Geležinio Vilko Saga
III Knyga: Žaliasis Miškas
Pratarmė
Trečioji „Geležinio Vilko Sagos“ knyga, „Žaliasis Miškas“, prasideda pelenuose. Vorskla suėdė kariuomenę, vilkai virto dulkėmis, o Vytauto rankos liko pilkos nuo jų pelenų, ir jis jų neplauna. Kurtas viena ausimi, beveik aklas toliau nei per du žingsnius, jis grįžta į Trakus ne kaip imperatorius, o kaip žmogus, išmokęs, kiek kainuoja horizontas.
Ši knyga apie susitaikymą, kuris nėra atleidimas. Žemaitija sukyla ir yra parduodama vėl ir vėl; Galminas, kurio žaizdos kraujuoja sakais, veda girią į karą; Jogaila tris kartus bando ištarti tai, kas įvyko Krėvoje, ir tris kartus tylą užgula kažkas šalčiau už jį. O Trakų rūsyje berniukas, kurio tikrojo vardo niekas nežino, užauga į ugnies sargą.
Knygos širdis istorijai gerai žinoma: 1410 metų liepos 15-oji, Žalgiris. Pusbroliai, kurių vienas laikė virvę, o kitas jos neužmiršo, stovi viename lauke. Ar lietuvių pasitraukimas buvo klasta, ar tikras bėgimas, metraštininkai ginčijasi iki šiol; ši knyga leidžia teisiems būti abiem. Tačiau tą dieną Geležinis Šventasis įskyla, o šaknys atsimena, kam priklauso žemė.
Ir vis dėlto pergalė dievams nieko nepakeičia. Torunės taika grąžina Žemaitiją tik dviem gyvenimams, o kalavijas užleidžia vietą rašalui. Kaip ir ankstesnėse knygose, istorinės datos čia yra ramstis, o mitas aiškina, kodėl įvykiai įvyko, bet niekada — ar.
Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius