5  Gintaro Sapnas

Birutė viena stovėjo savo bokšto šventovėje. Atvirų šventviečių su akmeniniais aukurais Trakuose beveik nebeliko — saugantis svetimšalių akių, jos buvo užvertos arba paliktos apželti samanomis. Kunigaikštienė meldėsi mažame kampiniame vakarinio bokšto kambarėlyje, kur pro storas sienas nuolat sunkėsi drėgmė ir ežero vėsa. Čia ji saugojo savo tikrąjį turtą: grubiai išdrožtus ąžuolinius stabus, gintaro luitus, surinktus po didžiųjų audrų Palangos pakrantėje, ir džiovintų žolių ryšulėlius, kvepiančius karčiu pelynu bei sena oda.

Tyla šiame kambaryje buvo kitokia nei likusioje pilyje. Ji nebuvo tuščia; ji buvo tiršta nuo protėvių šešėlių ir neištartų maldų.

Ji uždegė vienišą žvakę. Ne Venecijos vaško, kokį dovanų atvežė Jogailos pasiuntiniai, o paprasto, tamsaus bičių vaško, kurį pati lydė, įmaišydama šventų miškų dervos. Pilies kieme dar aidėjo rugiapjūtės dainos, bet ji ruošėsi kitai apeigai. Liepsna užsidegė melsvai, skleisdama šiltą, medų primenantį aromatą, kuris akimirksniu nuskaidrino jos mintis.

Birutė atidarė langinę. Vasaros naktys šiame krašte trumpos ir blyškios: dangus virš ežero niekada nenusidažo juodai, ir žvaigždės jame blykčioja silpnai, lyg pro pienišką stiklą. Ji žinojo, ką daro. Praurimė, žvaigždžių ugnis, labiausiai girdi Kūčių vidurnaktį, žiemos saulėgrįžos valandą. Kviesti ją dabar, vidurvasarį, po šviesiu dangumi, reiškė prašyti dvigubai ir dvigubai mokėti. Bet netrukus Kęstutis išjos pas Jogailą, ir kitos tokios nakties gali nebeturėti.

Atsiklaupusi ant kietų grindų, Birutė prabilo pusbalsiu. Žodžiai liejosi patys, lyg srūvantis vanduo. Lūpos bėrė senąją tarmę, kuria jos giminės moterys šnekėjosi su gamtos jėgomis tūkstantį metų iki pirmųjų pilies pamatų — kalbą, skirtą medžiams, upėms ir vėjui, o ne žmonių ausims. Šį vakarą giria ir vanduo tylėjo. Joks paukščio klyksmas ar šakos trakštelėjimas neatsakė į šauksmą.

Delne gulėjo didelis gintaro gabalas — skaidrus, tiršto vakaro saulės atspalvio. Pačioje jo šerdyje amžiams sustingusi tūnojo maža senovinė bitė, vis dar išskleidusi trapius sparnelius skrydžiui. Birutė gerai pažinojo šį akmenį; suprato, ką reiškia sustingti sakų gelmėje, kai visas pasaulis teka toliau, o tau lieka tik žiūrėti.

Pakėlusi gintarą prieš žvakės liepsną, Birutė įsižiūrėjo į skaidrų vidurį. Šviesa lūžo aštriose briaunose ir nudažė drėgnas akmens sienas auksiniais ratilais. Tarp virpančių dėmių vaidilutė ieškojo ženklų, pažįstamų vien jos kraujo moterims. Netrukus pačioje akmens gelmėje išryškėjo artėjanti diena — ne aiškūs paveikslai, o staigi pojūčių banga.

Šaltis. Sūrus, stingdantis Baltijos vanduo, liejantis per akmenis. Kraujo skonis burnoje.

