10  Krėvos Požemiai

Krėvos pilies mūrai kilo tam, kad paslėptų belaisvius nuo pasaulio akių. Storos lauko riedulių sienos po skliautais neįleido saulės šviesos, tik drėgmę ir akmens šaltį. Čia, giliai rytinių girių glūdumoje, jau rugpjūčio viduryje dvelkė ankstyvas ruduo — pilkas metas, kai dangus, purvas ir šlapios sienos nusidažo viena spalva.

Kęstutis sėdėjo savo patalpoje, kuri jam, pratusiam prie laukinių žemių, atrodė mažesnė už vilko guolį. Jo didžiulis, randais nusėtas kūnas, dešimtmečius nešiojęs grandininius šarvus ir jojęs per lygumas, čia keistai susitraukė. Kiekvienas lašas, lėtai krentantis nuo drėgnų lubų į pūvančius šiaudus, skambėjo lyg kapo kasėjo kastuvas, tolimas ir kantrus. Kario dvasia pamažu blėso, užleisdama vietą ramybei, kokia apima žmogų, kai jis jau žino, kuo viskas baigsis. Tamsoje jis regėjo savo mirusius brolius — Algirdą, stebintį jį iš akmeninio kampo su nebylia užuojauta, ir kitus tolimus protėvius, stovinčius šešėliuose su ta ramybe, kurios jis pats, įkalintas ir išduotas, dar nebuvo radęs.

Vytautą sargybiniai įmetė į gretimą kamerą, atskirtą akmenine pertvara. Tėvas ir sūnus vienas kito nematė, tik drėgmės prislopinti jų balsai retkarčiais prasiskverbdavo pro plyšį mūre. Tamsoje Vytautas nesuglebė — tik dar labiau įsitempė. Visos kalbos apie giminės garbę išgaravo vos užsitrenkus stovyklos vartams, palikusios vien šaltą įniršį; apgraibomis jis draskė skiedinį tarp riedulių, kol nusibalnojo krumplius iki kraujo.

— Ar prisimeni, Vyti, — pasigirdo duslus, trūkinėjantis Kęstučio balsas, — tą dieną, kai pirmą kartą tave, dar visai mažą, pasodinau ant tikro žirgo? Miškas tada buvo ne toks, kaip šitas pilkas akmuo… Jis buvo žalias, kvepėjo vasara ir laisve. Atrodė, kad visas pasaulis guli po mūsų kojomis.

Kęstutis kalbėjo pusbalsiu, lėtai atsisveikindamas su tuo, kas liko už šių sienų. Prisiminė jaunystės žygius, dainas prie sargybos laužų po žvaigždėtu dangumi ir metus, kai broliai laikė Lietuvą išvien, nes rėmėsi senaisiais dievais, o ne svetimomis karūnomis. Šiame drėgname rūsyje tėvo balsas vienintelis prasklaidydavo akliną tamsą.

Pirmą vakarą Vytautas dar mėgino sulaikyti maistą nešantį sargybinį. Atsistojo prie durų, kol vyras neįžengė, ir pareikalavo žinios iš stovyklos. Sargybinis atsakė smūgiu į pilvą. Dubuo išsprūdo, košė pasklido tarp šiaudų. Kitas žmogus koridoriuje nusijuokė.

Kai durys užsivėrė, Vytautas ilgai gulėjo ant šono. Iš gretimos kameros pasigirdo lėtas braukimas.

— Kas ten? — paklausė jis.

— Dubenį stumiu. Prie sienos rask angą.

Jis apgraibomis užčiuopė plyšį prie grindų. Tėvas prastūmė pro jį duonos gabalą. Pluta užkliuvo, ir Vytautas turėjo ją susmulkinti, kol galėjo išsitraukti visą riekę. Pirštai drebėjo nuo smūgio ir pykčio.

— Tavo dalis, — pasakė jis.

— Aš šįryt valgiau.

— Aš irgi.

