7  Dvigubas Veidas

Žvakių šviesa Jogailos stovyklos dvare, kurį jo vyrai užėmė prie pat Trakų, degė visai kitaip nei senojoje dėdės pilyje. Kęstučio menėje ugnis spragsėdavo gyva ir dvelkdavo miško sakais, o čia liepsnelės mirgėjo plonuose prancūziško stiklo gaubtuose, atvežtuose su gurguole iš Vilniaus. Šalti atspindžiai lūžo stikle ir vargino jaunojo kunigaikščio akis, lyg kiekvienas brangus daiktas primintų apie būsimą šios nakties kainą.

Jogaila stovėjo prie lango su pietų meistrų išraižytais rėmais ir žvelgė į dvaro kiemą, kur sargyba, kaustyta geresniu plienu nei jo tėvo laikais, rikiavosi „garbingai“ pasitikti dėdės Kęstučio. Po sunkiomis, brangiomis šilko rankovėmis paslėpti pirštai vos pastebimai virpėjo — iš įtampos ir nekantrumo, jau kelis mėnesius neleidusių ramiai sumerkti akių. Naktimis jį graužė viena įkyri mintis: tik jis vienas turi pakankamai šalto proto išgelbėti šį kraštą nuo lėto subyrėjimo, kad ir kuo tektų už tai sumokėti.

— Jie jau netoli, — tarė balsas iš tamsiausio menės kampo, kur nesiekė jokia žvakė.

Jogaila krūptelėjo, nors pasistengė neišsiduoti: net neišgirdo, kada Šešėlių Pardavėjas įžengė į menę. Žmogus, kurį dvariškiai vadino juokdariu Hene ir kurio šalinosi labiau nei budelio, stovėjo susiliejęs su kertės prieblanda. Juodas jo apdaras sugėrė žvakių atšvaitus, o blyškus veidas sustingo lyg vaškinė pomirtinė kaukė.

— Žinau, Hene. Žinau, — sausai atsakė Jogaila, nenusisukdamas nuo lango.

— Ar matai, kunigaikšti, — Henė žengė arčiau, o tylus jo balsas sušlamėjo lyg šilkas per akmenis, — kas liks iš tavo Lietuvos be šio vakaro sprendimo? Vietoj karalystės stovės tik apanglėjęs kelmas šimtamečių girių viduryje, sutrūnijusi šaknis. Dėdė su pusbroliu kapos medžius tol, kol liks vieni pelenai, kuriuos vėliau ramiai išsidalys visi kaimynai.

Šešėlių Pardavėjas ištiesė savo ilgą, liesą ranką, ir Jogailai akimirką pasirodė, kad šviesa menėje prigeso, užleisdama vietą slegiančiam nakties svoriui.

— Dėdė Kęstutis yra sunkus, surūdijęs inkaras, Jogaila. Jis laiko laivą viduryje baisiausios audros, kol šis pamažu sudūžta į uolas. O tu… tu esi burė. Tu privalai pagauti naujųjų laikų vėją, kad ir kokia baisi būtų už tai prašoma kaina. Inkaras turi būti nukirstas, kad laivas galėtų plaukti.

Jogaila giliai įkvėpė, pajusdamas, kaip jo plaučius užpildo egzotiškų smilkalų ir brangiausių Vakarų vaškų kvapas. Tai buvo prabanga, kuri Vilniuje tapo jo kasdienybe, bet kuri Trakuose, jo tėvų akyse, būtų palaikyta didžiausia nuodėme. Jo kapšeliuose slėpėsi sidabras — Rygos pirklio Hanulo pažadai, kvepiantys vakarų galia ir naujaisiais dievais. Tas sidabras buvo sunkus; jis traukė jį žemyn, dusindamas paskutinius pagarbos likučius savo kraujui ir dėdės Kęstučio tradicijoms. Jogaila niekada nesusimąstė, kodėl Rygos pirklį Hanulą ir juokdarį Henę jam dar nė karto neteko matyti viename kambaryje.

