20  Velnio Sandėris

Marienburgo koplyčia tą rytą buvo užpildyta balta, be galo aštria ir visiškai negailestinga šviesa, kuri skverbėsi pro masyvius vitražus ir šaltomis, geometrinėmis figūromis lūžo ant grubių akmens grindų. Ore tvyrojo sunkus, dusinantis smilkalų kvapas, kurį Vytautas instinktyviai palygino su senais, pelyjančiais rūsiais ir mirtimi, o ne su kokiu nors dievišku šventumu. Tai jokiu būdu nebuvo ta jauki pagoniškų laužų šiluma, kvepianti pušų sakais, dervomis ir pačia gyvybe; tai buvo formali malda, skirta dievui, kuris, regis, labiau vertino precizišką tvarką nei nuoširdų kraują.

Vytautas klūpojo ant kelių tiesiai priešais pagrindinį altorių. Jo keliai mirtinai skaudėjo nuo kieto, šalto akmens, bet jis nejudino nė vieno savo raumens. Kiekvienas riterių, stovinčių už jo nugaros keliomis eilėmis, įtariai tiriamas žvilgsnis degino savo pakaušyje. Jie žiūrėjo į jį ne kaip į būsimą brolį Kristuje, o kaip į laikinai prijaukintą, bet vis dar pavojingą girių žvėrį, kuris privalo tiesiog mechaniškai išmokti naujų, „civilizuotų“ manierų.

Vyskupas, vilkintis sunkiais, auksu ir sidabru siuvinėtais drabužiais, kurie atrodė labiau kaip šarvai nei dvasininko apdaras, stovėjo tiesiai priešais Vytautą. Jo balsas, monotoniškai ir beveik be jausmo giedantis lotyniškas maldos frazes, aidėjo aukštai po koplyčios skliautais, paversdamas viską ritualiniu teatru. Vytautas nesuprato nė vieno žodžio, bet visa savo esybe jautė jų griaunamąją, transformuojančią galią. Kiekvienas priverstinis „Amen”, kurį jis turėjo pakartoti sargybinių akivaizdoje, jam pasirodė kaip didžiulis metalinis vinis, lėtai kalamas tiesiai į jo protėvių atmintį ir tėvo Kęstučio garbę.

Jis viešai pažadėjo priimti krikštą. Jis oficialiai pažadėjo atiduoti Ordinui ištisą Žemaitiją — savo herojiškos motinos Birutės gimtąją žemę, pačią šalies pagoniškąją širdį — šiam geležiniam, nepermaldaujamam kryžiuočių Ordinui. Jis pažadėjo ištikimai tarnauti jiems, kad tik gautų jų galingą kariuomenę ir galimybę susigrąžinti tai, kas, jo įsitikinimu, dabar jam teisėtai priklausė pagal kraujo teisę. Tai buvo sandėris su pačiu velniu, pasirašytas ne rašalu, o tyliu pritarimu mirtinam priešui.

Kai vyskupas padėjo savo sunkią, ledinę ranką ant Vytauto kaktos krikšto metu, kunigaikščiui atrodė, kad jį prie žemės prispaudė visas Marienburgo raudonų plytų svoris. Tai nebuvo dvasinis palaiminimas; tai buvo naujo savininko galutinis antspaudas. Kažkas giliai jo viduje, ta paskutinė tyra dalis, kuri dar aklai tikėjo miško dievais, šventaisiais ąžuolais ir nesutepta kario garbe, tą pačią sekundę tiesiog negrįžtamai užgeso.

Netikėtai visoje koplyčioje nuaidėjo sausas, aštrus ir nepažįstamas garsas. Vienas iš aukštų, spalvingų vitražų, vaizduojantis šventąjį su aštriu kalaviju, lėtai, bet užtikrintai pradėjo skilti nuo pačios viršūnės iki pat apačios. Riteriai sukluso, pasigirdo tylus, neramus šarvų žvangesys, bet vyskupas net nesumirksėjo, tęsdamas savo monotonišką ritualą.

— Dievas siunčia aiškų ženklą, — tarė dvasininkas balsu, kuriame nebuvo jokio žmogiško jausmo. — Senasis, nuodėmingas pasaulis skyla, užleisdamas vietą naujam, šviesiam tikėjimui. Jūs esate išrinktasis įrankis šioje kovoje, Vytautai.

Vytautas žinojo geriau. Tai nebuvo jų svetimo dievo ženklas. Tai buvo Perkūno rūstybė, beviltiškas ir baisus protėvių šauksmas iš tų pačių miškų, kuriuos jis ką tik ciniškai išdavė už pažadėtą pagalbą. Plyšys stikle buvo įspėjimas apie pasirašytą sielos mirtį.

Už tankių riterių eilių, pačiame tamsiausiame šešėlyje po vargonais, stovėjo dar vienas nepažįstamas pavidalas. Šešėlių Pardavėjas, kurį Vytautas ne kartą sapnavo savo juodžiausiomis naktimis Krėvos požemiuose, dabar stovėjo čia pat, Marienburge, vilkintis prabangiais vokiečių kailiais, bet su ta pačia žiauria, nejudria ir amžina šypsena veide. Jis šypsojosi ne vokiškai ir ne lietuviškai; jis šypsojosi amžinai, kaip mirtis šypsosi savo aukai. Jis puikiai žinojo, kad šis sandėris yra ne dėl žemių, pilių ar Vilniaus sostų. Tai buvo galutinis sandėris dėl sielos, ir Vytautas ką tik pasirašė jį savo paties mirtina tyla prie svetimo altoriaus.

Didysis Magistras Kniprode priėjo prie Vytauto ir iškilmingai ištiesė jam naują kalaviją. Tai buvo sunkus, tiesus vokiškas ginklas su masyvia kryžiaus formos rankena, kvepiantis šaltu plienu ir nauja religija.

— Nuo šios dienos jūs esate mūsų riteris, Vytautai. Mūsų brolis šventame kare. Imkite šį pašventintą ginklą ir pagaliau atneškite šventąją tvarką ten, kur dabar viešpatauja jūsų tėvų chaosas.

Vytautas paėmė kalaviją į savo gyslotas rankas. Jo svoris jam atrodė nenatūralus, bjauriai svetimas. Tai nebuvo jo tėvo Kęstučio ginklas, turintis savo dūmų ir pergalės istoriją. Tai buvo šaltas įrankis, skirtas žudyti savo paties žmones, kirsti tuos pačius šventuosius medžius, kurie jį taip ištikimai paslėpė bėgant iš Krėvos.

Jis išėjo iš baisiosios koplyčios ne kaip laisvas kunigaikštis, o kaip naujas Ordino maršalas. Saulė virš Marienburgo buvo akinamai ryški, bet mirtinai šalta. Vytautas žiūrėjo į savo karius, dabar vilkinčius baltus apsiaustus su juodais kryžiais, ir pirmą kartą suvokė: jis galbūt laimėjo būsimą karą, bet prarado savo tikruosius namus dar prieš pirmąjį tikrą mūšį. Jo vidus buvo šiurpiai tuščias, o giliai kišenėje gintaro gabalėlis — motinos Birutės dovana — pirmą kartą per visus šiuos metus jam pasirodė ne kaip švytintis kelrodys, o kaip tiesiog paprastas, šaltas ir negyvas akmuo, nebeturintis jokio ryšio su stichijomis.