10  Paskutinė Giesmė

Naktis Krėvos pilyje buvo juoda kaip senas pagoniškas prakeiksmas, persmelkta drėgmės ir beviltiškumo. Krėva tą naktį nekvepėjo niekuo kitu, tik mirtimi, kuri nekantriai lūkuriavo už storų akmeninių durų.

Kęstutis sėdėjo ant supuvusių šiaudų savo kameroje ir klausėsi Tylos. Tai nebebuvo ta tyla, kurią jis mylėjo miškuose po medžioklės; tai buvo slegianti, laukianti tyla, primenanti Tylos Puotą Vilniaus pilyje. Jis žinojo, kas artėja. Jo kariška nuojauta, niekada jo nenuvylusi per šimtą mūšių, dabar aiškiai sakė: derybos baigėsi. Prasidėjo egzekucija.

Durys atsivėrė be jokio perspėjimo, metalinis skląstis nuaidėjo požemio skliautuose kaip sausas šakos lūžis. Į vidų įžengė trys vyrai. Tai nebuvo lietuviai; jų veidai, apšviesti vieno deglo, rodė slaviškus bruožus. Rusios žmonės, samdiniai. Žmonės be sielos, be tėvynės ir be vardų — tik aštrios rankos ir šalti judesiai. Jie buvo čia ne kovoti, o atlikti užsakytą darbą, už kurį sumokėta auksu.

Kęstutis lėtai atsistojo. Net ir čia, apgailėtinoje požemio skylėje, apšviestoje tik merdinčio deglo, jis išliko tiesus kaip didingas Trakų ąžuolas. Jo gigantiškas siluetas užpildė kamerą, mesdamas šešėlį, kuris, regis, gąsdino net pačius žudikus.

— Skirgaila ir Jogaila siunčia jums savo… paskutinius žodžius, — tarė vyriausiasis iš jų. Jo lietuvių kalba buvo iškraipyta stipraus akcento, bet prasmė buvo aiškesnė už dieną.

— Pasakykite mano sūnėnams, — Kęstučio balsas buvo ramus ir gilus, be jokio baimės virpesio, — kad jie abu yra didžiausi bailiai, kokius ši Žemyna kada nors nešiojo. Jei jie būtų turėję bent lašelį mūsų protėvių garbės, jie būtų čia patys, su kalaviju rankoje. Bet jie pasirinko šešėlius ir pigius samdinius. Gabija šiandien jūsų viršininkams nešvies.

Samdinys tik šmėstelėjo bjaurią, bedantę šypseną. Jis nebuvo čia diskutuoti apie garbę.

— Jie ateis vėliau, kunigaikšti. Pažiūrėti, kas iš jūsų liks. Dabar laikas mokėti skolą.

Jie puolė visi vienu metu. Kęstutis kovojo kaip sužeistas žvėris. Net be ginklo, net po ilgų dienų badavimo ir tamsos, jis buvo baisus priešininkas. Jo galingi kumščiai skeldavo samdinių veidus, jis girdėjo lūžtančius kaulus ir baisius skausmo riksmus, kurie aidėjo požemyje. Vieną iš užpuolikų jis sviedė į sieną su tokia jėga, kad pasigirdo duslus kaukolės sutriuškinimo garsas.

Tačiau jų buvo trys, jie buvo jauni ir gerai pamaitinti. Galiausiai jie privertė senąjį kunigaikštį ant drėgnos žemės. Vienas visu svoriu prispaudė jo rankas, kitas — kojas, neleisdamas pajudėti. Trečiasis lėtai išsitraukė savo pagrindinį įrankį.

Tai nebuvo paprasta grandinė. Ji buvo sunki, nukalta ir baugiai blizganti ugnies šviesoje. Ta pati auksinė grandinė, kurią Jogailos pasiuntiniai nešė kaip dovaną.

— Šis užsakymas iš Krokuvos, — pasakė samdinys, taikydamas grandinę Kęstučio kaklui. — Lenkai norėjo, kad ji būtų tinkama jūsų garbei. Tai aukso grandinė.

