Istorinė pastaba

Ši knyga parašyta paskutinė, bet jos veiksmas vyksta pirmas: tai pasakojimas apie Kęstutį ir Birutę, apie brolius Algirdą ir Kęstutį, apie Lietuvos pagonybės saulėlydį. Šio laikotarpio šaltinių mažiau nei vėlesnių, todėl ypač svarbu pasakyti, kur baigiasi metraščiai ir kur prasideda mano išmonė.

Kas iš tikrųjų įvyko

Gediminas mirė 1341 m.; knygos pradžios 1341–1342 m. žiema ir laidotuvės yra mano atkūrimas, o ne tiksliai datuota apeiga. Valdžią perėmė Jaunutis. 1344–1345 m. sandūroje Algirdas ir Kęstutis jį nuvertė: Algirdas valdė iš Vilniaus į rytus, Kęstutis iš Trakų į vakarus. Knygoje žiemos perversmą nuo išgalvotos Sutarties 1345 m. Vėlinių naktį skiria keli mėnesiai. Pagal stačiatikių tradiciją, 1347 m. Vilniuje buvo nužudyti trys Algirdo dvariškiai krikščionys: Antanas, Jonas ir Eustachijus (pagal stačiatikių tradiciją, Antanas ir Jonas balandį, Eustachijus gruodį; šeštame skyriuje visi trys sutraukti į vieną sceną). 1348 m. vasario 2 d., per Grabnyčias, ties Strėva Ordino kariuomenė, kuriai vadovavo didysis maršalas Siegfriedas fon Dahenfeldas ir vyriausiasis komtūras Winrichas fon Kniprodė, grįžtanti iš žygio į Aukštaitiją, susidūrė su lietuviais ir privertė juos trauktis per užšalusią upę. Ordino kronikos pasakoja apie didžiulius lietuvių nuostolius ir Narimanto žūtį (taip rašo ir VLE); pagal kitus aiškinimus laimėjo lietuviai. Knygoje renkuosi pralaimėjimą. Matthiasas fon Neuenburgas mini du žuvusius Gedimino sūnus, ir antruoju spėjamas Manvydas, bet tai tik spėjimas, ir knygoje Manvydas išgyvena.

Maždaug 1350 m. Kęstutis vedė Birutę, o jų sūnus Vytautas gimė apie tą patį laiką. 1351 m. rugpjūčio 15 d. Kęstutis susitarė su Vengrijos karaliumi Liudviku priimti krikštą; Dubnicos kronika mini ir jo pagonišką apeigą su jaučiu. Pažado jis neištesėjo ir po kelių dienų pabėgo pakeliui į Budą (knygoje, dėl trumpumo, jis pabėga pirmą naktį, stovykloje). 1352 m. sausio 6 d. Ordino magistru tapo Winrichas fon Kniprodė ir išbuvo juo iki 1382 m.

1361 m. kovą Kęstutis paimtas į nelaisvę netoli Ublio ežero ir uždarytas Marienburge. Tiksli diena ir žygių seka ginčijamos: minima kovo 21 d., o Hermanas fon Vartbergė nurodo 13 d. Johanisburgo ir Ekersbergo pilių sunaikinimas prieš suėmimą yra knygos pasirinkta įvykių seka, kurios šaltiniai patikimai nenustato. Lapkritį Kęstutis pabėgo, padedamas Alfo, pro pažeistą sieną, persirengęs Ordino riteriu, ir grįžo per Mazoviją. Renkuosi lapkričio 11 d.; kita rekonstrukcija nurodo 17–18 d. Nė vienas išlikęs pasakojimas neatskleidžia visų pabėgimo žingsnių. 1362 m. pavasarį Ordinas apgulė Kauną. Dėl apgulties pradžios ir trukmės pasakojimai skiriasi; knygoje atsisakau tikslaus penkių savaičių skaičiavimo. Pilis krito balandžio 16 d., Velykų išvakarėse, o Velykų sekmadienį laikytos mišios. Gynėjas Vaidotas, Kęstučio sūnus, pateko į nelaisvę. Tų pačių 1362 m. rudenį (kai kurie šaltiniai sako 1363 m.) Algirdas prie Mėlynųjų Vandenų nugalėjo totorius ir prisijungė Kijevo žemę. 1365 m. vasarą, Kęstučiui ir Algirdui esant Voluinėje, Kęstučio sūnus Butautas pabėgo pas kryžiuočius ir liepos 25 d. atvyko į Įsrutį; vėliau Karaliaučiuje pasikrikštijo Henriku. 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdas žygiavo prieš Maskvą; 1372 m. vasarą Liubutske buvo sudaryta taika. Rūdavai renkuosi 1370 m. vasario 17 d. ir Algirdo bei Kęstučio pralaimėjimą; dėl datos (minima ir 18 d.) bei baigties esama skirtingų aiškinimų. Ordino maršalas Henningas Schindekopfas buvo sunkiai sužeistas ir mirė nuo žaizdų.

