21  Butauto Išdavystė

1365 m. vasara, Trakai

Raktas pasirodė šaltesnis ir sunkesnis, nei Butautas tikėjosi. Svėrė jį delne lyg pirklys kalaviją prieš pirkimą: juoda geležis, nudilusi barzdelė, blizgesys ten, kur dešimtmečius spaudė nešiotojo pirštai. Ant tokio menko daikto, dingtelėjo jam, laikosi visa pilis.

Žemutinio kiemo šarvinė buvo tuščia. Per sienas sunkėsi ežero drėgmė, o už jų, nuo Galvės, atsklido tolimas, vienodas varlių ir vandens paukščių šnabždesys. Kęstutis ir Algirdas buvo Voluinėje, gelbėjo Liubartą, ir tai buvo vienintelė vasara, kai Trakai liko be senio. Dar dvi naktys, pasakė Ordino pasiuntinys paskutinį kartą, susitikęs su Butautu prie Senųjų Trakų šaltinio, dar dvi, ir pulkai grįš iš pietų. Taigi šiąnakt. Trisdešimt raitelių lauks pušyne už pylimo, o kai sargyba pasikeis ir pilis nutils, jis nueis prie šoninių vartelių, pakels skląstį, ir Trakai, kuriuos jo tėvas statė trisdešimt metų, atsivers per vieną atodūsį.

Galvos jie neprašė. Tai Butautas kartojo sau kiekvieną naktį, kol planas dar buvo tik žodžiai. Senis liks gyvas. Kęstutis nukeliaus į Marienburgą, kur jau yra buvęs ir žino kelią, kaip pasakė pasiuntinys, nė nesišypsodamas; tai buvo vienintelė jo nemandagybė. Butautas gaus krikštą, kunigaikštystę prie Nemuno ir vardą, kurį pripažins popiežius. Daugiau, nei jam davė trisdešimt metų, praleistų prie tėvo kėdės.

Jis išslinko į kiemą.

Naktis tvyrojo tamsi, be mėnulio ir be vėjo. Žvyras girgždėjo po padais, nors Butautas žengė ant kulnų — šito išmokė ne tėvas, o vilkai, su kuriais nuo vaikystės dalijosi laužu. Jie gerbė jį kaip kunigaikščio sūnų, bet savu nelaikė niekada. Po šiaurine galerija kabojo džiūstančių skalbinių eilės ir šnarėjo praeinant, tarsi kuždėdamos tarpusavyje.

Po šia pačia galerija jis kadaise stovėjo vasarą ir žiūrėjo, kaip du maži berniukai, apsivilkę šarvus, per didelius jų pečiams, bėgioja per kiemą ir juokiasi kaip du karaliai. Vienas buvo jo brolis, Palangos moters vaikas. Kitas buvo Algirdo atžala, atvežta į svečius. Tėvas šaukė jiems nuo laiptų: jūs abu esate man sūnūs. Butautas tada suskaičiavo tėvo žodžius — tiksliai, tarsi smulkius pinigus delne. Du. Ne trys.

Jis atstūmė tą vaizdą ir suspaudė raktą.

Siaura perėja tarp sandėlių buvo juoda, o ant akmens gulėjo kalkių dulkės, kurias kažkas buvo nešęs ant batų. Jos gale nedegė žibintas. Tai buvo pirmas dalykas, kuris nesutiko su jo planu: perėjoje visada kabojo žibintas, ir jį kasvakar uždegdavo senas Mingaila. Butautas sustojo. Priešais, ant statinės su raugintais kopūstais, sėdėjo žmogus.

— Raktą padėk ant kopūstų, — tarė Kęstutis. — Jis ne tavo.

Butautas sustingo. Tėvas sėdėjo be šarvų, vilkėdamas nuo senumo pajuodusį, kelio dulkėmis apsinešusį lininį apsiaustą, su ilgu peiliu prie diržo — ramiai, tarsi užsukęs pasišnekėti. Greta stovintis vartų sargas Mingaila, kovojęs po Kęstučio vėliava dar tada, kai Butautas gulėjo vystykluose, laikė žibintą nuleistą žemyn, kad šviesa kristų tik ant aslos. Iš sandėlio šešėlių už statinių išniro dar trys veidai. Vieną atpažino išsyk: kampuotas, įdubęs skruostas ir šeši kairės rankos pirštai, ramiai gulintys ant ieties koto. Šešiapirštis į kunigaikščio sūnų nė nedirstelėjo — ir tas abejingumas kirto skaudžiau už bet kokį žvilgsnį.

