21  Velnio Sandėris

Praslinko ilga žiema, po jos — vėjuotas pavasaris ir vasara. Prūsijoje Vytautą laikė lyg brangų, nenuleidžiamomis akimis prižiūrimą užstatą: jis mokėsi lotyniškų maldų, vienuolyno valandų tvarkos ir įprato sutikti brolių riterių žvilgsnius neišsiduodamas, ką iš tiesų mato ir galvoja. Ona su vaikais atvyko į Karaliaučių ir įsikūrė atskirame pilies sparne, apsupta mandagios, bet budrios sargybos, skirtos kilmingiems svečiams. Didysis magistras Zöllneris neskubėjo — kantriai laukė parankios dienos, kuri išaušo 1383-ųjų spalio dvidešimt pirmąją Tepliavos (vokiškai Tapiau) pilyje.

Tą rytą pro siaurus Tepliavos pilies koplyčios langus krito balta, blyški rudens šviesa, šaltais ruožais dryžuodama šiurkščias akmens plokštes. Po žemais skliautais tvyrojo tirštas bažnytinių smilkalų dūmas, Vytautui labiau primenantis drėgnus pilies požemius nei šventvietę. Vietoj gyvos, pušų sakais ir dūmais kvepiančios girios ugnies čia viešpatavo griežta apeigų tyla ir svetimas dievas, reikalaujantis klusnios tvarkos.

Vytautas klūpojo prieš akmeninį altorių. Keliai gėlė nuo šalto grindinio, bet jis nekrustelėjo. Už nugaros, keliomis tiesiomis eilėmis, stovėjo baltomis mantijomis vilkintys riteriai, ir kiekvienas jų žvilgsnis varstė pakaušį — į jį žiūrėjo ne kaip į būsimą brolį Kristuje, o kaip į laikinai prijaukintą, bet vis dar pavojingą girių žvėrį. Priešais stovėjo Sambijos vyskupas, apsitaisęs auksu ir sidabru siuvinėtais apdarais, sunkiais it šarvai. Jo balsas vienodai giedojo lotyniškas maldos frazes, aidėjusias po aukštais skliautais. Vytautas nesuprato nė vieno žodžio, bet kiekvienas „Amen“, kurį turėjo pakartoti riterių akivaizdoje, krito lyg geležinė vinis į protėvių atmintį ir tėvo Kęstučio garbę.

Jis viešai atsižadėjo senųjų dievų. Krikšto tėvu jam stojo Ragainės komtūras Vigandas fon Beldersheimas, ir iš jo Vytautas priėmė krikštą ir naują vardą: Vygandas. Vokiškas vardas skambėjo jo burnoje kaip svetima kaukė, kurią jam liepta nešioti. Jis netikėjo nė vienu ištartu žodžiu ir nė vieno žodžio neketino laikyti. Tėvas taip pat kadaise pažadėjo krikštą vengrų karaliui ir pažado neištesėjo, ir ši mintis nebuvo paguoda.

Vyskupui uždėjus sunkų, ledinį delną ant kaktos, Vytautą prie grindų prislėgė visas raudonų Ordino plytų svoris — ant galvos nusileido ne dvasinis palaiminimas, o naujo šeimininko antspaudas. Po motinos paliktu randu ant krūtinės staiga nusmelkė geluonis, tarsi su šiuo šventintu vandeniu būtų užgesusi paskutinė šventųjų ąžuolų žarija. Odiniame kapšelyje gintaras, dar paryčiais laikęs gyvą šilumą, apsunko ir atšalo it ledas.

Netikėtai koplyčioje nuaidėjo sausas, aštrus garsas. Vienas aukštas langas su šventuoju, laikančiu kalaviją, suskilo: lėtai, bet užtikrintai, nuo viršūnės iki pat apačios. Riteriai sukluso, pasigirdo neramus šarvų žvangesys, bet vyskupas net nesumirksėjo.

— Dievas siunčia aiškų ženklą, — tarė jis. — Senasis, nuodėmingas pasaulis skyla, užleisdamas vietą naujam tikėjimui. Jūs esate išrinktasis įrankis šioje kovoje, Vygandai.

