3  Senasis Šernas

Virš Galvės ežero kilo tirštas rytmečio rūkas. Nuo šilto vandens pakilusi balta migla lėtai supo pilies bokštus ir gulė ant krantų. Vasara šiemet išpuolė sausa ir ilga, pakrantėse tvyrojo dumblių kvapas, o tamsūs paežerės miškai stovėjo neįprastai ramūs ir nebylūs, tarsi visa giria lauktų artėjančios perkūnijos, kurią žmonės jau jautė savo kauluose.

Kęstutis stebėjo rūką pro siaurą, arkos formos langą. Pilyje kvepėjo dūmais ir šviežiai iškeptais ragaišiais — rugiapjūtė ką tik prasidėjo, iki Žolinės liko beveik mėnuo. Kieme kaimiečiai krovė rugių ryšulius, ir krovė juos ne šiaip: ne į daržines už pylimo, o už pilies sienų, nes žmonės jau žinojo, ką reiškia šįmet ūkininkauti prie Trakų. Dviejų kaimų prie Neries nebebuvo — Ordino raiteliai sudegino juos birželį. Vilniaus kelyje stovėjo Jogailos piketai, o iš vakarų, nuo Nemuno, kasdien atjodavo naujos žinios apie kryžiuočių būrius, kurie dar nesiryžo ateiti, bet ir nesitraukė. Motinos šnibždėjo padėkas Žemynai už sotiems žiemos mėnesiams skirtą gausą, o vyrai tuo pat metu galando dalgius ir kirvius tuo pačiu akmeniu.

Kęstučiui tas rytas ramybės neatnešė. Prie lango stovėjo platus, gumbuotas senio stotas — tvirtas lyg senas ąžuolas, kurio kamieną iš vidaus jau ėda nematoma drevė. Platūs jo pečiai per dešimtmečius buvo pratę nešti ir sunkius grandininius šarvus, ir visos šalies gynybos naštą.

Kunigaikštis lėtai atsigręžė nuo lango; oriuose judesiuose jau strigo senų žaizdų gėla. Didžioji menė kvepėjo suodžiais ir degančiu ąžuolu. Židinyje vasarą rusėjo vienas rąstas — daugiau dūmų nei šilumos, bet pilies mūrai ir vidurvasarį sunkė pelkių drėgmę. Ant sienų kabojo briedžių ir stumbrų ragai iš tų paprastesnių laikų, kai priešas dar stodavo priešais su ištrauktu kalaviju, o ne su paslėpta nuodų taure.

Kęstutis atsisėdo į savo krėslą — ne į paauksuotą sostą, kokius matydavo Vakarų valdovų paveiksluose, o į sunkų ąžuolinį krėslą, sukaltą dar jo senelio laikais. Per dešimtmečius delnų nudilintas medis blizgėjo lyg kaulas, bet laikė tvirtai. Tokia pat atrodė ir pati šalis, galvojo Kęstutis, žiūrėdamas į savo rankas ant porankių — gyslotas, vėjo ir balno odos nugairintas.

Ant krūtinės, ant odinio dirželio, kabojo sidabrinis vilkas su senais pagoniškais raštais; jis nešiojo jį nuo jaunystės ir nebejautė svorio. Delnai buvo nusėti randais — baltais brūkšniais ant tamsios odos. Kiekvienas turėjo savo istoriją, kiekvienas buvo pamoka, už kurią sumokėta krauju. Bet sėdėdamas čia, rugiapjūtės išvakarių ramybėje, jis pirmą kartą suabejojo: ar visų tų pamokų pakaks dabar, kai karas persikėlė iš laukų į miestus?

Už sunkių durų pasigirdo žingsniai. Jie nebuvo skubūs, bet turėjo ritmą, kurį Kęstutis pažino iš tūkstančių sargybos pasikeitimų.