Grandinė veržėsi, o Gabijos deglo šviesa kampe mirgėjo ir nyko, užleisdama vietą ledinei Praurimės skliautų nakčiai. Pasaulis pradėjo blėsti, virsti į begalinį pilką rūką. Ir tada, pačiame dūstančios sąmonės pakraštyje, jis pamatė Ją.

Birutė stovėjo požemio kameroje, nors tai buvo neįmanoma. Aplink ją nebuvo nei drėgmės, nei pilkumos. Ji atrodė nuostabi, spindinti tuo pačiu pirmapradžiu grožiu, kuriuo jį pakerėjo Palangos pajūryje prieš daugelį metų. Jauna, su ilgais, vėjo plaikstomais plaukais ir ta pačia paslaptinga šypsena. Ji tiesiog stovėjo ten, ir atrodo, kad sienos išnyko.

Ji ištiesė jam savo ranką, kuri kvepėjo derva.

— Ateik, mano kunigaikšti, — pasakė ji balsu, kuris nuskambėjo ne kaip garsas, o kaip jūros ošimas. — Jūra jau laukia tavo sielos. Tavo kova baigėsi.

Kęstutis norėjo jai pasakyti, kad negali išeiti. Kad miškas dar dega. Kad Vytautas liko vienas šitame brolžudžių miške. Jam reikėjo bent dar vienos akimirkos, dar vieno kirtimo. Bet Birutė tik švelniai papurtė galvą, ir jos žvilgsnyje buvo begalinė ramybė.

— Jis eina savo keliu, Kęstuti. Dabar jis turi tik save, savo pyktį ir išmintį. Tai jam padės labiau už tavo garbę. Miškas pats pasirūpins savo vilku.

Grandinė užsidarė galutinai. Pasaulis pradėjo blėsti, virsti į begalinį pilką rūką. Paskutinė mintis, kuri atsimušė Kęstučio galvoje, buvo apie sapną. Jis pamatė didelį ąžuolą, krintantį viename lauke. Medis krinta, nes dievai nusprendė, kad jo šaknims nėra vietos šioje naujoje žemėje.

Už Krėvos pilies sienų, giliausiose miško glūdumose, tūkstančiai vilkų staiga pradėjo staugti vienu metu. Tai nebuvo alkanas staugimas; tai buvo ilgas, šiurpus ir beviltiškas gedulas, kuris privertė sargybinius pilyje persižegnoti ar pasispjaudyti. Miškas žinojo. Miškas raudojo savo paskutinio tikro sūnaus. Senoji era oficialiai mirė požemyje, o mirtis kvepėjo lenkišku auksu ir senu krauju.

Ryte Vytautas išgirdo žinią per angą. Jam nereikėjo nieko matyti. Jis tiesiog juto tą neapsakomą tylą, kuri užgulė pilį po vilkų staugimo. Jis sėdėjo savo patalpoje, nejudėdamas, žiūrėdamas į pilką akmenų sieną, kol akyse aptemo. Jis neverkė. Jokie skausmo riksmai neišsiveržė iš jo krūtinės.

Vietoj to jis juto, kaip kažkas esminio jo viduje galutinai miršta. Tai nebuvo jo siela ar jo troškimas gyventi. Tai buvo tikėjimas. Tikėjimas, kad pasaulis veikia pagal teisingumo dėsnius. Tikėjimas, kad šeima yra šventas skydas. Viskas, kas siejo jį su Kęstučio garbe, dingo kartu su tėvo paskutiniu kvėpavimu. Liko tik šaltis ir pagoniškas pyktis, kuris užgulė kaip sniegas.

Vytautas išsitraukė gintaro gabalėlį ir suspaudė jį delne taip stipriai, kad akmuo pradėjo deginti odą. Šviesa viduje buvo blanki, bet ji vis dar buvo ten. Tai nebebuvo saulės šviesa; tai buvo akmens šviesa, kuri neleido jam sustingti. Žaidimas pasikeitė. Vilkas pagaliau suprato, kad miškas priklauso ne stipriausiam, o tam, kuris moka tykoti ilgiausiai.