su neslepiamu, beveik dievišku susidomėjimu. Jis visada mėgo fizinę jėgą, bet dar labiau — vokišką ar lietuvišką gudrybę. Jam be galo patiko stebėti, kaip mirtingieji naudoja savo tariamus silpnumus kaip aštrius peilius, sumaniai paslėptus po šilku ar vaidyba. Jene juto, kad šį vakarą Krėva pakeis savo šeimininką.
Ona lėtai praėjo pro masyvius vartus, lydima garsių, širdį veriančių raudų giesmių fragmentų, kuriuos pagal seną paprotį giedojo jos palydos moterys. Tai buvo giliausia pagoniška gedulo tradicija, kuri šiandien tapo tobula, nepermatoma kauke jos tikrajam, mirtinam tikslui. Ji fiksavo kiekvieną sargybinio judesį, skaičiavo kiekvieną posūkį, kiekvienas duris ir įsidėmėjo kiekvieną rakto pasukimo garsą.
Kai ji pradėjo leistis į drėgnus, pelyjančius Krėvos požemius, kur tvyrojo ledinis, kaulus sunkiantis šaltis, ji pajuto tėvo Kęstučio šešėlį, lydintį ją žemyn į tamsą. Jos balsas sudrebėjo tik vieną vienintelį kartą, bet ne iš baimės būti pagautai. O iš sakralaus tikrumo, kad ši naktis negrįžtamai pakeis viską. Paskutinis jos trumpas žvilgsnis į pilies kiemą pro petį buvo ne atsisveikinimas su praeitimi, o šaltas pažadas. Pažadas sugrįžti ne su ašaromis ir svogūnų sultimis, o su ugnimi, krauju ir nepermaldaujamu kerštu už visą jų giminės gėdą. Jos skraistė nuskendo požemio tamsoje, nusitempdama paskutinę pilies ramybę.