— Kunigaikšti, — balsas už durų priklausė jaunam kariui, kurio šarvų žvangesys išdavė jaudulį. — Atvyko pasiuntiniai iš Vilniaus. Jie sako, kad Jogaila siūlo taikos derybas.

Kęstutis akimirką tylėjo. Jogaila. Algirdo sūnus. Jis turi tą patį šaltą protą kaip ir tėvas, bet jo elgesys svetimas seniesiems kunigaikščiams. Sena medžiotojo nuojauta, ne kartą išgelbėjusi jam gyvybę, šaukė apie pavojų, bet garbės jausmas vertė atidaryti duris.

— Įleisk juos, — įsakė jis. Balsas buvo duslus, bet jame tebebuvo valdovo autoritetas, kuris priversdavo nutilti net triukšmingiausius puotų stalus.

Sunkios durys girgždėdamos atsivėrė, ir į menę įžengė trys vyrai. Jie vilkėjo brangų atvežtinį šilką, prietemoje žvilgėjo sidabrinės sagės, o minkštos odos batai netiko klampoti po lietuviškas pelkes. Priešais kunigaikštį stovėjo ne lauko kariai, o dvaro derybininkai, pasiųsti gausiais žodžiais pridengti tikrąją Jogailos valią.

Vyriausiasis pasiuntinys — aukštas, beveik per liesas vyras su kruopščiai nukirptais ūsais — nusilenkė taip giliai, tarsi bandytų kakta pasiekti grindų pamatus.

— Didysis Kunigaikšti Kęstuti, — jo balsas tekėjo švelniai, kaip šiltas aliejus, pilamas į vandenį. — Mūsų valdovas, Didysis Kunigaikštis Jogaila, siunčia jums nuoširdžiausius sūnėno sveikinimus. Jis naktimis meldžiasi už jūsų sveikatą ir Lietuvos vienybę. Šios dovanos — tik menkas mūsų pagarbos ženklas.

Du kiti vyrai išpakavo ryšulius. Ant stalo nugulė sabalų kailiai — tamsūs, beveik mėlyni, tokie švelnūs, kad atrodė, jog ištirps po pirštais. Ant kailių sužvangėjo sunki auksinė grandinė, nukalta Rygoje. Šalia atsirado maža, raižyta medinė dėžutė, kurią atidarius menę užpildė saldus, slegiantis kvapas.

— Kvepalai iš rytų, iš Bizantijos, brangūs ir saldūs, — pasakė pasiuntinys. — Ir Venecijos vaško žvakės, kad Trakuose šviesa būtų stipri.

Kęstutis žiūrėjo į svetimus daiktus ir tylėjo. Kvepalai, vaškas, kailiai — dalykai, kurie nieko nereiškė vyrui, pratusiam prie kraujo, prakaito ir dūmų kvapo. Jie kvepėjo ne Lietuva, ne jos šventaisiais ąžuolais, o kažkuo dirbtinu, kas atėjo iš Vakarų kartu su kalbomis apie naująją „tvarką“.

Grandinė jam užkliuvo. Jis pakėlė ją nuo kailių ir pasvėrė delne. Grandys buvo storos, tobulai suvirintos, kiekviena šaltesnė už ankstesnę. Prie užsegimo spindėjo mažas ženklas — du kryžminti raktai po kryžiumi. Rygos ženklas. Rygos, kuri buvo Ordino miestas.

Dovana didžiam kunigaikščiui paprastai būna žiedas, kardas ar žirgas. Grandinę dovanoja tam, kam nori pririšti. Kęstutis pasvėrė ją dar kartą — sunkesnė, nei auksas turėtų būti, — ir padėjo atgal, lėtai, tarsi dėl ko nors atsiprašydamas.

Ir staiga jis prisiminė pernai rudenį.

