29  Gintaro Auka

Pilnatis virš Palangos kranto tą naktį buvo didelė ir šalta, o jūra po ja švytėjo kaip lydytas alavas. Ore tvyrojo jodo, pušų sakų ir artėjančios audros kvapas, toks, kai gamta sulaiko kvėpavimą.

Birutė stovėjo prie šventojo riedulio, pajuodusio nuo senų žaibų ir apeiginių laužų. Švietė Bangpūčio pilnatis — naktis, kai jūros valdovas pareikalauja grąžinti skolas. Ant kranto stovėjo nebe gedinti našlė ir ne keršto šaukianti motina, o paskutinė šio pajūrio vaidilutė, pasirengusi paskutinei savo apeigai.

Ji žinojo, kad pusbrolių taika, sudaryta sudegusioje bažnyčioje, trapi kaip pirmasis ledas ant ežero, o šią naktį Vytautas turėjo ją užantspauduoti raštu. Priversti jų laikytis taikos ji negalėjo. Galėjo palikti vietą, kur senoji ugnis dar išgyventų tai, ką jie darys toliau.

Jos galios turėjo ribas, ir kiekviena buvo kainavusi. Ateitį ji matė tik per gintarą, vėjus šaukė tik per bangas, gydė tik savo krauju. Pirmąkart kreipusis į jūrą Palangoje, balsas ėmė trūkinėti. Nuo to rudens, kai pasiuntė rūką į Krėvos kiemą, jis išnyko visam laikui: iš gerklės išeidavo tik švilpesys, tarsi vėjas, atsiimdamas savo kainą, būtų nusinešęs jos žodžius. Akys, kurias Palangos pakrantėje jūra buvo pavertusi tamsiomis, matė vis blogiau. O už viską labiausiai ji skolinga buvo savo pažadui. Prie Trakų, kai jos perpjauto delno kraujas dar šilo ant gintaro, ji pasakė sūnui: „Jo skola — mano skola.“ Nuo to laiko ji mokėjo dalimis, po truputį kiekvieną kartą, kai jis kovėsi, meluodavo ar kito. Šią naktį ji sumokės visa, kas liko, iš karto.

Ji pasuko į jūrą ir įžengė į vandenį. Žodžių ji neturėjo, todėl dainavo be žodžių. Tai buvo žemas ūžesys, senas kaip pati giesmė, kurį jos giminės moterys niūniuodavo prie ligonių ir mirštančiųjų, ir jis kilo ne iš gerklės, o iš visos krūtinės. O žodžius už ją sudainavo jūra. Kiekviena banga, krisdama į smėlį, ištardavo vieną senosios kalbos eilutę, tokią seną, kad ją suprato tik pajūrio pušys, linkdamos viršūnes, ir žvėrys, sustingę tankmėje.

Tuo metu Jogailos stovykloje, palapinėje, kurią apšvietė vienas žibintas, sėdėjo Vytautas. Rusėnų raštininkas laikė paruoštą paliaubų raštą ir plunksną. Vytautui beliko uždėti ranką ir antspaudą, bet jo širdis vis dar šaukėsi kraujo, ir ranka sustojo virš pergamento.

Tada jis pajuto ant peties lengvą, vėsią ranką.

Palapinėje daugiau nieko nebuvo. Bet žibinto liepsna pasviro į vakarus, ir oras prisipildė sūraus vėjo, nors jūra buvo už šešių dienų jodo. Pro tylą, tarsi per vandenį, jis išgirdo ūžesį be žodžių. Tą melodiją jis pažino: ją niūniuodavo motina, kai jis vaikas karščiuodavo. Kapšelyje gintaras įkaito kaip gyva širdis, ir šviesa prasiskverbė pro odą, nušviesdama jo pirštus. Raštininkas pažvelgė į tą šviesą ir persižegnojo.

Vytautas nebandė suprasti. Jis tiesiog žinojo, kas šią akimirką vyksta Palangoje, nors kario protas atsisakė tuo tikėti.

Birutė ėjo vis giliau. Vanduo siekė jai kelius, liemenį, krūtinę. Ji nesibaimino. Kai Praurimės regėjimas susitiko su Bangpūčio gelme, ji pamatė mažą ugnį akmeniniame rūsyje ir prie jos pasenusį, pusiau kurčią žmogų, kuris nė karto nepakėlė akių nuo liepsnos. Ji pažino jo pečius. Visa jūra aplink ją nušvito balta šviesa.

Bangos jos nenuskandino — kūnas ištirpo baltoje šviesoje.

Pakilo didžiulė banga, užliejo krantą iki pat akmens ir nuplovė visus pėdsakus. Kai vanduo nuslūgo, žmogaus ten nebebuvo. Toje vietoje, kur Birutė paskutinį kartą stovėjo ant šlapio smėlio, gulėjo gintaro luitas, žmogaus ūgio: klūpanti moteris, nuleista galva ir suglaustomis rankomis, tarsi ji vis dar melstųsi už sūnų. Gintaras švietė iš vidaus ir šildė nakties orą. Audra, kuri turėjo nušluoti žvejų kaimus, pasisukusi pasitraukė į horizontą.

Ši auka padengė dar ne visą Gintaro Skolą, tačiau šiam kartui pakako: Žemaitijos giriose ir giliose pelkėse, kur kryžiaus dar niekas nebuvo regėjęs, senieji dievai išlaikė paskutinį prieglobstį.

Palapinėje Vytautas tvirtai pridėjo ranką ir įspaudė antspaudą į vašką. Ant peties vėsus prisilietimas išnyko, o gintaras kapšelyje nurimo — liko šiltas, bet nebe gyvas. Kunigaikštis dar nesuvokė, ką reiškia ši staiga atsivėrusi tyla: nuo šios nakties už kiekvieną žodį ir burtą jis mokės vienas.

Ryte žvejai rado klūpančią gintaro moterį. Tas, kuris pirmas bandė ją pajudinti, tą pačią savaitę nuskendo. Daugiau jos niekas nelietė.