26  Pasirinkimas

Naujapilyje nutilus paskutiniams įkaušusių vokiečių balsams, Vytautas išlaukė dar valandą. Tvankią naktį skrodė tik tolimas sargybos šarvų žvangtelėjimas ir prislopintas knarkimas iš kareivinių. Tarp tamsių trobesių kunigaikštis slinko be garso, pamiršęs ir didiko titulą, ir vasalo priesaiką — liko tik atviras peilis delne.

Dar prieš sutemstant jis surinko savo vyrus tvarte ir pasakė jiems tiek, kiek reikėjo. Niekas neklausė apie Oną ir vaikus. Visi žinojo, kas laukia Marienburge, ir kiekvienas turėjo savo Marienburgą: žmoną Žemaitijoje, brolį kaime, kurį kryžiuočiai jau spėjo „išgelbėti“. Vyriausias, žilas žemaitis iš Kęstučio laikų, pasakė tik: „Seniai laukėme, kunigaikšti.“

Pirmiausia į savo menę paskutinės vyno taurės Vytautas pasikvietė vaitą ir vyriausiąjį inžinierių. Abu atėjo beginkliai, kaip dera svečiams, tad kai už nugarų išdygo žemaičiai, vaitas tik spėjo ištarti, kad kunigaikštis elgiasi neišmintingai. Inžinierius nesipriešino — tik su kartėliu balse paprašė atminti, jog pirmiausia supleškės kreida sužymėtos apgulties bokštų sijos, kurių po gaisro niekas nebesudės iš naujo; meistrui labiausiai gailėjo veltui pražuvusio darbo. Abu vokiečius paliko gyvus: surištus žemaičiai nunešė prie upės kranto, toliau nuo liepsnų, kad liktų kas papasakoti Ordinui apie šią naktį.

Dvidešimt keturi žemaičiai užėmė barakų duris, užrėmė jas rąstais iš lauko ir paliko prie jų ietininkus. Kas pasidavė, išliko gyvas. Kas veržėsi pro langus, neišliko. Tada Vytautas pats nuėjo prie upės vartų ir atkėlė skląsčius. Iš paraistės stovyklos, nežinodami, ką reiškia ši naktis, ėmė lėtai rinktis tie, kurie pavasarį buvo suvaryti statyti šios pilies.

— Eikite į mišką, — pasakė jis jiems pro dantis. — Neatsigręžkite.

Jis nuėjo prie ilgojo sandėlio. Po vienu stogu čia gulėjo apgulties bokštų sijos, bombardos, parako statinės ir degusis aliejus. Dienos šviesoje jis buvo pastebėjęs vienintelę vokiečių klaidą: inžinieriai, kurie viską suskaičiavo, nesuskaičiavo, kad ugnis nesirenka šeimininko.

— Kas ten šmirinėja? — pasigirdo jaunas, abejingas balsas prie pat durų.

Iš už kampo išniro sargybinis, vos paūgėjęs vaikinas, kurio šarvai net tamsoje švietė naujumu. Jis pažino kunigaikštį, ir veide nušvito palengvėjimas, ne baimė: jis buvo paliktas sargyboje prie svarbiausio sandėlio ir tikėjo, kad tai garbė.

— Kunigaikšti, — pradėjo jis.

Vytautas smogė greitai ir nebyliai — be jokios riteriškos garbės, kurią vėliau šlovina metraščiai, vien trumpu, negailestingu dūriu tamsiame kieme. Ant riešų užtiško šiltas, lipnus kraujas, lygiai toks pat kaip aną rudenį Trakų laukuose.

— Atleisk man, broli, bet tavo dievas šiandien ne čia, — sušnibždėjo jis, bet žodžiai nuskendo nakties garsuose.

Jis įėjo į sandėlį su paslėptu deglu. Čia stovėjo parako statinės ir statinaitės su degiuoju aliejumi. Jis užsimerkė vienai akimirkai ir numetė ugnį.

Sandėlis plykstelėjo iš vidaus. Aliejus, derva ir siera užsiliepsnojo vienu kartu, ir kreida sužymėtos ąžuolo sijos viena po kitos įkaito iki raudonumo. Sprogo parako statinės, virš kyšulio į nakties dangų ir Nemuno vandenį šovė žiežirbų stulpai. Geležiniai bombardų vamzdžiai pajuodo ir įraudo žarijose, o jų lafetai, vežimų ratai ir visos Vilniaus apgulčiai sukauptos atsargos virto pelenais.