1377 m. gegužę mirė Algirdas. Valdžią paveldėjo Jogaila, aplenkęs vyresniuosius brolius iš pirmosios Algirdo santuokos su Marija Vitebskiete.

Kur saga papildo istoriją

Tylioji Sutartis, jos trys sąlygos ir Gintaro skola yra mano išmonė. Ant jos sagoje stovi visa kita, bet jokiame šaltinyje jos nėra. Taip pat išgalvoti Šešiapirštis ir vilkų brolija, sidabrinis vilkas, Dykra, Henės pirmieji pavidalai (juodas šuo, raštininkas su knyga), gintaro karalienė, Perkūno ženklas Kęstučiui, Eglė ir viskas, ką Birutė girdi iš jūros.

Gedimino sapnas apie geležinį vilką, Vilniaus įkūrimo legenda ir žynys Lizdeika užrašyti tik XVI a. metraščiuose, tokiuose kaip Bychovco kronika; tai legendos, o ne įrašai, ir knygoje jie pasirodo kaip legendos. Kęstučio ir Birutės pažintis bei „Būk paimta“ gudrybė, leidžianti jai neišsižadėti dievų, yra mano: šaltiniuose yra tik tradicija apie pagrobimą. Vaidoto ir Butauto motina: VLE ją laiko pirmąja, bevarde Kęstučio žmona (jos mirties laikas tiksliai nežinomas), bet ši genealogija nėra neginčijama. Knyga renkasi šią motinystę, o pirmosios žmonos mirtį nukelia maždaug dvejus metus prieš Palangą, apie 1347 m.; tai išgalvota šeimos chronologija. Trečiasis vyresnysis sūnus Patrikas, kurį VLE taip pat priskiria pirmajai žmonai, knygoje neminimas.

Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo šaltiniuose siejamas su tarnu Alfu; knygoje jis seka tuo pačiu keliu ir nesikliauja jokia magija, nes tikra istorija ir taip pakankamai neįtikėtina. Smulkmenos — mano. Strėvoje Ordino vadas knygoje lieka vėliava: magistras Dusemeris galbūt jojo po ja, galbūt ne, nors VLE Ordino pajėgų vadais laiko maršalą Dahenfeldą ir Kniprodę, tuomet vyriausiąjį komtūrą. Kauno apgultyje Ordiną, pagal Vikipediją ir ordino kronikas, vedė pats Kniprodė, o Kęstutis bandė derėtis (knygoje jis atvyksta per vėlai); magistras matomas tik iš tolo, kaip kareivių šnabždesys „Der Meister“. Kęstučio pasiruošimas atvykti per apgultį ir pavėlavimas, Vaidoto sulaikymas po bokšto griūties ir kontrminos giesmės yra mano. Jaunojo Günterio fon Hohensteino auklėjimas, kalba ir veiksmai išgalvoti. Istorinis Günteris fon Hohensteinas buvo Osterodės komtūras ir Danutės krikštatėvis; šis veikėjas nėra jo gyvenimo atkūrimas. Kiti antraeiliai broliai, išsamus kalėjimo planas ir jo kasdienybė taip pat išgalvoti.

Lenkų dvariškis Pavelas Liudviko stovykloje yra išgalvotas. Kazimieras sirgo ir susitikime su Kęstučiu nedalyvavo; Pavelo prisiminimai apie Aldoną, priesaikos supratimas ir pagalba prie tilto nėra nedalyvavusio karaliaus veiksmai. Liudviko jaunystė, Aldonos giminystė ir mirtis priklauso istoriniam pagrindui; nei privatus pokalbis, nei sąlyginiai Kęstučio priesaikos žodžiai nėra atkurta šaltinio citata. Žaibo ženklas ir pažodžiui veikianti jo galia yra fantastika.

