5  Kelionė į Vilnių

Kęstutis jojo priekyje, jo nugara tiesi kaip pilies siena. Vytautas šalia, bet vis atsilikdavo - ne tik nuo tėvo, bet ir nuo pačio sprendimo vykti į Vilnių. Tarp jų tvyrojo tyla, sunkesnė už šarvus.

— Tėve, — Vytautas neištvėrė. — Ar tu jauti šią tylą? Ji ne natūrali.

Kęstutis sustabdė žirgą, pažvelgė į sūnų. Jo akyse išliko ne baimė, o gilus užsispyrimas.

— Miškas visada tyli rudenį. Tu per daug pasikliauji savo nuojautomis, o ne senąja tvarka. Žemyna dar mus laiko.

— Ne. Tai tyla prieš smūgį. Kažkas seka mus šešėliuose.

Vidurdienį jie sustojo prie upelio. Kariai girdė žirgus, o Kęstutis ir Vytautas atsisėdo ant akmens.

— Ar prisimeni, — Kęstutis prabilo švelniu balsu. — Kai tu buvai mažas, pirmą kartą medžiojome šiose vietose?

— Prisimenu. Nušoviau briedį vienu šūviu.

— Tai ne laimė. Tai prigimtinis įgūdis. — Kęstutis pažvelgė Vytautui tiesiai į akis. — Tu geras karys, bet dabar ateina laikas tapti daugiau. Jogaila nėra svetimas. Jis yra mūsų šeima.

Vytautas suprato, ką tėvas bando padaryti - nutiesti tiltą per praeitį į pavojingą dabartį.

— Tėve, jei Vilniuje mus pasitiks su tikra meile… aš nusileisiu. Bet jei Dovydiškės buvo tiesa…

— Jei pasirodys, kad tu teisus, — Kęstutis jį nutraukė, — mes tai išspręsime. Mes kariai. Mes mokame tvarkytis su tiesa.

Popietę jie sutiko elgetą. Jis sėdėjo pakelėje ant akmens, vilkintis pilkais skarmalais. Aplink jį staiga pakilo keistas, sūkurinis vėjas, nors likusiame miške nejudėjo nė vienas lapas. Vėjopatis šnabždėjo per elgetos skarmalus. Jo akys - jaunos, skvarbios ir šaltos.

— Seneli, — tarė Kęstutis. — Ar tau reikia pagalbos?

— Ne, didysis kunigaikšti. Bet jums jos gali prireikti, kai vėjai nustos nešti gerą žinią.

Elgeta ištiesė ranką. Ji buvo sausa, beveik be mėsos.

— Monetą. Monetą už tiesą, kurią nešiojatės, bet bijote pamatyti.

Kęstutis metė sidabrinį pinigėlį. Elgeta jį pagavo ore. Tačiau kai atidarė delną - moneta virto pilku, šaltu akmeniu.

— Kaip tu tai padarei? — sušuko Vytautas.

Elgeta pažvelgė į jį. Jo akyse - begalinė, akla naktis.

— Vilko kailis gerai šildo kūną mūšio lauke. Bet vilko širdis visada lieka alkana. Ar tu pasiruošęs baisiems metams, kunigaikšti?

Vytautas norėjo surėkti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Kęstutis paskatino žirgą.

— Einam, Vytautai! Tai tik pamišėlis.

Tačiau Vytautas dar akimirką dvejojo, nenuleisdamas akių nuo elgetos.

— Prisimink, Vyti, — elgeta pasakė. — Tikri vilkai bėga gilyn į mišką, kai jaučia pavojų. Šunys visada grįžta į būdą pas šeimininką, kuris juos plaks. Kur bėgsi tu, kai tave išduos tavo paties kraujas?

Vytautas nusigręžė ir nulėkė paskui tėvą. Tačiau po kelių minučių, kai jis neištvėrė ir pažvelgė atgal - pakelėje nebebuvo nieko. Tik pilkas akmuo.

Vėlai vakare horizonte pasirodė Vilniaus kontūrai. Miestas stovėjo ant septynių kalvų, jo bokštai kilo į dangų kaip aštrūs dantys.

— Namai, — Kęstutis pasakė tyliai.

Bet Vytautui Vilnius neatrodė kaip namai. Jis atrodė kaip spąstai, kurie laukia, kol jie peržengs vartus.