30  Nauja Tvarka

Vilniaus Žemutinė pilis tą rudenį kvepėjo Neries vandeniu, drėgnais lapais ir šviežiu skiediniu. Statybininkai lopė sienas, kurias karas paliko apdegusias, ir dirbo greitai, nes Jogaila mokėjo sidabru. Vytautas įjojo pro vartus. Geležinės grotos priminė jam stovyklos vartus prie Trakų, kurie prieš dvejus trumpus metus buvo su trenksmu užsitrenkę už jo tėvo nugaros. Dabar jos buvo pakeltos ir perkaltos, ir praeinant po jomis jam pasirodė, kad jų dantys seka jį akimis. Menė, į kurią jį nuvedė, buvo pasikeitusi: aukštesni langai, smailios arkos, vakarietiškas mūras. Pilis nustojo būti girios dvaru ir tapo akmenine tvirtove.

Ant ąžuolinio stalo buvo išklotas naujai nubraižytas žemėlapis. Ne girios ir upių piešinys, o šaltas, mūrininko brėžiniui panašus planas. Šalia gulėjo Hanzos pirklių sąskaitų knygos ir raštai su vaško antspaudais. Jogaila stovėjo prie stalo ir vengė Vytauto žvilgsnio. Jo rankos, apsunkintos žiedų, vis dar virpėjo, kai tik prisiliesdavo prie pergamento.

Skirgaila stovėjo kampe, kur menė buvo tamsiausia. Jis nieko nesakė, bet laukė taip, kaip šuo laukia prie stalo.

— Dalyba bus tokia, — pagaliau tarė Jogaila, žiūrėdamas į žemėlapį. — Trakus nuo 1382-ųjų vasaros laiko Skirgaila, ir tos pilies aš jam dabar neatimsiu. Tu, Vytautai, gauni Gardiną, Brastą ir Palenkę. Kai Skirgaila turės kitą kunigaikštystę, apie Trakus kalbėsime iš naujo.

Vytautas nepasakė nieko. Jis prisiminė žvejį Naujapilio krantinėje: Apie Trakus man nieko nepasakė. Dabar žinojo, kodėl. Akys sustojo ties žemėlapiu: Trakus piešėjas buvo pažymėjęs mažu ežero rašalo lašu, o šalia jo — Skirgailos vardą. Ten stovėjo tėvo pilis, ten Kęstutis sėdėjo prie ugnies, ten motina išleido jį į Jogailos stovyklą su gintaru delne. Jo nagai įsmigo į delną, bet veidas nepasikeitė. Galvoje liko tik vienas sakinys, kurio jis neištarė: Skirgaila gavo mano tėvo pilį, ir to jam niekada neatleisiu.

— Gardinas ir Brasta, — pasakė jis ramiai. — Priimu.

Jogaila atsikvėpė. Matyt, laukė kito atsakymo. Skirgaila žemai nusilenkė, nežiūrėdamas Vytautui į akis, ir tas nusilenkimas buvo per gražus, kad būtų nuoširdus. Jis jau buvo gavęs to, ko troško, ir dabar tik išlaikė. Bet kai pažvelgė pro langą į bokštus, dar nesutaisytus po karo, jis suprato, kad jam sumokėta už Krėvą, o dėdės pilis yra ne dovana, o atlygis. Tokie atlygiai ilgai nešildo.

Pilyje jau vaikščiojo ir svetimi svečiai: Rygos bei Dancigo pirkliai, kvepiantys prieskoniais ir vašku, su akimis, kurios viską skaičiavo. Vienas jų pasakojo Jogailai, kad lenkų ponai ką tik karūnavo vaiką, Jadvygą, savo karaliumi ir ieško jai vyro, ir Jogailos rankos staiga liovėsi virpėti. Kitas ištiesė Vytautui rygišką sidabrinį, kad šis apžiūrėtų kaldinimą. Moneta buvo šilta, lyg ką tik išimta iš kito žmogaus delno. Vytautas padėjo ją atgal. Kažkur už jo nugaros, tyliai, nesimaišydamas į kalbas, kažkas skaičiavo. Ten budėjo Aukso Rijūnas. Pirkliai matavo viską ne garbe ir ne giminės medžiu, o markių svoriu. Senoji tvarka, kurioje duotas žodis buvo šventas, o kalavijas liudijo tiesą, merdėjo po sąskaitų knygų svoriu. Viskas virto preke, net ir Dievas, kurį Jogaila netrukus ruošėsi priimti.

Tuo metu į menę įėjo Ona.

Ordinas paleido ją mainais už du Nemuno pilyse paimtus riterius, ir kunigaikštienė sugrįžo vilkėdama pilką vilnos apsiaustą, sulysusi, paslėpusi plaukus po paprasta skarele. Pro Skirgailą praėjo nė nedirstelėjusi, ir šis nuleido galvą. Jaunystės giedrumo Onos žvilgsnyje nebeliko: priešais save ji matė nebe tą jauną Trakų kunigaikštį, mylėjusį ją plačiai ir besąlygiškai lyg motinos jūra, o šaltą valdovą, dabar priklausantį mūrams, žemėlapiams ir derybų sąskaitoms.

— Berniukai liko, — tarė ji vietoj sveikinimo. — Marienburge, kaip svečiai. Magistras sakė, kad vienos moters pakanka parodyti, jog Ordinas moka atleisti. O vaikų — kad moka laukti.

Vytautas neatsakė iš karto. Jis paėmė jos ranką, ir Ona leido jam tai padaryti.

— Aš juos parsivesiu, — pasakė jis.

Ona linktelėjo, bet jos ranka jo delne liko nejudri.

