2  Senasis Šernas

Rūkas virš Trakų ežero kyla. Tai ne paprastas rytmetis garas nuo vandens, o tankus, baltas rūkas, kuris lėtai apima pilies bokštus, tarsi gyva būtybė. Ruduo šiemet į Galvės ežerą atslinko anksti, atnešdamas ne tik šaltį, bet ir sunkią, slegiančią tylą. Miškai, kurie visada šnibždėjo protėvių vardus ir žvėrių takų paslaptis, dabar stovėjo sustingę, tarsi sulaikę kvėpavimą prieš artėjančią audrą, kurios niekas negalėjo numatyti, bet visi jautė savo kauluose.

Kęstutis stebėjo šį rūką pro siaurą, arkos formos langą. Pilyje kvepėjo ne tik dūmais, bet ir šviežiai iškeptais ragaišiais bei pirmosiomis Dagotuvėmis – derliaus pabaigos švente. Trakų kieme kaimiečiai krovė paskutines avižų ryšulius, o motinos šnibždėjo padėkas Žemynai už sotiems žiemos mėnesiams skirtą gausą. Tačiau Kęstučio širdyje nebuvo šventosios ramybės. Jo siluetas priminė seną ąžuolą — tvirtą, gumbuotą, bet jau pradedantį jausti vidinį puvinį, kurio nepastebi joks prašalaitis. Jo pečiai buvo platūs, pratę nešti ne tik sunkius grandininius šarvus, bet ir visos šalies gynybos naštą.

Jis lėtai atsigręžė nuo lango. Jo judesiai buvo orūs, bet juose jautėsi senų sužeidimų gėla. Didžioji Trakų pilies menė buvo užpildyta dūmų ir degančio ąžuolo kvapo. Židinyje spragsėjo storas rąstas, skleisdamas sunkią, beveik apčiuopiamą šilumą, kuri kovojo su drėgme, besiskverbiančia pro storas sienas. Ant sienų kabojo didžiuliai briedžių ir stumbrų ragai — paminklai laikui, kai pasaulis buvo paprastesnis, kai priešas visada stovėjo prieš tave su ištrauktu kalaviju, o ne su paslėptu nuodų buteliuku.

Kęstutis atsisėdo į savo sostą. Tai nebuvo tas auksinis, spindintis krėslas, kurį jis matė Vakarų valdovų paveiksluose. Tai buvo senas, tvirtas ąžuolinis krėslas, kurį padarė jo tėvo tėvas. Medis nusitrynė nuo laiko, bet išliko tvirtas. Medis per dešimtmečius nusitrynė, tapo lygus kaip šilkas nuo tūkstančių palietimų, bet jis išliko tvirtas. Kaip ir pati šalis, galvojo Kęstutis. Arba bent jau taip jis norėjo tikėti, jausdamas, kaip jo paties rankos ant porankių darosi vis labiau gyslotos ir pajuodusios nuo balno odos bei saulės.

Jo delnai buvo nusėti randais — baltais brūkšniais ant tamsios odos. Kiekvienas randas turėjo savo istoriją. Kiekviena žymė buvo pamoka, už kurią sumokėta krauju. Bet sėdėdamas čia, Dagotuvių ramybėje, jis pirmą kartą suabejojo — ar visų tų pamokų pakaks dabar, kai karas persikėlė iš laukų į miestus?

Už sunkių ąžuolinių durų pasigirdo žingsniai. Jie nebuvo skuboti, bet turėjo tą specifinį ritmą, kurį Kęstutis pažino iš tūkstančių sargybos pasikeitimų.

— Kunigaikšti, — balsas už durų priklausė jaunam kariui, kurio šarvų žvangesys išdavė jo jaudulį. — Atvyko pasiuntiniai iš Vilniaus. Jie praneša, kad Jogaila siūlo taikos derybų žodį.

Kęstutis akimirką tylėjo. Jis jau užuodė jų atėjimą dar jiems neperžengus pilies vartų. Jogaila. Algirdo sūnus. Jis turi tą patį šaltą protą kaip ir tėvas, bet jo elgesys buvo svetimas seniesiems kunigaikščiams. Pasiuntiniai visada tempdavo dovanas ir žodžius, kurių būdavo per daug, kad jie būtų tikri. Šį kartą Kęstučio vidinis balsas, tas senas medžioklinis instinktas, kuris ne kartą išsaugojo jam gyvybę, šaukė apie pavojų, bet jo garbės jausmas vertė jį atidaryti duris.

