6  Kelionė į stovyklą

Trakus Jogailos ir kryžiuočių pulkai paėmė dvidešimtą liepos dieną; Kęstutis su Vytautu ir savo vyrais atsitraukė į pušyno kalvą už ežero, iš kurios matė savo bokštus, jau su svetimomis vėliavomis, ir ten dvi savaitės praėjo kariuomenei stovint prieš kariuomenę, nė vienai nedrįstant pirmai ištraukti kalavijo. Trečią rugpjūčio dieną pasiuntiniai sugrįžo su ta pačia žinia ir su Skirgailos Perkūno vardu duotu žodžiu, kurį Kęstutis laikė savo vieninteliu užstatu.

Jie išjojo auštant, kai rūkas dar gulėjo ant ežerų ir Trakų bokštai plaukė jame kaip laivų stiebai. Kęstučio kunigaikštiškas pulkas judėjo lėtai: priekyje vėliavnešiai, paskui didysis kunigaikštis, paskui sargyba, juodos duonos ir alaus vežimai, jaunieji bajorai, kurie nusprendė, kad vykti su Kęstučiu į derybas garbinga. Dvi dešimtys vyrų, dar kelios dešimtys tarnų ir arklių. Senasis kunigaikštis jojo atvirai, su visa valdovo palyda, kad visi matytų jį vykstant į derybas.

Kelias iki Jogailos stovyklos — beveik dvidešimt viorstų, apeinant ežerus, pušynais, smėlio keliukais ir nupjautomis rugienomis. Kęstutis jojo priekyje, nugara tiesi kaip pilies siena. Vytautas šalia, bet vis atsilikdavo — ne tik nuo tėvo, bet ir nuo pačio sprendimo vykti. Už jo, per kelis žirgo ilgius, jojo Daumantas, švilpaudamas kažką be melodijos, ir pilkaplaukis Jonas su savo vyrais, kurie jojo be jokio garso, o kaimų šunys, pamatę juos, nutildavo ir nuplėšdavo į kiemų kampus, uodegas pakišę.

Tarp tėvo ir sūnaus tvyrojo tyla, sunkesnė už šarvus.

— Tėve, — Vytautas neištvėrė. — Ar tu jauti šią tylą? Ji nenatūrali.

Kęstutis sustabdė žirgą ir pažvelgė į sūnų. Jo akyse stovėjo gilus, nepajudinamas užsispyrimas.

— Vasarą vidurdienį miškas tyli, nes karšta. Tu per daug pasikliauji nuojauta, o ne senąja tvarka. Žemyna dar mus laiko.

— Tyli vidurdienį, bet dabar jau po pietų. Nei strazdo, tėve. Nei vabzdžio. Kažkas seka mus šešėliuose.

Ankstyvą popietę jie sustojo prie upelio, kur kariai girdė žirgus, o Kęstutis ir Vytautas atsisėdo ant akmens. Žemai tekėjo vanduo, o ore stovėjo šieno ir nupjautų rugių kvapas.

— Ar prisimeni, — Kęstutis prabilo švelniai, — kai tu buvai mažas ir pirmą kartą medžiojome šiose vietose?

— Prisimenu. Nušoviau briedį vienu šūviu.

— Tai ne laimė. Tai prigimtinis įgūdis. — Kęstutis pažvelgė jam tiesiai į akis. — Tu geras karys, bet dabar ateina laikas tapti daugiau. Jogaila nėra svetimas. Jis yra mūsų šeima.

Vytautas suprato, ką tėvas bando padaryti — nutiesti tiltą per praeitį į pavojingą dabartį.

— Tėve, jei stovykloje mus pasitiks su tikra meile, aš nusileisiu. Bet jei Dovydiškės buvo tiesa…

— Jei pasirodys, kad tu teisus, — nutraukė Kęstutis, — mes tai išspręsime. Mes kariai. Mokame tvarkytis su tiesa.

Vytautas nusileido prie žirgų. Daumantas stovėjo vandenyje iki kulkšnių ir ranka skobė smėlį iš kumelės kanopos. Savo šalmą buvo padėjęs ant akmens, dugnu aukštyn; ant jo tupėjo du maži gelsvi drugiai.

— Ta pati neėdanti? — paklausė Vytautas.

— Ėda. Tik ne tai, ką duodame. Tavo arklininkas nusprendė, kad kiekvienas arklys mėgsta tą patį šieną.

Jis nuleido kanopą ir patikrino pavaržą. Vytautas paėmė vadeles. Priešais, virš upelio, tėvas jau segėsi apsiaustą.

— Prie stovyklos tave pasiųsiu atgal, — tarė Vytautas. — Pas žemaičius. Tegul vyrai balnų nenusiima.

Daumantas lėtai atsitiesė.

— Nori palikti mane lauke, o pats eiti vidun?

— Vienas turi likti laisvas.

— Tai lik tu. Aš galiu stovėti tavo tėvui už nugaros.

Vytautas paleido kumelės vadeles. Daumantas jas pagavo anksčiau, nei šios palietė vandenį.

— Jis mano tėvas.

— Žinau, kieno jis tėvas. Aš irgi tame kieme užaugau.

Vytautas stebėjo draugo basas čiurnas. Vanduo nešė smulkias medžio žievės atplaišas, jos užkliūdavo už jo kojų ir plaukdavo toliau.