Prieš akis iškilo Laivas — juodas, sunkus luitas, plaukiantis ne bangomis, o tiesiai per Lietuvos lygumas, draskantis pievas ir girias. Vietoj medinių irklų iš bortų kyšojo šaltas plienas: tūkstančiai kalavijų ritmiškai kapojo velėną, palikdami gilias kruvinas vagas. Laivas lėtai ir nesulaikomai yrėsi į Vilniaus kalvas.

Birutė mėgino užsimerkti, tačiau regėjimas laikė stipriau už valią. Už burtą jau teko mokėti: vyzdžius traukė pilkšva migla, ir su kiekvienu plieninio irklo mostu iš pasaulio blėso vis kita spalva. Vis dėlto vaidilutė nenusuko akių — ant denio stovėjo visa jos giminė, nė vieno svetimo veido. Pačiame priekyje, ties vairu, dunksojo Kęstutis, tik visai nepanašus į vyrą, kurį ką tik paliko didžiojoje menėje: sustingęs lyg pilkas akmuo tarp gyvųjų ir mirusiųjų, su balta tyla vyzdžiuose.

— Praurime, pasigailėk… — norėjo surikti ji, bet gerklė buvo pilna sūraus jūros vandens. Ji skendo savo pačios regėjime.

Pro gaudesį staiga prasimušė Balsas — ne žmogaus ir ne dievo, o pačios Gintaro Karalienės gaudimas, sklindantis tiesiai iš sugniaužto akmens.

„Uždaryk akis, Birute. Šis regėjimas ne tavo skausmui, o tavo stiprybei. Tai, kas ateina, nebepriklauso tavo rankoms. Tai priklauso tavo sūnui, kurį tu pavertei Vilku. Leisk senajam pasauliui nuskęsti, kad naujasis galėtų išplaukti.“

Birutė pajuto, kad už Balso slypi kažkas daugiau — ne vienas balsas, o jūros choras, amžiais giedantis apie viską, ką dievai ir žmonės sudaužė. Ji suprato, ko iš jos prašoma. Karalienė buvo kančia be rankų; jai reikėjo moters, kuri vaikščiotų sausuma. Birutė neatsakė nei taip, nei ne. Ji pasakė tik viena:

— Jei kas nors turi mokėti — tegu moku aš, o ne jis.

Gintaras jos rankoje sužibo vis stipriau, kol visą kambarį užliejo balta šviesa. Ir tada ji užgeso. Ne gintaras, o pati Birutė: pasaulis tarsi nutrūko, kaip siūlas. Gintaras su garsiu taukštelėjimu išsprūdo iš delnų ir nusirito į tamsų kampą. Ji kvėpavo tankiai, o prieš akis, kurių nebematė nieko, dar kurį laiką plaukė juodas Laivas.

Ji žinojo, kad aklumas bus ne trumpas. Dvi dienos, gal trys, nes valanda netinkama, o kaina dvigubai didesnė. Ji žinojo ir tai, ką Praurimė rodo visada: galimybę, ne lemtį. Tas Laivas galėjo ir nepasirodyti. Bet tą naktį ji parodė tik jį.

Ji atsistojo laikydamasi sienos. Žinojo kiekvieną bokšto laiptelį, kiekvieną posūkį — dešimt metų ji vaikščiojo čia su žvake ir be jos. Pirštai braukė drėgnus akmenis, lūpos skaičiavo žingsnius. Kartą ji sustojo ir prispaudė kaktą prie šaltos sienos. Paskui nuėjo pas sūnų.

Sūnus dar nemiegojo. Birutė pažino jo buvimą dar nepriėjusi prie slenksčio — iš lygaus alsavimo, iš žvakės dūmo, iš geležies ir aliejaus kvapo, nuolat lydinčio jo drabužius. Vytautas sėdėjo ginklinėje prie siauro lango; nors neatsigręžė, motina pajuto, kaip po marškiniais įsitempė jo pečiai.

— Motina, — tarė jis žemu, perspėjančiu balsu. — Miškas šiąnakt staugia ne savo balsu.

— Žinau, sūnau.

