19  Pasienis

Kelias per Gardino girias ir Biebžos pelkes truko beveik keturias savaites. Jis judėjo naktimis, miegojo drėgnuose uoksuose, valgė tai, ką pavykdavo išplėšti iš žemės ar iš kaimų šiukšlynų, ir kiekvieną rytą jautė, kad pasaulis aplink jį tampa vis tylesnis. Vėjas šlamėjo kažkur toli, lyg iš už sienos. Kai pagaliau jis išėjo pas pirmąjį Mazovijos sargybinį ir ištarė savo vardą, jo ausys jau buvo ne tos, kokias jis prisiminė.

Mazovijos kunigaikštis Janušas I priėmė jį Čersko pilyje be iškilmių. Tai buvo smulkus, ūsuotas, pernelyg išdidus vyras, išmokęs išlikti tarp trijų galingesnių kaimynų, ir jis nesistengė slėpti, kad Vytauto atvykimas jam kelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Bet jo žmona Danutė, Vytauto sesuo, nusileido laiptais ir tris kartus apkabino brolį, kol šis nustojo drebėti. Ji liepė išplauti ir sulopyti tarnaitės suknelę, nes jis neleido jos išmesti. Kelias dienas ji kalbėjo su juo lėtai ir garsiai, ir tik trečią dieną jis suprato, kodėl: Penkių Balsų kaina nebuvo išnykusi kartu su rūku.

— Tau reikia kelių savaičių, — pasakė Janušas. — Ilsėkis. Per tą laiką pasižiūrėsim, kas darosi pasaulyje.

Žinios iš kaimynų kraštų ėjo vis prastesnės. Liudvikas Vengras mirė rugsėjį, be karaliaus likusi Lenkija skilo dėl sosto įpėdinystės, o iš Vilniaus sklido kalbos, kad Jogaila jau siunčia pasiuntinius į Marienburgą, žadėdamas krikštą ir Žemaitiją už taiką. Kas liko Kęstučio sūnui? Rusios kunigaikščiai buvo Jogailos giminaičiai arba skolininkai, Maskva — per toli, Krokuva — be valdovo. Janušas vedžiojo pirštu po stalo briauna ir dėstė reikalus ramiai, jau seniai viską pasvėręs.

— Tik Ordinas turi kariuomenę, sidabro ir priežastį, — tarė jis. — Jie nori Žemaitijos, o tu gali suteikti jiems pretekstą. Aš negaliu tau duoti pulkų, Vytautai. Bet galiu duoti palydą iki pasienio ir laišką.

— Be laiško, — atsakė Vytautas. — Jei pasirodysiu kaip Mazovijos globotinis, jie matys tavo ranką. Tegul mato Kęstučio sūnų, atėjusį pats.

Kitą vakarą Danutė atvedė jį į nedidelį kambarį, kur prie ugnies sėdėjo moteris ir du jos vaikai. Ona buvo sulysusi, su tamsiais ratilais po akimis, bet atsistojo taip tiesiai, kad jam užgniaužė kvapą. Ji keliavo tris savaites. Skirgaila paleido ją su vaikais, nes mėgo puošti žiaurumą kilnumu ir tikėjosi, kad ji nuves jį prie bėglio. Ona išvažiavo ilgiausiu keliu, per Brestą, ir sekėjai pasiklydo.

— Tarnaitė buvo Elena, — tyliai pasakė ji, kai vaikai užmigo. — Ją pakorė ant vartų tą patį rytą. Ji neprašė jokio gailesčio. Prisimink jos vardą, Vytautai. Neverk ilgai. Prisimink.

Jis neverkė. Pažiūrėjo į savo rankas ir į ant skrynios sulankstytą suknelę. Ona padavė jam dubenį karšto vandens. Jis laikė jį per toli nuo savęs, bijodamas išpilti, ir ji pastūmė stalelį po jo rankomis.

— Galėjo bent pasakyti man savo vardą, — tarė jis.

