12  Našlė

Palangos pajūryje saulė leidosi mirtinai lėtai, nudažydama begalinį dangų tokia sodria, tiršta raudona spalva, kad atrodė, jog pati Baltijos jūra negrįžtamai kraujuoja. Birutė stovėjo prie Šventojo akmens — milžiniško riedulio, kurio paviršius buvo išraižytas senovinėmis žymėmis, saugančiomis žinias apie amžinus dievus. Ore tvyrojo aštrus jūros druskos, aitrus pūvančių dumblių ir gintaro dulkių kvapas, kuris dirgino nosį ir žadino senus, skausmingus prisiminimus.

Ji buvo našlė. Tačiau šis statusas Birutei nebuvo kaip paprastoms moterims, kurios laidotuvėse draskydavo drabužius ir klykėdavo iš sielvarto. Ji buvo našlė ne pagal žmogiškus įstatymus, o pagal dievų valią. Tai buvo ta baisi, amžina tikrosios gamtos tvarka, kuri reikalavo herojų aukų, kad būtų išlaikyta trapi visatos pusiausvyra tarp šviesos ir tamsos. Birutė neverkė. Ašaros jai buvo silpnybė. Vietoj sielvarto ji juto savo viduje kylančią ritualinę galią — tą šaltą, sakralią transformaciją, kuri pamažu vertė ją iš žmogaus į Gintaro Karalienę, Bangpūčio vandenų ir Žemynos įsčių seserį.

Tarnaitė, jauna ir patikima mergina iš pajūrio kaimo, stebėjo savo kunigaikštienę iš saugaus, pagarbos kupino atstumo. Jos akys buvo pilnos neapsakomos baimės. Ji matė, kaip Birutė, vilkėdama tik ploną baltą lininį drabužį, lėtai ir oriai įbrido į šaltą, plieninės spalvos Baltijos jūros vandenį iki pat kelių. Bangos su baisiu triukšmu ritosi link jos, bet pasiekusios jos kūną, jos stebuklingai nurimdavo, tarsi Birutė būtų paties vandens šeimininkė. Atrodė, kad pati jūra lenkiasi prieš ją, pripažindama savo naująją valdovę.

Birutė tvirtai laikė dešinėje rankoje savo vestuvinį žiedą — paskutinį fizinį ir žmogišką ryšį su Kęstučiu. Su giliu, širdį sukrėtančiu atodūsiu, ji metė auksą į putojančias juodas bangas. Gabijos ugnis šiame metale užgeso, užleisdama vietą Bangpūčio gelmei. Tačiau jūra nebuvo pasiruošusi priimti šios aukos iškart. Triskart žiedas vėl plaukė atgal tiesiai prie jos pėdų, vis išmetamas ant šlapio smėlio. Ketvirtą kartą Birutė suprato: tai ne atsitiktinumas, o dievų žodis. Jos ryšys su Kęstučiu kaip dvasiniu vedliu nebuvo nutrauktas – jis tik pakeitė pavidalą.

Tą akimirką, kai vanduo pagaliau prarijo auksą, Birutė pajuto, kaip jos siela atsiskiria nuo kūno. Ji nebejuto degančio vandens šalčio ar aštrių šiaurės vėjo kirčių į nuogus pečius. Ji tapo amžinojo ciklo dalimi. Užmerkusi akis, ji pasiuntė savo valią per vandenis ir vėjus į rytus, kur tamsioje Krėvos pilyje mirė jos pasaulis. Tai nebuvo malda žmonių dievams; tai buvo įsakymas stichijoms.

— Saugok mano sūnų, — sušnibždėjo ji, ir jos balsas nuskambėjo ne kaip mirtingos moters, o kaip galingas pačios vandenyno gelmės ūžesys. — Vėjopati, leisk rūkui tapti jo skydu, o vėjui — jo vadovu.

Kai ji galiausiai lėtai išbrido iš vandens, tarnaitė pastebėjo baisų pokytį. Birutės akys buvo pasikeitusios negrįžtamai. Jos nebuvo nei rudos, nei žalios — jos tapo tamsios, nepermatomos ir turėjo tą patį gilų, bauginantį gylį, kurį galima rasti tik tykant jūros dugne po didžiosios audros. Ji nebuvo našlė, kuriai reikėjo užuojautos; ji tapo gamtos jėga, kurią privalėjo gerbti visi, labiau už kariuomenės vadus.

Saulė galutinai pasislėpė už horizonto, palikdama Palangos pakrantę tamsioje, drėgnoje naktinėje glūmumoje. Birutė lėtai pasisuko link pilies, bet jos mintys jau skrido per lietuviškus miškus kartu su Ona. Ritmas pasikeitė — ilgo gedulo ir meditacijos laikas oficialiai baigėsi. Prasidėjo veiksmas, kuriam ji ruošėsi visą savo gyvenimą tarp miškų ir pajūrio smiltinių. Jos žingsniai ant smėlio nepaliko jokių pėdsakų, tarsi ji jau nebepriklausytų šiai žemei.