Priėjusi Birutė uždėjo vėsų delną sūnui ant peties. Po tvirtais, gyvais raumenimis tvinkčiojo vos tramdytas įniršis ir nerimas — ne dėl savo gyvybės, o dėl artėjančios lemties.

— Tu negali jo sulaikyti, Vytautai, — tarė motina, nukreipusi nereginčias akis į langą. — Tėvas joja į Jogailos stovyklą. Joja tiesiai prieš vėją, nes nemoka sukti į šalį: Senasis Šernas nuo medžiotojų ieties nesitraukia.

Vytautas staigiai pakilo ir atsisuko. Jo balse buvo naujas, nenuspėjamas virpesys.

— Tu nematai manęs.

— Matau geriau nei bet kada.

Ji pakėlė abi rankas ir uždėjo ant jo veido. Pirštai skaitė jį kaip raštą: kaktą, kurioje jau gulėjo tėvo raukšlė, skruostikaulius, kurie buvo jos pačios, sukąstą žandikaulį, šiurkščią barzdą, kampelį ties akimi, kuris buvo drėgnas, nors jis niekada to nepripažintų. Jis buvo jaunas, bet jau išvagotas pirmųjų didžiųjų rūpesčių. Visas Kęstutis, bet su viena esmine dalimi iš jos: jis mokėjo įžvelgti tai, kas slypi už horizonto.

— Vis tiek eisiu kartu! — Vytautas suėmė jos riešus, bet nenutraukė. — Apsaugosiu jį savo kūnu, jei reikės. Skirgaila ir Jogaila nepajudins nė vieno plauko ant jo galvos, kol aš turiu kalaviją.

Birutė liūdnai nusišypsojo.

— Žinau. Todėl ir atėjau. Atsisėsk. Atsisek marškinius.

— Motina…

— Atsisek.

Vytautas paklausė. Iš juostos Birutė išsitraukė mažą pusmėnulio formos vaidilutės peilį ir nedvejodama perrėžė savo kairįjį delną — aklam žmogui dvejoti nėra ko. Susunkė šiltas, tamsus kraujas. Iš po skraistės motina išėmė nedidelį, nešlifuotą gintaro gabalėlį, ne didesnį už nykščio galą — jūros kruopą, užkalbėtą dar prieš aušrą, — ir suspaudė žaizdoje, kol sakai sugėrė drėgmę ir patamsėjo.

— Pasiimk tai, Vyti, — tarė ji ir prispaudė kruviną gintarą jam prie krūtinės, ties širdimi. — Kai bus tamsiausia naktis ir tu liksi vienas, jis tave atpažins. Pelkių vaikai žino savo giminę.

— Kas tai? — jis žiūrėjo į ją, į jos akis, aptrauktas balta migla, gilesnes už Baltijos jūrą. — Koks dar paslaptingas akmuo?

— Tai ne akmuo, sūnau. Tai Senovės Kalba — seniausia, giliausia ir pavojingiausia magija, kurią mūsų protėviai atnešė iš šiaurės. Tai žodis, kurį pelkės atsimena.

Pasilenkusi prie sūnaus krūtinės, Birutė sušnibždėjo žodį — ne Vytautą ir ne Vytį, o kitą, dar negirdėtą šaukinį. Tą slaptą vardą gimdytoja ištaria naujagimiui, kol kūdikis dar nieko nesupranta, ir vėliau jį saugo tik motinos lūpos bei keturios stichijos. Vytauto krūtinėje kažkas krustelėjo į tą garsą, atsiliepdamas į tolimą kvietimą.

— Jo skola — mano skola, — pasakė ji. Ne jam, o kambariui, sienoms, ežerui, ugniai žvakėje. Taip kalbama liudytojams.

Tada ji pridėjo savo kruviną delną prie jo krūtinės, šalia gintaro, ir sušnibždėjo senąja, užmiršta kalba, kurią žinojo tik seniausios giminės moterys:

— Žvaigždės tau švytės. Ugnis tau degs. Vanduo tau teks. Žemė tau laikys. Vėjas tau neš.

