Istorinis kontekstas ir šaltiniai

„Geležinio Vilko Saga“ yra grožinis kūrinys, įkvėptas tikrų XIV a. pabaigos įvykių, kurie suformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir visos Vidurio Europos likimą. Nors knygoje gausu mistinių elementų ir autorinės interpretacijos, pagrindinė siužeto ašis remiasi istoriniais faktais.

Tikrieji herojai ir įvykiai

Vytautas Didysis: Knygoje vaizduojamas jo ankstyvasis laikotarpis — nuo bėglio iki galingo valdovo. Jo pabėgimas iš Krėvos 1382 m. rudenį, persirengus moteriškais drabužiais, yra istorinis faktas: Lietuvos metraščiai pasakoja, kad jis apsikeitė drabužiais su žmonos Onos tarnaite, o Vigandas Marburgietis — kad apsivilko paties Onos drabužiais. Kuri versija teisinga, nežinoma; saga renkasi metraščių tarnaitę. Tarnaitės Elenos auka (XIX a. istoriko T. Narbuto „Alena“) yra vėlyvas pasakojimo priedas ir saga ją pasiskolino kaip išmonę. Vytautas gimė apie 1350 m. (kai kurie lenkų istorikai, pagal J. Nikodemą, nurodo 1354–1355 m.); krikštytas Vigandu Tepliavoje (Tapiau) 1383 m. spalį (21 d. pagal VLE, 12 d. pagal lenkų literatūrą), o Aleksandru, pagal VLE, 1386 m. Krokuvoje (lenkų istorikai Aleksandro vardą sieja su stačiatikių krikštu, tikslios vietos ir datos nežinoma).
Jogaila: Algirdo sūnus, kurio sprendimas krikštyti Lietuvą ir tapti Lenkijos karaliumi negrįžtamai pakeitė regiono geopolitiką. Saga seka dabar labiausiai paplitusia data: gimė apie 1362 m. (Tęgowskis 1999); anksčiau buvo vardijama apie 1351–1352 m., ir šios datos vis dar laikosi VLE. Krėvos sutartis pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d.; krikštas Krokuvoje ir vardas Vladislovas — 1386 m. vasario 15 d., santuoka su Jadvyga vasario 18 d., karūnavimas kovo 4 d.; Lietuvos krikštas prasidėjo 1387 m.
Kęstutis ir Birutė: Tragiška senosios kartos pora. Kęstutis ir jo sūnus Vytautas 1382 m. rugpjūčio pradžioje (apie 3 d.) buvo sučiupti derybų metu Jogailos stovykloje prie Trakų, nugabenti į Krėvą, ir ten Kęstutis rastas negyvas (rugpjūčio 15 d. pagal dalį šaltinių, pagal kitus — savaitę po suėmimo). Jogaila skelbė, kad jis pasikorė, bet daugelis tuo netikėjo; VLE teigia, kad jis buvo pasmaugtas, o kas įsakė ir kas įvykdė, nežinoma (įtariami Skirgaila ir Julijona Algirdienė). Saga renkasi nužudymą ir laužą Vilniuje. Apie Birutę šaltiniai prieštarauja. Vigandas Marburgietis (rašė apie 1394 m.) sako, kad Jogaila ją nuskandino Breste prie Bugo, o Vytautas 1390 m. skunde Ordinui kaltino Jogailą nužudžius abu tėvus; Konstanco susirinkime (1416 m.) lenkų ir lietuvių atstovai tvirtino, kad ji gyveno ilgai ir mirė savo mirtimi; apie kapą Palangoje (Birutės kalnas) pirmą kartą rašo tik Motiejus Strijkovskis (1582 m.). Knygoje Birutę bando nuskandinti Breste (Vigandas) ir ji išlieka gyva (Konstancas), o Palanga ir jos mitas yra Strijkovskio tradicija.
Kuno fon Liebensteinas: Osterodės komtūras, kuris 1381 m. rugpjūtį pranešė Kęstučiui apie slaptą Dovydiškių sutartį (31 d. gegužės 1380 m.). Vardą pateikia Zenono Ivinskio Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978), kuria remiasi anglų kalbos Vikipedija; VLE informatoriaus nemini, todėl vardas yra viena iš kelių versijų. Šeštoje knygoje veikiantis jaunas ordino brolis Günteris fon Hohensteinas yra išgalvotas ir su tuo perspėjimu nieko bendra neturi.
Teutonų Ordinas: Karinė-religinė jėga, kuri XIV a. buvo moderniausia kariuomenė Europoje. Jų „Geležinė tvarka“ knygoje priešpriešinama pagoniškai girių laisvei.

Mitologija ir magiškasis realizmas

Kurdami šį pasaulį, rėmėmės Gintaro Beresnevičiaus ir kitų mitologų darbais. Senieji dievai (Perkūnas, Velnias, Medeina) knygoje egzistuoja ne tik kaip tikėjimas, bet kaip gyva, nors ir nykstanti, gamtos jėga. „Geležinis Vilkas“ čia nėra tik Gedimino sapno simbolis, bet metaforiška dvasia, jungianti valdovo ambicijomis su krašto gamta.

