12  Šaltas Rytas

Aušra virš Krėvos pilies pakilo pilka, žema ir tvanki. Nors išaušo Žolinė, pats rugpjūčio vidurys, akmeniniame pilies kieme tvyrojo ankstyva rudeninė drėgmė, ir kiekvienas oro gurkšnis sunkiai vėlėsi plaučiuose, atsiduodamas šlapiu rūsio pelėsiu. Virš apsamanojusių stogų kabojo sunkūs debesų skliautai, nudažę ir sargybos bokštus, ir kiemo purvą, ir tolimas girios viršūnes viena nykia pilka spalva.

Jį išvedė iš kameros tarp dviejų sargybinių. Surišo rankas prieš save, ietigaliai ėjo iš abiejų šonų per sprindį nuo jo šonkaulių. Ne iš užuojautos: Skirgaila norėjo, kad pusbrolis pamatytų, ką Krėva daro su žmonėmis, kurie jam nepatinka. Tai buvo grasinimas, perduotas lavonu.

Kęstutis gulėjo paprastame, purvinais ratlankiais apkaltame vežime, numestas ant pūvančių šiaudų ir paskubomis uždengtas senu kailiu. Žmogus, kurio vardas varė baimę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, gulėjo pamestas lyg pakelėje nukautas bėglys. Kailis nusmuko nuo kaklo, ir Vytautas pamatė siaurą tamsią juostą aplink jį, tokią tiesią ir plokščią, kad iškart suprato: ją įspaudė grandinė. Tokios žymės nepalieka nei diržas, nei virvės mazgas.

Vytautas stovėjo prie rato nė nekrustelėdamas. Nelietė atšalusio tėvo kūno, neišliejo nė vienos ašaros; sausose, giliai įdubusiose akyse nebeliko vietos grauduliui — tik šaltas, aštrus įniršis. Sargybiniai stebėjo jo veidą, laukdami riksmo ar raudos, tačiau prieš purviną vežimą stovėjo žmogus, kuriam nuo šio ryto rūpėjo tik išlikti gyvam ir iki paskutinio lašo atsiimti skolą.

Kalėjimo viršininkas, storas vyras su amžinai prakaituotais delnais ir bailiomis akimis, ėjo greta ir norėjo kuo greičiau nusimesti atsakomybę.

— Baisus, nelaimingas atsitikimas, kunigaikšti. Jis pats… pasikorė. Senam žmogui, žinoma, sunku… Kas gali žinoti, kokia našta…

Jis užsikirto pusiaukelėje, pagavęs Vytauto žvilgsnį, ir žingtelėjo atgal, kol nugara atsirėmė į šaltą sieną. Tame žvilgsnyje rusenantis dalykas kvepėjo ne miško laužais, o žaibo kvapu, aštriu, kaip prieš audrą išdegęs varis. Viršininkui plaukai stojo piestu ant rankų.

Vytautas ir pats užuodė tą degančio vario dvelksmą. Virve suveržtuose pirštuose sutvinkčiojo lėtas, sunkus ritmas — ne jo paties kraujo tvinksėjimas. Nei jis meldė senųjų dievų malonės, nei kas jo klausė: ant peties sunkiai nusileido nematomi gniaužtai, pažymintys jau išsirinktą įrankį. Perkūnas pasiėmė jį sau, ir Vytautas suprato, kad nei išsisukti, nei išsipirkti nuo šios dievo žymės nebegalės.

— Vilniuje jau krauna laužą, — pridūrė viršininkas, baugščiai dairydamasis per petį, ar kas nesiklauso, ir bėrė žodžius greitomis, bijodamas vėl likti tyloje su belaisviu. — Kunigaikštis Jogaila įsakė viską daryti, kaip dera didžiajam kunigaikščiui: su žirgais, šunimis, medžioklės sakalais ir kalavijais. Kęstučio senasis ristūnas jau išvestas į kelią. Kalbama, kad net patį Krivį pašaukė — nė Algirdui tokio didelio laužo nekrovė.

Vytautas jautė, kaip jo viduje kažkas pajuda ir apsiverčia. Visą naktį jis laukė užkasto šuns ir lauktų jo dabar: duobės po pilies siena, be dainos, be žynio, be vardo. Su tuo jis būtų susitvarkęs. Tokį įžeidimą aiškiai matai, ir neapykanta jam tampa švari. Bet laužas, kurį kuria žudikas? Kęstutis kils į Dausas Jogailos laužo dūmais, ant geriausio savo žirgo, su sakalu ant riešo, o žmogus, kuris pasiuntė keturis samdinius su grandine, stovės prie ugnies ir tars senuosius žodžius. Ugnis atkirs vėlei kelią atgal. Vytautas suprato ir tai: Jogaila degino dėdę ne iš pagarbos, o kad vėlė nesugrįžtų jo naktimis. Tai buvo bjauri garbė, skola, sumokėta tam, kad niekas nepasakytų, jog ji neatiduota.