— Kol aš gyvas, paskutinė ugnis neužges, — tarė jis, pats nežinodamas, kodėl.

Žodžiai išsprūdo patys, lyg seniai po liežuviu gulėjęs akmuo. Nuo jų Vytauto odą nudiegė karštis, gyslomis perbėgo sena Gabijos ir Žemynos jėga, perduota motinos delnų. Vieną akimirką ausyse sušniokštė aukštas žvaigždžių gaudesys. Paskui viskas nutilo, o ant krūtinės, ties širdimi, įsispaudė tamsus, apvalus it gintaro lašas randas — Sutarties žymė. Kainą už ją prisiėmė motina.

Birutė pajuto ją vienu metu visur: šaltį iki kaulų, troškulį, kuris išdžiovino burną, sustingusius kelius, svaigulį, lyg stovėtų ant laivo denio, ir tamsą, kuri jau buvo gili, o tapo bedugnė. Ji užsimerkė, nors tai nieko nekeitė, ir tvirtai atsirėmė į jo petį, kad nenukristų.

— Čia ne paprastas palinkėjimas, sūnau, — tyliai pratarė Birutė. — Tai Senovės Sutartis, ir jos niekas nebeatšauks. Praurimė dabar regės tavo takus, o vėjai Vėjopačio lūpomis šnabždės tau apie pasalą. Bet atmink: kiekvienas pagalbininkas paims dalį tavęs. Dalį mokėsi tu, dalį — aš, kol dar įstengsiu.

— Kam tu tai darai?

— Kad tamsiausią naktį, kai visi tave paliks ir išduos, turėtum žodžius, kurie tave atpažins. — Jos pirštai dar sykį perbraukė sūnaus skruostus, įsimindami kiekvieną bruožą. — Eglė, dabar sauganti Šventaragio ugnį, skiria tikrą vilką. Kai pasiklysi tarp šaknų ir samanų, kur niekas nebežino tavo vardo, ieškok jos. Ugnis ją greitai paleis, o pelkės priims.

Vytautas ilgai tylėjo. Jo kietos, karo išmokytos rankos laikė gintarą, ir jos atrodė svetimos tokiam trapiam daiktui.

— Motina, — pasakė jis, ir balsas akimirkai sudrebėjo. — Kodėl man atrodo, kad tu atsisveikini? Kas iš tiesų atsitiks ten?

Ji neatsakė tiesiai. Pasilenkė ir pabučiavo jį į kaktą. Jos lūpos buvo šaltos, dvelkiančios sūriu pajūrio vėju ir mirtimi, bet kartu ir begaline motiniška meile.

— Atsitiks tai, kas jau seniai užrašyta žvaigždėse ir ežerų dugne, — pasakė ji. — Bet tu išgyvensi. Nes tavo legenda dar net neprasidėjo. Prašau tavęs vieno: kai ateis laikas būti žiauriam, nepamiršk manęs kaip verkiančios moters. Prisimink mane kaip Jūrą. Jūra gali būti rami, bet ji niekada neatleidžia tiems, kurie drumsčia jos gelmę.

Ji išėjo tyliai, kaip ir atėjusi, laikydamasi sienos. Vytautas dar ilgai sėdėjo tamsoje, tvirtai spausdamas gintarą savo kapšelyje. Akmuo šildė odą, o jam atrodė, kad jame girdi tolimą, galingą bangų mūšą.

Sugrįžusi į bokštą, Birutė kampe apčiuopė nukritusį bitės gintarą. Nors akys neberegėjo, delnas juto gyvą akmens kaitrą ir duslų bangų ūžimą viduje — ne saulės atokaitą, o sunkią gelmės šilumą prieš didžiąją audrą. Įsirėmusi ranka į šaltas grindis, vaidilutė įsiklausė. Jūra jau laukė savo aukos, o juodasis laivas kažkur toli kėlė bures.