30  Krikštas

1387-ųjų žiema Lietuvoje buvo neįtikėtinai negailestinga ir kaustanti iki pat sielos gelmių. Neris pro Vilniaus slėnį nešė milžiniškas, juodas ledo lytis, kurios su šiurpiu dundėjimu daužėsi į užšalusį krantą, tarsi pati šventa upė visa savo galybe priešintųsi tam, kas čia, vokiečių ir lenkų dvasininkų akivaizdoje, šią akimirką turėjo negrįžtamai įvykti. Vilnius buvo pilnas anksčiau niekada negirdėtų, svetimų garsų — skambių lotyniškų giesmių, kurios aštriai skaidė šaltą žiemos orą, ir lenkų dvasininkų skubotų, garsių įsakymų, kurie aidėjo tarp kylančių pirmosios Katedros mūrinių pamatų.

Vytautas stovėjo iki pat kulniukų mirtinai šaltame upės vandenyje. Jis aiškiai juto, kaip ledinis skystis skverbiasi pro jo geriausius kario batus, stingdydamas raumenis, pojūčius ir net pačias giliausias mintis. Jis akimirką prisiminė savo pirmąjį krikštą tolimame Marienburge — tą baisų, skubotą ir bailų ritualą, atliktą iš mirtinos baimės ir visiškos nevilties bėglio dienomis. Tačiau šis krikštas čia, pačiuose savo namuose, buvo visiškai kitoks. Jis buvo atliekamas iš gryno valdžios poreikio, iš šalto pragmatiško supratimo, kad be šio simbolinio veiksmo Lietuva niekada nebebus vientisa, pripažinta ir saugi Europos dalis.

Jis tylėdamas stebėjo savo karius — vyrus, kurie dar vakar slapta aukojo riebius ožius šventosiose giraitėse ir tepė savo kalavijų ašmenis šviežiu krauju, kad tik pelnytų Perkūno palankumą prieš mūšį. Dabar jie visi stovėjo šiurpiai balti, apsivilkę naujais krikšto marškiniais, nuleidę savo didingas galvas po svetimų dvasininkų rankomis. Jie rituališkai plovė savo „senąsias nuodėmes“ — o iš tikrųjų savo tapatybę, savo tūkstantmetę istoriją ir giliausią tėvų atminimą. Vytautas jautėsi kaip didžiausias jų visų išdavikas, bet kartu ir kaip vienintelis jų realus gelbėtojas nuo visiško fiziško sunaikinimo kryžiaus karų liepsnose.

Jogaila stovėjo pačioje eilės priekyje. Jis atrodė tiesiog spindintis savo prašmatniuose baltuose rūbuose, beveik šventas po sausa sausio saule. Jogailos veide Vytautas matė tokią ramybę ir susitaikymą, kurio jis pats jam slapta pavydėjo, bet už tos ramybės kaukės Vytis vis tiek aiškiai jautė Krėvos rūsio šešėlius. Jis žiūrėjo į savo pusbrolį ir negalėjo nustoti galvoti apie tėvo Kęstučio akis paskutinę sekundę prieš mirtį. Tas baisus prisiminimas buvo kaip gyva, niekada neužgyjanti žaizda, kurios negalėjo nuplauti joks sakralus, palaimintas vanduo.

Toli ant apsnigtos kalvos, po tamsiomis, nejudriomis pušimis, stovėjo vienišas ir nepalaužiamas pavidalas. Tai buvo Galminas — paskutinis iš senųjų žynių, žmogus, kuris žinojo kiekvieną miško paslaptingą šnabždesį ir vėjo kryptį. Jis neverkė, nesišaukė senųjų dievų mirtino keršto. Galminas tiesiog nejudėdamas stebėjo, kaip visas jo pažintas pasaulis merdi po svetimais lotyniškais balsais. Miškas už jo nugaros šią akimirką atrodė kur kas tamsesnis, šaltesnis ir nebesvetingas, tarsi pačios girios dvasios būtų giliai pasitraukusios į žemę, palikdamos žmones vienus su jų nauja, geležine tvarka.

Ore maišėsi degamo vaško, prabangių smilkalų ir šlapio, purvino kailio kvapas. Tai buvo gimstančios naujosios Lietuvos kvapas. Kontrastas tarp grakščių, melodingų giesmių ir prislopinto lietuviško kaimiečių šnibždesio, tarp spindinčio auksinio kryžiaus ir pilko, samanoto Neries akmens buvo toks milžiniškas, kad Vytautui atrodė, jog pati tikrovė plyšta per pusę tiesiai po jo kojomis.