Jį nuvedė atgal į kamerą. Ten, ant akmeninio suolo, stovėjo metalinis indelis su pilkšvu vandeniu, ir jame Vytautas pamatė atvaizdą, kurio nebegalėjo pakęsti: sulysusį veidą, dar su tėvo bruožais. Su senu, stebuklingai išsaugotu atšipusiu peiliu jis pradėjo pjauti barzdą ir nuplėšė nuo drabužių paskutinius kilmingumo ženklus, sagas, siuvinėtą apykaklę. Jis nežinojo, kada ir kaip, bet žinojo, kad šiose sienose išliks tik žmogus, kurio niekas neatpažins.

Pirmą kartą bandydamas nusiskusti, jis įsipjovė po žandikauliu. Peilis plėšė plaukus, o ne juos kirto. Vytautas nusiplėšė marškinių kraštą, prisispaudė prie žaizdos ir palaukė. Nuo skutimosi dubens pakilo vienas plaukas, prikibo prie šlapio nykščio. Jis mėgino jį nusipurtyti, paskui nuplovė.

Prie durų buvo palikta tėvo nevalgyta riekė. Sargybinis, nešdamas senio daiktus, turbūt išmetė ją į jo kamerą kartu su šiaudais. Vytautas pakėlė duoną, nulaužė apipelijusį kraštą. Norėjo pasilikti bent ką nors, ką tėvas dar būtų galėjęs liesti. Bet kur jį paslėps? Marškinių siūlės jau buvo išdraskytos, kapšelis gulėjo prie krūtinės, ir nebuvo nieko, kas duoną apsaugotų nuo drėgmės.

Jis suvalgė riekę mažais kąsniais. Vienas užstrigo gerklėje. Ilgai gėrė, kol prarijo, tada atsigulė veidu į duris.

Kitą kartą, išgirdęs skląstį, neatsistojo. Duoną atnešęs žmogus padėjo ją ant akmens ir laukė, lyg būtų kažko negavęs. Pagaliau burbtelėjo ir išėjo. Vytautas sulaukė paskutinio rakto garso ir tik tada paėmė valgį. Sargybinis norėjo jo akių; daugiau jų negaus veltui.

Vakare jis išbandė, ar gali nueiti nuo guolio iki durų neatsirėmęs į sieną. Pavyko tik antrą kartą. Grįždamas užkliuvo už savo numesto apsiausto, ir pyktis iš naujo užgulė gerklę. Jis pakėlė apsiaustą, suvyniojo ir padėjo guolio gale. Dubenį pastūmė ten, kur neužmins. Vietos liko šešiems mažiems žingsniams. Ėjo jais, kol po keliais pradėjo virpėti raumenys, paskui atsisėdo ir palaukė, kol kvėpavimas susilygins.

Savaitėms slenkant, mintys krypo aštriai ir šaltai, dėliodamos pabėgimą plauko tikslumu. Kiekvienas sargybinio žingsnis koridoriuje, kiekvienas krentantis vandens lašas dabar buvo vienas iš ženklų, kuriuos reikėjo įsiminti. Vieną vakarą viršininkas, atnešęs vakarienę, vis dar vengė jo žvilgsnio ir, padėdamas dubenį, sušnibždėjo, nesidairydamas:

— Žmonės kalba, kad prie pilies vartų pasirodys kunigaikštienė Ona, jūsų žmona. Rašiusi Skirgailai, prašo leisti apraudoti uošvį. Gal leis. Jis sako, kad gedėtojai parauda ir išvažiuoja, o našlių raudos mūrų nepramuša. Prieš sprendimą, žinoma…

— Prieš sprendimą, — pakartojo Vytautas.

Pro siaurą angą sienoje matėsi tirštas balkšvas vakaro rūkas, sėmęs pilies papėdę. Jo akys ilgai nenukrypo nuo baltos miglos.

Ant šlapios palangės jis pirštu brėžė kelią nuo guolio iki durų. Tada perbraukė jį delnu. Koridoriuje vėl sužvangėjo raktai.