Duona liko prie sienos. Vytautas girdėjo, kaip anapus tėvas pasislinko, stengdamasis patogiau padėti koją. Po kurio laiko pats atsisėdo ir ėmė rinkti iš košės šiaudus. Kelis kartus turėjo sustoti, nes skaudėjo lenktis. Suvalgė tai, ką galėjo pakelti nuo akmens, tik paskui paėmė duoną.

— Kitą kartą neliesk durų, — tarė Kęstutis.

— Mane pamaitinai, kad galėtum mokyti?

— Kad rytoj atsistotum.

Antrą dieną tėvo kosulys pažadino jį anksčiau už raktus. Pro angą ėjo rūgštus drėgmės kvapas. Vytautas pridėjo prie jos burną ir paklausė, ar reikia vandens. Atsakymo nesulaukė. Paklausė garsiau.

— Nereikia šaukti. Girdžiu.

— Tada atsakyk.

Kęstutis nusikosėjo. Vytautas paėmė savo indą ir pamėgino palenkti jį prie plyšio, bet molinis kraštas netilpo. Vanduo išsiliejo jam ant kelių.

— Pakaks, — tarė tėvas, išgirdęs, kaip jis stumia dubenį. — Palik sau.

— Galėčiau paprašyti kito. Jei jie bent pasakytų, kiek laiko…

Jis nebaigė. Pirštai slydo šlapiu moliu. Tą akimirką labiausiai norėjo ne kalavijo, o platesnės angos, pro kurią būtų galėjęs paduoti indą, neapsijuokdamas prieš žmogų, kuris turėjo mokėti viską.

— Tėve. Apie vakarą ginklinėje. Mes galėjome…

— Žinau, ką galėjome.

Vytautas atsirėmė nugara į sieną. Per drėgnus marškinius šaltis pasiekė odą.

— Aš nenoriu būti teisus čia.

Ilgai girdėjosi tik lašai. Paskui tėvas paprašė papasakoti, ką šįmet užsėjo lauke už arklidžių. Vytautas iš pradžių supyko: kam rūpi laukas? Vis dėlto ėmė pasakoti. Neprisiminė, kur buvo linai, kur miežiai, ir Kęstutis pataisė jį, nes abu pavasarį buvo ten joję. Besiginčydamas Vytautas atsigėrė to, kas dar buvo likę dubenyje.

Trečią dieną atėjo Skirgaila.

Pirmiausia nutilo lašai: visas tris dienas jie krito nuo skliauto, o dabar staiga liovėsi, lyg kas būtų užspaudęs ausis delnais. Iš tolimo koridoriaus galo, kur, regis, kažkas stovėjo ir traukė orą į save, atlinko dusli tyla — Vytautas jos nematė, bet pažino tą pojūtį iš stovyklos vartų. Tik tada pasigirdo sunkūs žingsniai, šarvų žvangesys ir rakto girgždesys gretimoje spynelėje. Durys atsivėrė, įleido Skirgailą ir vėl užsitrenkė, palikdamos tylą už slenksčio lyg tupintį šunį.

Jis prisispaudė ausimi prie akmens. Per siaurą plyšį matėsi tik dryžis deglo šviesos ir Skirgailos pirštinė, gulinti ant kalavijo rankenos.

— Kelkis, dėde. Prieš kunigaikštį stovi.

— Aš matau sūnėną, kuris atsinešė tėvo antakius, bet ne jo žodį, — atsakė Kęstutis. Jis nesikėlė. — Perkūno vardu tu prisiekei, kad nė plaukas nenukris. Šitas kambarys nepanašus į svečio kambarį.

— Žodis, žodis. — Skirgailos batai sušlamėjo ant šiaudų. — Aš atėjau su kitu dalyku. Brolis siūlo tau gyvenimą, ir tai daugiau, nei kas kitas siūlytų. Pasirašysi, kad atsisakai Didžiojo kunigaikščio vardo ir visų valdų. Pasirašysi, kad Trakai nebepriklauso nei tau, nei tavo kraujui, nei Vytautui, nei jo vaikams. Trakus valdys tas, kurį brolis paskirs. — Jis kiek patylėjo. — Gyvensi Vitebske, kur pernai pats išsiuntei mano brolį.

