33 Epilogas
Krėvos pilis tą ankstyvo pavasario naktį stovėjo kaip akmeninis šešėlis po šaltais, abejingais debesimis. Praėjo beveik penkeri metai nuo to laiko, kai šios sienos girdėjo paskutinį Kęstučio atodūsį, ir beveik treji metai nuo tada, kai Vytautas ir Jogaila pasidalino Lietuvą kaip seną kailį. Jogaila grįžo į Krokuvą, vietininku palikęs Skirgailą, ir šis, vos gavęs valdžią, pirmiausia nujojo čia.
Skirgaila sėdėjo vienas toje pačioje kameroje, kurioje užgeso jo dėdė. Čia vis dar dvelkė rūgščia drėgme, pelėsiu ir senu geležies tvaiku, kurio nenuplovė jokie krikšto vandenys. Nors lauke jau tirpo sniegas, iš burnos kilo baltas garas. Melstis ar ieškoti atvangos vietininkas čia neketino — šio rūsio prieblanda jam atrodė artimesnė ir tikresnė už naująjį Vilniaus rūmų spindesį.
— Trakai tavo, kunigaikšti, o tu čia sėdi kaip numirėlis.
Balsas atsklido iš tolimiausios kertės, kur glūdėjo tirščiausia tamsa. Skirgaila nė nekrustelėjo — išsyk pažino Henę, Jogailos juokdarį, jau kelis mėnesius pradingusį iš Vilniaus dvaro, mat šis tarnavo ne valdovui, o pačiam sandėriui. Įsitaisęs ant purvinų grindų, Šešėlių Pardavėjas mėtė tris pajuodusius akmenis; šie be garso kildavo ir vėl klusniai sugrįždavo į delną, tik trečiasis, kaip visada, ore svyravo.
— Tavo brolis Jogaila gavo Lenkijos karūną ir krikščionišką šlovę, — tarė Henė. Jo akcentas nebuvo vokiškas, jis labiau priminė vėją, švilpiantį per tuščias kaukolės akis. — Tavo pusbrolis Vytautas gavo Gardiną, Brastą ir neapykantą tau, nes Trakai atiteko tau. O ką gavai tu, Jogailos vietininke, žmogau, kuris nudirbo visus juodus, kruvinus darbus, kad kiti šiandien šypsotųsi svečiams?
Skirgaila pagaliau lėtai pasuko galvą. Jo akys, pripratusios prie tamsos, atrodė geltonos, kaip įpykusio vilko.
— Aš gavau tai, ko jie niekada neturės, — tarė jis balsu, panašiu į trinamus girnų akmenis. — Šaltą ir gryną atmintį.
Henė tyliai, nežmogiškai sukikeno. Ir nutilo.
— Atmintis yra brangiausias gintaras pasaulyje, kunigaikšti. Bet ji bet kurią akimirką gali tapti ir sunkiausiu akmeniu po tavo kaklu, gilioje upėje. Nori pamatyti, kas bus? Kaip tavo pusbrolis paguldys savo kunigaikščius prie tolimos Vorsklos? Kaip miškai vieną dieną susigrąžins tai, kas jiems priklauso? O tau aš galiu pažadėti dešimt metų. Dešimt gerų metų.
Jis pakėlė trečią akmenį ir parodė jį Skirgailai. Akmuo tebesvyravo jo delne, tarsi gyvas.
— Šitas tavo. Jis visada svyruoja.
Šešėlių Pardavėjas lėtai, beveik iškilmingai nusiėmė margą juokdario kaukę. Po ja nesimatė nei žmogaus bruožų, nei raguoto velnio, nei dievo — tik gili, akla tuštuma, kurioje mirusieji saugo praeitį tarp kažkur toli rusenančių žvakių. Žvelgdamas į tą prarają, Skirgaila išvydo dėdės kamerą, save patį ant šaltų akmenų ir išgirdo savo paties balsą: „Viskas baigta, broli.“ Praeitis nėra tai, kas praėjo, suprato jis. Praeitis yra tai, kas niekur nedingo.
Jis pirmą kartą po daugelio metų nebejautė nei pavydo, nei nuoskaudos. Jautė tik ledinį tikrumą dėl to, kas artėja.
— Karas niekada nesibaigia, tiesa? — sušnibždėjo jis.
— Jis tik keičia vardus ir vėliavų spalvas, — atsakė Henė ir vėl užsidėjo kaukę.
Pro siaurą langą didysis Lietuvos miškas suūžė. Brėško ankstyvas, pilkas rytas, kai naktis dar nepasitraukė, o diena dar neišdrįso prasidėti. Miškas ošė ne nuo vėjo.
Aš tai mačiau iš savo kranto, per gintarą, kuris dar atsimena mano rankas. Lietuva nubudo baltais krikšto marškiniais, giedodama lotyniškas giesmes. Už Neries, vienoje trobelėje, Vytautas maitino ugnį.
Pirmosios knygos „Vilko Tremtis“ pabaiga