17 Pelkės Vaikai
Vytautas atsibudo nuo skvarbaus, ledinio drėgmės pojūčio ant veido, tarsi pati žemė bandytų įsisunkti jam po oda. Pirma, ką sąmoningai pajuto, buvo sunkus, dusinantis purvo ir samanų svoris jo krūtinėje; kiekvienas įkvėpimas buvo kova. Žemė po juo čia nebuvo tiesiog kietas pagrindas; tai buvo gyva, ritmiškai kvėpuojanti masė, kuri, atrodo, kantriai laukė akimirkos, kada galės jį galutinai praryti. Jis nežinojo, kiek laiko čia praleido — valandas ar ištisas paras, ir ar jis vis dar yra gyvas, ar jo siela jau negrįžtamai klaidžioja anapusinio pasaulio, kurį žyniai vadino Dausomis, pakraštyje.
Tiesiai virš jo, užstodama pilką, mirtiną dangų, stovėjo mergina. Jos siluetas buvo neryškus, nuolat kintantis tirštame rūko fone, bet jos akys… jos švietė skaisčiai žaliai, primindamos patį giliausią ir pavojingiausią pelkės vandenį po audros. Tai buvo Eglė, ta pati paslaptinga būtybė, kurią trumpam buvo matęs prieš prarasdamas sąmonę. Ji stovėjo nejudėdama, o Vytautas jautė jos dvasią kiekviename savo nerve. Tai nebuvo paprastas žmogus, bet joje taip pat nebuvo to dieviško šaltumo, kuriuo dvelkė tėvų stabai; ji buvo pati Dykros dvasia, Žemynos, Šaknų Motinos, pasiuntinė, sauganti tas sakralias vietas, kur žmonių civilizacija galutinai baigėsi ir prasidėjo amžinas Miškas.
Aplink jos liekną kaklą, tarsi gyvas ir brangus vėrinys, ramiai raitėsi didžiulis, geltonskruostis žaltys. Jis retkarčiais iškišdavo savo skeltą liežuvį, tarsi šnibždėdamas senas paslaptis apie tai, kas tyko po vandens paviršiumi. Eglė lėtai nuleidusi žvilgsniu ištiešė savo ranką, bet niekada nelietė paties Vytauto. Ji tik lėtu, didingu judesiu mostelėjo link tankių, šlamančių nendrynų, rodydama vienintelį saugų taką per šį mirtiną labirintą.
Vytis sukaupė paskutines jėgas ir atsistojo. Kiekvienas jo raumuo rėkė iš beprotiško skausmo, o kaulai jautėsi lyg būtų padaryti iš stiklo, bet jis aklai sekė ją. Tai buvo lėtas, beveik hipnotizuojantis ėjimas per erdvę, kurioje pats laikas, atrodo, tekėjo visiškai kitaip. Žingsniai į pelkę tarsi prarado svorį. Medžiai, sudūlėję ir susisukę, tiesėsi į pilką dangų tarsi suluošintos rankos, maldaujančios išganymo. Po skaidriu, bet giliu vandeniu Vytis dažnai matydavo baltas kaukoles ir surūdijusių šarvų fragmentus – senųjų kariauninkų pėdsakus. Jie, be vedlio ir be pagarbos, bandė pražengti per Dykrą. Pelkė buvo pilna senų dvasių, kurios iš šešėlių stebėjo kiekvieną žingsnį. Jos maldaudavo kraujo arba pasmerkdavo netikėtus prašalaičius.
Toli už jų nugarų, ten, kur prasidėjo sausesnė žemė, dar kartą nuaidėjo Skirgailos pėdsekių šunų lojimas, bet jis pasikeitė negrįžtamai. Tai nebebuvo azartiškas medžioklės triukšmas; tai buvo tyras, gyvuliškas išgąstis. Šunys, pasiekę pelkės kraštą ir pajutę Eglės bei senųjų jėgų buvimą, gailiai inkšdami apsisuko ir pabėgo atgal į miškus. Medžiotojai, vedami aklos neapykantos ir troškimo įtikti naujam valdovui, bandė žengti toliau, bet Dykra jų paprasčiausiai nepriėmė. Vytautas girdėjo duslius, mirtinus riksmus ir sunkų vandens tėškimą — pelkė be gailesčio prarijo tuos, kurie neturėjo kantrybės ir pagarbos senajai, nepažabojamai tvarkai. Eglė žiūrėjo atgal per petį be jokios užuojautos ar džiaugsmo, jos veidas liko šaltas ir negailestingas kaip pirmas žiemos ledas.
Galiausiai ji atvedė prie vieno didelio akmens, kylančio iš vandens. Jo paviršius buvo dengtas senovinėmis, švytinčiomis kerpėmis. Eglė sustojo ir pirmą kartą per visą laiką pažvelgė Vytautui tiesiai į sielą. Jis akimirksniu suprato be žodžių: pelkė, Dykra ir pati Miško dvasia reikalavo simbolinės aukos už jo stebuklingą išgelbėjimą. Drebančiomis rankomis jis nusiėmė paskutinius savo bajoriškus daiktus, kuriuos dar turėjo — sulūžusią sidabrinę sagtį ir mažą, purviną šilko skiautę, likusią nuo jo kilmingo drabužio. Jis lėtai padėjo juos ant šalto akmens kaip duoklę seniesiems šeimininkams. Tą akimirką jis galutinai nustojo priklausyti pilyse gyvenantiems, derybas vedantiems žmonėms; jis tapo miško, purvo ir pelkės neatimama dalimi.
Pasiekus sausesnę, pušimis apaugusią pakrantę, rūkas aplink juos pradėjo staiga retėti. Oras pasikeitė — dingo pūvančių samanų smarvė, atsirado gaivinantis naujos gyvybės, spyglių, dervos ir drėgnos žemės kvapas. Vytautas norėjo atsigręžti ir padėkoti savo vedlei, bet Eglė jau buvo mįslingai dingusi, tarsi būtų tiesiog ištirpusi ore. Nendrės dar siūbavo ten, kur ji ką tik stovėjo, o tolimas žalčio šlamėjimas priminė, kad nuo šiol jis nebebus vienas.
Jis stovėjo prie naujos, baisios ateities ribos, purvinas, be jėgų, bet po ilgo laiko pirmą kartą laisvas. Vilkas sėkmingai ištrūko iš mirtinų spąstų, bet dabar jis turėjo išmokti ne tik kariauti, bet ir gyventi visiškai be gaujos, pasikliaudamas tik savo protėvių žiniomis ir šešėlių būtybėmis. Kelias į kryžiuočių žemes buvo atviras, bet kaina už pagalbą buvo didesnė už bet kokią pilį.