— Tu galėjai paklausti.

Jis mėgino prisiminti merginą. Prisiminė peilį prie sprando, skarelę, duris, pro kurias reikėjo išeiti. Bandė sudėti šalia jų merginos veidą. Veidas vis nusisukdavo į sieną.

— Aš net nepažvelgiau.

Ona nieko nesakė. Ji klūpojo prie vieno vaiko guolio ir traukė iš po jo kojos susiraukšlėjusią paklodę. Berniukas miegodamas spyrė, ji suėmė kulną ir palaikė, kol jis nurimo.

— Ar žinojai, kad pasiliks? — paklausė Vytautas.

— Žinojau, kad kas nors turės. Ji pasakė, kad gulsis pati.

— Tau reikėjo man leisti…

Ona atsisuko, ir jis sustojo. Ką leisti? Atsisakyti? Mirties jis nepasirinko; dabar norėjo, kad žmona pati paneigtų tai, ką jau buvo padariusi. Vanduo dubenyje garavo. Vytautas padėjo į jį delnus ir ištraukė, nes karštis persmelkė įskilusią odą.

— Ji užsimerkė, kai ėjai prie durų, — tarė Ona. — Tiek aš žinau. Daugiau neklausinėk šiąnakt.

Jis neprašė pasakoti, kas buvo ryte. Žmona atsisėdo priešais ir sušildė rankas virš jo dubens. Ilgai nė vienas nesiekė kito.

Kitą dieną jis rado ją prie kambario durų su Danutės tarnaite. Ona dalijo pinigus į du nevienodus kapšelius. Didesnį užrišo ir padavė merginai.

— Tam, kuris mane vežė. Pasakyk, kad už kitas dienas sumokėsiu, kai turėsiu.

Tarnaitė išėjo. Vytautas prisitraukė kėdę, bet liko stovėti.

— Juk galėjai palaukti. Janušas duos.

— Janušas duoda mums stogą. Dar nepaprašiau jo mokėti žmonėms už Krėvą.

Ant stalo gulėjo nuimta jos sidabrinė sagė. Nuo gedulo skraistės liko dvi skylutės ten, kur ji buvo laikoma. Vytautas paėmė sagę, palenkė nulinkusį smeigtuką.

— Kam ji?

— Kas duos pinigų. Dar lieka moterys, kurios ėjo su manimi.

— Jos gali likti prie mūsų. Kai vėl turėsiu savo…

— Aš jas išsiunčiu. Viena nori pas seserį, kita namo. Nė vienos nevesiu į kitą pilį vien todėl, kad jau ėjo į pirmą.

Jis padėjo sagę atgal. Smeigtukas buvo ištiesintas; užsidėti jos nebebuvo ant ko, nes skraistė gulėjo suveržta kelioniniame maiše.

— Jos pačios gali pasirinkti, — pasakė jis.

— Gali. Tik iš pradžių duosiu tiek, kiek priklauso. Kai žmogus alkanas, labai lengva išgirsti iš jo „pasiliksiu“.

Vytautas atidarė savo kapšą. Jame buvo kelios monetos, kurias jam davė sesuo. Išpylė jas prie mažesniojo kapšelio. Ona nesuskubėjo dėkoti. Suskaičiavo, vieną atidėjo į šalį.

— Šitą pasilik. Pakeliui reikės valgyti.

Jis pastūmė monetą atgal. Ona, nesiginčydama, surišo kapšelį. Vytautas tik tada pamatė, kokia tuščia liko stalo lenta. Nei sąskaitų knygos, nei tėvo skrynios, tik keli variniai skrituliai ir moteris, kuri už kiekvieną iš jų turės paprašyti iš naujo.

Prieš vakarienę Danutė įėjo su vaikams skirtais obuoliais. Vienas parudęs vaisius nuriedėjo po suolu. Vytautas pasilenkė jo pakelti, bet nuo staigaus judesio apsvaigo galva, ir jis įsitvėrė kėdės. Ona palaukė, kol atsities, paskui pakišo jam po delnu obuolį. Jis nuvalė nuo jo dulkes, išpjovė sumuštą šoną ir atidavė sūnui. Niekas nepasakė, kad jis turi pailsėti.

