11  Paskutinė Giesmė

Naktis Krėvos pilyje buvo juoda kaip senas pagoniškas prakeiksmas, persmelkta drėgmės ir beviltiškumo. Krėva tą naktį nekvepėjo niekuo kitu, tik mirtimi, kuri nekantriai lūkuriavo už storų akmeninių durų.

Kęstutis sėdėjo ant supuvusių šiaudų savo kameroje ir klausėsi Tylos. Rūsį slėgė duslus, laukiantis kurtumas, pažįstamas iš Tylos Puotos Jogailos stovykloje. Nutilo net lašai. O už durų, kur visą dieną girdėjosi sargybinių žingsniai ir kosulys, dabar nebuvo nieko, tarsi pilis būtų užmigusi stovėdama. Kunigaikštis žinojo, kas artėja. Kariška nuojauta, nė karto nenuvylusi per šimtą mūšių, aiškiai sakė: derybos baigėsi. Atėjo budeliai. Prie durų, ten, kur turėjo stovėti sargybinis, šmėstelėjo aukšta pilka moteris su žirklėmis rankoje. Stovėjo nejudėdama už slenksčio: tai, kas ruošėsi viduje, nebuvo jos darbas, jai teks tik nukirpti. Kęstutis pažvelgė viešniai į akis, ramiai linktelėjo, ir durų anga liko tuščia.

Durys atsivėrė be perspėjimo, metalinis skląstis nuaidėjo skliautuose kaip sausas šakos lūžis. Į vidų įžengė keturi vyrai. Vieno deglo šviesoje atėjūnai tarpusavyje sumurmėjo rusėniškai, trumpai ir tyliai — svetimšaliai samdiniai be vardų, tik aštrios rankos ir šalti judesiai. Tokius siunčia užbaigti nupirkto darbo, už kurį jau sumokėta Rygos sidabru.

Kęstutis lėtai atsistojo. Net čia, apgailėtinoje požemio skylėje, apšviestoje tik merdinčio deglo, jis išliko tiesus kaip Trakų ąžuolas. Jo siluetas užpildė kamerą, mesdamas šešėlį, kuris, regis, gąsdino net žudikus.

— Skirgaila ir Jogaila siunčia jums savo… paskutinius žodžius, — tarė vyriausiasis iš jų. Jo lietuvių kalba buvo iškraipyta stipraus akcento, bet prasmė buvo aiški.

— Pasakykite mano sūnėnams, — Kęstučio balsas buvo ramus ir gilus, be baimės virpesio, — kad jie abu yra didžiausi bailiai, kokius ši Žemyna kada nors nešiojo. Jei būtų turėję bent lašelį mūsų protėvių garbės, jie būtų čia patys, su kalaviju rankoje. Bet jie pasirinko šešėlius ir pigius samdinius. Gabija šiandien jūsų viršininkams nešvies.

Samdinys tik šyptelėjo, parodydamas tuščias dantenas. Jis nebuvo čia diskutuoti apie garbę.

— Jie ateis vėliau, kunigaikšti. Pažiūrėti, kas iš jūsų liks. Dabar laikas mokėti skolą.

Jie puolė visi vienu metu. Kęstutis kovojo kaip sužeistas žvėris. Net be ginklo, po ilgų dienų badavimo ir tamsos, jis buvo baisus priešininkas. Jo kumščiai skaldė samdinių veidus, jis girdėjo lūžtančius kaulus ir skausmo riksmus, kurie atsimušdavo į skliautus ir nepasiekdavo nė vienos ausies už durų. Vieną užpuoliką jis sviedė į sieną taip, kad tas susmuko apsvaigęs.

Tačiau likę trys buvo jauni ir gerai pamaitinti. Galiausiai jie parvertė senąjį kunigaikštį ant drėgnos žemės. Vienas visu svoriu prispaudė jo rankas, kitas atsiklaupė ant kojų, o trečiasis, vyriausiasis, lėtai išsitraukė savo pagrindinį įrankį.

Deglo šviesoje sublizgo sunki, masyvi auksinė grandinė — ta pati Rygoje nukalta dovana, kurią Jogailos pasiuntiniai buvo atvežę į Trakų menę.

