11  Šaltas Rytas

Rytas Krėvoje išaušo pilkas, duslus ir beviltiškas, tarsi pati saulė būtų bijojusi pramerkti akis ir pamatyti tai, ką už savęs paliko ši baisi naktis. Visas pasaulis Vytautui staiga prarado spalvas — nebeliko nei miško sodrios žalumos, nei dangaus melsvumo, tik viena begalinė, slegianti ir viską ryjanti pilkumos masė. Oras buvo toks šaltas, kad kiekvienas kvėptelėjimas graužė plaučius lyg smulkus stiklas.

Jis stovėjo pilies kieme, apsuptas nebe sargybinių, o mirties liudininkų, ir žiūrėjo į tai, kas liko iš jo tėvo. Kestutis gulėjo paprastame, purviname mediniame vežime, numestas ant pūvančių šiaudų krūvos ir paskubomis uždengtas senu, suvargusiu kailiu. Legendinis karys, Didysis Kunigaikštis, kurio vardas priversdavo drebėti visų kaimynų širdis nuo Baltijos iki Juodosios jūros, dabar atrodė kaip bet koks kitas pamišęs kelyje nužudytas bėglys. Tai buvo vaizdas, kurio jokia dvasia neturėtų pamatyti, ištikimiausias Jogailos pažadų ir derybų rezultatas.

Vytautas nepajudėjo nė milimetro. Jis nelietė tėvo atšalusio kūno, nešaukė į dangų ir neišliejo nė vienos ašaros. Jo akyse nebeliko vietos sielvartui — jas užpildė kietas, metalinis švytėjimas, primenantis nukaltą rudeninį ledą. Jo širdis tą akimirką galutinai sustingo, tapdama nepasiekiama jokiam žmogiškam šilumui ar gailesčiui. Tai nebuvo paprastas gedulas; tai buvo brutalus virsmas. Jis nustojo būti sūnumi ir tapo Išgyventoju — būtybe, kurios vienintelis tikslas dabar buvo ne atkeršyti už praeitį, o perkurti visą šį supuvusį pasaulį iš pamatų, kad jame nebeliktų vietos tokiai pigiai ir auksinei išdavystei.

Kalėjimo viršininkas, storas vyras su amžinai prakaituotais delnais ir bailiomis akimis, bandė užmegzti kažką panašaus į pokalbį, matyt, norėdamas nusimesti atsakomybę.

— Tai buvo… baisus, nelaimingas atsitikimas, kunigaikšti. Jis pats… na, amžius, širdis neatlaikė tokios naštos… — vyras užsikirto pusiaukelėje, pagavęs Vytauto žvilgsnį.

Vytautas nieko neatsakė, bet tas žvilgsnis privertė viršininką instinktyviai atsitraukti kelis žingsnius atgal, kol jo nugarą pasiekė šalta pilies siena. Tai nebuvo žmogaus žvilgsnis. Jame rusenanti ugnis kvepėjo ne miško laužais, o žaibo kvapu — aštriu, skausmingu ir nepažįstamu pojūčiu, kuris vertė plaukus ant viršininko rankų stotis piestu. Vytautas pajuto keistą, ritmišką vibraciją savo pirštuose — pirmąjį tikrąjį Perkūno prisilietimą, tą baisų dievišką svorį, kurį jis turės nešti kaip prakeiksmą per visą likusį savo gyvenimą. Tai nebuvo Dievų dovana; tai buvo nuosprendis, pasirinkęs jį kaip savo kruviną ir negailestingą įrankį naujai tvarkai įvesti.

Gilus pasibjaurėjimas visa šia aplinka pasiekė aukščiausią tašką. Jis suprato, kad Kęstutis nebus garbingai sudegintas ant aukšto laužo su geriausiais žirgais, auksiniais ginklais ir tūkstančio karių raudomis. Jogaila ir Skirgaila nusprendė jį paniekinti iki galo — užkasti kaip benamį šunį po pilies sienomis, be jokių apeigų, be žynių palaiminimo, spjaunant į tūkstantmečius siekiančius protėvių papročius. Tai buvo didžiausias įmanomas įžeidimas, koks tik galėjo būti sugalvotas jų naktiniuose kabinetuose.

Grįžęs į savo drėgną patalį, Vytautas priėjo prie mažo metalinio indelio, kuris buvo užpiltas pilkšvu vandeniu. Jis atvaizdą atpažino — purviną, suvargusį, kurio veidas dar nešė dėdės bruožų, kuriuos dabar negalėjo pakęsti. Su senu, stebuklingai išsaugotu atšipusiu peiliu jis negailestingai nusipjovė savo barzdą ir nuplėšė nuo drabužių paskutinius kilmingumo ženklus bei ornamentus. Jis turėjo tapti nepažįstamu, bevardžiu, kad galėtų prasiveržti per sienas ir ištrūkti į laisvę.

Jo protas dabar dirbo kaip aštrus, naujai pagaląstas kalavijas, kiekvieną pabėgimo detalę dėliodamas milimetrų tikslumu. Kiekvienas sargybinio žingsnis koridoriuje, kiekviena krentanti vandens lašo tyla dabar buvo kaip paslėptos žaibų žvaigždės, kurios žymėjo kelį. Žvalgai pranešė, kad prie pilies vartų pasirodė Ona — jo žmona, moteris, kuriai stebuklingai buvo leista aplankyti jį paskutinį kartą prieš „galutinį sprendimą“. Vytautas pažvelgė pro siaurą angą sienoje į tirštą, balkšvą rytinį rūką, kuris sėmė pilies papėdę.

— Atviras kelias mirtimi kvepia saldžiai, — sušnibždėjo jis, ir jo balsas buvo toks pat šaltas ir negailestingas kaip oras už sienų. — Bet mano istorija šituo požemiu dar nesibaigė. Ji tik prasideda.

Krėvos miškai stovėjo sustingę, laukdami kito judesio didžiojoje žaidimo lentoje. O Vytautas, Išgyventojas, pirmą kartą po daugelio dienų nusišypsojo — šypsena, kuri neturėjo nieko bendra su džiaugsmu, bet kvepėjo būsimais gaisrais, atstatytomis Trakų sienomis ir galinga, nepermaldaujama jėga, kuri po savęs nieko nepaliks. Saulė pasislėpė už debesų, palikdama tamsą.