25 Ugnis ir Pelenai
1384-ųjų liepos pradžioje virš Nemuno tvyrojo sunkus, dusinantis karštis, tarsi dangus būtų nulietas iš švino. Per dieną Naujapilyje nuskambėjo žinia: rytoj prieš aušrą pirmoji vilkstinė su bombardomis ir degiuoju aliejumi išplauks Neries link, į Vilnių. Apgulties bokštai sekė po jų. Po šios nakties sandėlis už upės vartų turėjo ištuštėti.
Vytautas sėdėjo ant sienos praėjimo, atsitraukęs nuo vokiečių, kurie prie dūmijančių laužų gėrė Karaliaučiaus vyną ir giedojo Dievą šlovinančius himnus. Ore maišėsi aliejaus, prakaito ir rūgstančio vyno tvaikas. Visi žinojo: rytoj prasideda kelias, kuris baigsis Vilniaus mūrų griūtimi. Miestas, kurį Kęstutis laikė šventu, kris po vokišku padu.
Kitame upės krante, prie nulaužto gluosnio, trumpai blykstelėjo žarija ir užgeso: žvejo sūnus laukė. Vytautas stebėjo rusenančias žarijas sargybos židinyje ir regėjo jose ateitį: jei rytoj pajos su kryžiuočiais į Vilnių, valdys ne protėvių sostinę, o didelę rūkstančią pelenų duobę. Jo šlovė bus pastatyta ant tėvų kaulų.
Virš ugniakuro pakilęs dūmų stulpas sutirštėjo, ir iš jo žingsnis po žingsnio išniro Eglė. Basomis pėdomis ji atsistojo ant sausos žolės tarp akmenų; žaliose akyse tvyrojo sunkus, nežemiškas graudulys, o aplink riešą lyg apyrankė raitėsi geltonskruostis žaltys. Vytautas sėdėjo suglumęs ir nepratarė nė žodžio — tylėjo ir mergina.
Vytautas pažinojo tą tylą. Ji lėtai ištiesė ploną ranką ir atvėrė delną. Jame gulėjo saujelė pilkų, šaltų pelenų. Eglė papūtė, ir pelenai nusėdo ant jo apsiausto, ant juodo Ordino kryžiaus, tarsi sniego dulkės. Ji pažvelgė į rytus, upe aukštyn, kur buvo Vilnius. Paskui pažvelgė į pilį. Paskui vėl į jį.
Ženklas buvo aiškus ir neaiškus kartu. Pelenai gali reikšti Vilnių, kurį jis duos sudeginti. Gali reikšti ir šią pilį su visu tuo, ką ji saugo. Tik jis pats galėjo pasirinkti, kuris. Pakėlus akis, Eglės siluetas jau tirpo ore, o kartu su juo nyko ir žaltys.
Už nugaros kažkas sušnarėjo, ir Vytautas krūptelėjo. Neatsigręžė išsyk — pirma užuodė senų pelenų ir apdegusio ąžuolo dvelksmą, kokį palieka ant laužo sudegintas kūnas. Tarp nejudrių šešėlių stovėjo Kęstutis, apsisiautęs tuo pačiu pilku apsiaustu, kuriuo vilkėdamas apžiūrėdavo Trakų sargybą. Tėvo veide nesimatė nei rūstybės, nei paniekos — tik tylus graudulys, sunkesnis už bet kokį prakeiksmą.
— Ar tokios pergalės ieškojai, kai bėgai iš Krėvos? — balsas buvo tylus, vos girdimas, tarsi sklistų iš lapų ošimo upės pusėje.
— Jie laiko Oną, — išspaudė Vytautas, ir pats nustebo, kad kalba garsiai. — Jie laiko mano vaikus.
Šešėlis tylėjo — tik žvelgė į sūnų ramiomis akimis to, kuriam pačiam kadaise teko stovėti kryžkelėje ir rinktis tarp dviejų priesaikų. Paskui iš tamsos pūstelėjo sūrus pajūrio vėjas ir akimirkai prasklaidė tvankų stovyklos tvaiką. Tame gūsyje Vytautas dar sykį išgirdo prislopintą tėvo balsą:
— Sūnau, tu negali išgelbėti visko iš karto. Bet vis dar gali išgelbėti tai, kas svarbiausia.
Kęstučio šešėlis pasislinko ir išnyko ten, kur praėjimo siena susitikdavo su dangumi. Jis nepalaimino ir nepasmerkė.
Vytautas ilgai sėdėjo nejudėdamas. Jis žinojo, ką vėliau rašys metraštininkai: apie dar vieną jo išdavystę, apie sulaužytus sandėrius, apie kraują. Bet šią naktį jis rašė savo paties metraštį. Ona būtų pasakiusi, kad kaina visada atsiranda, bet niekada ten, kur ją moki pats. Ji būtų buvusi teisi, ir jis vis tiek nebegalėjo būti Ordino lėle. Jei jis norėjo kada nors valdyti savo žemę, privalėjo tapti išdaviku antrą kartą, tik šįsyk tų, kurie jį laikė patogiu įrankiu.
Apie planą jis dar nenusprendė, bet jo rankos jau žinojo: dvidešimt keturi vyrai, upės vartai, vaitas, mėgstantis paskutinę taurę prieš miegą, visas sandėlis po vienu stogu. Plano dalys gulėjo prieš jį kaip kauliukai ant stalo, ir jis suprato, kad dalį jų surinko nesąmoningai, nuo tos akimirkos, kai senis ištarė „lėčiau, lėčiau“.
Dvejonės baigėsi: sprendimas nugulė šaltas ir aštrus it geležtė. Belaisvio laikas šioje pilyje pasibaigė.
Vytautas lėtai atsistojo. Šarvai perspėjamai sužvango ramioje naktyje. Jis pažvelgė žemyn į sandėlį prie upės vartų, kur snaudė sargybiniai, nebijodami bėglio kunigaikščio, ir prisiminė inžinieriaus žodžius: geležis ir siera nugali akmenį ir medį. Taip, bet ugnis neturi vieno šeimininko. Ji klauso to, kuris uždega pirmas.
Kapšelyje gulintis gintaras vėl įšilo, beveik degino krūtinę. Praėjusį rudenį po vyskupo delnu akmuo sustingo, nes Tepliavos krikštas tebuvo apgaulė, o sakai atsiliepia tik tiesai. Šią naktį Vytautas sau nebemelavo ir gyslose vėl pajuto gyvą tėvo kraują. Kai pamėgino pašaukti ugnį, kaip anąsyk Dykroje, gintaras atsakė tik kaitra, bet ne balsu: prie šono kabantis kryžiuočių kalavijas vis dar tvenkė senąją jėgą. Pirmiausia teks nusimesti šį plieną.
Jis nenuvalė pelenų nuo apsiausto. Tegul šią naktį juos nešioja ant krūtinės, ten, kur juodas kryžius.