— Pernai, — pakartojo Kęstutis. — Aš laikiau jo kaklą delne. Skaičiau tą raštą, kurį jis pasirašė su Ordinu Dovydiškėse, ir paleidau, nes jis mano brolio sūnus. O šiandien tu atėjai paprašyti, kad savo ranka pasakyčiau, jog mano sūnus yra niekas.

— Jogailai reikia tavo rašto. Be jo tu esi gyvas ginčas. Žmonės kalbės, kad Vilnių jis paėmė neteisėtai.

— Taip, žmonės kalbės. Todėl ir negalėsiu pasirašyti. — Balsas buvo ramus, beveik švelnus. — Trakai nėra mano, kad galėčiau juos atiduoti. Juos laiko mano sūnaus vardas ir mano tėvo kraujas, ir joks raštas nepadarys jų tavo. Ne.

— Tu senas, dėde. Kiek tau liko, metai? Vilkas, kuris nebegali bėgti, nebėra vilkas.

— Vilkas, kuris nebegali bėgti, dar gali stovėti. Tu manęs nebijai, Skirgaila, todėl ir atėjai su sargybiniais.

— Pagalvok apie sūnų. Jis už sienos. Pasirašyk, ir jis išeis gyvas.

— Tėve! — Vytautas trenkė kumščiu į akmenį, ir oda ant sąnarių sutrūko.

— Tylėk, Vyti, — atsakė Kęstutis, nė nepakeldamas balso. — Klausyk, nešauk. — Ir vėl Skirgailai: — Tu siūlai man pirkti jo gyvybę už jo vardą. Jis pats tokio pirkinio nepriimtų, ir būtų teisus. Žinau, kur jis. Girdžiu, kaip jis alsuoja. Tavo tėvas Algirdas niekada nelaužė duoto žodžio, Skirgaila. Jis mirė savo lovoje.

Kažkas užstrigo Skirgailos gerklėje. Vytautas girdėjo, kaip jis nurijo.

— Naktį pagalvosi.

— Aš jau pagalvojau.

Skirgaila nebeatsakė. Per plyšį Vytautas matė, kaip deglo šviesa drebėjo, ir ne nuo vėjo, kurio čia nebuvo, o nuo rankos, kuri jį laikė.

— Aš prašiau gražiuoju, — pasakė jis pagaliau, ir jo balsas skambėjo labiau įsižeidęs nei piktas. — Prisimink, kad prašiau.

Durys trinktelėjo. Žingsniai nutolo, o kartu su jais nutolo ir tyla, lėtai, lyg vanduo, besitraukiantis iš skylės. Atsirado lašai. Vytautas nežinojo, kiek laiko jis sėdėjo, laikydamas delną prieš akmenį. Už sienos Kęstutis ilgai tylėjo.

— Tu atsakei už mane, — tarė Vytautas į sieną.

Kęstutis neatsiliepė.

— Jis siūlė man gyvenimą. Tu nusprendei, kad turiu atsisakyti. Net nepaklausei.

— Ar būtum sutikęs?

Vytautas pasilenkė paimti dubens. Jo krašte buvo trūkis, kurio anksčiau nematė. Perbraukė nykščiu; molis įpjovė, ir teko nušluostyti kraują į šiaudus.

— Nežinau.

Jis laukė, kad tėvas pabars. Kad pradės kalbėti apie Gedimino kraują, apie valdas, kurių negalima išsižadėti. Už sienos kažkas sutraškėjo: Kęstutis turbūt atsistojo.

— Aš nenoriu mirti dėl to, kad jis užrašė mano vardą po tavo vardu, — pasakė Vytautas.

— Žinau.

— Ir nenoriu, kad tu mirtum dėl manęs.

Žingsnis. Dar vienas. Tėvas vaikščiojo savo kameroje, kiek leido jos sienos. Vytautas prisidėjo kruviną nykštį prie burnos.

— Raštas manęs nebūtų išvedęs, — tarė Kęstutis.

