6  Dvigubas Veidas

Žvakių šviesa Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo visiškai kitokia nei Trakuose. Jei senojoje Kęstučio pilyje ugnis buvo gyva, spragsinti ir kvepianti mišku, tai čia, Jogailos menėse, ji mirgėjo rafinuotuose prancūziško stiklo induose, lūždama į tūkstančius mažų, šaltų adatėlių, kurios negailestingai badė jauno kunigaikščio akis. Kiekvienas šviesos spindulys atrodė kaip priekaištas, kiekviena prabangos detalė — kaip kaina, kurią jis turėjo sumokėti už savo ambicijas.

Jogaila stovėjo prie lango, kurio rėmai buvo išraižyti tolimų pietų meistrų. Jis žiūrėjo į pilies kiemą, kur sargyba, vilkinti geresniais šarvais nei jo tėvo laikas, ruošėsi „garbingai“ sutikti dėdę Kęstutį. Jo rankos, paslėptos po sunkiomis, brangiomis šilko rankovėmis, lengvai drebėjo. Tai nebuvo bailio drebulys; tai buvo tos baisios, graužiančios nekantrumo ir ambicijos mišinys, kuris mėnesius neleido jam ramiai sumerkti akių. Ši ambicija naktimis jam kuždėjo ne apie šlovę, o apie neišvengiamybę — kad jis yra vienintelis, turintis pakankamai šalto proto išgelbėti šią šalį nuo lėto, bet užtikrinto pamatų suirimo, net jei kaina bus jo paties siela.

— Jie jau netoli, — tarė balsas iš tamsiausio menės kampo, kur neužsiekė jokia žvakė.

Jogaila krūptelėjo, nors stengėsi to neparodyti. Jis net negirdėjo, kada Šešėlių Pardavėjas įžengė į kambarį. Tas vyras, kurį dvariškiai vadino juokdariu Jene, bet kurio bijojo labiau už budelį, dabar atrodė kaip pati tamsos dalis. Jo drabužiai buvo tokios juodos spalvos, kad atrodo, gėrė šviesą, o jo veidas išliko blyškus ir nejudrus kaip pomirtinė kaukė.

— Žinau, Jenė. Žinau, — sausai atsakė Jogaila, nenusisukdamas nuo lango.

— Ar matai, kunigaikšti, — Jenė priėjo arčiau, jo balsas buvo tylus, primenantis šilko šlamėjimą per akmenis, — kokia bus tavo Lietuva be šio vakaro sprendimo? Tai nebus karalystė. Tai bus tik sudegęs kelmas šimtamečių girių viduryje. Supuvusi, nusenusi šaknis. Tavo dėdė ir tavo pusbrolis kirs miškus tol, kol neliks nieko, tik pelenai, kuriais vėliau ramiai maitinsis visi tavo kaimynai.

Šešėlių Pardavėjas ištiesė savo ilgą, liesą ranką, ir Jogailai akimirką pasirodė, kad šviesa menėje prigeso, užleisdama vietą slegiančiam nakties svoriui.

— Dėdė Kęstutis yra sunkus, surūdijęs inkaras, Jogaila. Jis laiko laivą viduryje baisiausios audros, kol šis pamažu sudūžta į uolas. O tu… tu esi burė. Tu privalai pagauti naujųjų laikų vėją, kad ir kokia baisi būtų už tai prašoma kaina. Inkaras turi būti nukirstas, kad laivas galėtų plaukti.

Jogaila giliai įkvėpė, pajusdamas, kaip jo plaučius užpildo egzotiškų smilkalų ir brangiausių Vakarų vaškų kvapas. Tai buvo prabanga, kuri Vilniuje tapo jo kasdienybe, bet kuri Trakuose, jo tėvų akyse, būtų palaikyta didžiausia nuodėme. Jo giliose kišenėse slėpėsi auksas — Lenkijos didikų pažadai, kvepiantys vakarų galia ir naujaisiais dievais. Tas auksas buvo sunkus; jis traukė jį žemyn, dusindamas paskutinius pagarbos likučius savo kraujui ir tėvo Kęstučio tradicijoms.

Staiga, kaip visada, kai jo siela buvo susiskaldžiusi, Jogailai akivaizdoje atsirado vaizdas. Jis matė save vaikystėje, bėgančią su Kęstučio sūnumi Vytautu per Trakų pilies kiemą. Jie abu buvo apvynioti tėvų šarvais, kurie jiems buvo per dideli, ir juokėsi, kaip du maži karaliai. Kęstutis stovėjo šalia, šypsodamasis ir šaukdamas: “Lėčiau, lėčiau, jūs abu esate man sūnūs!”

