14  Keitimas

Kameros oras buvo nepakeliamai sunkus, persisunkęs drėgmės, senų pūvančių šiaudų ir tos specifinės beviltiškumo smarvės, kurią palieka ilgai įkalinti vyrai. Vienintelė žvakės liepsna ant mažo, nelygaus akmeninio stalelio neramiai virpėjo nuo nematomo skersvėjo, mesdama ilgus, groteskiškai šokančius šešėlius ant drėgno pelėsio išėstų Krėvos pilies sienų. Tai buvo erdvė, kurioje laikas atrodė sustojęs, kur kiekviena sekundė lėtai ir kankinančiai lašėjo kaip purvinas vanduo nuo skliautų — nepermaldaujamai skaičiuodama paskutines Vytauto gyvenimo akimirkas.

Vytautas stovėjo tirštame menės šešėlyje, jo veidas buvo stipriai sulysęs, o akys — giliai įdubusios, jose degė karštligiška, bet šalta ugnis. Ši ankšta kamera pagal Skirgailos planą turėjo būti jo kapas, bet dabar, priešais jį stovint nepalaužiamai Onai, ji pamažu vito į mįslingą, skausmingą gimimo vietą. Tačiau kaina už šį naują gyvenimą buvo tokia, kokios jis, didžiuotis Trakų kunigaikštis, niekada nemanė galėsiantis ar išdrįsiantis sumokėti.

Ona dirbo neįtikėtinai greitais, beveik chirurgiškai užtikrintais judesiais. Jos rankos nė akimirkos netvirtėjo, nors už sunkių ąžuolinių durų bet kurią sekundę galėjo pasigirsti sargybos metalinis žingsnis ar raktų žvangėjimas.

— Greičiau, Vytautai, — sušnibždėjo ji, balsu, kuris neleido prieštarauti, ištraukdama šiurkščius tarnaitės drabužius iš po savo sunkios gedulo skraistės klosčių. — Mes nebeturime nei minutės tavo pasididžiavimui ar vyriškai garbei. Šiąnakt garbė kvepia mirtimi.

Vytis žiūrėjo į pilką moterišką suknelę ir jautė baisų, beveik fizinį pažeminimą, kuris degino jo krūtinę labiau nei bet koks žaizdos skausmas. Jis, Kęstučio sūnus, žmogus, pratus nešioti geriausius grandininius šarvus, dabar turėjo tapti nebylia tarnaitė, kad tiesiog išneštų savo kailį iš šių mirties namų. Tai nebuvo paprasta maskuotė; jam tai pasijuto kaip galutinis jo senojo, kilmingojo „aš“ sunaikinimas.

— Aš negaliu tavęs čia palikti vienos su vilkais, Ona, — tarė jis balsu, kuris požemio aido fone nuskambėjo svetimai ir tuščiai. — Jei Skirgaila sužinos… jei jie supras, ką padarei…

— Tu jau mane palikai tą akimirką, kai leidai Jogailai save užrakinti po šiais skliautais, — Ona pažvelgė jam tiesiai į sielą, ir jos žvilgsnis buvo kietas ir nepermaldaujamas kaip pajūrio titnagas. — Dabar tiesiog nutilk ir daryk tai, ką privalai. Grįžk į laisvę, surink vyrus ir atkeršyk už savo tėvą. Tik tai šią naktį yra svarbu. Tai ne meilės prisipažinimas po beržais, Vytautai. Tai kruvina karo taryba.

Vytis lėtai, lyg klastingai nuodijamas, nusivilko savo suplyšusį ir požemio drėgmės pilną bajorišką apsiaustą. Jaučiamas drėgno granito šaltis privertė jo raumenis instinktyviai suvirpėti. Kai jis įlindo į šiurkščią, ruda lininę tarnaitės suknelę, medžiagos prisilietimas prie jo odos atrodė kaip didžiausia įmanoma išdavystė visai jo giminei. Jis visu kūnu juto, kaip jo ankstesnė tapatybė ištirpsta ir išnyksta — jis nebebuvo didysis kunigaikštis, nebebuvo nenugalimas karys. Jis tapo šešėliu, tuščia vieta, niekuo, egzistuojančiu tik tarp kitų žmonių abejingų žvilgsnių.