— Gal būtų. Galėjome bent pabandyti.

Jis neprašė atleisti už tuos žodžius. Kęstutis nieko neatsakė, tik vėl atsisėdo sunkiai iškvėpdamas. Kurį laiką abu laikėsi atokiau nuo plyšio, ir lašai tarp jų krito į skirtingus indus. Kai Vytautas išgirdo savo vardą, prisislinko ne iš karto.

— Vyti. Girdi mane?

— Girdžiu, tėve.

— Papasakosiu tau tai, ko niekada nepasakojau. Prieš dvidešimt vienerius metus Ordinas mane pagavo ir uždarė Marienburge. Beveik pusę metų sėdėjau bokšte, kur tamsa ne tokia šlapia kaip čia, bet ir ne ką tuštesnė. Man nešė vandenį tarnas, žemaitis, kurį jie vadino Alfu. Jis nebuvo narsus ir nebuvo mano draugas. Jam tiesiog darėsi koktu matant seną karį, uždarytą geležiniame narve lyg mešką.

Vytautas laukė.

— Visą rudenį Alfas po plytą valė mano kameros sieną ir išnešdavo nuolaužas kibiruose, kaip šiukšles. Lapkričio vakarą, kai broliai išėjo į vigilijas ir sargybos keitėsi, aš išlaužiau paskutinį sluoksnį, perėjau tuščią terasą, užlipau ant sienos ir nušokau į sausą griovį. Ten Alfas laukė su dviem žirgais ir baltu riterio apsiaustu. Vartų sargai žiūri į apsiaustą, Vyti, o ne į veidą. Jie mato riterį ir nemato žmogaus. Iki paskutinių vartų nebuvo nė vieno kalavijo ir nė vieno žodžio. Tik pakelta galva ir žirgas, kuris neskuba.

— O paskutiniai vartai?

— Prie paskutinių vartų stovėjo seržantas, kurį jie vadino Jonu, ir šis pažvelgė man į veidą. — Kęstučio balsas nesikeitė. — Aš nespėjau net pakelti rankos. Iš už mano nugaros išniro jaunas vyras, kurio nebuvau matęs, vienu dūriu paguldė seržantą po vartų arka ir pasitraukė į tamsą, kol aš bėgau į mišką. Iki šiol nežinau, kas jis. Aš tuo nesididžiuoju. Bet išmokau du dalykus. Kad kiekvienas kelias turi paskutinius vartus, kur kas nors vis dėlto pažiūri į tave. Ir kad kartais išsigelbėjimas ateina apsirengęs svetimais drabužiais, o tau pasididžiavimas neleidžia jų apsivilkti. Jeigu ateis diena, kai tau pasiūlys svetimą rūbą, neatsisakyk iš išdidumo.

— O Alfas?

— Daugiau jo nemačiau. Tie, kurie lieka, už viską sumoka vienodai.

Kažkas sušlamėjo apačioje, prie pat akmens, ir per angą, kurią vanduo per dešimtmečius išgraužė po siena, vos prasispraudė šaltas sidabras.

— Imk, Vyti, — tarė Kęstutis. — Tas pats vilkas buvo su manimi Marienburge, įsiūtas į pamušalą. Tegul vilkas lieka su vilku.

Vytautas nieko neatsakė. Paslėpęs sidabrinį vilką po marškiniais, sėdėjo akliname rūsyje ir delne spaudė iš kapšelio išimtą mažą gintaro gabalėlį — motinos Birutės paskutinę atsisveikinimo dovaną. Tarp juodų sienų akmenėlis blyškiai ruseno, išlaikęs savyje lašą vakarinės Trakų saulės. Jame vis dar glūdėjo gyvas ryšys su tėvo giria, su vėju ir su sūriu Palangos bangų ošimu. Ta trapi švieselė šildė sugrubusius pirštus ir neleido protui sustingti nuo pelijančių Krėvos mūrų šalčio.

Lašai nuo skliauto krito į dubenį. Vytautas pastūmė jį arčiau guolio.