Pačią paskutinę naktį, prieš išvykstant, Ona pasakė tai, kas jau kybojo ore:

— Ordinas visada ima užstatą. Pasiruošk, kad jie paprašys manęs ir vaikų.

Jis norėjo prieštarauti. Bet jis jau buvo nusprendęs.

Jis išvyko vėlyvo rudens šalnos rytą su Janušo palyda, kuri sustojo kaime pusės dienos kelio iki sienos. Likusį kelią jis ėjo vienas, vėl apsivilkęs tą pačią tarnaitės suknelę, kaip priesaiką.

Sustojęs ant Mazovijos girios atšlaito, Vytautas nužvelgė priešais plytinčią lygumą. Čia baigėsi tanki sengirės prieblanda ir prasidėjo kitoks kraštas — šaltas, atviras, su liniuote atmatuotas.

Už nugaros vis dar ošė pušynai — to paties miško, kuriuo jis brido kelias savaites, pakraštys. Tačiau čia, Ordino pasienyje, medžiai buvo iškirsti per kelis šimtus žingsnių į priekį. Plytėjo tik pilka, plika, šalnos sukaustyta pūdymo juosta, kad šauliai iš aukštų sargybos bokštų išsyk pastebėtų kiekvieną iš girios išlindusį žmogų: nė krūmo pasislėpti, nė šešėlio atsikvėpti.

Jis perėjo šią ribą ir pajuto, kad palieka ne tik laikiną saugumą, bet ir dalį savęs, laisvo miško žmogaus. Pereiti čia reiškė pripažinti, kad protėvių jėgos neužteks naujam geležies amžiui.

Vytautas lėtai nužingsniavo prie medinio sargybos bokšto, stūksančio vidury plikos lygumos. Po padais traškėjo gruodas. Iš tolo keleivis nesiskyrė nuo pakelės elgetos: išskalbta tarnaitės suknelė vėl apdulkėjo kelionėje, įdubusius skruostus vagojo šakų rėžiai, tik po skarele paslėptas žvilgsnis išliko budrus ir aštrus.

Prieš jį iškilo masyvi medinė tvirtovė su keliais tamsiais bokštais. Sargybiniai, vilkintys šviesius apsiaustus su dideliais juodais kryžiais, pastebėjo jį iš tolo. Du iš jų, šarvuoti nuo galvos iki kojų, išėjo užkirsti kelio, ir jų vokiški kalavijai sužvango šaltoje rudens saulės šviesoje.

— Stovėk, vargeta! — sušuko vienas jų grubia vokiečių kalba. — Kas tu toks ir ko ieškai mūsų žemėje, purvynų ubagas? Atėjai prašyti duonos ar mirties?

Vytautas sustojo ir neskubėdamas pakėlė tuščias rankas. Sargybinių veiduose švietė atvira panieka viskam, kas nepažymėta kryžiumi — prieš save jie matė tik dar vieną sušalusį girios perbėgėlį, o ne Trakų kunigaikštį, Kęstučio sūnų.

— Noriu kalbėti su jūsų vyriausiuoju vadu, — tarė jis vokiškai. Balsas buvo užkimęs nuo šalčio ir dūmų, bet jame tebebuvo tas valdovo tonas, kurio nepaslėpsi po jokiais skarmalais. Šią kalbą jis vaikystėje išmoko iš tėvo paimtų belaisvių riterių, niekada nemanydamas, kad ji taps jo vieninteliu gelbėjimosi ratu.

Sargybiniai nusijuokė, ir tas garsas buvo kaip geležies trynimas į akmenį.

— Mūsų vadas nesišneka su dvokiančiais elgetomis iš girios. Bėk atgal į savo pelkes, kol nepakabinome tavęs ant šių vartų kitiems jūsų bėgliams pamoka. Čia krikščionių žemė.