— Jeigu reiks vyrų, kas juos atves? Kuriuo pasiuntiniu patikėsiu? — paklausė jis. — Prašau ne likti. Prašau nujoti ten, kur pats negaliu.

Daumantas nusibraukė nuo kojos dumblą ir užsimovė batą.

— Neliepk pulti vien todėl, kad sutemus jūsų dar nebus. Tokią žinią gavęs, lauksiu antros.

Vytautas norėjo atsakyti, paskui linktelėjo.

— Sakyk jiems laukti tikro žodžio. Ne laužo dūmo, ne kieno nors riksmų.

— Pasakysiu.

Daumantas pakėlė šalmą. Drugiai nuskrido, ir jis dar akimirką palaikė šalmą ore, lyg tikrintų, ar abu ištrūko. Tada grąžino Vytautui vadeles ir užlipo ant savo žirgo.

Popietę, kai saulė jau krypo į vakarus ir šešėliai ant kelio pailgėjo, jie sutiko elgetą. Jis sėdėjo pakelėje ant akmens, vilkintis pilkais skarmalais. Aplink jį staiga pakilo keistas, sūkurinis vėjas, nors likusiame miške nejudėjo nė vienas lapas. Dulkės kilo ir sukosi aplink jo kojas kaip aplink kolonos pagrindą. Jo akys buvo jaunos, skvarbios ir šaltos.

— Seneli, — tarė Kęstutis, sulaikydamas žirgą. — Ar tau reikia pagalbos?

— Ne, didysis kunigaikšti. Bet jums jos gali prireikti, kai vėjai nustos nešti gerą žinią.

Elgeta ištiesė ranką. Ji buvo sausa, beveik be mėsos.

— Monetą. Monetą už tiesą, kurią nešiojatės, bet bijote pamatyti.

Kęstutis nė akimirkos nedvejojo. Išsiėmė iš kapšo sidabrinį pinigėlį ir metė. Elgeta pagavo jį ore. Tačiau kai atvėrė delną, ten gulėjo ne moneta, o pilkas, šaltas akmenėlis.

— Kaip tu tai padarei? — sušuko Vytautas.

Elgeta nepažvelgė į jį. Žiūrėjo į Kęstutį, ir jo akyse buvo kažkas panašaus į užuojautą.

— Už tiesą nemokama sidabru, didysis kunigaikšti. Bet davei. Todėl dabar matysi.

— Ką matysiu?

— Kelią. Visą kelią. Iki galo.

Kęstutis tylėdamas nužvelgė senį. Paskui lėtai linktelėjo, priimdamas tuos žodžius ne kaip grasinimą, o kaip patvirtinimą to, ką jau seniai nujautė.

Elgeta atsigręžė į Vytautą. Jo akyse — begalinė, akla naktis.

— Vilko kailis gerai šildo kūną mūšio lauke. Bet vilko širdis visada lieka alkana. Ar tu pasiruošęs baisiems metams?

Vytautas norėjo surikti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Kęstutis paragino žirgą.

— Einam, Vytautai! Tai tik pamišėlis.

Vytautas dar akimirką dvejojo, nenuleisdamas akių nuo elgetos.

— Prisimink, Vyti, — pasakė elgeta.

Taip jį vadino tik motina ir tėvas. Šaltis perbėgo Vytautui nugara.

— Tikri vilkai bėga gilyn į mišką, kai jaučia pavojų. Šunys visada grįžta į būdą pas šeimininką, kuris juos plaks. Kur bėgsi tu, kai tave išduos tavo paties kraujas?

Vytautas pasuko žirgą ir nulėkė paskui tėvą. Bet po kelių akimirkų, kai nebeištvėręs atsigręžė, pakelėje nebebuvo nieko. Tik pilkas akmenėlis, tokio dydžio, kaip moneta, gulintis dulkėse ten, kur kažkas ką tik sėdėjo.

Kęstutis nė karto neatsigręžė. Jojo toliau tiesiu keliu, ir Vytautas pastebėjo, kaip pasikeitė tėvo laikysena: platūs pečiai nusileido, dingo rytmečio įtampa. Sunki tyla, visą dieną skyrusi juodu, dabar slėgė tik sūnų. Senasis kunigaikštis yrėsi pirmyn ramiai, pagaliau išvydęs visą savo kelią iki galo ir nebesiginčydamas su lemtimi. Kartą jis net pusbalsiu užtraukė dvi senos pajūrio dainos eilutes, ir Vytautui nuo to pasidarė šiurpiau nei nuo elgetos pranašystės.

— Tėve, — pasakė jis. — Ką jis tau pasakė? Ką tu matai?

— Namus, — atsakė Kęstutis ir nusišypsojo, nesisukdamas.

Pavakare, kai saulė žemai kybojo virš miško, o rugių ryšuliai laukuose metė ilgus šešėlius, horizonte pasirodė Jogailos stovykla. Rugienų lauke tarp ežerų ir pušyno driekėsi palapinių ir vežimų eilės, plevėsavo vėliavos, o viduryje, užimtame Trakų bajorų dvare, kilo plonas tiesus kaip siūlas dūmas. Už pušyno žvilgėjo ežeras ir stovėjo Trakų bokštai. Vytautas nenuleido nuo jų akių.

— Namai, — tyliai pasakė Kęstutis.

Bet Vytautas priešais matė ne derybų lauką. Tarp ežerų ir pušyno dunksojo spąstai, laukiantys, kol juodu peržengs vartus.