Tada Vilnius buvo jo. Kai Osterodės komtūras Kuno fon Liebensteinas pašnibždomis perspėjo jį apie Dovydiškių sutartį, jis pasiėmė būrį ir per tris dienas atjojo prie Vilniaus, kai Jogaila buvo išvykęs malšinti Polocko maišto, ir miestas atsivėrė be mūšio. Jogailą sučiupo grįžtantį pas savuosius ir atvedė į Žemutinę pilį, vien su dviem tarnais, su prakaito karoliais ant kaktos. Skrynioje, po jo antklode, gulėjo pergamentas su Ordino antspaudu: sutartis, kurioje brolio sūnus pažadėjo nekliudyti kryžiuočiams, kol šie degins Kęstučio žemes. Kęstutis perskaitė ją du kartus. Vytautas, stovėjęs už nugaros, nesakė nieko — tik jo kvėpavimas kalbėjo už jį.

— Suriškim jį, tėve, — pagaliau pasakė sūnus. — Jis nusipelnė daugiau.

Jogaila neverkė ir nesiteisino. Tik žiūrėjo į dėdę ramiu, tuščiu žvilgsniu be maldavimo ir be puikybės, ir Kęstutis staiga išvydo jame savo brolį Algirdą: tą pačią lygią, šaltą raukšlę tarp antakių.

— Kraujas yra kraujas, — pasakė Kęstutis. — Eik į Krėvą. Imk Vitebską, imk savo arklius. Ir daugiau netark Dovydiškių vardo.

Taip jis paleido jį gyvą. Tą naktį sūnus nė žodžio nebekalbėjo su tėvu.

O birželį, kol Kęstutis su savo būriais ėjo prieš Kaributą į Siverskio žemę, Rygos pirklys Hanulas su miestiečiais užėmė Vilniaus pilį ir atidavė ją su miestu Jogailai. Žmonės šnibždėjo, kad už Rygos sidabrą. Dabar iš Rygos atkeliavo ir grandinė.

Kęstutis sėdėjo nejudėdamas. Jis nesigailėjo to sprendimo. Bet pirmą kartą suprato, kad ir gailestis turi kainą, ir kad sąskaita dar neateinanti.

Kaip pilies šeimininkas, jis neturėjo teisės rodyti nepasitenkinimo. Svetingumas buvo senesnis įstatymas už bet kokius valdovų išskaičiavimus.

— Sėskitės, — mostelėjo jis į ilgą medinį stalą, kur sargybiniai jau nešė maistą. — Pasidalinsime duona ir druska, kaip darė mūsų tėvai.

Pasiuntiniai atsisėdo — jų judesiai buvo glotnūs, išmokyti dvaro lankstumo. Kęstutis pats paėmė juodos duonos kepalą — sunkų, kvepiantį rugiais ir krosnies pelenais. Perlaužė jį galingomis rankomis, ir trūkstanti plutelė nuskambėjo kaip lūžtantis kaulas. Didesnę dalį padavė svečiui. Pasiuntinys paėmė ją baltais, trapiais pirštais, ir Kęstutis pamatė, kad po jo panagėmis nėra nė kruopelytės žemės.

Žiūrėdamas į tuos išpuoselėtus pirštus, jis prisiminė savo sūnų. Vytautas turėjo kitokias rankas — stiprias, sudiržusias, visada kvepiančias žirgo kailiu ir metalu. Vytautas niekada nepasitikėjo pusbroliu. Jis nuolat šnibždėjo tėvui į ausį: „Jis vilkas, tėve. Tikras vilkas, kuris naktimis ne staugia, o galanda dantis tavo paties šviesoje. Vilkai nedalija savo mėsos, jie tik laukia, kol tavo bus per daug.“

Bet Kęstutis, senosios kartos vyras, vis dar tikėjo kraujo šventumu. Jogaila buvo Algirdo vaikas. Jie su Algirdu dešimtmečius kartu gynė šias žemes. Kraujas negali tapti vandeniu per naktį, mąstė jis, nors žinojo, kad istorija sako kitaip.

