14 Kniprodės Tvarka
1353–1360 m., Karaliaučius ir Marienburgas
Sniegas Karaliaučiuje drėbė taip tankiai, kad vėliavos virš pilies vartų atrodė lyg nupieštos baltame danguje. Stovėdamas prie lango, Winrichas fon Kniprodė mąstė, jog šią žiemą pats Dievas tiesia Ordinui kelią: pelkės įšalo iki dugno, o sukaustyta klampynė tampa vieškeliu.
Didžiuoju magistru tarnavo jau antrus metus. Smulkaus, sauso sudėjimo, kantrus lyg mūrininkas, klojantis sieną plyta po plytos. Plaukai aplink tonzūrą jau šerkšnijo, pilkos akys žvelgė šaltai, tik pačiuose jų kampučiuose ruseno tai, ko nė vienas brolis nebūtų išdrįsęs pavadinti atlaidumu. Triukšmo nemėgo — išsėdėti paties suruoštoje puotoje kaskart atsieidavo nemažai jėgų. Tačiau nuo pat Kalėdų Prūsijos keliais plaukė kilmingi svečiai: karaliaus dvaro anglo sūnus, du prancūzų riteriai, vokiečių grafo įpėdinis su trisdešimčia vėliavininkų, čekiškai maldas tebekalbantis bohemas. Visi suvažiavo pasižymėti Grabnyčių — Švenčiausiosios Mergelės šventės — žygyje prieš pagonis, o Kniprodė puikiai suprato: norint išlaikyti Vakarų riteriją Prūsijoje, būtina duoti jai tikslą ir puotą vienu sykiu.
Reizų paprotį išrado ne jis — žygius rengė ir pirmtakai. Tačiau būtent Kniprodė įžvelgė, kad plėšikavimo žygį galima paversti didžiuoju krikščionijos turnyru su griežtu laiku, vėliavomis, taisyklėmis ir Garbės stalu, prie kurio kasmet sės narsiausieji. Suteikė karui tvarką, ir jos spindesys traukė riterius iš tolimiausių karalysčių it žvakės liepsna naktinius drugius.
Tą vakarą po mišių, kai Garbės stalas buvo padengtas balta staltiese, magistras atsisėdo jo priekyje. Kiekvienas kilmingas svečias iš anksto žinojo šių metų vietas: pirmoji garbės vieta atiteks tam, kuris pirmas iškėlė vėliavą ant priešo pylimo, antroji — sudeginusiam daugiausia pagonių kaimų, trečioji — vokiečių grafo sūnui, savo paties rankomis pakorusiam pagonių seniūną ant ąžuolo šakos. Heroldas garsiai skaitė vardus. Ant ilgo stalo garavo kepta šerniena su obuoliais, skambėjo alavo taurės. Anglas aukštai pakėlė vyną ir išrėžė neseniai išmoktą lotynišką sveikinimą. Kniprodė šypsojosi santūria pareigą atliekančio šeimininko šypsena.
Penktame suole sėdintis jaunas brolis riteris Günteris fon Hohensteinas patiekto maisto nė nepalietė. Dvidešimt dvejų metų šviesiaplaukis vis dar turėjo vaikiškai sutrikusį žvilgsnį žmogaus, dar nespėjusio suskaičiuoti tikrosios tikėjimo kainos. Kniprodė jį gerai pažinojo todėl, kad Hohensteinas vienas iš nedaugelio brolių mokėjo lietuviškai: užaugintas senos auklės iš Ragainės pasienio, žodžius tardavo švelnia senoviška tarme.
— Broli Günteri, — tyliai kreipėsi Kniprodė, nutilus chorui. — Tau ne prie širdies vynas ar tai, už ką keliamos taurės?
Jaunasis riteris šyptelėjo.
— Mąstau apie vyrą, kurio čia nėra, magistre.
— Kunigaikštį Kęstutį.
— Taip. — Hohensteinas patylėjo. — Per trejus metus jis trissyk paėmė mūsų brolius į nelaisvę ir trissyk, kaip sutarta, grąžino gyvus. Nė sykio nesulaužė žodžio. Net mūsų kapelionai pripažįsta, kad jo priesaikų verta bijoti. Ir aš svarstau, ar tik pagonio žodis kartais nėra tvirtesnis už mūsiškį.
— Mūsų žodis duotas Dievui, — atsakė Kniprodė. — Jo žodis duotas giriai ir akmeniui. Tau gali rodytis, kad tai tas pats. Klysti.
— Kuo gi skiriasi?
