25  Pasirinkimas

Tamsa Teutonų stovykloje tą naktį buvo dantyta, šiurkšti ir mirtinai pavojinga, pilna aštrių šarvų atspindžių ir prislopintų, rūsčių vokiečių kalbos garsų. Vytautas judėjo per šitą metalinį ir audeklinį mišką neįtikėtinai tyliai, beveik nesiliesdamas savo pėdomis prie grubios žemės, tarsi jo kūną neštų patys Baltijos vėjai. Šią naktį jis nebuvo joks didingas karys ar kunigaikštis; jis buvo aštrus, šaltas peilis, nepastebimai slystantis tirštoje nakties tamsoje.

Jis lėtai priėjo prie didžiausio bokšto, kurį vokiečiai vadino ‘Lietuvos griovėju’. Tai buvo aukštas medinis bokštas, dengtas šlapiomis odomis, kad apsaugotų nuo ugnies iš pilies. Bet bokštas turėjo vieną lemtingą savižudišką vietą, kurią Vytautas, turintis puikią kario akį, pastebėjo dar šviesiu paros metu. Jis žinojo, kur prisižiūrėjęs storas virvės, kuri laikė bokšto svorį.

Jo rankos drebėjo, bet ne dėl baimės. Tai buvo pyktis ir išdavystės kaina už Vilnių. Jis staiga ištrynė virvę. Sunkus siūlų pluoštas nuaidėjo kaip smūgis į širdį. Vytautas sustingo, sulaikęs kvėpavimą, tapsdamas šešėlio dalimi.

— Kas ten šmirinėja? — staiga nuskambėjo jaunas, abejingas balsas prie pat bokšto pamato.

Teutonų sargybinis, dar visai jaunas vaikinas, kurio šarvai net tamsoje blizgėjo naujumu ir dervos švara, netikėtai išniro iš už kampo. Jo akys tiesiog išsiplėtė, pamačius Vytauto siluetą ten, kur jo neturėjo būti. Jis nespėjo net surinkti oro savo krūtinėje vieninteliam rėksmui. Vytautas smogė greitai, užtikrintai ir šiurpiai tyliai. Tai nebuvo jokia garbinga riterio dvikova, kokią vėliau aprašytų herojiškos Kronikos. Tai buvo tiesiog žmogžudystė tamsioje stovykloje, bjauri, skubota ir mirtina. Karštas kraujas pasipylė jam ant rankų, šiltas ir lipnus, baugiai primindamas jam apie visų mirusių draugų kraują Trakų laukuose.

— Atleisk man, broli, bet tavo dievas šiandien ne čia, — sušnibždėjo jis, bet žodžiai akimirksniu nuskendo nakties garsų ošime.

Vytautas išsitraukė paslėptą deglą. Jis sąmoningai nepadegė bokšto iš išorės, kur drėgnos odos būtų nuslopinusios liepsną. Jis numetė ugnį į patį bokšto vidų, į antrąjį aukštą, ten, kur inžinieriai saugojo statines su derva, paraku ir degiuoju aliejumi. Tuo pat metu jis išsitraukė savo lietuvišką lanką. Viena preciziška strėlė skriejo link Vilniaus pilies sienų, nešdama trumpą, bet mirtinai aiškią žinią Jogailai: „Geležis degia. Išeikite į lauką.“

Akimirksniu apgulties bokštas įsiplieskia iš vidaus. Tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo smarkus ir nevaldomas ugnies gaisras, kuris sudegino senus ąžuolo rąstus. Staiga, tarsi pagal užsakymą, pakilo neįtikėtinai stiprus vėjas iš Vakarų — Gintaro Karalienės vėjai, paties Birutės balsas, kurstantis sūnaus užkurtą ugnį. Liepsnos laižė medį su neįtikėtinu alkiu, per kelias sekundes peršokdamos į gretimas riterių palapines ir kitas apgulties mašinas.

Teutonų stovykloje kilo nevaldomas triukšmas. Riteriai rėkė, nesuprasdami kas vyksta, žirgai baidėsi ir trūpino aptvarus. Juodi dūmai užpildė visą slėnį, padarydami aplinką nepriimtinai smarkiai nerealu. Vytautas stovėjo ryškioje ugnies šviesoje ir žiūrėjo, kaip dega jo mirtinų sąjungininkų viltys užimti tėvų sostinę. Jis puikiai žinojo, kad Ordinas jam už šį poelgį niekada gyvenime neatleis. Jis taip pat žinojo, kad Jogaila po viso šito jam niekada visiškai, iki galo nebepasitikės.

Jis išdavė savo tėvą Krėvoje, kad išgyventų. Šiandien jis išdavė Ordiną, kad išsaugotų savo šalies šventovę.

Vytis nusigręžė nuo degančio, griūvančio bokšto ir pradėjo bėgti gilyn į mišką. Jis girdėjo už savęs Teutonų įniršio pilnus riksmus, kuriuose maišėsi neapykanta ir vokiška nuostaba dėl tokios klastingos pagonio apgaulės. Po jo kojomis trupėjo sudegusi žolė ir sena žemė, o horizonte Vilnius pagaliau ryškiai nušvito ne nuo bombardų smūgių, o nuo laisvės ugnies atspindžių. Jis bėgo į juodą nakties glūdumą, žinodamas, kad dabar jis tikrai, galutinai yra vienas šiame pasaulyje. Vilkas be draugų, be namų, be saugumo ir be garbingo vardžio.

Jo siela skilo paskutinį kartą, palikdama jo viduje tik vieną vienintelį, smailą ir aštrų poreikį: tiesiog išlikti. Bet šį kartą — tik pagal savo paties nustatytas taisykles. Miškas jį priėmė tylėdamas.