31 Epilogas
Krėvos pilis naktį buvo ne daugiau kaip mirtinas, akmeninis šešėlis po šaltais ir abejingais ankstyvo pavasario debesimis. Prabėgo keleri ilgi metai nuo to laiko, kai šios tamsios sienos girdėjo paskutinį, skausmingą Kęstučio atodūsį, ir metai nuo tada, kai Vytautas ir Jogaila ciniškai pasidalino visą Lietuvą kaip seną, kruviną kailį tarp dviejų alkų žvėrių.
Skirgaila vienišas sėdėjo toje pačioje šaltoje kameroje, kurioje kadaise mirė jo dėdė. Čia vis dar mirtinai kvepėjo drėgme, pelėsiu ir kažkuo metaliniu — senu krauju, kurio niekaip negalėjo nuplauti jokie sakralūs krikšto vandenys ar kunigų palaiminimai. Jis nebuvo čia tam, kad melstųsi, atgailautų ar ieškotų ramybės. Skirgaila sėdėjo visiškone tamsoje tiesiog todėl, kad ši juoda tamsa jam šiandien buvo šimtą kartų artimesnė ir nuoširdesnė nei prabangus naujųjų Vilniaus rūmų spindesys.
— Didysis žaidimas dar net neprasidėjo, mano kunigaikšti, o tu jau sėdi čia kaip numirėlis.
Balsas netikėtai nuskambėjo iš tolimiausio kampo, kur šešėliai buvo patys tirščiausi. Skirgaila net nesukruto. Jis puikiai pažinojo šį balsą. Tai buvo asmeninis pusbrolio juokdarys Henė — Šešėlių Pardavėjas, kurio niekas rimtai nematė Vilniuje jau kelis ilgus mėnesius. Jis ramiai sėdėjo tiesiog ant purvinų grindų, bet ne žongliravo ryškiais, spalvotais kamuoliukais, o lėtai metė į viršų tris pajuodusius akmenis. Jie nekrito į žemę su garsu, o pamažu grįždavo tiesiai į jo delną kaip gyvos, dresiruotos būtybės.
— Tavo brolis Jogaila galutinai gavo Lenkijos karūną ir krikščionišką šlovę visame pasaulyje, — tęsė Henė, jo akcentas nebuvo vokiškas, jis labiau priminė šaltą vėją, švilpiantį per tuščias kaukolės akis. — Tavo pusbrolis Vytautas gavo galias, kariuomenę ir viltį visiškai atstatyti Trakus. O ką lemtingo gavai tu, Skirgaila? Didysis Jogailos vietininke Lietuvoje, žmogau, kuris vienintelis atliko visus juodus, kruvinus darbus, kad jie šiandien šypsotųsi svečiams?
Skirgaila pagaliau lėtai pasuko galvą. Jo akys, beviltiškai pripratusios prie tamsos, tamsoje atrodė geltonos, šviečiančios kaip įpykusio vilko.
— Aš gavau tai, ko jie niekada neturės — šaltą ir gryną atmintį, — tarė jis balsu, kuris priminė vienas į kitą trinamus sunkius girnų akmenis.
Henė tyliai, baugiai nusijuokė. Tai nebuvo linksmas ar žmogiškas garsas.
— Atmintis yra pats brangiausias gintaras šiame pasaulyje, kunigaikšti. Bet ji bet kurią akimirką gali tapti ir pačiu sunkiausiu akmeniu po tavo kaklu gilioje upėje. Nori trumpam pamatyti, kas bus toliau? Nori pamatyti, kaip tie tavo didieji broliai ir pusbroliai vėl klastos vienas kitą prie tolimos Vorsklos upės? Nori sužinoti, kaip miškai vis tiek anksčiau ar vėliau susigrąžins tai, kas jiems teisėtai priklauso?