— Dievas prisiekusiajam teikia malonę, o akmuo — vien kietumą. — Kniprodė pažvelgė į savo taurę. — Gali gėrėtis juo, Günteri, kaip gėrimasi šerkšno raštais ant lango. Tik netrokšk tapti į jį panašus — tas kelias veda į žiemą be Prisikėlimo.
Hohensteinas linktelėjo. Visuomet linktelėdavo, kai magistras kalbėdavo dalykus, kuriems širdyje nepritardavo.
Už menės sienos vėl suskambo giesmė Švenčiausiajai Mergelei, ir Kniprodė pajuto, kaip aplinkui ima šilti mūras. Kasmet pasikartojantis ženklas: iš sienų ir grindų plūstanti atokaita, tarsi pati pilis būtų gyva ir džiaugtųsi. Koplyčioje iškilęs kryžius suskambo ne medžiu ar sidabru, o skaidriu, aukštu plieno aidu, lyg plaktukui kirtus į priekalą. Magistras nulenkė galvą, dėkodamas Viešpačiui už malonę.
Naktį magistras sugrįžo į savo kambarį, kuriame degė viena žvakė. Ant stalo tarp pergamentų rymojo iš dramblio kaulo ir juodmedžio išdrožta šachmatų lenta — kažkokio Italijos pirklio dovana; figūros ant jos stovėjo ne pradinėse vietose.
Paliko jas lygiai taip, kaip prieš tris naktis: balta karalienė kairėje, juodi žirgai pasienyje, vienas bokštas ten, kur niekas nesitikėtų. Taip Kęstutis smogė Ragainėje, paskui Skalvoje, galiausiai — Nemuno žemupyje. Tas pagonis niekada nepuolė tos pačios vietos dukart ir niekada nepasirodydavo ten, kur Ordinas būdavo pasiruošęs. Nesiderėjo ir nemelavo, ir tai erzino labiausiai: tarsi žaistum su priešininku, niekada neatsiimančiu padaryto ėjimo.
Kniprodė atsisėdo ir paėmė į pirštus baltąjį žirgą. Ordinas turėjo daugiau figūrų: mūrą, plieną, Romos palaiminimą ir kas žiemą it šventa upė suplaukiančius Vakarų riterius. Vis dėlto pagonys laikėsi jau pusantro šimto metų, ir niekas nesuprato kodėl. Mistika magistras netikėjo — buvo blaivaus proto statytojas, įsitikinęs, jog kiekvieną nesėkmę lemia kur nors įsivėlusi klaida. Beliko kantriai ją surasti.
Galiausiai perprato: Kęstučio neįmanoma sumušti lauke. Jį galima tik paimti gyvą.
Ši mintis subrendo pamažu, kaip ledas ant upės. Nukautas priešas savo kaimams tampa kankiniu, o mirusio kunigaikščio laužą pagonys švęstų šimtą metų. Tačiau Marienburge sėdintis, pakrikštytas ir klusnus valdovas būtų kur kas daugiau nei kaulai — taptų gyvu pavyzdžiu. Kai valdovas pasuka į Dievą, tauta seka įkandin. Taip nutiko Mindaugui, taip gali nutikti ir čia.
Magistras atsargiai pastatė žirgą atgal.
1356 metų vasarą Hohensteinas atvedė į Marienburgą belaisvį — seną žemaičių seniūną, paimtą po nesėkmingo antpuolio prie Ragainės. Kanceliarijoje surištomis rankomis stovintis senis žiūrėjo ne į Didįjį magistrą, o pro langą į Nogato lygumas. Kniprodė liepė atrišti jam rankas ir pats pasiūlė kėdę.
— Paklausk jo, kodėl jie nesiliauja, — paliepė magistras. — Siūlome taiką, mokyklas, šulinius, saugią žemę po Ordino globa. Siūlome krikštą. Kodėl jie kasmet grįžta?
Hohensteinas išvertė. Senis ilgai tylėjo.
— Jūs duodate šulinį, — prabilo pagaliau, — ir pasiimate sūnų.
— Mes jo neatimame — ugdome Dievui.
— Tai ir yra paėmimas.
Kniprodė nesiginčijo — jau seniai buvo išmokęs nesiginčyti su tais, kuriuos norėjo perprasti.
— Čia ne dėl dievų, — pridūrė senis, Hohensteinui pakartojus klausimą. — Jūs sakote, kad laikomės dėl savo dievų. Kai kurie — dėl jų, aš — ne. Aš žinau viena: kai kunigaikštis Kęstutis pasako, kad kaimas nebus sudegintas, kaimas lieka stovėti. Kai pasako grįšiąs prieš Jonines — grįžta. Jau dešimt metų. O jūs dešimt metų žadate nebedeginti ir vis tiek deginate. — Senis ramiai, be pykčio pakėlė akis į Kniprodę. — Jūsų žodis geras Dievui. Jo žodis geras mums.
