28 Gintaro Auka
Pilnaties mėnulis virš Palangos pakrantės tą naktį buvo neįtikėtinai milžiniškas, sidabrinis skritulys, kuris vertė visą neramią Baltijos jūrą atrodyti kaip beribė ištirpdyto, blizgančio metalo platybė. Ore tvyrojo aštrus, beveik deginantis jodo kvapas, stipriai susimaišęs su pušų sakais, derva ir ozonu — tai buvo ta mirtina atmosfera prieš didžiulę audrą, kai pati gamta sulaiko kvėpavimą prieš lemtingą šimtmečio lūžį.
Birutė stovėjo ant paties kranto, prie didžiulio, žaibų ir gaisų išmušto sakralaus akmens. Šiandien buvo Bangpūčio pilnatis – tas mįslingas laiko tarpas, kai vandens dievas reikalauja didžiausios pagarbos. Ji jau nebebuvo tiesiog gedinti Kęstučio našlė ar keršto trokštanti Vytauto motina. Ji stovėjo čia kaip pati paskutinė šių šventų krantų šventikė, ruošdamasi didžiausiai savo gyvenimo apeigai. Birutė protu suprato, kad pusbrolių Vytauto ir Jogailos sąjunga, ką tik formaliai pasirašyta tarp Vilniaus griuvėsių, yra trapi ir nepatikima kaip pirmasis lapkričio ledas ant ežero. Be aukščiausio dieviško antspaudo – Birutės Kainos – ta trapi taika sugrius vos per kelias dienas, užliedama visą Lietuvą dar baisesniu, brolžudišku krauju.
Ji atsidūrė čia ne atsitiktinai. Šiandien buvo tas lemtingas dienų ratas, kai motinos ir žemės jėgos susilieja į vieną. Birutė žinojo, kad jos galios nebuvo amžinos - jos turėjo ribas, kurias nustatė pati Gintaro Karalienė. Ji galėjo matyti ateitį, bet tik per gintaro šviesą; galėjo šaukti vėjus, bet tik per jūros bangas; galėjo gydyti žaizdas, bet tik per savo kraują. Šiandien ji turėjo atiduoti viską, kad gautų vieną dalyką - amžiną ryšį su savo sūnumi ir šalimi.
Ji lėtai pasisuko į tamsią jūrą. Baltijos bangos ritmiškai ritosi link jos pėdų su raminančiu, bet kartu ir mirtinai galingu ūžesiu. Jūra jai nebėra tik sūrus vanduo; Birutė visa savo esybe jautė, kad tai jos pačios kraujas, jos pačios tūkstantmetė atmintis. Tai buvo mįslingoji Gintaro Karalienė, šaukianti ją namo į gelmes, kur nebetvyro išdavystė.
Birutė pradėjo lėtai žengti į putojantį vandenį. Iš jos lūpų išsprūdo sena, archajiška, beveik nebežmogiška giesmė — Senovės Kalbos užkalbėjimas, kurio Bangpūtys laukė tūkstančius metų. Giesmės žodžiai buvo tokie seni ir pamiršti, kad jų šiandien nebektų supratęs joks gudrus vilnietis ar vokiškas riteris; juos suprato tik pajūrio pušys, kurių viršūnės nuolankiai linko žemyn, ir miško žvėrys, sustingę pakrantės tankmėje su šventa baime.
Tuo pačiu metu tolimame ir dūmuose skendinčiame Vilniuje, tarp sudegusių sienų ir skubotai kylančių naujų bažnyčių pamatų, Vytautas staiga sustojo viduryje svarbios kalbos su Jogaila. Jis netikėtai užuodė sūrų, gaivinantį pajūrio vėją, mįslingą ir aštrų, nors Vilnius buvo už šimtų mylių nuo Baltijos. Jis pajuto lengvą, šaltą ir neįtikėtinai ramią ranką ant savo įtempto peties — raminantį motinos palytėjimą, kuris tą sekundę suteikė jam nežemiškų jėgų nepasiduoti emocijoms ir pasirašyti galutinę paliaubų sutartį su Jogaila, nors visa jo širdis vis dar šaukėsi kraujo keršto. Vytautas tiksliai žinojo, kas šią akimirką vyksta Palangoje, net jei jo racionalus kario protas kategoriškai atsisakė tuo tikėti.
Birutė žengė vis giliau ir giliau į juodą bangų glėbį. Bangpūčio vandenys pasiekė jai kelius, tada liemenį, kol galiausiai paslėpė krūtinę. Ji nuskubėjo į amžinas bangas ne su mirties baime akyse, o su kosmine amžinybės ramybe – tai buvo jos Gyvybės Versmės palaiminimas, nukreiptas ne jai pačiai, o visai tautai. Staiga visa jūra aplink ją nušvito neregėta, balta šviesa. Tai buvo akimirka, kai Praurimės raštai susitiko su Bangpūčio gelme.
Ji nenuskendo kaip paprastas mirtingasis. Ji tiesiog ištirpo šioje akinančioje šviesoje.
Akimirksniu nuo vandenyno pakilo milžiniška, šventoji banga, užliedama visą pakrantę iki pat šventojo akmens ir nuplaudama visus buvusius pėdsakus. Kai vanduo galutinai nuslūgo, Birutės žmogiškojo pavidalo nebebuvo. Tačiau toje tikslioje vietoje, kur ji paskutinį kartą stovėjo ant drėgno smėlio, dabar gulėjo milžiniškas, švytintis gintaro luitas. Jis nebuvo apvalus ar grubus — jis turėjo aiškią, nuostabią klūpančios moters formą, nuleista galva ir švelniai suglaustomis rankomis, tarsi ji vis dar per amžius melstųsi už savo sūnų, už jo klaidžius kelius ir už visą savo prarastą šalį.
Gintaras švietė ryškia vidaus ugnimi, stebuklingai šildydamas visą šaltą nakties pakrantės orą. Miškas aplinkui akimirksniu nuščiūvo. Baisi audra, kuri turėjo sunaikinti žvejų kaimus, tiesiog pasitraukė atgal į horizontą. Tai buvo paskutinė Birutės auka — jos žmogiškojo gyvenimo ir laimės kaina už Lietuvos dvasinį išlikimą, už tai, kad senieji, tikrieji dievai visada turėtų savo slaptą vietą šitame naujame, svetimame ir krikščioniškame pasaulyje.
Ji galutinai tapo Gintaro Karaliene nebe sapnuose ar legendose, o fizinėje tikrovėje. Ir kol ta gintarinė sargybinė moteris klūpės ant Baltijos kranto, Vytauto kalavijas niekada, jokiomis aplinkybėmis nebus visiškai bejėgis. Ryšys tarp motinos ir sūnaus tapo amžina, nepalaužiama Lietuvos istorijos ašimi.