Vytautas pažino tą sausą tratėjimą: pro pašventintą stiklą prabilo ne kryžiuočių dievas, o pats Perkūnas, pažymėjęs jį dar Krėvos kieme. Skilęs vitražo langas perspėjo ne apie pagonių pasaulio pabaigą, o apie melagingą priesaiką, ką tik ištartą prie svetimo altoriaus. Perkūnas saugojo duotą žodį, bet sulaužyto taip pat niekada nepamiršdavo.

Už tankių riterių eilių, giliausiame šešėlyje po vargonais, dunksojo dar vienas pažįstamas stotas. Vytautas pažino jį iš pirmo žvilgsnio: Henė, juokdarys, paliktas Skirgailos dvare, čia stovėjo apsisiautęs brangiais vokiškais pirklio kailiais. Svetimi veido bruožai slėpė tą pačią nejudrią, šaltą šypseną — Šešėlių Pardavėjas neklydo dėl kalbos ar apdaro ir gerai žinojo, kad prie šio altoriaus tyla užantspauduotas sandėris kainuos kur kas daugiau nei kelias pilis ar žemes.

Po krikšto magistras Zöllneris iškilmingai paėmė Vytauto rankas į savo delnus, ir Vytautas ištarė pirmąją priesaiką. Ne Ordino brolio ir ne riterio: tokiems reikėjo kitokių įžadų, kurių jis duoti negalėjo ir negalėtų. Jis prisiekė būti Ordino sąjungininku ir kovoti prieš Jogailą ir Skirgailą. Raštas, kuris atiduos Ordinui Žemaitiją ir pavers jį vasalu, bus užantspauduotas Karaliaučiuje, sausio šaltyje. Už tai Ordinas jam „paskolins“ kelias dešimtis savo riterių ir šimtą raitelių, tam, kad Vytautas turėtų kuo žengti į savo žemę.

Paskui Zöllneris priėjo ir iškilmingai ištiesė jam kalaviją — sunkų, tiesų vokišką ginklą su kryžiaus formos rankena, dvelkiantį šaltu plienu ir svetima malda.

— Nuo šios dienos jūs esate mūsų sąjungininkas, o netrukus būsite ir vasalas, Vygandai, — tarė magistras. — Ordino broliu jūs netapsite, bet imkite šį pašventintą ginklą ir atneškite šventą tvarką ten, kur dabar viešpatauja jūsų tėvų tamsa.

Vytautas suėmė rankeną savo gyslotais delnais. Sunkus, svetimas ir pašventintas plienas nemaloniai slėgė riešą, neturėdamas nieko bendra su senuoju Kęstučio kalaviju, kvepėjusiu laužų dūmais ir tėvo pergalėmis. Šią tiesią geležtę jam įteikė tam, kad kirstų savus žmones ir tas pačias šventąsias girias, kurios jį priglaudė bėgantį iš Krėvos.

Iš koplyčios jis išžengė ne kaip laisvas kunigaikštis, o kaip Ordino vasalas. Rudens saulė virš Tepliavos kiemo švietė akinamai ryški ir šalta. Žvelgdamas į Ordino jam paskirtus karius su juodais kryžiais ant apsiaustų, Vytautas pirmą kartą aiškiai suprato: būsimą karą jis gal ir laimės, bet namus prarado dar prieš pirmą mūšį.

Jis giliai atsiduso ir išsitraukė iš kapšelio gintarą. Čia, lauke, po atviru dangumi, kur grindinio akmenys nebuvo pašventinti, sakų gabalėlis turėjo bent kiek pašilti. Bet gintaras liko paprastu akmeniu: šaltas, sunkus, negyvas. Vytautas nežinojo, ar jį užgesino pašventinti koplyčios skliautai, ar jo paties melaginga priesaika. Gal abu kartu. Motinos dovana, ilgus mėnesius buvusi jo kelrodžiu, gulėjo delne nebyli, praradusi ryšį su stichijomis.