18  Pelkės Vaikai

Vytautą pažadino ledinė drėgmė ant skruosto. Krūtinę slėgė sunkus dumblo ir šlapių samanų kvapas, kiekvienas oro gurkšnis plėšė plaučius. Po nugara liūliavo ne kietas krantas, o gyva, lėtai alsuojanti klampynė, galinti bet kada įtraukti gilyn. Kunigaikštis nesuvokė, kiek laiko čia išgulėjo — kelias valandas ar ištisas paras, — ir ar dar tebėra tarp gyvųjų, ar jau klaidžioja Dausų paribyje, apie kurį kalbėdavo žyniai.

Virš jo, užstodama pilką skliautą, stovėjo Eglė — ta pati mergina, kurią trumpai regėjo prieš netekdamas sąmonės. Tirštame rūke jos kontūrai mirgėjo, tik akys žaliavo lyg gilus akivaro vanduo po audros. Ji stovėjo nekrustelėdama, ir nuo jos sklido ne akmeninis tėvų stabų šaltis, o gyva raisto jėga: priešais Vytautą stovėjo Dykros balsas, Šaknų Motinos pasiuntinė, sauganti ribą, kur baigiasi žmonių takai ir prasideda sengirė.

Aplink jos liekną kaklą ramiai raitėsi didelis geltonskruostis žaltys. Retkarčiais jis iškišdavo skeltą liežuvį, tarsi šnibždėtų senas paslaptis apie tai, kas tyko po vandeniu. Eglė niekada nelietė paties Vytauto. Ji tik pasisuko ir nuėjo pirma, ir jam, vos atsistojusiam ant drebančių kojų, nereikėjo jokio ženklo, kad suprastų: sekti.

Kiekvienas raumuo šaukė iš skausmo, o kaulai rodėsi trapūs it stiklas, bet jis sekė. Ėjimas buvo lėtas, beveik svaiginantis, o laikas čia tekėjo kitaip nei pasaulyje už Dykros. Medžiai, sudūlėję ir susisukę, tiesėsi į dangų lyg suluošintos rankos. Po skaidriu vandeniu Vytautas matė baltas kaukoles ir surūdijusių šarvų likučius: tų, kurie bandė pereiti Dykrą be vedlio ir be pagarbos. Pelkė buvo pilna senų dvasių, žiūrinčių iš šešėlių. Vieniems jos šnabždėjo kelią, kitus pasmerkdavo.

Toli už nugarų, ten, kur prasidėjo sausesnė žemė, dar kartą nuaidėjo Skirgailos šunų lojimas, bet dabar jau kitoks: medžioklės įkarštį pakeitė gyvuliškas išgąstis. Šunys, pasiekę pelkės kraštą, gailiai inkšdami apsisuko ir pabėgo atgal į mišką. Medžiotojai, vedami neapykantos ir noro įtikti naujam valdovui, bandė žengti toliau, bet Dykra jų nepriėmė. Vytautas girdėjo duslius riksmus ir sunkų vandens tėškimą; pelkė be gailesčio prarijo tuos, kurie neturėjo nei kantrybės, nei pagarbos. Eglė pažiūrėjo atgal per petį be užuojautos ir be džiaugsmo, jos veidas buvo šaltas kaip pirmas žiemos ledas.

Galiausiai ji atvedė jį prie didelio akmens, kylančio iš vandens. Jo paviršių dengė seni kerpių raštai, švytintys tarsi sutemose. Eglė sustojo ir pirmą kartą pažvelgė Vytautui tiesiai į akis. Jis suprato be žodžių: Dykra reikalauja aukos už jo išgelbėjimą.

Drebančiomis rankomis jis nusiėmė tai, ką dar galėjo atiduoti: sulūžusią sidabrinę diržo sagtį ir mažą, purviną šilko skiautę nuo marškinių apykaklės, kurią slėpė po tarnaitės suknele. Jis padėjo juos ant šalto akmens kaip užstatą seniesiems šeimininkams. Eglė uždengė sagtį delnu.

— Gyvos girios neatiduosi kirviui. Už tai išleisiu.

Jis pažvelgė į ją, paskui į sausumos ruoželį už jos peties. Ten buvo galima atsistoti abiem kojomis. Toliau buvo žmonių keliai.

— Mano tėvas neleido kirsti šventųjų giraičių, — pasakė jis.

— Klausiu tavęs.

Nuo plaukų į akis tekėjo vanduo. Vytautas mirksėjo; rankos veidui nusibraukti nepakėlė. Jis norėjo tik pasiekti sausą žemę ir atsigulti. Eglė laukė.

— Neatiduosiu, — pasakė jis.

Ji patraukė ranką nuo sagties. Vytautas dar žiūrėjo į sulūžusį metalą. Priesaikas jis buvo įpratęs duoti stovėdamas, prie ugnies, girdint žmonėms, kurie galėtų jas pakartoti. Šią išgirdo tik mergina ir pelkė. Jis pakartojo ją tyliai, kad neužmirštų, ką ištarė.

Eglė paėmė sagtį ir šilką, tačiau jos žvilgsnis sustojo ties Vytauto krūtine. Po šiurkščia drobe, prie pat odos, gulėjo tėvo sidabrinis vilkas. Pajutęs šaltą metalo svorį, kunigaikštis amuleto nepasiūlė — tik prisimerkė, atsitiesė ir tyliai papurtė galvą: šito ne. Tas ženklas priklausė ne vien jam, bet ir tėvui, ir tiems, kurie prie ąžuolo paliko pabalnotą žirgą.

Žaltys sušnarėjo, lyg juoktųsi. Eglė kelias akimirkas tyrinėjo bėglio veidą, paskui vos pastebimai linktelėjo: to, kas priklausė kitai gaujai, ji nereikalavo. Šaknys taip pat pažįsta kraujo ryšį. Tėvo amuletą Vytautas užkišo giliau po marškiniais.

Pasiekus sausesnę, pušimis apaugusią pakrantę, rūkas praretėjo. Dingo pūvančių samanų smarvė, atsirado gaivus spyglių, dervos ir drėgnos žemės kvapas. Vytautas norėjo atsigręžti ir padėkoti vedlei, bet Eglė jau buvo dingusi, tarsi ištirpusi ore. Nendrės dar siūbavo ten, kur ji stovėjo, o tolimas žalčio šlamėjimas priminė, kad Dykra šio vilko nepamirš.

Jis stovėjo purvinas, be jėgų, bet po ilgo laiko pirmą kartą laisvas. Dykra jį išleido. Už jos laukė Gardino girios, Biebžos pelkės ir ilgas kelias vakarų link, per svetimas žemes, pėsčiomis, judant tik naktimis. Vilkas ištrūko iš spąstų, bet dabar turėjo išmokti ne tik kariauti, bet ir gyventi be gaujos, pasikliaudamas tik protėvių žiniomis ir šešėlių būtybėmis. Šis kelias vedė pas kryžiuočius, ir jis žinojo, kad kaina bus didesnė už bet kokią pilį.