27  Išdavikų Išdavikas

Aušra pasitiko juos šlapiame miške, vos įžiūrimais kontūrais. Žirgas buvo nukritęs iš nuovargio dar prieš pirmuosius gaidžius, ir toliau Vytautas ėjo pėsčias su vienu žemaičiu, kuris dar laikėsi ant kojų. Kairė šlaunis buvo perplėšta kalavijo, ir kiekvienas žingsnis pripildė batą kraujo. Antrasis žemaitis, sužeistas strėle į nugarą, buvo paliktas prie upelio, ir nė vienas iš jų nesakė, kad nebegrįš.

Už nugaros aidėjo šauksmai vokiškai, kaukšėjo sunkūs žirgai, lojo šunys. Ordinas jo ieškojo jau ne kaip eilinio bėglio ar nepatikimo pagonio, o kaip didžiojo magistro Konrado Zöllnerio von Rotensteino asmeninio priešo, žmogaus, kuris spjovė į kryžių ir sudegino du jo geriausius įtvirtinimus. Iš Vilniaus nepasigirdo nė žodžio: Jogaila negalėjo atsiliepti, jei jų susitarimas turėjo likti paslaptyje. Tarp dviejų priešų Vytautas liko beveik vienas, kaip ir Krėvoje.

Jis buvo Vilkas be gaujos. Kęstučio garbę paliko Krėvoje, kad išgyventų, o dabar išdavė tuos, kuriems prisiekė, kad išgelbėtų miestą, kurio nevaldė ir galbūt niekada nevaldys. Jo vardas abiejose kariaujančiose pusėse reiškė tą patį: išdavystę.

Jie išėjo į nedidelę miško aikštelę, nusėtą pernykščiais lapais, kai žemaitis staiga sustojo.

— Kunigaikšti, jie aplink mus.

Iš už ąžuolų išniro pėstininkų būrys purvu aptaškytais baltais apsiaustais ir įtūžusiais veidais po šalmais. Tankmėje užvirė trumpas, žiaurus susirėmimas, kur kalavijų geležtės strigo tarp žemų šakų. Vytautas kapojo ne dėl Lietuvos ateities ir net ne dėl tėvo atminimo — kovojo dėl kiekvieno naujo atodūsio.

Tada iš miglos už pėstininkų šoko pilki šešėliai. Septyni vyrai su vilkų kailiais ant pečių nešė kalavijus ir kirvius be riksmo, o virš jų apykaklių, gerklėse, šviesėjo siauros pabalusios juostos. Pėstininkai ėmė šaukti jau kitaip. Priekyje bėgo žilas, kreivakojis žmogus, kurį Vytautas pažino iš tėvo palydos: senasis Kęstučio ginklanešys Jonas.

Jonas sustojo prieš jį ir akimirką pažiūrėjo ne į veidą, o į sidabrinį vilką, kabantį Vytautui ant krūtinės, ir tik tada nuleido kalaviją.

— Sekėme tave nuo Trakų, kunigaikšti, — tarė Jonas, ištraukęs kalaviją iš kritusio vokiečio. Jo ranka, prisilietusi prie Vytauto riešo, buvo šalta kaip šulinio vanduo. — Po vokišku stogu vilkas negali miegoti. Bet ugnį prie Kauno matėme, ir ugnį prie Jurbarko matėme. Supratome, kad tai ne vokiečio ugnys.

Jis užstojo Vytautą, kai pėstininko ietis nukrypo į jį. Ietis pervėrė Jono šoną, ir žaizda ėmė lėtai tekėti tamsiu krauju, kuris kvepėjo durpėmis. Kiti vilkatai užbaigė likusiuosius, ir miškas vėl nutilo.

Vytautas nuvedė jį prie senojo ąžuolo, kurio kamiene buvo išpjauta vilko pėda, tokia sena, kad kraštai jau užaugo žieve. Jonas atsirėmė į šaknis ir žiūrėjo į viršūnę.

— Jonas nėra mano vardas, — tarė jis. — Paėmiau jį Marienburge, prieš dvidešimt trejus metus, kai tavo tėvas bėgo iš ten naktį. Prie paskutinių vartų stovėjo Ordino seržantas, vardu Jonas. Aš jį nudūriau iš nugaros, kai jis žiūrėjo tavo tėvui į veidą, ir pasiėmiau jo vardą, kaip vilkai daro. — Jis kreivai nusišypsojo. — Tik nepalik manęs liepsnoje, kunigaikšti. Į pelkę. Mes į Dausas neinam.

— Į pelkę, — pažadėjo Vytautas.

Jonas užmerkė akis. Vilkatai neverkia, ir Vytautas pirmą kartą suprato, kad tai ne kietumas, o dar viena kaina.

Vytautas prispaudė delną prie kapšelio su gintaru. Jonas gulėjo po ąžuolu, o tarp medžių dar girdėjosi persekiotojų balsai.

— Vėjas man neš, — sušnibždėjo jis.

Žemė po kojomis pasviro. Jis įsikibo į kamieną ir palaukė, kol medžiai nustos suktis. Tada ore lėtai pakilo rūkas, silpnesnis nei aną naktį Krėvoje, blyškus, beveik perregimas. Vytautas pajuto burnoje druską ir gintarą. Dalį kainos vis dar nešė motina Palangoje; plona kaip siūlas iš jos į jį tekėjo versmė. Jos pačios balso seniai nebebuvo. Rūkas paslėpė juos nuo žvalgų ir davė vilkatams laiko paimti kritusį brolį.