Šeimos scenose renkuosi apytikslius kalendorius, o ne atkuriu gimtadienius: Kęstutis gimęs apie 1297 m., Algirdas apie 1296 m., Vytautas apie 1350 m., Jogaila apie 1362 m., Sofija apie 1371 m. Birutės, Jaunučio, sūnų amžius ir tikslios namų gyvenimo datos išgalvoti. Ulianos gimimo metai ir vestuvių laikas neaiškūs; atvykimas žiemą apie 1349–1350 m. yra scenos pasirinkimas. Slaptas kūdikio Jogailos krikštas Jakovu — išgalvota apeiga, besiremianti nepatikima tradicija, o ne nustatytas įvykis. Brolių pažadai prie mirties patalo ir Algirdo nurodymai dėl įpėdinio yra įsivaizduoti pokalbiai, ne išlikęs testamentas.

Algirdo priešmirtinis vienuolio apdaro priėmimas ir pagoniškas sudeginimas sąmoningai sujungia prieštaraujančias tradicijas. Pasakojimas apie atsivertimą vėlyvas ir nepatikimas kaip biografija; palieku jį kaip išmonę apie skirtingas ištikimybes, o ne įrodymą, kad abi apeigos tikrai įvyko. Jo laužą taip pat perkeliu ant kalno virš Vilniaus: istorinė sudeginimo tradicija veda Maišiagalos ir Kukaveičio link, bet nenustato tikslaus kapo. Gedimino ir Narimanto laidotuvės, šeimos eisena, aukojimo smulkmenos ir privatūs išgyvenimai atkurti vaizduote. Salos pilies pamatai paskutiniame skyriuje yra veiksmo vieta, ne patikimai datuota statybų eiga.

Knygos religinės bendruomenės ir namų apeigos kuriamos iš mitų: Palangos bendruomenė ir jos įšventinimas, šventosios ugnies hierarchija, dinastijos budėjimas prie ugnies, laidotuvių pareigos ir metų švenčių papročiai nesudaro dokumentuoto XIV a. apeigyno. Kniprodės garbės stalas ir apdovanojimai už žiaurumą, svečių sąrašas, kiekvieno kaimo mokyklos ir šulinio tvarka, septyniasdešimt dvi žūtys jo 1358 m. pranešime ir rašytiniai draudimai yra išgalvotos scenos, ne rasti administraciniai dokumentai. Jo išvaizda, asmeninis tikėjimas, šachmatai ir pokalbiai su belaisviais taip pat išgalvoti. Apgultys, išsamūs įtvirtinimų planai, upių perėjos, karių skaičiai, taktika ir asmeniniai žygdarbiai ties Strėva, Kaunu, Maskva, Liubutsku bei Rūdava yra scenų kūryba bendruose istorinių žygių rėmuose. Algirdo išvykimas per stačiatikių kankinių teismą — išgalvota aplinkybė, ne dokumentuotas alibi. Pranciškonų varpas, Tomo gyvenimas ir Birutės gelbėjimas yra išmonė; 1369 m. Kalėdos — mano pasirinkta data, ne paliudyta žudynių diena.

Kur istorikai nesutaria

Birutė. Šaltinių apie ją labai mažai. Vigandas Marburgietis, rašęs apie 1394 m., sako, kad 1382 m. Jogaila ją nuskandino Breste prie Bugo, tikriausiai atsakydamas į Vytauto pabėgimą (pagal VLE, Kęstutis 1382 m. pats buvo ją ten išsiuntęs). Vytautas 1390 m. skunde Ordinui kaltino Jogailą nužudžius abu tėvus. Konstanco susirinkime 1416 m. lenkų ir lietuvių atstovai tvirtino, kad ji gyveno ilgai ir mirė savo mirtimi. Palangos tradicija ir jos kapas atsirado vėliau ir pirmą kartą aprašyti Motiejaus Strijkovskio 1582 m. Šios knygos veiksmas baigiasi 1377 m., ir Birutė čia yra tik Palangos vaidilutė bei Kęstučio žmona; jos likimą nusprendžia Pirmoji knyga: ją bando nuskandinti Breste (Vigandas), vanduo jos nepriima (Konstanco liudijimas), ir ji grįžta į Palangą (Strijkovskio tradicija). Nė vienas šių pasakojimų nekalba apie antgamtinį išlikimą; toks jų sujungimas yra vien sagos išmonė.

