32  Krikštas

1387-ųjų vasario rytą Neris nešė pro Vilniaus slėnį juodus ledo luitus, kurie dundėdami daužėsi į užšalusį krantą. Prie eketės, iškirstos Neries lede, stovėjo lenkų dvasininkai, o Vilnius buvo pilnas svetimų garsų: lotyniškų giesmių, kurios skaidė šaltą orą, ir lenkiškų įsakymų, aidėjusių tarp kuoliukais pažymėtų bažnyčios pamatų, ten, kur ligi šiol stovėjo šventvietė.

Vytautas stovėjo ant kranto greta Jogailos. Į eketę lipti jam nebereikėjo — krikšto apeigas jau atliko dukart: pirma Ordino koplyčioje Tepliavoje, kur virto Vygandu, paskui Krokuvoje, kur tapo Aleksandru. Prūsijoje lediniai lašai krito ant kaktos, dvasininkas tarė svetimus žodžius, o gintaras kapšelyje prie krūtinės užgeso it uždusęs paukštis; Lenkijos sostinėje vyskupas šlakstė iš auksinio ąsočio, ir kunigaikštis išžengė pro duris sausomis akimis. Abu šaukinius jam suteikė svetimšaliai, o tikrasis vardas, gimstančiam pašnibždėtas motinos, liko paslėptas.

Šį rytą jis atėjo liudyti.

Dar prieš aušrą jie užgesino ugnį. Šventaragio slėnyje, po giraite, Gabijos liepsna degė nuo laikų, kurių niekas nebeprisimena. Karaliaus vyrai atnešė kibirus. Krivis pasiliko prie ugnies ir nesipriešino. Kai vanduo krito ant žarijų, pasigirdo šnypštimas, tarsi didelis atodūsis, ir garai pakilo į dangų. Krivis garsiai ištarė: „Sutartis baigta“, kad vietos dvasios tai išgirstų iš žmogaus lūpų, o ne iš kunigo. Paskui nuėjo į giraitę ir daugiau nebuvo matytas. Vaidilutės, apsivilkusios naujais lininiais marškiniais, buvo vedamos prie vežimų, kur jų jau laukė būsimi vyrai, katalikų bajorai. Nuo tada kirviai nesiliovė skambėję: giria krito. Kareiviai ištraukė iš apledijusių lizdų mieguistus, sustingusius žalčius, kuriuos tauta laikė šventvietės šeimininkais, ir daužė juos lazdomis.

Dabar, per eketę, ėjo krikštas. Vyrai, kurie dar vakar aukojo ožius giraitėse, stovėjo eilėmis po keliasdešimt, apsivilkę naujais vilnoniais drabužiais, kuriuos dalijo kunigai. Kiekviena eilė gavo vieną vardą, tuos pačius „Petrai“ ar „Jonai“, ir kunigas lašino vandenį po vieną ant galvos. Vanduo siekė jiems tik iki kulkšnių, ir jie stovėjo jame mėlyni, nejudėdami, su šerkšnu ant antakių. Sargybinių ietigaliuose žydėjo baltos šerkšno gėlės. Jogaila pats lietuviškai kartojo „Tėve mūsų“, ir minia kartojo paskui jį, kaip kartoja vaikai, nesuprasdami prasmės.

Jogaila, jau karalius, stovėjo baltais kailiais, ir veide jo buvo ramybė, kurios Vytautas jam pavydėjo ir niekada to nepasakė. Bet už tos ramybės jis vis tiek matė Krėvos požemį. Žvelgdamas į pusbrolį, Vytautas vis regėjo tėvo akis paskutinę naktį. Joks šventas vanduo tos žaizdos nenuplautų.

Minia žiūrėjo į dangų ir laukė žaibo. Žaibo nebuvo.

— Matai? — tyliai tarė Jogaila. — Nieko.

— Jie nedaro nieko, nes klauso, — atsakė Vytautas.

Vienas pranciškonas, vienintelis iš dvasininkų, kuris kalbėjo lietuviškai, klūpėjo šlapioje pusnyje prieš išsigandusį berniuką ir krikštijo jį atskirai, vardu, kurio vaikas pats paprašė. Niekas nesiginčijo. Vytautas pastebėjo tai ir nusuko akis.

Ant apsnigtos kalvos, po tamsiomis pušų šakomis, vienišas stovėjo Galminas — paskutinis Šventaragio giraitės žynys. Senis nei raudojo, nei šaukėsi dievų rūstybės: tyliai stebėjo, kaip svetimos giesmės skandina senuosius laužus, o miškas už jo nugaros tamsėjo, girios dvasioms traukiantis gilyn į tankmę ir paliekant žmones su jų naująja tvarka.

Ore maišėsi degamo vaško, brangių smilkalų ir šlapio kailio kvapas. Tai buvo gimstančios naujos Lietuvos kvapas.