— Lietuva šį rytą nubudo kitokia, — tyliai tarė ji, žiūrėdama pro siaurą langą į naujus bokštus virš upės.

— Ji nenubudo kitokia, — atsakė Vytautas. — Ji tiesiog buvo priversta atsimerkti.

Abu vienas po kito pasirašė raštus, o nuo žvakių ant pergamento lašėjo karštas vaškas. Tą akimirką per menę dvelktelėjo staigus šaltis ir liepsnelės suvirpėjo, nors langai stovėjo aklinai užverti — iš tamsaus kampo naująją sutartį pasveikino Šešėlių Pardavėjas. Vytautas dar sykį įsmeigė akis į žemėlapį, kur šalia Trakų juodavo Skirgailos vardas. Nuleidęs žvilgsnį pamatė, kad Ona vis dar laiko suėmusi jo rankovę — ne delną, o patį audeklą ties išdilusia alkūne.

Kieme laukė vežimas, kurį jam paskyrė kelionei į Gardiną. Tarnai krovė skrynias, minkštą patalynę, vyno statinaitę. Už vežimo stovėjo trys žmonės: vieno jo žemaičio žmona su mažu vaiku ir senas vyras, kurį Vytautas pažinojo tik iš veido. Moteris žiūrėjo į vartus. Vyras, pamatęs kunigaikštį, nusiėmė kepurę.

— Nuo Nemuno atėjome, — pasakė jis. — Sakė, čia rasime savus.

Moteris spaudė ryšulį po pažastimi, o kita ranka vedėsi vaiką — jau per sunkų nešti ant rankų, bet per mažą tokiam keliui, tad berniukas vis mindžikavo vietoje, keldamas vieną nuvargusią pėdą po kitos. Vytautas jau ketino paklausti jos vyro vardo, bet laiku prikando liežuvį: tų, kurie liko ginti Naujapilio vartų, našlės dar galėjo nežinoti tiesos.

Ona paleido jo rankovę ir priėjo prie vežimo. Pakėlė patalynės kampą, patikrino, kas po juo.

— Šitą palikite, — tarė, rodydama į vyną. — Ir skrynią su taurėmis. Kam priklauso antra?

— Jums, kunigaikštiene. Drabužiai.

— Užteks vieno ryšulio.

Tarnas stovėjo su virve rankoje. Vytautas linktelėjo, ir šis ėmė rišti mazgus iš naujo. Ona užkėlė į vežimą moters ryšulį. Moteris nepaleido vaiko rankos.

— Kur jūs važiuojate?

— Į Gardiną, — atsakė Ona. — Ten yra stogas. Toliau spręsite pati.

— Mano vyro čia nėra.

— Žinau. Galėsite paklausti ne prie vartų.

Moteris pažvelgė į Vytautą. Šis prisiartino ir ištiesė ranką vaikui. Berniukas nepaėmė. Motina užkėlė jį pati, paskui leidosi paremti už alkūnės. Senis dar stovėjo, spausdamas kepurę prie pilvo.

— Man tik duonos reikėtų. Aš kitur…

Ona liepė tarnui atnešti duonos ir vandens. Nežadėjo seniui nei vietos prie stalo, nei žemės. Kai šis pavalgė, pats paklausė, ar galėtų važiuoti iki kelio išsišakojimo. Vežime liko vietos.

Vytautas nuvedė žmoną už arklio, kad vaikas negirdėtų.

— Kiek jų galėsime priimti? Vos gavome valdas. Net nežinau, kiek ten grūdų.

— Šiuos jau priėmiau.

— Jei ateis dar?

Ji pažvelgė į iškrautą statinaitę. Vienas tarnas jau rideno ją atgal prie menės durų.

— Tada sužinosime, kiek turi grūdų. Namuose man reikės to žmogaus, kuris juos skaičiuoja. Ne to, kuris žemę braižo žemėlapyje.

Jis tylėjo. Savo balsą būtų atpažinęs bet kurioje karo taryboje: dar palaukti, dar tiksliau suskaičiuoti, kol sužinosi, kaip laimėti. Prie vežimo vaikas pradėjo verkti. Moteris glostė jam plaukus ir dairėsi, kur gauti vandens.

— Liepsiu atsiųsti, — pasakė Vytautas.

Ona grįžo prie vežimo, o jis palaukė tarno su ąsočiu. Pats palaikė indą, kol vaikas gėrė. Berniukas laikėsi įsikibęs motinos rankovės. Išgėręs apsitaškė smakrą ir ėmė trinti jį ranka.

Į kelionę gurguolė pajudėjo vėliau, negu ketinta, kai saulė jau nebesiekė akmeninio kiemo dugno. Savo vietą vežime užleidusi kareivio žmonai, Ona sėdo į balną. Prilaikydamas kilpą, Vytautas pajuto, kaip tvirtai ji atsispyrė nuo grindinio; jau norėjo paklausti apie Marienburge paliktus berniukus, tačiau Ona sėdėjo tiesi, įsmeigusi akis į atvirus vartus.

— Ar jie gavo tavo žinią? — paklausė jis.

— Pasakiau, kur važiuosiu. Ne kada grįšiu. To nežinau.

Ji prisitraukė apsiaustą prie kaklo. Sagė buvo paprasta, geležinė, per sunki plonam audeklui. Vytautas ją užsegė, nes žmonos pirštai sustingo ant sagties.

Vežėjas paragino arklius. Skrynia su taurėmis liko prie menės laiptų, kol tarnautojas nuspręs, kur ją dėti. Ona išjojo paskui vežimą, ir Vytautas sekė ją, laikydamas žirgą taip, kad nuo kanopų kylantis purvas nekristų į vaiko veidą.