Vyrai nunešė Joną prie raisto pakraščio, kur po samanomis juodavo akivaras. Vytautas pats padėjo nuleisti senį į durpes, apsiaustą vilko kailiu, kaip dera kariui, visą amžių nešiojusiam nukauto priešo vardą, ir stebėjo, kaip juodas dumblas be garso priglaudė kūną. Tą rytą kunigaikštis pirmąsyk įvykdė vilkų įstatymą.

Kai rūkas išsisklaidė, aplink jį stovėjo šeši vilkatai ir vienas žemaitis. Nedaug, bet užtektinai, kad nebebūtų vienas.

Žemaitis atsisėdo ant šaknies ir ištiesė koją. Batas buvo per sunkus. Jis bandė nutraukti aulą, bet pusiaukelėje suspaudė dantis ir nuleido rankas. Vytautas pamatė kraują tarp batraiščių.

— Kada?

— Ten, kur puolė pėstininkai. Nieko tokio.

Vyras mėgino stotis. Vienas vilkatas pritūpė ir perrėžė batą iki pat padų, nesirišdamas prie mazgų. Oda atsivėrė, ir žemaitis krestelėjo rankomis. Daugiau nebesakė, kad nieko tokio.

— Reikia nešti, — tarė vilkatas.

— Pirmiau eikime prie upelio, — atsakė Vytautas. — Ten liko kitas.

Vyras prie šaknies pakėlė akis. Jis norėjo to paties; Vytautas matė iš to, kaip išsyk palinko pirmyn. Bet vilkatas jau žiūrėjo į žemę, kur iš mindytų samanų sunkėsi vanduo.

— Šeši nešime tris? — paklausė jis. — Vienas takas iki trobos. Kitas iki upelio.

Vytautas atsigręžė į tą pusę, iš kurios buvo atėjęs. Miškas atrodė visur vienodas. Ten jis paliko žmogų su strėle nugaroje ir žadėjo grįžti netardamas žodžio. Ten pat dabar turėjo būti ir persekiotojai.

— Aš galiu paeiti, — tarė žemaitis.

Jis įsispyrė sveika koja, bet vilkatas paspaudė jam petį. Vytautas sustojo prie savojo medžio, kur buvo atsirėmęs, kol nešė Joną. Kraujo ant šlaunies nebejautė, tik kelis ėmė linkti, kai mėgino nuo kamieno pasitraukti.

— Į trobą, — pasakė jis.

Žemaitis nebežiūrėjo į jį. Vilkatai nukirto du plonus medelius ir nutiesė tarp jų apsiaustą. Vytautas nusivilko savąjį, bet jie pakišo jį po sužeistojo galva.

Iki trobos žemaitį nešė pakaitomis. Vytautas ėjo už jo, laikydamasis už galinio neštuvų galo. Kiekvieną kartą, kai nešėjai keitė rankas, sužeistasis įkvėpdavo pro sukąstus dantis. Kartą paklausė, ar iš upelio pusės nesigirdi rago. Niekas neatsakė, kol visi nesustojo pasiklausyti. Girdėjosi vanduo lapuose. Jie vėl pakėlė neštuvus.

Vakare būrys pasiekė slaptą medžiotojų trobelę giliausioje girios glūdumoje. Vytautas susmuko ant sutrūnijusių lentų ir įsistebeilijo į savo delnus, pajuodusius nuo purvo, suodžių ir sukrešėjusio kraujo. Abiejose Nemuno pusėse jį dabar vadino išdavikų išdaviku, tačiau jis kvėpavo, laikė ginklą ir šiame brolžudiško karo draskomame krašte vis dar galėjo rinktis savo kelią.

Vilkatai neįėjo į trobelę. Jauniausias, kurį kiti vadino Dagiu, sustojo ant slenksčio ir žiūrėjo į sidabrinį vilką.

— Jonas sakė, kad tu esi ženklas, kunigaikšti, — tarė jis. — Bet mes nežinome, kam esame ženklas.

— Nė aš nežinau, — atsakė Vytautas. — Bet vokiečiams daugiau neprisiekiu.

— Šiandien to užtenka, — pasakė vilkatas ir atsisėdo lauke prie durų, nugara į sieną.

Tą savaitę Lietuvos giriose ir kaimuose gimė nauja legenda. Žmonės šnabždėjo apie „Geležinį Vilką“: apie sudriskusį kunigaikštį, kuris kandžioja ir savus, ir svetimus, kuris atėjo iš pelkių su pilkų vyrų gauja ir paliko po savęs dvi sudegusias pilis ir nugrimzdusius riterius. Metraštininkai sakys, kad tai pasakos. Vilkatai paliks pasakai gyventi, nes legenda apie vieną žmogų paslepia daugelį kitų.

Vytautas nežinojo, kad Zöllneris jau skelbė atlygį už jo galvą. Jis žinojo kitką: kad Ona ir vaikai tą naktį miegojo Marienburge ir kad kiekviena ugnis, kurią jis uždegė prie Nemuno, degino ir jų kambario sieną. Ar magistras atsilygins jiems už jo ugnis, ar dar palaikys kaip užstatą, jis nežinojo ir neturėjo ko paklausti.

Gintaras kapšelyje buvo šiltas ir tylus. Vytautas užmerkė akis.