13  Našlė

Birutė paliko Trakus netrukus po to, kai vyrai nusprendė joti pas Jogailą, dar prieš atžygiuojant jo pulkams. Kęstutis jau seniai buvo pasakęs, kad karui įsiliepsnojus ji turi slėptis Breste, prie Bugo, kur Jogailos ranka nesiekia, ir ji, dar akla nuo Praurimės regėjimo, vedama savo moterų, pasuko ten, o ne į pajūrį. Kai krito Trakai, Jogailos žmonės rado jos bokštą tuščią. Įsakymas, pasiųstas jai vytis, buvo parašytas ant vieno lapo, ir raitelių vadas, neraštingas, prašė jį perskaityti du kartus: Brestas, Bugas, kad niekas nematytų. Jie atsekė ją iki Bresto, prie upės.

Jos nesumušė. Tai buvo blogiausia: jie elgėsi paprastai, kaip galvijų pirkliai. Du kareiviai surišo jai rankas už nugaros, o trečias prie kulkšnių pririšo girnų akmenį, perdėtą drobiniu maišu. Šlapias smėlis laižė jų batus. Vyresnysis murmėjo, mėgindamas save patikinti:

— Įsakymas buvo upėje. Vanduo yra vanduo.

— Vanduo jūsų neklausys, — pasakė Birutė.

Jos balsas dar buvo jos pačios, ramus ir žemas. Vyresnysis nusispjovė ir pamojo. Tą popietę jie įbrido iki juosmens, kol srovė pradėjo mušti į krūtinę, ir nuleido ją į vandenį, kaip žvejai nuleidžia sunkų tinklą. Akmuo nutempė ją žemyn kaip švinas. Tamsa buvo žalia ir šalta, ir Birutė nesipriešino.

Vanduo, kuris turėjo plėšyti plaučius, jos nesužeidė. Ji pajuto delną po nugara, platų, šiltą ir sūrų, kokiu laikomas vaikas prieš jį pakeliant. Mazgas ant kulkšnių atsileido pats. Akmuo nukrito į dugną ir ten pasiliko. Srovė ją pakėlė, išnešė ir padėjo ant smėlio, tarsi žuvį, kurios upė nenorėjo.

Kareiviai stovėjo ant skardžio, išplėtę akis. Birutė atsisėdo, iškosėjo sūrų vandenį ir pamatė, kad virvės ant jos riešų guli sudribusios, tarsi būtų supuvusios per vieną akimirką. Paskui upė pakilo. Be lietaus, be audros: tiesiog pakilo ir apsupo jų žirgus iki pilvų. Vienas žirgas rėkė kaip žmogus.

— Ragana, — sušnibždėjo jaunesnysis kareivis, o vyresnysis jau šoko į balną ir gaudė vadeles. — Dieve mano, tai ne mes… mes tik vykdėm…

Jie išjojo neatsisukę. Tarnaitė, jauna ir patikima mergina iš pajūrio kaimo, išlindo iš krūmų ir ilgai nedrįso prieiti.

Vigandas Marburgietis vėliau parašys, kad Birutė nuskandinta, ir tą žinią kartos visi metraščiai. Žmonės kalbės, kad ji sulaukė gilios senatvės. Abu pasakojimai bus teisingi: ją nuskandino, ir ji išliko. Į Palangą, prie savo ugnies, kunigaikštienė parėjo po trijų savaičių pėsčia, slapstydamasi pas žvejus bei keltininkus, ir pirmą kartą pažvelgė į jūrą žinodama, kad bangos jai skolingos.

Saulė leidosi lėtai, nudažydama vakarų skliautą ir Baltijos bangas tirštu vario raudoniu. Birutė stovėjo prie Šventojo akmens — milžiniško riedulio su senovinėmis įrantomis. Ore tvyrojo sūrus vėjas, išmestų dumblių ir gintaro dulkių kvapas. Ant kalvos už jos, už medinės tvoros, švietė šventikių namų ugnis: čia stovėjo ne pilis, o vėjų nugairinta kopa, žmonių vadinama Birutės kalnu, kur jos giminės moterys daugiau nei tūkstantį metų saugojo žarijas.

Dabar liko našlė. Prieš nusileidžiant į pakrantę, namelyje ant kalvos tarnaitė padėjo ant stalo du dubenėlius, paskui vieną paėmė. Birutė norėjo pasakyti, kad paliktų. Žodžiai buvo paprasti, tačiau nežinojo, ką darytų juos ištarusi: lauktų, kol vyras įeis, ar žiūrėtų, kaip duona dubenyje sumirksta ir ataušta. Tad leido dubenėlį nunešti.