Atmintyje netikėtai iškilo tolimas vaikystės reginys. Ketverių metų Jogaila sėdėjo ant šešiolikmečio Vytauto pečių, o pusbrolis, apsitaisęs per plačiais tėvo šarvais, nešė jį per Trakų pilies kiemą. Mažasis berniukas ant galvos laikė užsimaukšlinęs sunkų Algirdo šalmą ir krykštavo iš džiaugsmo. Kęstutis stovėjo šalia, šypsodamasis ir šaukdamas: „Lėčiau, lėčiau, jūs abu esate man sūnūs!“

Jogailai užgniaužė gerklę. Prisiminimas nudiegė krūtinę lyg šaltas geležies smaigalys, ir kunigaikštis sunkiai atsirėmė delnais į palangę. Vienoje pusėje liko tas saulėtas Trakų kiemas ir tėvo namų prieglobstis, kitoje — svetimų raštų antspaudai, šalta valdžia ir kelias, iš kurio nebegrįžtama.

— Ar aš esu išdavikas? — šnibždėjo jis sau, o jo balsas nuskambėjo menėje, tarsi būtų atėjęs iš tolimos praeities. — Ar aš parduodu savo kraują už tuščią karūną?

Kunigaikštis dirstelėjo į savo delnus — švarius, plonais pirštais, dar nesudiržusius nuo kalavijo rankenos. Ant odos jau ryškėjo gilios, sausos vagos, kokias įrėžia ne kalavijas, o bemiegės naktys.

Staiga durys atsivėrė su tokiu trenksmu, kad menės taurės sužvango. Įėjo Skirgaila. Jo šarvai džeržgė su kiekvienu sunkiu žingsniu, o veidas buvo paraudęs nuo lauko karščio ir viduje virpančio įniršio. Skirgaila buvo brolio šešėlis — žiauresnis, paprastesnis ir labiau trokštantis kraujo.

— Kęstutis jau prie stovyklos vartų, — numetė jis, net nepasisveikinęs ir nežiūrėdamas į Jogailą. — Ar viskas paruošta tavo „didžiosioms deryboms“? Ar vėl abejosi paskutinę akimirką, broli? Ar vėl dūsausi virš sudaužyto molinio puodo, kai ateis laikas kirsti?

Jogaila lėtai atsigręžė. Veidas vėl sustingo į ramią, neperprantamą kaukę, tik primerktose akyse tvyrojo šaltas nuovargis.

— Aš neabejoju, Skirgaila, — tarė jis balsu, kuris nustebino net jį patį savo ledo šaltumu. — Aš tik skaičiuoju.

— Puiku! — Skirgaila nusijuokė, ir tas šiurkštus juokas nuskambėjo lyg akmenų bildesys į tuščią duobę. — Nupjausim tam senajam šernui galvą, o tada galėsime kalbėtis apie tavo naujus dievus, sidabrą ir tas grakščias lotyniškas maldas. Šiandien Lietuva pagaliau priklauso tik mums. Mes esame naujieji šeimininkai.

— Lietuva visada priklausė ateičiai, o ne mums, — tyliai ištarė Jogaila, prieidamas prie masyvaus ąžuolinio stalo.

Jis paėmė plunksną ir beveik nepastebimai palietė ja stalą — mažas, sutartas ženklas, patvirtinantis viską, kas buvo paruošta. Šešėlių Pardavėjas kampe šyptelėjo. Dar dėdės Kęstučio žirgui neįžengus pro stovyklos vartus, spąstai jau laukė paruošti, o derybų menė virto narvu.

Skirgailai išėjus duoti paskutinių įsakymų sargybai, dvarą užgulė keista, spengianti tyla. Visi kiemo garsai — žirgų kanopų kaukšėjimas į grindinį, karių šūksniai, šarvų žvangesys — nuščiuvo, lyg visą stovyklą būtų užliejęs tirštas vaškas. Kurtumas sklido iš tamsiausio menės kampo, kur nejudėdamas stovėjo Henė ir lėtai traukė orą pro sukąstus dantis: prasidėjo Tylos Puota.

Jogaila užsidėjo sunkią, brangiais kailiais pamuštą kunigaikščio kepurę. Jo veidas dabar nebevirpėjo — jis sėkmingai paslėpė žmogų po sunkiu valdovo šarvu. Tą akimirką, kai pro langą nuskambėjo pirmieji rago garsai, pranešantys apie Kęstučio ir Vytauto atvykimą, Jogaila jau tvirtai žinojo: atgalinio kelio nebėra.

Jis vienu metu buvo ir didysis tautos gelbėtojas, ir didžiausias jos išdavikas. Šiame naujame pasaulyje, kurį kūrė savo rankomis, abu šie žodžiai pamažu susiliejo į vieną. Jogaila užlipo laiptais į dvaro aukštutinę galeriją, o jo šešėlis ant grindų nutįso kur kas didesnis ir senesnis už jį patį.