9  Krėvos Požemiai

Krėvos pilis buvo pastatyta ne tam, kad saugotų gyvybes, o tam, kad jas nepastebimai slėptų nuo pasaulio akių. Sienos buvo labai storos, išmūrytos iš didelių akmenų, kurie neįleido šviesos ir vilties į pilį. Čia, giliai Baltarusijos miškų glūdumoje, prasidėjo tikroji pilka žiema — laikas, kai dangus, žemė ir žmonių širdys susilieja į vieną begalinę, nepermaldaujamą spalvą.

Kęstutis sėdėjo savo patalpoje, kuri jam, pratusiam laukinėms žemėms, atrodė mažesnė už vilko guolį. Jo gigantiškas, randais nusėtas kūnas, kuris dešimtmečius nešiojo sunkius grandininius šarvus ir jojo per lygumas, čia keistai susitraukė. Kiekvienas lašas vandens, lėtai krentantis nuo drėgnų lubų į pūvančius šiaudus, skambėjo lyg laidotuvių varpas tuščioje katedroje. Jo kario dvasia pamažu blėso, užleisdamas vietą tam keistam, beveik dieviškam šalčiui, kurį atneša Baltoji Tyla. Tamsoje jis pradėjo matyti savo mirusius brolius — Algirdą, stebintį jį iš akmeninio kampo su nebylia užuojauta, ir kitus tolimus protėvius, stovinčius šešėliuose su ta ramybe, kurios jis pats, įkalintas ir išduotas, niekaip nebegalėjo rasti.

Vytautas buvo uždarytas kitoje patalpoje, atskirtas nuo tėvo. Jie negalėjo vienas kito matyti, bet jų balsai, prislopinti akmens ir drėgmės, karts nuo karto pasiekdavo vienas kitą per plyšius tarp akmenų. Vytis šioje tamsoje neprarado jėgų, o tapo aštresnis. Jo nuomonės apie giminės garbę dingo, kai krito Vilnius. Dabar jame vyravo vienas jausmas — keršto troškimas. Jis krapštė sienas pirštais, kol jie pradėjo kraujuoti. Tas tamsus, tirštas kraujas ant pilko akmens buvo vienintelė skaudi, tikra spalva visame šiame pūvančiame, pilkame pasaulyje.

— Ar prisimeni, Vyti, — pasigirdo duslus, trūkinėjantis Kęstučio balsas, — tą dieną, kai pirmą kartą tave, dar visai mažą vaiką, pagaliau pasodinau ant tikro žirgo? Miškas tada buvo ne toks, kaip šitas pilkas akmuo… Jis buvo ryškiai žalias, kvepėjo vasara ir laisve. Atrodė, kad visas pasaulis guli po mūsų kojomis.

Kęstutis pasakojo po žemės skliautų, ir jo žodžiai nebuvo kaip senovės prisiminimai, o kaip paskutinis, skausmingas atsisveikinimas su gyvenimu. Jis kalbėjo apie jaunystės žygius, apie dainas prie ugnies, kai dangus buvo žvaigždėtas, ir apie laiką, kai Lietuva buvo vieninga, nes turėjo savo dievus, o ne svetimus karalių karūnas. Šiame žemės mūro patalpoje jo istorijos buvo vienintelė apsauga nuo slegiančios pilkumos, kuri viską užlieja.

Vytautas dažniausiai nieko neatsakydavo. Jis tik sėdėjo tamsoje, įsikišęs ranką į savo drabužių kišenę ir išsitraukęs mažą akmenuką — motinos Birutės paskutinio atsisveikinimo dovaną. Tamsoje akmenukas skleidė vos matomą šviesą, tarsi jame būtų uždaryta paskutinė Trakų saulė. Tai buvo jo vienintelė gyva jungtis su tikruoju pasauliu, su mišku, su jūra ir su Birutės jūros kvapu. Šviesa buvo trapi, bet ji neleido jo protui pasiduoti tam stingdančiam, beviltiškam šalčiui, kuris sklido iš pelyjančių Krėvos mūrų.

Krėva buvo vieta, kur baigėsi visi keliai ir visos svajonės. Čia kvepėjo senu ledu, drėgnu akmeniu ir šiaudais. Laikas čia sustojo, virsdamas į pilką, nesibaigiančią tamsą, kur mirtis atrodė ne kaip pabaiga, o kaip vienintelis išsivadavimas iš šio akmeninio narvo. Jie tik laukė. Kiekvienas lašas, nusiritęs nuo skliautų, pranešė, kad jų laikas šioje saule baigiasi. Miškas už sienų ošė, šaukdamas savo kunigaikščius, bet tamsa nieko neatsakė.