— Įleisk juos, — įsakė jis. Balsas buvo duslus, bet jame tebebuvo tas valdovo autoritetas, kuris priversdavo nutilti net ir triukšmingiausius puotų stalus.

Durys atsivėrė su sunkiu girgždesiu. Į menę žengė trys vyrai. Jų drabužiai buvo brangūs, iš tolimų kraštų atgabento šilko, o sidabrinės sagės blizgėjo skurdžioje šviesoje lyg svetimi žvynai. Jų batai buvo iš švelnios odos, nepritaikyti klampoti per lietuviškas pelkes. Tai nebuvo kariai. Tai buvo gudrūs žmonės, turintys vienintelę užduotį – paslėpti tikrąją Jogailos valią po gausiais žodžiais.

Vyriausiasis pasiuntinys — aukštas, beveik per liesas vyras su kruopščiai nukirptais plonais ūsais — nusilenkė taip giliai, tarsi bandytų kakta pasiekti grindų pamatus.

— Didysis Kunigaikšti Kęstuti, — jo balsas tekėjo lygiai ir švelniai, primindamas šiltą aliejų, pilamą į vandenį. — Mūsų valdovas, Didysis Kunigaikštis Jogaila, siunčia jums savo nuoširdžiausius broliškus sveikinimus. Jis naktimis meldžiasi už jūsų sveikatą ir Lietuvos vienybę. Šios dovanos — tik menkas mūsų pagarbos ženklas.

Dveji kiti vyrai išpakavo ryšulius. Ant stalo nugulė samūrų kailiai — tamsūs, beveik mėlyni savo gilumu, tokie švelnūs, kad atrodė, jog jie gali ištirpti po pirštais. Šalia jų atsirado maža, raižyta medinė dėžutė, kurią atidarius menę užpildė keistas, saldus ir slegiantis kvapas.

— Kvepalai iš rytų — iš Bizantijos — brangūs ir saldūs, — pasakė pasiuntinys. — Ir švelnūs žvakės medis iš Italijos, kad šviesa būtų stipri Trakuose.

Kęstutis žiūrėjo į šiuos svetimus daiktus ir nieko nesakė. Jo nosį graužė tas saldumas. Vaškas. Kvepalai. Kailiai iš tolimų kraštų. Tai buvo dalykai, kurie nieko nereiškė vyrui, pratusiam prie kraujo, prakaito ir dūmų kvapo. Jie kvepėjo ne Lietuva, ne jos šventaisiais ąžuolais, o kažkuo dirbtinu, kas atėjo iš Vakarų kartu su kalbomis apie naująją „civilizaciją“. Šios dovanos jam atrodė nepaaiškinamos ir nereikalingos.

Kaip pilies šeimininkas, jis negalėjo parodyti nepasitenkinimo. Svetingumas buvo senesnis įstatymas už bet kokią politiką.

— Sėskitės, — jis mostelėjo link ilgo medinio stalo, ant kurio sargybiniai jau nešė maistą. — Mes pasidalinsime duona ir druska, kaip tai darė mūsų tėvai.

Pasiuntiniai atsisėdo, jų judesiai buvo grakštūs, beveik moteriški. Kęstutis pats paėmė juodos duonos kepalą. Jis buvo sunkus, kvepėjo rugiais ir krosnies pelenais. Senasis kunigaikštis perlaužė jį savo galingomis rankomis. Garsas, su kuriuo trūko plutelė, nuskambėjo kaip lūžtantis kaulas. Jis padavė didesnę dalį svečiui. Pasiuntinys paėmė ją savo baltais, trapiais pirštais, ir Kęstutis pamatė, kaip jo panagėse nebuvo nė kruopelytės žemės.

Stebėdamas tuos sterilius pirštus, jis negalėjo neprisiminti savo sūnaus Vytauto. Vytis turėjo kitokias rankas — stiprias, nuolat sudiržusias, visada kvepiančias žirgo kailiu ir metalu. Vytautas niekada nepasitikėjo pusbroliu. Jis nuolat šnibždėjo tėvui į ausį: “Jis yra vilkas, tėve. Tikrasis vilkas, kuris naktimis ne staugia, o galanda dantis tavo paties šviesoje. Vilkai nedalija savo mėsos, jie tik laukia, kol tavo bus per daug.”