— In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti, — nuaidėjo virš dūmuose skendinčios upės.

Ledinis vanduo užliejo Vytauto kaktą. Jis buvo toks šiurpiai šaltas, kad akimirką jam atrodė, jog jo širdis tiesiog sustojo. Kai jis pagaliau išniro iš vandens, pasaulis jam atrodė toks pat pilkas, drėgnas ir šaltas, bet kažkas esmingo ir negrįžtamo jo viduje pasikeitė visiems laikams. Senoji Lietuva — ta dainuojanti, nuolat kariaujanti, paslaptinga ir paslapčių pilna giria — šiandien oficialiai mirė. Prasidėjo naujas, mirtino pragmatizmo amžius — amžius, kuriame išlikimas bet kokia kaina tapo svarbesnis už garbingą mirtį, o sausi skaičiai — galingesni už bet kokius burtus.

Tačiau staiga, kaip visada, kai jo siela buvo susiskaldžiusi, Vytautui akivaizdoje atsirado pavidalas. Tai nebuvo jo tėvas, ne jo motina, ne net Šešėlių Pardavėjas. Tai buvo pats Vytautas — tačiau ne toks, kokį jis pažinojo. Tai buvo Vytautas, kuris niekada nebuvo išdavęs savo tėvynės, niekada nebuvo susitaręs su Teutonais, niekada nebuvo leidęs sudeginti kaimų. Tai buvo Vytautas, kuris galėjo būti.

— Tu esi mano nuodėmė, — šnibždėjo jam tas pavidalas, o jo balsas skambėjo kaip tūkstančiai kareivių, krentančių mūšio lauke.

— Aš padariau tai, kad išgyventume, — atsakė Vytautas, o jo balsas buvo toks tylus, kad jį girdėjo tik jis pats.

— Tu padarei tai, kad išgyventum tu pats, — atsakė tas pavidalas. — Tu padarei tai, kad tavo vardas liktų istorijoje. Tu padarei tai, kad tavo siela liktų amžinai švaria. Bet kaina buvo tavo žmonių kraujas, tavo tėvynės siela ir tavo tėvo garbė.

Vytautas pajuto, kaip jo krūtinėje susidaro plyšys, iš kurio pradeda tekėti šalta, juoda nuodėmių upė. Jis suprato, kad niekada nebus galutinai laisvas. Jis visada bus tas, kuris pardavė savo sielą už pergalę, ir niekas — nei šventas vanduo, nei karaliaus karūna, nei pati mirtis — negalės nuplauti šios nuodėmės.

— Ar tu manai, kad aš galėčiau pasirinkti kitokį kelią? — šnibždėjo Vytautas, o jo balsas nuskambėjo kaip lūžtantis ledas.

— Tu visada turi pasirinkimą, — atsakė tas pavidalas. — Tačiau tu visada pasirenki tą patį. Tu visada pasirenki pergalę, net jei kaina yra tavo pačios siela.

Vytautas pajuto, kaip gintaro gabalėlis jo kišenėje pradėjo švytėti vis stipriau, kol galiausiai visą jo kūną užpildė akina, baltos šviesos. Tai nebuvo paprasta šviesa — tai buvo pačios jo sielos šviesa, šviesa, kurią jis buvo pamiršęs dar prieš tūkstančius metų.

Vytautas lėtai užlipo ant apsnigto kranto ir pažvelgė į susirinkusią, sušalusią minią. Jie jau buvo krikščionys. Jie buvo nauji, svetimi žmonės šioje senojoje žemėje. Jis vėl pajuto gintaro gabalėlį giliai savo kišenėje — jis vis dar buvo ten, neįtikėtinai šiltas ir gyvas, kaip paskutinė šventa paslaptis, kurios negalėjo nuplauti jokia upė ir jokia religija.

Knyga apie Vilnių, apie bėglį ir išdavystes baigėsi čia, po šituo ledu. Bet karžygio, kurio vardas vėliau aidės per ištisus šimtmečius kaip Lietuvos stuburas, tikroji istorija tik dabar pradėjo savo negailestingą žygį. Senieji dievai galutinai traukėsi, bet jų šešėliai vis dar ištikimai saugojo tamsiausius miškus, laukdami tos dienos, kai Vytautas-Vilkas vėl turės parodyti savo dantis visam likusiam pasauliui.