Tada pranciškonas, baigęs su pirmąja eile, atsisuko į kranto didikus, tarp kurių stovėjo ir Vytautas, ir paklausė, kas liudija šių žmonių atsižadėjimą. Jogaila pažvelgė į pusbrolį.

— Liudiju, — pasakė Vytautas.

Jis liudijo tai, kas buvo tiesa: kad šie žmonės stovi čia šalti ir išsigandę, kad jie daro tai gelbėdami savo vaikus ir kad jis stovi ant to paties kranto, atvirų akių. Daugiau nieko.

Kapšelyje prie šono nušvito gintaras — nebe negyvas it Tepliavos koplyčioje ir nebe veriamai akinantis kaip kadaise motinos saujoje. Lygi, rami žarija per audeklą sušildė riešą bei diržo sagtį. Priglaudęs delną prie krūtinės, Vytautas suprato: sakų akmuo atsiliepė ne dvasininko maldai, o nemeluotam liudijimui.

Senoji Lietuva — dainuojanti, kariaujanti, šventų giraičių dūmais apgaubta žemė — šią dieną nugrimzdo į praeitį. Stojo metas, kai išlikti tapo svarbiau nei garbingai žūti, o šaltas skaičiavimas ėmė viršų prieš senąsias pranašystes. Vytautas tai žinojo ir pats pasirinko šį kelią.

Naktį jis išjojo vienas.

Slėnyje nieko nebuvo, tik šlapi juodi pelenai, pusnys ir kelmai. Prie naujų pamatų kūrenosi sargybos laužai, bet jie buvo toli. Vytautas nulipo nuo žirgo, atsiklaupė ten, kur dar prieš dieną degė šventoji ugnis, ir ranka pasiekė gilyn po šlapiais pelenais. Nuo laužo šūktelėjo sargybinis:

— Kas ten?

— Karaliaus pusbrolis, — atsakė Vytautas, nekeldamas galvos. — Meldžiuosi.

Sargybinis nutilo. Yra dalykų, kurių sargybiniai nedrįsta pertraukti, nesvarbu, kokio dievo vardu jie daromi.

Šlapi pelenai buvo šalti, bet giliau pirštai ėmė nykti nuo šilumos. Jis pasiekė dar gilyn ir rado vieną raudoną grūdą, ne didesnį už žirnį, kuris nebuvo užgesęs. Žarija apdegino jam delną, bet jis nenuleido rankos. Jis perkėlė grūdą į molinį puodelį, išklotą šiltais pelenais ir samanomis, ir uždengė dangteliu.

Kalvoje, po pušimis, stovėjo tamsus siluetas ir nejudėjo. Vytautas nežiūrėjo į jį. Jis žinojo, kad jį mato.

Jis jojo lėtai, kad vėjas nenupūstų žarijos. Molinis puodelis, paslėptas po apsiaustu prie pat odos, degino krūtinę, ir Vytautas nesistengė to nutildyti. Ant Neries ledo žirgas sustojo, ir kunigaikštis nuramino jį tyliu, švelniu balsu. Po ledu tekėjo upė, ir pirmą kartą jos ošime jam pasigirdo ramus atminties balsas.

Anapus Neries, giliai pušyne, stovėjo sena Kęstučio medžioklės trobelė. Jo tėvas ją naudojo medžioklėse, ir apie ją nežinojo nė vienas Jogailos žmogus. Ji buvo be langų ir be durų užrakto, kvepėjo pelėsiu ir senais ragais, kurie tebekabėjo ant sienos. Viduryje buvo akmeninė židinio duobė, kurioje seniai neužsidegė ugnis. Vytautas padėjo puodelį ant akmenų, nuplėšė beržo tošies šmotelį, pakišo po žarija ir pūtė. Kartą. Du kartus. Trečiąjį tošis susiraitė, pajuodo, ir lėtai, lyg po ilgo dusulio, prasiskleidė maža geltona liepsna.

— Kol aš gyvas, paskutinė ugnis neužges, — pasakė jis ramiai, vienas, tuščioje trobelėje.

Randas ties širdimi sušilo. Gintaras nurimo, šiltas ir lygus. Jis žinojo, ką tai reiškia: kainas nuo šiol mokės jis pats, ne motina. Ir dar žinojo, kad jei ši ugnis kada nors užges, kol jis gyvas, sutarties skola kris ant jo.

Prie ugniakuro Vytautas išsėdėjo iki pat aušros, atsargiai dėliodamas sausas skiedreles ant trapios liepsnos. Kažkur toli, gūdžioje girioje, iš kelių pusių vienas po kito atsiliepė vilkai — visa gauja sveikino ugnį.

Vytautas pakėlė galvą ir žiūrėjo į liepsną. Išdavikų išdavikas sėdėjo prie vienintelės ugnies, kurią dar turėjo saugoti Gediminaitis, ir pirmą kartą po daugelio mėnesių nesijautė vienas.