Šešėlių Pardavėjas lėtai, beveik rituališkai nusiėmė savo spalvingą, džiaugsmingą juokdario kaukę. Po ja nebuvo jokio žmogaus veido. Ten buvo tik begalinė, viską rėjanti tuštuma, pilna mirgančių tolimų žvaigždžių ir tamsios, nepažaiškinamos pirmapradės energijos. Tai nebuvo nei pagoniškas dievas, nei krikščioniškas velnias. Tai buvo pati laiko ir likimo esmė, kuri žaidė savo mirtinus žaidimus su mirtingųjų karūnais ir jų apgailėtinomis ambicijomis.
Skirgaila žiūrėjo į tą kosminę tuštumą ir pirmą kartą po daugelio metų savo sieloje nebejuto jokio pavydo, jokios nuoskaudos ar pykčio. Jis pajuto tik begalinį, ledinį ir galutinį tikrumą dėl to, kas artėja.
— Karas niekada nesibaigia, tiesa? — sušnibždėjo jis, ir jo balsas nuskendo šešėliuose.
— Jis niekada nesibaigia, jis tik nuolat keičia savo vardus ir vėliavų spalvas, — atsakė Henė, vėl lėtai užsidėdamas kaukę atgal.
Už siauro pilies lango didysis Lietuvos miškas pradėjo galingai ošti. Buvo ankstyvas, pilkas rytas — tas mįslingas laikas, kai naktis dar galutinai nepasitraukė, o diena dar neišdrįso prasidėti. Tai buvo akimirka, kai viena sena, skausminga istorija oficialiai baigėsi po pirmosios knygos viršeliu, o nauja, dar baisesnė, dar nespėjo užrašyti pirmųjų savo kruvinų raidžių ant istorijos pergamento.
Tačiau tai nebuvo tiesiog rytas. Tai buvo visų amžių sutrūkimas į vieną akimirką. Tai buvo laikas, kai senieji dievai, kurie vis dar gyveni šventosiose giraitėse, pradėjo gailiai raudoti savo prarastą valdžią. Tai buvo laikas, kai nauji dievai, kurie atėjo su geležiniais kryžiais ir lotyniškomis giesmėmis, pradėjo švytėti savo šalta, sterili šviesa. Tai buvo laikas, kai visi tie, kurie kada nors mylėjo šią šalį, pradėjo suprasti, kad ji visada bus tarp dviejų pasaulų — tarp to, kas buvo, ir to, kas bus.
Miškas ošė ne dėl vėjo. Jis ošė dėl to, kad visi tie, kurie kada nors gyveno šioje žemėje, dabar pradėjo švytėti savo šviesa. Jie ošė dėl Kęstučio, kuris buvo paskutinis tikrasis šernas. Jie ošė dėl Vytauto, kuris tapo vilku, kad išgyventų. Jie ošė dėl Jogailos, kuris pardavė savo sielą už karūną. Jie ošė dėl Birutės, kuri atidavė viską, kad jos sūnaus kalavijas niekada nebūtų bejėgis.
Tačiau daugiau už viską jie ošė dėl to, kas dar neįvykę. Jie ošė dėl to, kas dar tik turi įvykti. Jie ošė dėl to, kas dar tik turi būti parašyta ant istorijos pergamento.
Tai buvo ne tiesiog rytas. Tai buvo visų amžių sutrūkimas į vieną akimirką. Tai buvo laikas, kai visi tie, kurie kada nors mylėjo šią šalį, pradėjo suprasti, kad ji visada bus tarp dviejų pasaulų — tarp to, kas buvo, ir to, kas bus.
Lietuva nubudo formaliai krikščioniška, pasidabinusi baltais krikšto marškiniais ir garsiai giedanti lotyniškas giesmes, bet miškai po to ilgo, klaikaus žiemos sapno vis dar ištikimai šnibždėjo senuosius, dabar jau uždraustus vardus. Ir tie vardai visada bus galingesni už bet kokį auksą, bet kokią karūną ar bet kokį krikšto vandenį. Miškas niekada nepamiršta tų, kurie į jį spjovė.
Pirmosios knygos „Vilko Tremtis“ pabaiga