— Prieš aštuonias dienas Mingaila atsiuntė man raitelį į Voluinę, — prabilo Kęstutis, pastebėjęs, kur krypsta sūnaus akys. — Šešias paras jojau be miego. Pasiuntinys pranešė, kad teiraujiesi apie raktus. Ir kad tavo žiedas atsidūrė Ragainės žvalgo saujoje.

— Ir tu laukei.

— Žiūrėjau, kiek toli nueisi.

Butautas nusijuokė — trumpai, sausai, visai ne taip, kaip buvo ketinęs.

— Štai kodėl šiąnakt perėjoje tamsu. Net sargybinius slepi nuo tikro sūnaus.

— Ne nuo sūnaus — nuo anos pusės, — Kęstutis kryptelėjo smakru į pušyną už pilies sienų. — Kad iki paskutinės valandos manytų, jog varteliai atviri. Padėk raktą, Butautai.

Butautas pakluso. Šalta geležis nebeslėgė delno, ir staiga net palengvėjo, kad rankos vėl tuščios.

— Žinai, ką jie šneka, — prabilo jis, ir naktimis mintyse gludinti žodžiai pagaliau pratrūko. — Ne pasiuntinys — aš pats sau taip sakau. Jie vis tiek laimės, tėve. Ne šią vasarą ir ne kitą — po dvidešimties ar trisdešimties metų. Jų pusėje mūras, vokiškas plienas ir atlaidus dalijantis popiežius, o mes teturime girias ir senas dainas. Atsilaikome tik todėl, kad tu vienas nepailsti. Bet ir tu sensti. Klausimas tik vienas: ar priimsime krikštą kaip kunigaikščiai, kol mūsų vardas dar turi kainą, ar kaip surišti belaisviai, kai nebeliks ko parduoti.

— Mindaugas priėmė krikštą kaip kunigaikštis.

— Ir kuo baigė?

— Treniotos vyrų kalavijais, — atsakė Kęstutis. — Girdėjau tas pačias kalbas kaip ir tu, ir dalis tiesos jose yra. Tačiau tai ne priežastis įleisti kryžiuočius į Trakus pro šoninius vartelius.

Butautui į skruostus plūstelėjo karštis — pykti buvo lengviau nei teisintis.

— O Kaunas? Tavęs ten nebuvo. Atjojai tik prie nuodėgulių. Nuo pat anų Velykų nė sykio negirdėjau iš tavo lūpų Vaidoto vardo. Nė vieno karto! Išleidai sūnų lyg varinį pinigą ir net nepasigedai.

Tėvo veide kažkas krustelėjo — pirmą sykį per daugelį metų virptelėjo lūpų kamputis, ir Butautas pats išsigando savo žodžių, pataikiusių skaudžiau, nei taikėsi.

— Aš skaičiuoju jį kiekvieną naktį, — labai tyliai tarė Kęstutis. — Tik tau nesigiriu.

Tėvas pakilo nuo statinės — sunkus, senas kūnas tiesėsi lėtai it dviem arkliais keliamas ąžuolo rąstas. Butautas atšlijo per pusę žingsnio ir tik dabar pastebėjo spaudžiąs saujoje atvirą peilio geležtę — nė nepajuto, kada jį išsitraukė.

Kęstutis nužvelgė geležtę keistu, ramiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į uždraustą daiktą. Šiąnakt jam niekas negresia, suprato Butautas, tačiau ta mintis nė kiek nenudžiugino. Tėvas nekėlė prieš jį rankos ne iš tėviškos meilės — jį laikė nematomas saitas, kažkada duotas ir sūnui negirdėtas pažadas, saugantis Gediminaičių kraują.

— Šešiapiršti, — paliepė Kęstutis neatsigręždamas, — palydėk jį iki pušyno.

— Palydėsiu.

— Tegul pats pasako laukiantiems, kad vartai užsklęsti. Duodu žodį, Butautai. — Tėvas iškėlė dešinę atviru delnu į priekį, kaip prisiekiama žemei. — Nuo šių vartelių iki pat Nemuno nė vienas mano vyras nenukirps tau nė plauko: nei vilkas, nei sargybinis, nei tikras brolis. Duotas žodis nerūdija.

Šešiapirštis dirstelėjo į Kęstutį be nuostabos ir be priekaišto — gerai žinojo savo valdovo žodžių svorį ir neabejojo, kad šie bus išpildyti bet kokia kaina.