— Atpažįsti dovaną, kunigaikšti? — tarė samdinys, taikydamas grandinę Kęstučio kaklui. — Hanulas sakė, kad ji verta jūsų garbės.

Grandinė veržėsi, o Gabijos deglo šviesa kampe mirgėjo ir nyko, užleisdamas vietą ledinei Praurimės skliautų nakčiai. Pasaulis blėso, virsdamas pilku rūku.

Tuo pat metu per sieną, kitoje kameroje, Vytautas sėdėjo tamsoje, ir akmenukas jo kapšelyje staiga įkaito, lyg būtų ištrauktas iš ugnies. Jis suspaudė jį delne. Gintaras degino. Burnoje pajuto druskos skonį, o kažkur toli, už mūrų ir girių, pasigirdo, kaip kažkas giliai įtraukė orą pro sukąstus dantis, pakeldamas sunkią kainą. Per įkaitusį gintarą plūstelėjo svetima jėga, lyg kas būtų atvėręs užrakintas duris.

Ir tada, pačiame dūstančios sąmonės pakraštyje, Kęstutis pamatė Ją.

Vidury požemio kameros stovėjo Birutė. Drėgmė ir pelėsis aplink ją pranyko — prieš Kęstutį ji švietė tokia pat jauna, kokią prieš daugelį metų pirmąsyk išvydo Palangos kopose, su ilgais vėjo plaikstomais plaukais ir ramia šypsena lūpose. Akmeninės rūsio sienos praskydo rūke.

Ji ištiesė jam ranką, kuri kvepėjo derva.

— Ateik, mano kunigaikšti, — prabilo ji balsu, ošiančiu lyg vakaro bangos. — Jūra jau laukia tavo sielos. Tavo kova baigėsi.

Kęstutis norėjo jai pasakyti, kad negali išeiti. Kad miškas dar dega. Kad Vytautas liko vienas šitame brolžudžių miške. Jam reikėjo bent dar vienos akimirkos, dar vieno kirčio. Bet Birutė tik švelniai papurtė galvą, ir jos žvilgsnyje buvo ramybė.

— Jis eina savo keliu, Kęstuti. Dabar jis turi tik save, savo pyktį ir išmintį. Tai jam padės labiau už tavo garbę. Miškas pats pasirūpins savo vilku.

Grandinė užsidarė galutinai. Paskutinė mintis, atsimušusi Kęstučio galvoje, buvo apie sapną. Jis pamatė didelį ąžuolą, krintantį viename lauke. Medis krito, nes dievai nusprendė, kad jo šaknims nėra vietos šioje naujoje žemėje.

Už Krėvos pilies sienų, giliausiose girios tankmėse, vienu balsu sustaugė vilkai. Tas ilgas, šiurpus raudojimas pažadino iš keisto snaudulio pilies sargybinius, priversdamas vienus žegnotis, kitus spjaudytis per petį. Stovėdamas kameroje su vėstančiu gintaru delne, Vytautas viską suprato dar nenutilus staugimui. Kita ranka jis pasirėmė į drėgną, šaltą pertvaros akmenį.

Rytą per sienos angą atskriejo sargybinių šnabždesys. Vytautui nereikėjo nieko matyti — viską pasakė sunki tyla, užgulusi pilį po naktinio vilkų staugimo. Nejudėdamas jis sėdėjo ant šiaudų ir žiūrėjo į pilką mūrą, kol akyse aptemo; nei ašaros, nei aimanos iš krūtinės neišsiveržė.

Jis klausėsi, ar už sienos kas nors nesujuda. Kartą prisilenkė visai arti, nors žinia buvo aiški. Iš ten nieko nesigirdėjo.

Vytautas išsitraukė gintaro gabalėlį ir suspaudė kumštyje taip stipriai, kad aštrios briaunos įsirėžė į delną. Viduje dar ruseno blanki, šalta švieselė, neleidžianti kūnui sustingti. Senosios taisyklės baigėsi: giria priklauso ne tam, kuris puola stačia galva, o tam, kuris iškenčia ir ištykoja ilgiausiai.