18  Pasienis

Vytautas stovėjo ant pačio Lietuvos miško pakraščio ir su neapsakomu sielvartu žiūrėjo į tai, kas driekėsi tiesiai priešais jį. Jausmas buvo toks baisus ir galutinis, tarsi jis stovėtų ant pačio pasaulio krašto, kur gyvybė, laisvė ir gaivališkas pradas staiga baigiasi, užleisdami vietą kažkam visiškai kitam — šaltam, negyvam, steriliam ir nepermaldaujamai tvarkingam.

Už jo nugaros vis dar galingai šlamėjo Lietuvos miškai — tie patys tankūs, klaidūs, pilni mistiškų šnabždesių ir protėvių šešėlių masyvai, kurie jį saugojo, maitino ir vedė per visą šį mirtiną bėgimo kelią. Tačiau čia, vokiečių Ordino užimtoje teritorijoje, tas miškas tiesiog brutaliai ir staigiai pasibaigė. Medžiai buvo negailestingai iškirsti šimtus metrų į priekį, paliekant tik pilką, pliką ir sušalusią žemę, kad budrūs lankininkai iš aukštų stebėjimo bokštų galėtų pastebėti net menkiausią judesį iš pagonių pusės. Tai atrodė kaip gili, niekada neužgyjanti žaizda gamtos kūne, sterili ir visiškai negailestinga erdvė, kurioje nebuvo vietos nei slapstytis, nei kvėpuoti.

Šiurpas perbėgo Vytautą, kai jis perėjo šią nematomą, bet mirtiną ribą — jis negrįžtamai prarado kažką esminio savo viduje, ne tik laikiną saugumą, bet ir patį savęs pajautimą kaip laisvo miško žmogaus. Pereiti čia reiškė pripažinti, kad jo protėvių jėgos nebėra pakankamos šiam naujam geležies amžiui.

Jis lėtai pradėjo eiti link medinio pasienio posto, iškilusio virš plikos lygumos. Jo žingsniai ant kietos, gruodu sustingusios žemės skambėjo neįtikėtinai garsiai ir svetimai joms patiems. Vytautas dabar atrodė kaip paskutinis apgailėtinas elgeta — jo šiurkšti tarnaitės suknelė, dabar jau visiškai suplyšusi, purvina ir nualinta bėgimo, vos dengė jo kūną, o veidas buvo tankiai nusėtas šakų įbrėžimų, pridžiūvusio kraujo ir pelkių purvo likučių. Jis jautė kiekvieną savo žaizą, kiekvieną mirtiną alkio kirtį savo skrandyje, bet jo žvilgsnis, po skraiste paslėptas nuo pašalinių, liko kietas ir aštrus kaip kalavijas.

Prieš jo akis iškilo masyvi medinė tvirtovė su keliais aukštais, tamsiais stebėjimo bokštais. Sargybiniai, vilkintys sunkius šviesius apsiaustus su dideliais juodais kryžiais ant krūtinės, akimirksniu pastebėjo jo lėtą artėjimą. Du iš jų, šarvuoti nuo galvos iki kojų, išėjo jam užkirsti kelio, jų ilgi rusiški ir vokiški kalavijai sužvango šaltoje rudeninėje saulės šviesoje.

— Stovėk savo vietoje, vargeta! — sušuko vienas iš jų grubia vokiečių kalba. — Kas tu toks ir ko čia ieškai mūsų žemėje, purvynų ubagas? Ar atėjai prašyti duonos, ar mirties?

Vytautas sustojo, lėtai ir oriai pakėlė savo purvinas rankas į viršų. Jaučiamas buvo jų arogantiškas panieką, jų aklumas viskam, kas nebuvo pažymėta jų kryžiaus ženklu. Jie matė tik dar vieną sušalusį pagonių pabėgėlį, eilinę auką, o ne Trakų ir visos Lietuvos kunigaikštį, Kęstučio sūnų.

— Aš noriu ir reikalauju kalbėti su jūsų vyriausiuoju vadu, — tarė Vytautas vokiškai. Jo balsas buvo stipriai užkimęs nuo šalčio ir dūmų, bet jame tebebuvo tas valdovo autoritetas, kurio nepaslėpsi po jokiais skarmalais. Šią kalbą jis išmoko dar vaikystėje iš tėvo paimtų belaisvių riterių, niekada nemanydamas, kad ji taps jo vieninteliu gelbėjimosi ratu šitame brolžudžių žaidime.

Sargybiniai nuoširdžiai nusijuokė, ir tas garsas buvo bjaurus, lyg šalto geležies trynimas į aštrų akmenį.

— Mūsų vadas nesišneka su purvinais, dvokiančiais elgetomis iš girios. Bėk atgal į savo pelkes, kol mes tavęs nepakabinome ant šių vartų kaip perspėjimo kitiems jūsų bėgliams. Čia — krikščionių žemė.

Vytautas lėtai, nepadarydamas nė vieno įtartino judesio, ištraukė iš po savo suplyšusių skverų tėvo amuletą — sunkų, masyvų sidabrinį vilko atvaizdą, puoštą senais pagoniškais raštais. Tai buvo didingas papuošalas, kvepiantis sena, nepažabota galia ir kartų kartas kaupta Kęstučio giminės garbe.

— Parodykite tai savo komendantui, — tarė jis ramiai, žiūrėdamas sargybiniui tiesiai į akis. — Ir pasakykite jam labai aiškiai: Senojo Šerno vienintelis likęs gyvas sūnus atvyko pas jus pasikalbėti apie Jogailos išdavystę ir naują tvarką, kurią mes galime sukurti kartu.

Sargybiniai staiga nustojo juoktis. Vienas iš jų lėtai, beveik su baime paėmė amuletą, apžiūrinėdamas sidabrą, kuris jų purvinuose delnuose atrodė neįtikėtinai ryškus ir šventas šioje pilkoje, kailiais ir metalu kvepiančioje aplinkoje.

Po kelių ilgų laukimo minučių iš tvirtovės vidaus atvyko vyresnysis karininkas. Jo šarvai nebuvo tokie prabangūs ar puošnūs kaip Jogailos Vilniuje, bet jie buvo neįtikėtinai praktiški, nublizginti iki tobulo šaltumo. Jis ilgai, tiriamai žiūrėjo į amuletas, paskui perskaitė kažką Vytauto žvilgsnyje, bandydamas įžvelgti tuos tikruosius kunigaikštiškus bruožus po storu purvo, prakaito ir sielvarto sluoksniu.

— Kunigaikšti Vytautai, — tarė karininkas balsu, kuriame nebuvo nei pigios pagarbos, nei atviros paniekos, tik šaltas, kareiviškas faktų konstatavimas. — Jūs esate labai toli nuo savo namų ir nuo savo Dievų.

Oro kvapas čia buvo visiškai kitoks nei už miško ribos. Čia nebekvepėjo pušimis, drėgnais samanomis ar laisvu vėju. Čia tvyrojo sunkus metalo, deginamos akmens anglies ir kažko šalto, visiškai dirbtino dvelksmas — krikščioniškojo Geležinio Šventojo kvėpavimas. Miškai čia nebešnibždėjo savo paslapčių; jie tylėjo kaip numirę, galutinai nugalėti tiesių, architektūrinių linijų ir akmeninių pamatų, kurie buvo statomi ne grožiui, o totaliam, negailestingam veiksmingumui.

Vytautas žiūrėjo į juodus kryžius ant mūrų sienų, girdėjo iš toliau stovinčios koplyčios sklindančius lotyniškus himnus. Tai buvo svetima religija, svetimas, jam visuomet buvęs priešiškas pasaulis, kuriame viskas buvo tiksliai suskaičiuota, išmatuota ir sudėliota į griežtas lentynas. Bet šiandien tai buvo jo vienintelė reali viltis išlikti. Viduje jis juto mirtiną prieštaravimą, tarsi viena jo gyslų dalis norėtų apsisukti ir bėgti atgal į savo pelkes pas Eglę, bet kita — šalta, pragmatiškoji kario dalis — tvirtai žinojo, kad tai vienintelis įmanomas kelias atgal į Vilnių ir į savo prarastą gyvenimą.

— Įleiskite jį, — galiausiai paliepė komendantas sargybiniams. — Duokite jam šilto gėrimo, drabužių ir leiskite nusiprausti. Mes nedelsdami informuosime didįjį magistrą apie šį ypatingą „svečią“.

Vartai lėtai ir girgždėdami atsivėrė. Vytautas žengė pro juos, jausdamas, kaip naktis jo paties sieloje darosi dar tamsesnė ir šaltesnė. Jis įžengė į mirtinų priešų pasaulį ne kaip garbingas svečias ar užkariautojas, o kaip auka, kuri pati pasirašė savo likimą. Kiekvienas jo žingsnis ant sušalusių vokiškų akmenų aiškiai sakė: atgalinio kelio į girią nebėra. Miškas liko už nugaros, o pirmą kartą per visą savo gyvenimą Vytautas jautėsi visiškai, neatitaisomai ir baisiai vienas šiame nupjautų medžių pasaulyje.