Bet Kęstutis, senosios kartos atstovas, vis dar tikėjo kraujo šventumu. Jogaila buvo jo brolio Algirdo vaikas. Jie kartu gynė šias žemes dešimtmečius. Kraujas negali tapti vandeniu vien per naktį, mąstė jis, nors žinojo, kad istorija sako ką kita.

— Mano valdovas nuoširdžiai kviečia jus į Vilnių, — pasakė pasiuntinys, atsiėmęs duoną ir atsižvelgdamas į grūdus. — Jis nori surengti didžiules derybas. Jis sako, kad dabar, kai Ordino riteriai kalbasi su lenkų ponais, mes visi — visa Lietuva, nuo pajūrio iki tolimųjų stepių — privalome būti vieningi. Tik tada mes išliksime.

Vienybė. Tai buvo gražus, skambus žodis, bet Kęstučio ausyse jis skambėjo kaip tuščia statinė. Jis žinojo, kad Jogaila jau seniai kalbasi su kaimynais. Jis žinojo, kad jo pusbrolio akys krypsta į Vakarų karūnas, o ne į Lietuvos girias. Jogaila norėjo būti karaliumi, o karaliui nereikėjo dėdės, kuris primintų jam apie senąją garbę ir dievus.

Kęstutis pakėlė medinę taurę, kurioje buvo tamsus, tirštas alus, kvepiantis medumi. Jo akys susitiko su pasiuntinio žvilgsniu. Vyras akimirką dvejojo, bet tada irgi pakėlė savo taurę.

— Už taiką, — pasakė Kęstutis balsu, kuriame nebuvo džiaugsmo.

Pasiuntiniai vienbalsiai subaltavo: — Už taiką!

Jie gėrė, bet Kęstutis pro taurės kraštą pastebėjo judesį menės kampe. Ten, tirščiausiame šešėlyje po laiptais, stovėjo dar vienas vyras. Jis nebuvo pasiuntinių palydos dalis. Jis vilkėjo neįprastus, juodai ir raudonai apjuostus drabužius, kurie atrodė kaip išsiverkšti iš tamsos. Jo veide žaidė ta pati mįslinga, beveik nežemiška šypsena, kurią Kęstutis matė savo tamsiausiuose sapnuose. Tai buvo Šešėlis, kuris nebuvo žmogaus, o tik prarastojo dvasia, kuri miegojo išdavystės šaltiniuose.

Kunigaikštis apsimetė jo nematąs. Bet miškas už pilies sienų matė. Ir miškas tą akimirką galutinai nutilo.

Vėliau tą naktį Kęstutis sapnavo apie medį. Tai buvo milžiniškas ąžuolas, augantis vienas amžinybės laukyje. Jo šaknys buvo tokios gilios, kad pasiekė pačią žemės širdį, o šakos lietė dangų. Tačiau kažkas po žeme, tamsos gyliuose, pradėjo tas šaknis graužti. Tai nebuvo kirminas ar miško žvėris; tai buvo kažkas nematomas, kažkas, kas dirbo ypač tyliai ir kantriai, paverčiant stipriausią medieną į dulkėtus miltus.

Ir kai tas ąžuolas pagaliau pradėjo svirti, jis krito ne nuo audros ar vėjo. Jis krito po savo paties svoriu, nes nebeturėjo į ką atsiremti. Jis krito nuo išdavystės, kuri prasidėjo dar prieš dešimtmečius.

Kęstutis pabudo išpiltas šalto prakaito. Trakų pilyje viešpatavo nakties tyla, bet ji buvo kitokia. Už lango rūkas tapo toks tirštas, kad atrodė, jog pilis plūduriuoja danguje. Ir kvepėjo jūros sūri, jodo ir gintaro kvapas, kaip iš senų žuvų ir medžiagos.

Nors jūra buvo toli, ši naktį jos kvapas atėjo kaip artimas. Gintaro motina šaukė Kęsto, bet jis nepasiklausė, nes žinojo, kad tai ne pagalba, o paskutinis žodis.