— Mano valdovas nuoširdžiai kviečia jus į savo stovyklą, kai tik jo pulkai pasieks Trakų apylinkes, — pasakė pasiuntinys. — Jis nori surengti didžiules derybas. Dabar, kai Ordino riteriai vėl galanda kalavijus, mes visi — visa Lietuva, nuo pajūrio iki tolimųjų stepių — privalome būti vieningi. Tik tada išliksime.

Vienybė. Gražus, skambus žodis, bet Kęstučio ausyse jis skambėjo kaip tuščia statinė. Jogaila jau seniai kalbasi su kaimynais. Jo akys krypsta į Vakarų karūnas, ne į Lietuvos girias. Jogaila norėjo būti karaliumi, o karaliui nereikia dėdės, kuris primintų jam apie senąją garbę ir dievus.

Ir buvo dar kai kas, kas nuramino jį labiau už pasiuntinių žodžius. Prieš tris dienas, toje pačioje menėje, Skirgaila pats stovėjo prieš jį, dešinę ranką prispaudęs prie krūtinės, ir prisiekė Perkūno vardu, kad Kęstučiui ir jo sūnui Jogailos stovykloje nenukris nė plaukas. Paskui ištiesė ranką, ir Kęstutis ją paspaudė. Jaunas žmogus gali meluoti dėdei, galvojo jis, bet nedrįs meluoti Perkūnui. Tai buvo vienintelė garantija, kurios jam reikėjo; kitų jis neturėjo.

Kęstutis pakėlė medinę taurę, kurioje buvo tamsus, medumi kvepiantis alus. Akys susitiko su pasiuntinio žvilgsniu. Vyras akimirką dvejojo, bet paskui irgi pakėlė savo taurę.

— Už taiką, — tarė Kęstutis balsu, kuriame nebuvo džiaugsmo.

— Už taiką! — vienbalsiai atsiliepė pasiuntiniai.

Jie gėrė, bet Kęstutis pro taurės kraštą pastebėjo judesį menės kampe. Ten, tirščiausiame šešėlyje po laiptais, stovėjo dar vienas vyras. Jis nebuvo pasiuntinių palydos dalis. Vilkėjo juodai ir raudonai apjuostus drabužius, lyg išnirusius iš paties šešėlio. Veide žaidė ta pati mįslinga šypsena, kurią Kęstutis matė savo tamsiausiuose sapnuose. Ten stovėjo Šešėlis — kažkas, kas tūno išdavystės šaltiniuose ir nubunda, kai kas nors juos atveria.

Kunigaikštis apsimetė jo nematąs. Bet miškas už pilies sienų matė. Ir miškas tą akimirką galutinai nutilo.

Vėliau tą naktį Kęstutis sapnavo medį. Milžiniškas ąžuolas augo vienas amžinybės lauke. Jo šaknys buvo tokios gilios, kad siekė pačią žemės širdį, o šakos lietė dangų. Tačiau kažkas po žeme, tamsos gyliuose, ėmė tas šaknis graužti. Ne kirminas, ne miško žvėris — kažkas nematomas, dirbantis tyliai ir kantriai, paverčiantis stipriausią medieną dulkių miltais.

Kai ąžuolas pagaliau susvyravo, krito ne nuo audros ar vėjo. Griuvo po savo paties svoriu, nes nebeturėjo į ką atsiremti. Krito nuo išdavystės, prasidėjusios dar prieš dešimtmečius.

Kęstutis pabudo šaltame prakaite. Trakų pilyje viešpatavo nakties tyla, bet ji buvo kitokia. Už lango rūkas tapo toks tirštas, kad atrodė, jog pilis plūduriuoja danguje. Ir kvepėjo jūra: sūriu vandeniu, jodu, gintaru, senais tinklais.

Nors Baltija ošė už šimtų varstų, tą naktį jos dvelksmas pripildė kambarį. Gintaro Motina šaukė Kęstutį, bet senasis kunigaikštis neatsiliepė — žinojo, kad jūra siunčia jam paskutinį atsisveikinimą.