Mergina paklausė, ar reikia pašaukti moteris giedoti. Birutė papurtė galvą. Kęstutis negirdėtų jų nuo šio kranto. Paėmusi jo vietai skirtą duoną, perlaužė pusiau; trupiniai subyrėjo į sijono klostes. Vyras būtų subėręs juos į delną, kad neatitektų šunims. Kunigaikštienė surinko kiekvieną trupinį, paskui užsimetė apsiaustą ir išėjo prie jūros.

Lėtai ir oriai įbrido į plieno spalvos jūrą iki pat kelių, vilkėdama tik ploną baltą lininį drabužį. Bangos riedėjo link jos su triukšmu, bet pasiekusios kūną nurimdavo. Tarnaitė stebėjo iš kopų, ir jos akyse baimė jau virto pagarba.

Birutė tvirtai laikė dešinėje rankoje savo vestuvinį žiedą, paskutinį žmogišką ryšį su Kęstučiu. Giliai atsidususi, ji sviedė auksą į putojančias bangas. Gabijos ugnis šiame metale užgeso, užleisdama vietą Bangpūčio gelmei. Tačiau jūra neskubėjo priimti aukos. Triskart žiedas grįžo prie jos kojų, vis išmestas ant šlapio smėlio. Birutė suprato: tai ne atsitiktinumas. Jos ryšys su Kęstučiu kaip dvasiniu vedliu nebuvo nutrauktas, jis tik pakeitė pavidalą. Ketvirtą kartą ji metė žiedą ne kaip skriaudą, o kaip priesaiką, ir vanduo pagaliau prarijo auksą.

Tą akimirką ji pajuto, kaip siela šiek tiek atsiskiria nuo kūno. Nebejuto vandens šalčio ir šiaurės vėjo kirčių į nuogus pečius. Užmerkusi akis, ji pasiuntė savo valią per vandenis ir vėjus į rytus, kur Krėvos pilyje mirė jos pasaulis. Siuntė per gintarą: akmenėlį, kurį pati buvo užkrovusi ir kurį jos sūnus dar nešiojo prie krūtinės. Per gintarą atstumas nieko nekainavo. Kaina buvo kita.

— Saugok mano sūnų, — pratarė ji balsu, dusliu ir giliu lyg jūros dugno gaudesys. — Vėjas tau neš, — sušnibždėjo bangoms. — Vėjopati, apgaubk jo pėdas neperžvelgiamu rūku.

Krantas pasviro. Jūra ėjo į vieną pusę, kopos į kitą, ir Birutė, pakibusi tarp jų, pajuto, tarsi jos viduje būtų išmuštas dugnas. Ji susmuko, įsikibusi pirštais į šlapią smėlį, kol pasaulis nurimo.

Birutei išbridus į krantą, tarnaitė išsigandusi žengtelėjo atgal. Kunigaikštienės akys pasikeitė: dingo rudas ir žalsvas rainelės atspalvis, vyzdžiai patamsėjo ir tapo nepermatomi lyg gelmė po rudens audros. Prieš merginą stovėjo nebe paguodos laukianti našlė, o rūsti pajūrio vaidilutė; kai Birutė pravėrė lūpas pakviesti tarnaitės, iš gerklės išsiveržė tik sausas vėjo švilpesys.

Saulė pasislėpė už horizonto, palikdama Palangos pakrantę drėgnoje naktinėje tamsoje. Birutė lėtai pasuko link kalvos ir palisados, bet jos mintys jau skrido per lietuviškus miškus pas Oną, kuri iš Vilniaus buvo atsiuntusi raitelį su trijų žodžių žinia: Lauk. Rudenį. Ruoškis. Ilgo gedulo laikas baigėsi. Prasidėjo veiksmas, kuriam ji ruošėsi visą gyvenimą tarp miško ir pajūrio smiltinių. Jos žingsniai ant smėlio nepaliko jokių pėdsakų, nes jūra juos nuplovė.

Kitą rytą tarnaitė atnešė šilto vandens ir mirkytos duonos. Birutė ištarė „padėk“, ir mergina, jau statydama dubenį, sustingo. Ji paprašė pakartoti. Antrą kartą žodžio nebuvo. Vėliau balsas kartais sugrįždavo vienam sakiniui, kartais neatlaikydavo nė vardo. Tarnaitė išmoko palaukti, kol Birutė pati atkiš ranką; nebespėliojo už ją, ko reikia.