— Tai ne tikėjimas, — pasakė Kniprodė, kai Hohensteinas išvertė. — Tai patikimumas.
— Pas mus tai tas pats.
Kniprodė įdėmiai nužvelgė belaisvį. Paskui įsakė pamaitinti senį ir be išpirkos paleisti prie sienos, įduodant kunigaikščiui Kęstučiui vienintelę žinią: Marienburgas gerai žino jo žodžio kainą. Hohensteino veide vietoj džiaugsmo šmėstelėjo nerimas.
— Čia ėjimas lentoje, magistre, — tarė jaunas brolis, kai senį išvedė.
— Taip.
— Jūs juo žavitės.
— Aš jį perprantu, — atsakė Kniprodė. — Iš šalies tai kartais atrodo vienodai.
Metai bėgo, ir Prūsijos pavasariai kasmet švito vis giedresni. Marienburgas augo. Kniprodė statydino naujas menes, veisė sodus ir ligonines, reikalavo, kad kiekviename Ordino kaime stovėtų mokykla ir šulinys; Dancigo pirkliai gyrė, esą šalyje dar niekada nebuvo tokios pavyzdingos tvarkos. Kiekvienai Marijos šventei suvažiuodavo vis gausesnis svečių būrys. Garbės stalas ilgėjo. Kas žiemą magistras jausdavo po kojomis vis smarkiau šylančius mūrus ir džiaugdavosi meistrų po didžiąja mene išvestais karšto oro kanalais, nė sykio nepaklausęs savęs, kodėl akmuo šiltas ir ten, kur po grindimis nėra jokios krosnies.
1358 metų vasarą iš Ragainės komtūro atskriejo pranešimas. Praėjusią žiemą anglų bei prancūzų svečiai už Nemuno sudegino kaimą su visais į pagonių šventvietę subėgusiais žmonėmis. Septyniasdešimt dvi sielos. Dalis jų, rašė komtūras, jau buvo pakrikštyti. Kniprodė ilgai neatitraukė akių nuo pergamento, paskui pamirkė plunksną ir užrašė: Daugiau neleisti. Tuos pačius du žodžius buvo brūkštelėjęs ir 1356-aisiais, ir 1354-aisiais, puikiai žinodamas, kad rašo į tuštumą.
Kitos Marijos šventės Garbės stalą padengė dar iškilmingiau. Anam žygiui vadovavęs prancūzų riteris sėdėjo magistro dešinėje, ir Kniprodė pats pripylė svečiui vyno.
Hohensteinas tą vakarą menėje nepasirodė. Pasiprašęs perkeliamas, išjojo į Ragainę. Vėliau Kniprodę pasiekė kalbos, kad jaunasis brolis pasienyje moko valstiečių vaikus lotyniškojo rašto ir su ramiu gydytojo atkaklumu gina kaimiečius nuo savų bendražygių. Magistras jo nebaudė ir atgal nešaukė.
1360 metų rudenį Kniprodė vėl sėdėjo prie šachmatų lentos. Figūros rikiavosi seniai pažįstamose vietose: balta karalienė kairėje, juodas žirgas pasienyje. Tik bokštą dabar pastatė kitaip — per tuos metus buvo perpratęs, kad Kęstutis, nors niekada nepuola tos pačios vietos, kaskart kartoja tą pačią mintį.
Įėjęs kamerarijus pranešė: žvalgai Žemaitijoje aptiko kunigaikščio kariauną, kur kas mažesnę nei įprastai.
— Mažesnę, — pakartojo Kniprodė.
— Tūkstantis raitelių, ne daugiau. Likusieji išsklaidyti po pelkes.
Paėmęs juodąjį žirgą, magistras lėtai suko jį tarp pirštų. Veidas liko neįskaitomas. Kamerarijus išėjo.
Aš tave turėsiu, tarė sau be piktdžiugos ir be keršto, su ramiu meistro apskaičiavimu prieš imantis sunkiausios darbo dalies. Ne kalaviju ir ne mirtimi. Taip, kad pats peržengtum šį slenkstį, atsisėstum prie šios lentos ir atsakytum man, kuo tiki.
Lauke ėmė temti. Kniprodė pastatė juodąjį žirgą į kairįjį sparną, kur šis stovėjo prieš trejus metus, ir uždegė antrą žvakę. Sienos aplinkui dvelkė jaukia šiluma, tarsi pats mūras būtų alsavęs, ir magistras padėkojo Dievui už viską, kas jam suteikta.