Vytautas lėtai, nepadarydamas nė vieno įtartino judesio, ištraukė iš po suplyšusių skvernų tėvo amuletą, sunkų sidabrinį vilko atvaizdą, puoštą senais pagoniškais raštais. Jis dvelkė sena galia ir Kęstučio giminės garbe.

— Parodykite tai savo komendantui, — tarė jis ramiai, žiūrėdamas sargybiniui tiesiai į akis. — Ir pasakykite, kad Senojo Šerno vyriausias likęs gyvas sūnus atėjo pasikalbėti apie Jogailos išdavystę ir apie tvarką, kurią galime sukurti kartu.

Sargybiniai nustojo juoktis. Prie vartų stovėjo vyresnysis kelio vedlys, sausas pražilęs prūsas, kurį jie vadino Rūdžiu. Jis pažvelgė į amuletą, ir nė vienas jo veido raumuo nesujudėjo, tik žvilgsnis užkibo už vilko galvos ir ilgai nepasitraukė, ir tai sargybinius sutramdė labiau už bet kokį grasinimą. Vienas jų beveik su baime paėmė amuletą, ir sidabras jo purvinuose delnuose sušvito šioje pilkoje, kailių ir metalo kvapo aplinkoje.

Netrukus pro tvirtovės vartus išžengė vyresnysis karininkas. Jis vilkėjo paprastus, darbui, o ne puotai nukaltus ir švariai nušveistus šarvus. Vokietis įdėmiai apžiūrėjo sidabrinį vilką, paskui pakėlė akis į Vytauto veidą, po kelio dulkėmis ir nuovargiu ieškodamas kunigaikštiškų bruožų.

— Kunigaikšti Vytautai, — tarė jis balsu, kuriame nebuvo nei pigios pagarbos, nei atviros paniekos, tik sausas kario tiesumas. — Jūs esate labai toli nuo namų ir nuo savo dievų.

Oras čia kvepėjo kitaip nei už miško ribos. Nebekvepėjo pušimis, drėgnomis samanomis ar laisvu vėju. Tvyrojo sunkus metalo, durpių dūmų ir kažko šalto, dirbtinio dvelksmas: Geležinio Šventojo kvėpavimas. Miškai čia nebešnibždėjo; jie tylėjo kaip numirę, nugalėti tiesių linijų ir akmeninių pamatų, statytų ne grožiui, o tvirtumui.

Vytautas pakėlė akis į juodus kryžius ant rąstų sienų, įsiklausė į iš koplyčios sklindančius lotyniškus himnus. Čia viešpatavo svetimas tikėjimas ir visada priešiškas pasaulis, kuriame kiekvienas žingsnis suskaičiuotas, išmatuotas ir surašytas į knygas. Vis dėlto kitur pagalbos ieškoti nebeliko: nors kūnas dar veržėsi grįžti atgal į Eglės pelkes, šaltas protas kartojo, kad tik per šį kiemą veda kelias atgal į Vilnių.

— Grąžinkite jam amuletą ir įleiskite, — galiausiai paliepė komendantas. — Duokite šilto gėrimo, drabužių ir leiskite nusiprausti. Apie šį ypatingą „svečią“ nedelsdami pranešime didžiajam magistrui.

Sargybinis atidavė amuletą. Sidabras buvo šiltas nuo svetimo delno. Vytautas paslėpė jį atgal po suknele, ten, kur jis gulėjo nuo pat pelkės.

Sunkūs vartai girgždėdami prasivėrė, ir Vytautas peržengė slenkstį — ne kaip garbingas svečias ar nugalėtojas, o kaip bėglys, savo ranka užantspaudavęs šį sandėrį. Kiekvienas žingsnis kietai įšalusia kiemo žeme skelbė, kad kelio atgal į girią nebeliko. Miškas liko už nugaros, už iškirstos pasienio proskynos.