26  Išdavikų Išdavikas

Rytas po didžiojo išpuolio buvo bjaurus, persmelktas drėgnų aitrių dūmų, slegiančios baimės ir metalinio pavojaus kvapo. Vytautas bėgo per Lietuvos miškus, kurie dar vakar jam atrodė savi ir saugūs, bet šiandien tapo mirti nešančiais, klaidžiais spąstais. Už jo nugaros miško tankmėje garsiai aidėjo vokiečių kalbos pykčio pilni riksmai ir sunkus, ritmiškas kryžiuočių sunkiųjų raitijos žirgų kaukšėjimas. Ordinas dabar jo ieškojo ne tik kaip eilinio bėglio ar nepatikimo pagonio; jie jo ieškojo kaip asmeninio jų didžiojo magistro Winricho von Kniprodes priešo, žmogaus, kuris spjovė į jų kryžių ir sudegino jų geriausią ginkluotę. Tuo tarpu Jogaila Vilniuje nebuvo jo laukęs. Jis buvo šaltakraujis brolis, kuris stebėjo, kaip Vytautas pats pats nusiaubiamas tarp dviejų priešų.

Šią akimirką Vytautas tapo tikruoju „Vilku be gaujos“. Jis buvo priverstas palikti tėvo garbę Krėvoje, kad išgyventų. Dabar jis išdavė didelę karinę jėgą – Teutonų ordino žmones, – kad išgelbėtų miestą, kurį nebevaldė ir galbūt niekada nebevaldys. Jo vardas abiejose kariaujančiose pusėse dabar reiškė tą patį vienintelį dalyką: mirtiną, neprognozuojamą išdavystę. Jis tapo žmogumi, kurį visi bijojo ir kuris niekam nepasitikėjo.

Jis bėgo vienas, bet jautėsi vienišas. Su juo liko nedidelis būrys žmonių, kurie sekė jį per mirtines pelkes ir miškus. Jie sekė jį ne dėl aiškios ištikimybės, bet dėl paties Vytauto žmogaus, kurio poelgiai atrodė neaiški ir nepatikimi. Tarp jų buvo ir senasis Kęstučio ginklanešys Jonas, kuris visą kelią tylėjo, tik karts nuo karto pažvelgdavo į Vytautą su keista, beveik sakralia pagarba, tarytum matytų jame paties senojo miško Dievo apraišką.

— Jie mus galutinai apsupo, kunigaikšti, — tarė Jonas, kai jie pasiekė nedidelę miško aikštelę, nusėtą drėgnais pernykščiais lapais ir dar šviežiu, garuojančiu krauju. — Vokiečiai neketina mūsų imti į nelaisvę.

Iš už didingų ąžuolų staiga išniro būrys Teutonų pėstininkų. Jų šviesūs apsiaustai buvo pajuodę nuo purvo, o veidai po šalmais buvo pilni aklos, fanatiškos neapykantos. Tai nebuvo joks didingas riterių mūšis atvirame lauke; tai buvo trumpas, nešvarus ir brutalus susidūrimas miško tankmėje, kur kalavijai pinėsi su šakomis. Vytautas kovėsi ne dėl laisvės, ne dėl Lietuvos ateities ir net ne dėl savo nužudyto tėvo švento atminimo. Jis kovėsi už kiekvieną gyvybės sekundę, už kiekvieną žingsnį į laisvę. Jo sunkus kalavijas krito be jokių riteriškų manierų ar gailestingumo, tiesiog pjaudamas kelią pro vokišką mėsą ir plieną.

Mūšio sūkuryje ištikimasis Jonas krito. Vytautas matė, kaip jo akys galutinai užgeso po šimtametiu ąžuolu, kurį kadaise, galbūt prieš keliasdešimt metų, laimino patys Kęstutis ir Birutė savo vestuvių dieną. Ši mirtis Vytautą paliko dar labiau vieną šiame pasaulyje. Jo ištikimų vyrų grupė tirpo akyse, o miškas, tarsi alkani nasrai, siurbė karius po vieną į savo tamsą, palikdamas tik jį — bėglį su kruvinomis rankomis ir sudraskyta siela.

Tą akimirką ore vėl lėtai, lyg klastingai pakilo rūkas. Tačiau jis buvo pastebimai silpnesnis nei tą mirtiną naktį Krėvoje — blausus, beveik skaidrus ir trapus, tarsi Birutė šią akimirką atiduotų savo pačias paskutines, tirpstančias žmogiškąsias jėgas sūnui. Gintaro Karalienės apsauga negrįžtamai blėso, traukdamasi kartu su jos mirtinguoju pavidalu Palangos pajūryje. Šis rūkas padėjo Vyčiui paskutinį kartą nepastebimai išslysti iš vokiečių apsupties žiedo, bet jis visa esybe juto, kad tai buvo galutinė jo motinos dovana šioje žemėje.

Jis bėgo toliau tol, kol galiausiai, jau visiškoje tamsoje, pasiekė slaptą medžiotojų trobelę giliausioje miško tankmėje. Vytautas buvo stipriai sužeistas, jo drabužiai — bjaurūs skarmalai, o siela — negrįžtamai sudraskyta į šipulius. Bet būtent tą dieną Lietuvos miškuose gimė nauja, šiurpi legenda. Žmonės atokiose giriose ir kaimuose pradėjo slapta šnibždėti apie „Geležinį Vilką“ — paslaptingą būtybę, kuri kandžioja ir saviems, ir svetimiems, kuri išduoda visus ir viską, kad tik apsaugotų pačią nematomą miško širdį.

Vytis atsisېdo ant supuvusių trobelės grindų ir ilgai žiūrėjo į savo rankas. Jos buvo pajuodusios nuo purvo, dūmų ir brolių kraujo. Jis buvo išdavikų išdavikas. Bet vis dar gyvas, galėjęs mąstyti. Šiame brolžudiškų kovų draskomame pasaulyje tai buvo didžiausia pergalė, kurią galėjo turėti žmogus.

Jis užmerkė savo pavargusias akis ir horizonte išgirdo tolimą, užtikrintą tikro vilko staugimą. Jame nebuvo jokio skausmo ar sielos smurto; tik šaltas, protėvių gniaužtas ir nešvarus dvasia. Vilkas ne tik grįžo į mišką; jis tapo pati miško jėga. Ir šį kartą jis žinojo, kaip jį įveikti ir baimes ištrinti.