Jogailos širdis staiga suspaudėsi. Jis pajuto, kaip jo krūtinėje susidaro plyšys, iš kurio pradeda tekėti šalta, juoda kraujo upė. Jis atsidūrė tarp dviejų pasaulų: viename buvo šviesa, šiluma ir tėvų garbė, kitoje — tamsa, galia ir amžinybė.

— Ar aš esu išdavikas? — šnibždėjo jis sau, o jo balsas nuskambėjo menėje, tarsi būtų atėjęs iš tolimos praeities. — Ar aš parduodu savo kraują už tuščią karūną?

Jis pažvelgė į savo rankas. Jos buvo švarios, beveik moteriškai grakštūs, bet dabar jose matėsi raukšlės, kurios niekada nebuvo. Tai buvo raukšlės, kurias palieka ne darbas, o nuolatinis vidinis kovojimas.

Staiga durys atsivėrė su tokiu trenksmu, kad menės taurės sužvango. Įėjo Skirgaila. Jo šarvai džeržgė su kiekvienu agresyviu žingsniu, o veidas buvo paraudęs nuo lauko šalčio ir viduje virpančio įniršio. Skirgaila buvo brolio šešėlis — žiauresnis, paprastesnis ir labiau trokštantis kraujo.

— Kęstutis jau prie apatinių vartų, — numetė jis, net nepasisveikinęs ir nežiūrėdamas į Jogailą. — Ar viskas paruošta tavo „didžiosioms deryboms“? Ar vėl abejosi paskutinę minutę, broli? Ar vėl raudosi kaip merga virš sudaužyto molinio puodo, kai ateis laikas kirsti?

Jogaila lėtai pasisuko. Jo veidas dabar buvo stebėtinai ramus, beveik sustingęs, bet akys buvo tuščios, tarsi jose būtų užgesusios visos svajonės.

— Aš neabejoju, Skirgaila, — tarė jis balsu, kuris nustebino net jį patį savo ledo šaltumu. — Aš tik skaičiuoju.

— Puiku! — Skirgaila nusijuokė garsiai, ir tas garsas buvo ne džiaugsmingas, o panašus į akmenų pylas į tuščią, gilią duobę. — Nupjausim tam senajam šernui galvą, o tada galėsime kalbėtis apie tavo naujus dievus, auksą ir tas grakščias lotyniškas maldas. Šiandien Vilnius pagaliau priklauso tik mums. Mes esame naujieji šeimininkai.

— Vilnius visada priklausė ateičiai, o ne mums, — tyliai ištarė Jogaila, prieidamas prie masyvaus ąžuolinio stalo.

Jis paėmė rašiklį ir lengvai, beveik geriau nepastebimai, palytėjo stalą — tai buvo mažas, simbolinis judesys, patvirtinantis viską, kas buvo suplanuota. Šešėlių Pardavėjas kampe šyptelėjo, ir jo šypsena buvo baisesnė už bet kokį grasinimą. Spąstai užsidarė dar prieš dėdės Kęstučio žirgui įžengiant pro pilies vartus. Visa derybų menė buvo paversta milžinišku narvu.

Kai Skirgaila išėjo duoti galutinių kovos įsakymų sargybai, pilyje staiga stos keista, visiškai nenatūrali tyla. Visi garsai iš kiemo — žirgų kanopų kaukšėjimas į grindinį, karių šūksniai, šarvų žvangesys — atrodo, dingo, lyg pilyje būtų staiga užaugęs tirštas vaško sluoksnis, sugeriantis gyvybę. Tai nebuvo ramybė; tai buvo Tylos Puotos pradžia.

Jogaila užsidejo sunkią, brangiais kailiais pamuštą kunigaikščio kepurę. Jo veidas dabar nebevirpėjo — jis sėkmingai paslėpė žmogų po sunkiu valdovo šarvu. Tą akimirką, kai pro langą nuskambėjo pirmieji rago garsai, pranešantys apie Kęstučio ir Vytauto atvykimą, Jogaila jau tvirtai žinojo: atgalinio kelio nebėra.

Jis vienu metu buvo ir didysis tautos gelbėtojas, ir didžiausias jos išdavikas. Šiame naujame pasaulyje, kurį jis kūrė savo rankomis, šie du žodžiai pamažu pradėjo reikšti tą patį. Jis žengė link derybų stalo, o jo šešėlis ant grindų atrodė kur kas didesnis ir senesnis už jį patį.