Pagrindiniai šaltiniai

Kuriant sagą buvo remiamasi šiais istoriniais ir moksliniais darbais:

Peter von Dusburg, „Chronicon terrae Prussiae“ (Prūsijos žemės kronika, 1326 m.) — užfiksuoti kryžiaus žygių aprašymai ir pagonių papročiai.
Jan Długosz, „Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae“ (Lenkijos karalystės metraščiai, XV a.) — išsamiausi duomenys apie Jogailos ir Vytauto epochą.
Alfredas Bumblauskas, „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ — fundamentalus modernus žvilgsnis į LDK raidą.
Gintaras Beresnevičius, „Lietuvių religija ir mitologija“ — esminis šaltinis atkuriant pagoniškojo pasaulio dvasinę atmosferą.
Wigand von Marburg, Chronica nova Prutenica (apie 1394 m.; išliko tik fragmentai ir Jano Długoszo užsakytas lotyniškas vertimas) — svarbiausias šaltinis apie 1360–1394 m. Ordino ir Lietuvos karus, Kęstučio nelaisvę ir pabėgimą, Dovydiškes, Birutės nuskandinimą.
Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III. XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų (Vilnius, 2011); Darius Baronas, „Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo“, Lietuvos istorijos studijos 11 (2003).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978); Jan Tęgowski, Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów (Poznań–Wrocław, 1999); Jarosław Nikodem, Witold, wielki książę litewski (1354 lub 1355–1430) (Kraków, 2013); S. C. Rowell, Lithuania Ascending (Cambridge, 1994).
Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt): straipsniai apie Kęstutį, Birutę, Jogailą, Skirgailą, Dovydiškių sutartį ir Strėvos mūšį.

Pirmoji knyga: kur saga seka įrašą, kur nukrypsta

Šaltiniuose užfiksuota: Dovydiškių sutartis (1380 m. gegužės 31 d.); Kęstučio įsiveržimas į Vilnių 1381 m. rudenį ir Jogailos paleidimas; Vilniaus pilis ir miestas atiduoti Jogailai 1382 m. birželio 12 d. (Rygos pirklys Hanulas su miestiečiais, Kęstučiui esant Siverskio žemėje); Skirgaila Trakų kunigaikštis nuo 1382 m.; Kęstučio ir Vytauto suėmimas apie rugpjūčio 3 d. ir Kęstučio mirtis Krėvoje; Vytauto pabėgimas rudenį; Liudviko Vengro mirtis 1382 m. rugsėjį ir Winricho fon Kniprodės mirtis birželį, Konrado Zöllnerio išrinkimas; Vytauto krikštas 1383 m. spalį; Karaliaučiaus sutartis 1384 m. sausio 30 d.; Georgenburgo (Jurbarko) paėmimas apgaule ir sudeginimas 1384 m. liepos 9 d. bei Naujojo Marienburgo prie Kauno (Ordino Vytautui atiduoto 1383 m. lapkritį) sudeginimas, susitaikius su Jogaila; Jadvygos karūnavimas 1384 m. spalį; Krėvos sutartis 1385 m. rugpjūčio 14 d. (ją savo antspaudais patvirtino ir Vytautas); Lietuvos krikštas 1387 m.

Išgalvota arba pakeista: Kęstučio sargybos išžudymas Jogailos stovykloje (šaltiniai nieko nesako apie jo palydą; suėmimas vyksta Jogailos stovykloje prie Trakų, kaip nurodo VLE ir anglų kalbos Vikipedija, o Kęstučio kūnas sudegintas Vilniuje); Kęstučio buvimas Trakų pilyje prieš jų žlugimą liepos 20 d. ir jo stovykla ant pušyno kalvos už ežero iki rugpjūčio 3 d. (šaltiniai tik sako, kad Trakai buvo paimti, o rugpjūčio 3 d. armijos susitiko prie Trakų); Kęstučio mirties būdas ir žudikai; tarnaitė Elena ir jos mirtis; Vytauto gintaras, Dykra, Eglė, vilkatai ir Jonas; Henė; Birutės stebuklingas išsigelbėjimas ir jos pabaiga Palangoje 1384 m.; Daumanto mirtis; 1383 m. žygis (šaltiniuose Ordinas su Vytautu vasarą puldinėjo Jogailos žemes, rugsėjo pradžioje trumpam užėmė Trakus ir nesėkmingai puolė Vilnių, dar prieš krikštą; saga žygį perkelia į lapkritį, po krikšto, ir Trakai lieka Skirgailos rankose); Naujapilio (taip saga lietuviškai vadina Naująjį Marienburgą) apgulties sandėlio sudeginimas, Vytauto kalavijo sviedimas į ugnį ir visa jo kelionė tarp Kauno ir Jurbarko (šaltiniai pasako tik, kad jis sudegino Ordino pilis); Ona su vaikais kaip įkaitai Prūsijoje.

„Istorija — tai ne tik faktai, bet ir dvasia, kurią mes, gyvieji, įkvepiame į protėvių šešėlius.“