Vytautas stovėjo ryškioje ugnyje ir atsegė kalavijo diržą. Kalavijo svorį jis nešiojo nuo krikšto dienos ir jautė jį visu kūnu. Kryžiaus formos rankena, pašventinta Marienburge, buvo karšta nuo gaisro.

— Geležis ir siera, — ištarė jis, nors niekas jo negirdėjo. — Tegul nugali savo statytojus.

Jis nubloškė kalaviją į liepsną. Plienas skambtelėjo ant degančio rąsto ir dingo. Tą pačią akimirką gintaras kapšelyje sušvito, svetima tyla nustojo spausti krūtinę, ir šaltinis, kurio jis nepajėgė sukviesti dar prieš valandą, vėl ėmė tekėti. Jis prispaudė delną prie gintaro ir sušnibždėjo: Vėjas man neš. Žemė po kojomis pasviro; jis įsikibo durų staktos. Vakaruose, nuo žemupio, pakilo vėjas. Jis buvo sūrus, kvepėjo jūra ir gintaru, tarsi atlėkęs per visą Žemaitiją iš pačios Palangos, ir pūtė į ugnį, kol ji peršoko per tvartus, palapines ir pylimą iki pat vartų.

Vytautas jautė, kaip kažkur toli kažkas sumokėjo už jo ugnį. Burnoje atsirado kraujo ir jūros druskos skonis, ne jo paties. Jo skola — mano skola, buvo pasakiusi ji. Birutė buvo Palangoje ir tebelaidavo už jį: kiekvienas gintarui atsiliepęs vėjo gūsis kainavo jai dalį to, kas dar buvo likę.

Jis paėmė iš vieno žemaičio lanką ir paleido strėlę su balta skiaute per Nemuną link nulaužto gluosnio. Žinia buvo be žodžių: ugnis ir baltas skuduras. Kitame krante žarija sužibo ir užgeso dar kartą, ir jojiko šešėlis pasuko žirgą į rytus. Iki rytojaus vakaro Jogaila žinos.

Pilyje kilo triukšmas: riksmai, žirgų trypimas, daužomos durys. Žemaičiai laikė barakus, bet jų buvo per mažai. Vytautas liepė vienuolikai vyrų sėsti į balną, o likusiems pasilikti prie vartų ir uždengti pasitraukimą, ir jie suprato, ką tai reiškia. Iš tų, kurie liko, neišėjo nė vienas. Kai jis jau buvo už upės vartų, pasigirdo vokiški riksmai ir bendras žemaičių šūksnis, kuriame nebuvo žodžių.

Dvi paras jis jojo išilgai Nemuno, aplenkdamas žinią, kuri plaukė tik upe, ir devintą liepos dieną pasiekė Jurbarką. Georgenburgo vartų sargybiniai pažino Ordino vasalą ir jo vėliavą. Jis pasakė, kad Naujapilio vaitas siunčia jį skubiai pasikalbėti su komtūru apie Jogailos raitelius prie upės, ir jam neliepė laukti, nes žinia iš Naujapilio plaukė lėčiau už žirgą. Vartai atsivėrė. Jie nieko nespėjo paklausti. Kai liepsna apėmė ir šią pilį, jis stovėjo ant Bišpiliukų kalvos ir žiūrėjo, kaip dega dar vienas vokiškas bokštas, ir nieko nejautė, tik karštį veide.

Nuo aplinkinių Ordino sargybų atšuoliavo kelios dešimtys raitelių su juodais kryžiais ant apsiaustų, ir Vytauto žemaičiai išjojo jiems pastoti kelio. Pats kunigaikštis su dviem likusiais palydovais pasuko žirgą į tankmę, palikdamas už nugaros liepsnojantį Nemuno krantą. Bėgo vilkas be gaujos, be namų ir be švaraus vardo, vedamas vieno kieto tikslo — išlikti gyvam ir kariauti sava valia.

Miškas jį priėmė tylėdamas.