Kęstučio mirtis. Kęstutis ir Vytautas buvo suimti derybų metu Jogailos stovykloje prie Trakų (rugpjūčio 3 d. armijos susitiko, suėmimas netrukus), o Kęstutis rastas negyvas Krėvos pilyje; dalis šaltinių nurodo rugpjūčio 15 d., kiti sako, kad praėjus maždaug savaitei po suėmimo. Jogaila teigė, kad Kęstutis pasikorė, bet daugelis tuo netikėjo. Pirmoji knyga renkasi nužudymą, o ši baigiasi prieš tai.

Jogailos gimimo metai. Renkuosi gimimą apie 1362 m., kuris naudojamas ir Dariaus Barono Julijonos šeimos tyrime; apie 1352 m. išlieka kita galimybė. Sagos knygos seka c. 1362 m.: 1368 m. Jogailai šešeri, 1377 m. penkiolika.

Vytauto gimimas. Renkuosi gimimą apie 1350 m. Nei tikslus jo gimtadienis, nei Kęstučio ir Birutės vestuvių data nėra patikimai žinomi; knygoje jie susituokia 1349 m.

Butautas. Dėl sąmokslo ir jo motyvų nesutariama. Istorinis pasakojimas jo suėmimą sieja su Dirsūnu, išlaisvinimą — su Survila. Knygoje sąmoningai jų vaidmenis atiduodu Kęstučiui, kuris pats sulaiko ir paleidžia sūnų. Šis susitikimas, vartelių sąmokslas, raktai ir jų pokalbis yra tėvo ir sūnaus istorijai skirta išmonė.

Mėlynieji Vandenys. Mūšio metai (1362 ar 1363) ir tiksli vieta ginčijami; renkuosi 1362 m. rudenį. Vėlyvieji metraščiai ir „Pasakojimas apie Podolę“ reikalauja atsargumo ir nėra mūšio amžininkų užrašytas pasakojimas. Trys puolimo ragai, pelkių spąstai, duobės, pasitarimai ir iškart po mūšio įvykęs taikus įžengimas į Kijevą yra mano atkūrimas. Kijevo Vladimiras Algirdaitis yra Algirdo sūnus; Vladimiras Serpuchovietis, iki 1370–1371 m. žiemos vedęs jo dukterį Jeleną, — kitas žmogus. Liubutske remiuosi jau esama santuoka, o ne naujomis derybomis dėl netekėjusios dukters.

Kęstučio priesaika Liudvikui. Mokslininkai ginčijasi, ar užrašyti lietuviški žodžiai buvo malda, priesaika ar auka, ir ar kronikininkas juos nesuprato.

Vilniaus kankiniai. Apie stačiatikių ir pranciškonų kankinius kalba vėlesnė tradicija, kurioje datos ir skaičiai nevienodi: stačiatikių gyvenimuose Antanas ir Jonas nužudyti 1347 m. balandį, Eustachijus gruodį; pranciškonų kankinių 1369 m. legenda (Bychovco kronika) kalba apie keturiolika vienuolių, kurių septynis nužudė, o kitus septynis ant kryžių paleido Nerimi, kai Algirdas buvo žygyje prieš Maskvą. Knygoje parodau juos kaip žudynes, kurių senieji dievai nereikalavo; tikslūs skaičiai ir mirties būdas yra mano: keturiolika nužudoma, o Tomas, vienas iš penkiolikos brolių, išgyvena, nes tą naktį buvo išėjęs.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

  • Wigand von Marburg, Chronica nova Prutenica (lietuviškai: Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, Vaga, 1999); Jan Długosz, Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae; Lietuvos metraštis. Bychovco kronika (Vilnius, Vaga, 1971); Maciej Stryjkowski, Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi (1582).
  • Stephen C. Rowell, Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345 (Cambridge, 1994).
  • Alvydas Nikžentaitis, Gediminas (Vilnius, 1989).
  • Lietuvos istorija, t. III: Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų (Vilnius, Baltos lankos, 2011).
  • Darius Baronas, straipsnis apie Kęstučio pabėgimą iš Marienburgo, Lietuvos istorijos studijos; Bronislavos Kerbelytės straipsnis apie Kęstučio 1351 m. priesaiką, Tautosakos darbai, 2015.
  • Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m. (Vilnius, 1995); Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978).
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt): straipsniai apie Gediminą, Kęstutį, Birutę, Algirdą ir Strėvos mūšį.

Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius