24 Ugnis ir Pelenai
1383-ųjų vasara virš dūmuose skendinčių Vilniaus kalvų tvyrojo neįtikėtinai sunki, dusinanti ir slegianti, tarsi pats dangus būtų pasidaręs iš švino.
Vytautas sėdėjo pačiame Teutonų stovyklos pakraštyje, atsitraukęs kuo toliau nuo savo sąjungininkų riterių, kurie prie didžiulių, riebiai dūmijančių laužų triukšmingai gėrė pigų alų ir giedojo pergalingus, Dievą šlovinančius himnus. Ore maišėsi aitrus degėsių, sunkaus metalo aliejaus, prakaito ir rūgtelėjusio vyno tvaikas. Visi žinojo: rytoj turėjo prasidėti galutinis, lemiamas Vilniaus šturmas. Ryštojus miestas, kurį Kęstutis laikė šventu, turėjo galutinai kristi po vokišku padu.
Rytų pusėje, ant didingos kalvos, stovėjo apgulties bokštai — milžiniški, groteskiški mediniai skeletai, paruošti sutraiškyti paskutinę varganą lietuvių pasipriešinimo viltį. Vytis žiūrėjo į dar rusenančias žarijas savo nedideliame lauželyje ir matė jose ne šilumą, o mirtiną pranašystę. Jei rytoj jis joti priešakyje kartu su kryžiuočiais, jis po visko valdys ne savo protėvių sostinę, o tik vieną didžiulę, beviltiškai rūkstančią ir dvokiančią pelenų duobę. Jo šlovė bus pastatyta ant tėvų kaulų ir sudegintos istorijos.
— Ar tai tikrai yra tavo pergalė, kunigaikšti? Ar tokios pergalės tu ieškojai bėgdamas iš Krėvos? — balsas buvo tylus, vos girdimas per aštrų nakties vėjo ošimą miške.
Vytis staigiai krūptelėjo, jo ranka instinktyviai sugniaužė kalavijo rankeną. Iš melsvų dūmų, kylančių nuo kaimyninio riterių laužo, pamažu, bet užtikrintai pradėjo formuotis mįslingas pavidalas. Tai buvo Eglė — pelkės mergina, tų paslaptingųjų žalčių globėja, kurios jis nežinojo, ar bijoti, ar dėkoti. Ji stovėjo visiškai basomis ant sausos, aštrios žolės, o jos akys, žalios kaip gilus ir gūdus miško ežeras, žiūrėjo į jį su tokiu begaliniu, slegiančiu liūdesiu, kokio joks mirtingasis negalėtų pakelti.
Ji neištarė daugiau nė vieno vienintelio žodžio. Tik lėtai, beveik rituališkai ištiesė savo ploną ranką ir atvėrė delną. Jame buvo nedidelė sauja pilkų, šaltų ir negyvų pelenų. Eglė švelniai papūtė į juos, ir pelenai sidabrine dulke nusėdo ant blizgančių Vytauto šarvų, tepdami šaltą vokišką plieną mirties ir išdavystės ženklu. Tai buvo ženklas: visa, ką jis čia statė, jau dabar yra pelenai.
Vytis skubiai nusuko savo žvilgsnį į šalį, bet ramybės nerado niekur. Laužo besikeičiančių atšvaitų žaisme, ten, kur tamsa liėtėsi su šviesa, jis staiga pamatė dar vieną veidą. Kęstutis. Tėvas stovėjo tarp nejudrių šešėlių, vilkintis tais pačiais bajoriškais drabužiais, su kuriais Vytis jį matė paskutinį kartą prie Vilniaus vartų prieš lemtingą pasidavimą. Kunigaikštis nežiūrėjo į savo sūnų su atviru pykčiu ar panieka. Jo veide buvo tik tas pats gilus, slegiantis ir neapsakomas liūdesys — toks tėvo liūdesys, kuris savo svoriu yra baisesnis už bet kokį patį griežčiausią prakeikimą.
— Sūnau, tu negali išgelbėti visko vienu metu. Bet tu vis dar turi galią išgelbėti tai, kas yra iš tiesų svarbu, — pasigirdo ne garsas, o tarytum vėjo šuoras, atnešęs gaivinantį motinos, Gintaro Karalienės, kvapą. Sūrus pajūrio dvelksmas akimirkai stebuklingai prasklaidė visą stovyklos smarvę.
Vytautas staiga suprato. Jis žinojo, ką vėliau rašys visų šalių metraštininkai — jie rašys apie dar vieną jo išdavystę, apie sulaužytus sandėrius, apie chaosą. Bet šiąnakt jis sąmoningai rašė savo paties asmeninį metraštį. Jis negalėjo leisti sau būti apgailėtina Teutonų marionete. Jei jis norėjo bent kada nors tapti tikruoju valdovu savo žemėje, jis privalėjo sukaupti drąsą ir tapti išdaviku antrą kartą per vienus metus. Tik šį kartą — išdaviku tų, kurie jį ciniškai laikė tik savo patogiu įrankiu.
Pasirinkimo svoris tiesiog prispaudė jo sielą prie žemės, priversdamas jį beveik prarasti kvapą. Jo siela skilo dar kartą, bet dabar tos šukės turėjo kitokį, neįtikėtinai aštrų, kietą ir skaidrų kraštą. Jis nustojo būti auka.
Vytautas lėtai, sąmoningai atsistojo. Jo šarvai lengvai, tarytum perspėdami, suzvonėjo nakties tylioje stovykloje. Jis suprato, kad nebegali laukti rytojaus šturmo pradžios. Rytojus jau dabar, šią sekundę, prasidėjo jo širdyje.
Jis pažvelgė link apgulties bokštų ir didžiųjų bombardų, kur vokiečių sargybiniai snaudė prie savo postų, savimeiliškai nebijodami bėglio kunigaikščio. „Geležis dega,“ — prisiminė jis inžinieriaus žodžius apie patrankų galią. Taip, geležis dega, bet ugnis neturi vieno šeimininko; ji klauso to, kuris ją uždega pirmas.
Vytis pajuto gintaro gabalėlį savo kišenėje. Jis nebebuvo šaltas; jis buvo neįtikėtinai šiltas, beveik karštas. Pirmą kartą per ilgą, skausmingą laiką jis pajuto, kad jo giminės kraujas vėl pradeda tekėti jo gyslomis ne kaip nuodingi, graužiantys nuodai, o kaip galingas ir nepermaldaujamas pažadas.
Jis žengė tvirtą pirmą žingsnį gilyn į tamsą, palikdamas riterių laužus ir jų giesmes toli sau už nugaros. Išdavikų išdavikas ruošėsi savo didžiausiam poelgiui — poelgiui, kuris sudegins jo tiltus atgal į Ordiną, bet galbūt išgelbės Vilniaus mūrus. Vilniaus apgultis dar nesibaigė, bet jos baigtis ką tik negrįžtamai pasikeitė Vytauto galvoje. Naktyje vėl pasigirdo vilko kaukimas, ir šį kartą jame nebebuvo jokio sielvarto. Tik alkis.