15 Keitimas
Kameros oras buvo sunkus, persisunkęs drėgmės, senų pūvančių šiaudų ir tos smarvės, kurią palieka ilgai įkalinti vyrai. Vienintelė žvakės liepsna ant mažo, nelygaus akmeninio stalelio neramiai virpėjo nuo nematomo skersvėjo, mesdama ilgus šokančius šešėlius ant drėgno pelėsio išėstų Krėvos pilies sienų. Čia laikas tarsi sustojo: kiekviena akimirka lašėjo kaip purvinas vanduo nuo skliautų ir skaičiavo paskutines Vytauto valandas.
Vytautas stovėjo tirštame kameros šešėlyje — sulysusiu veidu, giliai įdubusiomis, karščiuojančiomis akimis. Šis ankštas rūsys Skirgailos valia turėjo tapti jo kapu, tačiau priešais stovinti Ona atnešė vienintelį kelią į laisvę. Tik išpirka už gyvybę išdidžiam Trakų kunigaikščiui pasirodė sunkesnė už grandines.
Ona dirbo greitais, užtikrintais judesiais. Jos rankos nė akimirkos nesudrebėjo, nors už sunkių ąžuolinių durų bet kada galėjo pasigirsti sargybos metalinis žingsnis ar raktų žvangėjimas.
— Greičiau, Vytautai, — sušnibždėjo ji, balsu, kuris neleido prieštarauti, ištraukdama šiurkščius tarnaitės drabužius iš po savo sunkios gedulo skraistės klosčių. — Neturime nė akimirkos tavo kunigaikštiškam išdidumui. Šiąnakt išdidumas kvepia mirtimi.
Vytautas įsistebeilijo į rudą tarnaitės suknelę, ir gėda nudiegė krūtinę skaudžiau už kalavijo dūrį. Kęstučio sūnus, pratęs vilkėti grandininius šarvus, dabar turėjo apsimesti nebyle tarnaite, kad išslinktų pro sargybą. Rankos pačios atšlijo nuo šiurkštaus audeklo.
— Aš negaliu tavęs čia palikti vienos su vilkais, Ona, — tarė jis balsu, kuris požemio aido fone nuskambėjo svetimai ir tuščiai. — Jei Skirgaila sužinos… jei jie supras, ką padarei…
— Tu jau mane palikai tą valandą, kai leidai Jogailai save užrakinti po šiais skliautais, — nukirto Ona, ir jos žvilgsnis sužibo kietai lyg pajūrio titnagas. — Dabar nutilk ir vilkis. Ištrūk už sienų, surink vyrus ir atsiimk tėvo skolą. Šiąnakt sprendžiame, kas liks gyvas, Vytautai, o kam teks gulėti po velėna.
Vytautas lėtai nusimetė suplyšusį, rūsio drėgmės persisunkusį kunigaikščio apsiaustą. Nuo šalto akmens dvelksmas pašiurpino nuogus pečius. Kai per galvą užsimaukšlino šiurkščią rudą lininę tarnaitės suknelę, svetimas audeklas veržė pažastis ir spaudė krūtinę. Trumpas rankoves jis mėgino patempti žemyn iki riešų, bet Ona nuėmė jo pirštus nuo drobės.
Ona pasodino jį ant akmeninio suolo ir staigiu judesiu pakišo aštrų, trumpą peilį po jo ilgais, tamsiais plaukais. Šaltas plienas palietė jo jautrų sprandą.
— Sėdėk ramiai kaip akmuo, — paliepė ji.
Tamsios sruogos viena po kitos dusliai krito ant purvinų, drėgnų kameroje paklotų šiaudų. Viena sruoga užkliuvo už apykaklės. Jis siekė ją nubraukti, bet Ona laikė petį, kol peilis baigė pjauti.
Jauna tarnaitė iš Onos palydos dar stovėjo prie guolio. Jos vardas buvo Elena. Prieš atsiguldama ji atlenkė kairį rankogalį, paslėpdama kreivų dygsnių eilę.