Ona staigiu judesiu pakišo aštrų, trumpą peilį po jo ilgais, tamsiais plaukais. Šaltas plienas palietė jo jautrų sprandą.

— Sėdėk ramiai kaip akmuo, — paliepė ji.

Tamsios sruogos viena po kitos dusliai krito ant purvinų, drėgnų kameroje paklotų šiaudų. Kiekvienas kirptelėjimas Vytauto ausyse nuskambėjo kaip ryšio su protėviais ir senąja garbė galutinis nukirtimas. Jis jautė, kaip jam akyse auga nauja oda — stora, šalta ir visiškai nepermaldaujama. Tai nebuvo paprastas persirengimas; tai buvo šamaniškas, sakralus perėjimas, simbolinė mirtis viename pavidale, kad gimtų visiškai kitokia, negailestingesnė būtybė kitame.

Tuo tarpu jauna tarnaitė, kurią Ona atsivedė iš savo palydos, jau tyliai gulėjo Vytauto guolyje, giliai apsigaubusi jo senais kailiais ir nusukusi veidą į sieną. Ji visiškai nejudėjo. Ji puikiai žinojo, kas jos laukia ryte, kai apgaulė bus atskleista — Skirgailos pyktis neturėjo jokių žmogiškų ribų. Bet tarnaitės akyse, kai Vytis trumpam į jas pažvelgė prieš užtemstant sąmonei, nebuvo baimės ar gailesčio. Buvo tik rami, sakrali auka. Ji buvo Šaknų Motinos pasekėja, slapta senojo tikėjimo narė, ir ji nuoširdžiai tikėjo, kad jos mirtis šiąnakt bus ta sėkla, iš kurios galiausiai išaugs nauja, galinga ir laisva Lietuva.

Ona uždėjo Vyčiui ant galvos sunkią, gedulo spalvos skarelę, meistriškai paslėpdama jo nukirptus plaukus ir aštrius vyriškus bruožus po giliu šešėliu.

— Žiūrėk tik į savo pėdas. Niekada nekelk akių į sargybinius, net jei jie tave užkalbintų. Moterys šiose pilyse yra visiškai nematomos, Vytautai. Jos yra tik baldai arba siena. Tą naktį tai tavo didžiausias ginklas. Naudokis juo be gailesčio.

Vytis lėtai atsistojo naujame pavidale. Pasaulis dabar jam atrodė visiškai kitoks — siauresnis, pilnas mirtino pavojaus kiekviename menkiausiame žingsnyje. Jis juto po šiurkščia suknelę paslėptą trumpą, vokiško plieno peilį, kurį jam paskutinę minutę įspaudė Ona — vienintelį tvyruojantį ryšį su senuoju, kario gyvenimu.

— Sudie, Ona, — sušnibždėjo jis, ir jo balsas šiame naujame drabužyje nuskambėjo neįtikėtinai dusliai.

— Tai ne sudie, — ji lengvai, beveik nepastebimai palytėjo jo skruostą savo šaltais pirštais. — Laukiau tavęs prie Jūros. Jei nepavyks… susitiksime Gintaro Karalienės rūmuose.

Už pilies bokšto sienų sargybinis nuskambino naktinę maldą. Tai buvo jų tartas ženklas. Vytautas pirmas išėjo pro sunkias duris, giliai nuleidęs galvą ir apsimesdamas pavargusia tarnaitė, nešančia tuščius vakarienės indus. Jis jautė kiekvieną grubų Krėvos akmenį po savo pėdomis, kiekvieną šešėlį, kuris dabar tapo jo intymiu sąjungininku. Tą naktį jis buvo niekas. Ir būtent todėl jis buvo pavojingesnis už bet kokią kariauną, kada nors žygiavusią pro šiuos vartus.