29  Nauja Tvarka

Trakų pilis šį ankstyvą, vėsų rudenį kvepėjo nebe tik ežero vandeniu, pūvančiomis nendrėmis ir mediena, bet ir aštriu šviežiu skiediniu bei degančiomis naujomis plytomis. Atstatymo darbai vyko neįtikėtu, beveik mįslingu greičiu. Vytautas lėtai vaikščiojo po didžiąją menę, kurioje dar prieš kelerius trumpus metus sėdėjo kartu su tėvu ramioje vakarienėje, bet dabar absoliučiai viskas čia buvo negrįžtamai pasikeitę. Sienos kyla kur kas aukštesnės, masyvesnės, langai — smailesni ir grakštesni, visa pilies architektūra dabar atkartojo tą vakarietišką, vokišką ir lenkišką madą, kurią jis parsivežė iš savo klajonių kartu su karčiomis nuoskaudomis. Pilis nustojo būti jaukiu girios dvaru; ji virto mirtina, akmenine tvirtove.

Ant masyvaus ąžuolinio stalo menės centre buvo plačiai ištiestas didžiulis, naujai nubraižytas žemėlapis. Tai nebuvo romantiškas girios ir vingiuotų upių piešinys; tai buvo šaltas, tikslus chirurgo operacijos planas. Vytautas ir Jogaila dabar kartu dalijosi visą Lietuvą — nebe kaip asmeninį protėvių turtą, o kaip pačią paskutinę istorinę galimybę išlikti žemėlapyje. Jų pirštai lėtai slinko per šiurkštų pergamentą, brėždami storas linijas, kurios amžiams pakeis tūkstančių paprastų žmonių likimus ir jų tikėjimą. Tarp pusbrolių nebuvo jokio nuoširdaus pasitikėjimo, jokių broliškų apsikabinimų, tik šaltas, kruopščiai apskaičiuotas ir beviltiškas poreikis vienas kitam kovoje už tūlą būvį.

— Skirgaila tikrai nebus patenkintas šiuo naujuoju mūsų susitarimu, — tarė Jogaila, vengdamas žiūrėti Vytautui tiesiai į akis. Jo rankos, apkrautos sunkiais brangakmeniais ir žiedais, vis dar nevaldomai lengvai drebėjo kiekvieną kartą, kai jis prisilietė prie žemėlapio.

— Skirgaila gavo tai, ko slapta labiausiai troško visą savo gyvenimą — tikrą ir garbingų vyrų kraują, — aštriai atsakė Vytautas. Jo balsas dabar buvo kietas, bejausmis ir nepajudinamas kaip ką tik išdegtos Trakų plytos. — Dabar jis tiesiog privalo išmokti valdyti savo aistras šešėliuose, už pilies sienų.

Skirgaila iš tiesų stovėjo tamsiame salės kampe, jo didelis siluetas atrodė kaip plyšys pačioje tikrovėje. Jis jautėsi galutinai išduotas ir atstumtas. Jis buvo tas, kuris purvinai atliko visus baisiausius juodus darbus Krėvoje, tas, kuris pirmasis susitepė savo rankas dėdės mirtimi, kad Jogaila šiandien galėtų prabangiai sėdėti Vilniaus soste. O dabar jis savo akimis matė, kaip jo brolis ciniškai glėbesčiuojasi su Vyčiu, tarytum absoliučiai nieko nebūtų įvykę tarp jų giminės. Skirgailos pavydas pamažu vito į tamsius nuodus, kurie sistemingai ėsdino jo sielą. Jis jau dabar pradėjo slapta ieškoti rėmėjų tarp tų senųjų, užsispyrusių didikų, kurie nekentė artėjančio krikšto tiek pat mirtinai, kiek jis pats dabar nekentė sėkmingojo Vytauto.

Tuo metu į pilies menę lėtai įžengė Ona. Ji pagaliau buvo grįžusi iš ilgos įkaitės būsenos vokiečių žemėse, bet jos akys jau nebebuvo tos pačios skaidrios mergaitės akys. Ji žiūrėjo į Vytį ir jame matė nebe tą jauną, nuoširdų kunigaikštį, kuris ją aistringai mylėjo prie Palangos jūrų. Ji matė šaltą valstybės vyrą, žmogų, kuris dabar priklausė ne jai, o šitoms pajuodusioms plytoms, politinėms intrigoms ir krauju sulaistytiems žemėlapiams. Jos ir Vyties santykis negrįžtamai tapo keistu meilės, gilios baimės ir pagarbos mišiniu. Ona suprato baisią tiesą: jos vyras dabar yra pačios negailestingos istorijos įrankis, o nebe asmenybė.

Pilyje pradėjo rodytis ir kiti, nepažįstami svečiai. Tai buvo gudrūs užsienio pirkliai iš Hanzos miestų ir riteriai-diplomatai, kurie kvepėjo svetimais prieskoniais, auksų ir prabanga. Tai buvo paties Auksinio Smauglio apraiškos mūsų žemėje — jie vaikščiojo po Trakų kiemus, viską matuodami nebe garbe, giminės medžiu ar protėvių vardais, o tik sunkių auksinių monetų svoriu. Senoji tvarka, kurioje duotas žodis buvo šventas, o kalavijas — aukščiausios tiesos ženklas, merdėjo po auksinių monetų svoriu ir naujų sutarčių rašalu. Viskas, absoliučiai viskas tapo preke, net ir pats Dievas, kurį jie dabar oficialiai rengėsi priimti.

Pagrindinis šios naujos, šaltos tvarkos simbolis buvo akivaizdus kiekvienam: ant pilies vartų vis dar išdidžiai kabojo Vytis, tas pats šarvuotas pagonių riteris ant žirgo, bet pilyje jau buvo pradedamas statyti pirmasis krikščioniškas altorius. Senieji dievai traukėsi giliau į pačias tamsiausias girias, nusivylę savo vaikais ir užleisdami vietą sisteminei tvarkai, kurią atnešė ne tik svetimas kryžius, bet ir sausi, negailestingi skaičiai.

— Lietuva šį rytą nubudo visiškai kitokia, — tyliai sušnibždėjo Ona, žiūrėdama pro siaurą langą į kylančius naujus bokštus virš ežero.

— Ji ne nubudo kitokia, — atsakė Vytautas, brėždamas paskutinę, lemiamą liniją žemėlapyje. — Ji tiesiog pagaliau turėjo priverstinai atmerkti akis į tiesą.

Vytautas ir Jogaila kartu pasirašė lemtingus dokumentus. Tą akimirką Trakų pilyje tvyrojo keistas, nenatūralus šaltis, nuo kurio suvirpėjo žvakės. Tai nebuvo paprastas rudens vėjas nuo ežero. Tai buvo mįslingojo Šešėlių Pardavėjo pasveikinimas. Nauja tvarka oficialiai prasidėjo, nešdama savyje tiek galingą pažadą ateičiai, tiek ir visas būsimų baisių pilietinių karų sėklas, kurios sudygs po daugelio metų.