— Vis ta pati rankovė? — sušnibždėjo Ona.
— Jūsų galiu susiūti tiesiai. Sava vis kreiva.
Ona palietė atlenktą rankogalį. Vytauto žvilgsnis nukrypo į peilį kitoje žmonos rankoje, o kai atsigręžė į guolį, Elena jau gulėjo užsitraukusi jo senus kailius ir nusukusi veidą į sieną. Merginos pirštai sugniaužė šiaudus, paskui pamažu atsileido: slapta Šaknų Motinos garbintojų sesuo puikiai suprato, kas jos laukia rytą, ir pasilikti čia pasirinko pati.
— Eik, kunigaikšti, — pasakė ji tyliai, nė neatsisukusi. — Šaknys atsimena mane.
Ona uždėjo Vytautui ant galvos sunkią, gedulo spalvos skarelę, meistriškai paslėpdama jo nukirptus plaukus ir aštrius veido bruožus po giliu šešėliu.
— Žiūrėk tik į savo pėdas. Niekada nekelk akių į sargybinius, net jei jie tave užkalbintų. Tarnaičių šiose pilyse niekas nepastebi, Vytautai — sargybinio akis slysta pro jas lyg pro tuščią sieną. Šią naktį tai tavo geriausias skydas. Naudokis juo. Žirgas stovės prie upelio už šermukšnių. Jonas jį paliko. Nesek keliu į Lydą, ten tavęs ieškos pirmiausia.
Vytautas lėtai atsistojo naujame pavidale. Pasaulis dabar atrodė siauresnis, pavojus slypėjo kiekviename žingsnyje. Po šiurkščia suknele juto paslėptą trumpą, vokiško plieno peilį, kurį jam paskutinę akimirką įspaudė Ona — vienintelį tvyrantį ryšį su senuoju, kario gyvenimu.
Vytautas paėmė nuo stalo dubenį, bet Ona sulaikė jo ranką. Išpylė ant grindų paskutinį vandenį, kad šliūkšteldamas neišduotų jo drebančių pirštų. Tuščią ąsotį įdėjo į dubenį, prispaudė skiaute.
— O jeigu man lieps grįžti? — paklausė jis.
— Sugrįši. Paimsi dar vieną indą. Tada išeisi iš naujo.
— Tavo vyrai…
— Laukia prie vežimo. Aš liepiau jiems neimti ginklų.
Jis žiūrėjo į ją. Ona laikė jo riešą, kol jis pats pakreipė dubenį taip, kad ąsotis nebarškėtų.
Elena pasitaisė po galva kailį.
— Žvakę palikite, — paprašė ji.
Ona perkėlė žvakę arčiau guolio, kad šviesa nekristų į veidą. Vytautas norėjo paklausti, ar negali jai ko nors palikti. Sidabrinio vilko? Peilio? Viskas, ką turėjo, arba pažymėtų merginą, arba pagreitintų tai, apie ką jis nenorėjo galvoti.
Jis žengė link durų. Elena, išgirdusi žingsnį, užsimerkė. Ona neužgesino žvakės.
— Sudie, Ona, — sušnibždėjo jis, ir jo balsas šiame naujame drabužyje nuskambėjo duslokai.
— Tai ne sudie, — ji lengvai, beveik nepastebimai palytėjo jo skruostą savo šaltais pirštais. — Lauksiu tavęs prie Jūros. Jei nepavyks… susitiksime Gintaro Karalienės rūmuose.
Už pilies bokšto sienų sargybinis nuskambino naktinę maldą. Tai buvo jų tartas ženklas. Vytautas pirmas išėjo pro sunkias duris, giliai nuleidęs galvą ir apsimesdamas pavargusia tarnaitė, nešančia tuščius vakarienės indus. Jis jautė kiekvieną grubų Krėvos akmenį po savo pėdomis. Ąsotis dubenyje nebarškėjo.