Už kampo sušlamėjo. Iš tamsos išniro paauglys, basas, su ietimi, per didele jo rankoms, ir lūpomis, baltomis nuo šalčio ar nuo kažko kito. Vytautui buvo penkiolika. Jis pažiūrėjo į Butautą, į peilį, į tėvą, ir veide nebuvo likę vaiko.

— Jis norėjo tave parduoti, — pasakė jis.

— Žinau.

— Leisk man.

— Eik gulti, Vyti.

Butautas niekada nebuvo girdėjęs tokio balso, kokiu tėvas ištarė tą trumpą vardą: švelnaus, be jokios pastangos. Jam pačiam Kęstutis niekada nebuvo sugalvojęs mažybinio vardo. Jis buvo Butautas, vyriausiasis iš likusių namie, ir visiems to pakako, išskyrus jį patį.

Vytautas dar akimirką stovėjo. Paskui apsisuko ir dingo; basos kojos ant žemės nepaliko garso.

Prie šoninių vartelių, kai Mingaila atkėlė skląstį ir naktis įžengė į perėją, šilta ir tyra, laukė dar viena figūra, apie kurią Butautas nenorėjo galvoti. Birutė stovėjo su apsiaustu rankoje ir duonos kepaliuku. Plaukus slėpė po skarele, bet jie švietė net tamsoje, kaip išbalintas lininis audeklas. Ji nieko nesakė, kol jis nepriėjo.

— Tavo motina būtų davusi, — tarė ji ir ištiesė duoną. Kepalas buvo dar šiltas, o ant viršaus, pagal senąjį paprotį, žibėjo druska. — Nežinau, ar ji būtų norėjusi, kad eitum. Bet duonos ji nebūtų pagailėjusi.

Butautas žiūrėjo į ją. Jis norėjo jos nekęsti ir daugelį metų nekentė tvarkingai, kaip kasdienio darbo: jos pačios, jos akių, jos nesuprantamų maldų, jos sūnaus, turėjusio viską, ko pats Butautas stokojo. Dabar, per kelis žingsnius nuo laisvės, jis suprato, kad vienintelė, kuri per visus tuos metus nepasakė jam nė vieno žeminančio žodžio, buvo ji.

— Aš tau nieko neskolingas.

— Nieko, — sutiko Birutė. — Ir aš tau. Imk.

Butautas paėmė duoną. Paėmė ir apsiaustą — rankos pačios išsitiesė. Tik paskui, žingsniuodamas po žvaigždėmis, pamanė, kad tėvas ir šito laukė, nes numatė viską iš anksto: ir šį kelią, ir apsiaustą, ir šiltą kepalą saujoje. Tos minties neįstengė nusikratyti iki pat Nemuno.

Kelias užtruko dvi dienas. Pirma buvo pušynas, kur trisdešimt Ordino raitelių išklausė jo žodžius, nieko neklausinėjo, apsuko žirgus ir nujojo į pietus. Jie nepyko ir nesistebėjo: jie laukė užmokesčio, o tą naktį jo negavo. Paskui miškai, po to Dykros pakraštys, kur pelkių garai kybojo tarp alksnių. Visą kelią, abiejose jo pusėse, per kelis šimtus žingsnių, Butautas juos jautė. Nematė ir negirdėjo, tik jautė: kaip kailiai trinasi į kamienus, kaip alsuoja šešėliai, kaip linksta žolė po minkštomis letenomis. Šešiapirštis nuvedė savo vyrus iki pat Nemuno ir nė karto nepasirodė. Jie negalėjo jo liesti, nes žodis buvo duotas. Bet buvo ten kiekvieną žingsnį, ir tuo priminė, kad Kęstučio žodis nėra vien žodis.

Krikštas įvyko Karaliaučiuje, liepos pabaigoje, kai koplyčios sienos buvo šaltos net vasarą. Koplyčia kvepėjo vašku ir šlapiu akmeniu. Jaunas vokietis kunigas, raudonomis rankomis, užpylė jam ant kaktos vandens, ir jis buvo toks šaltas, kad Butautas nustebo, kaip keli lašai gali atimti kvapą. Jį pavadino Henriku, Įsruties komtūro vardu. Jis ištarė žodžius, kurių išmokė, ir klausėsi savo balso, kuris skambėjo kaip žmogaus, niekada neturėjusio tėvo.

Kitą dieną jį pakvietė pas komtūrą. Šiltas kambarys, raudonas vynas, du broliai riteriai ir ant stalo išklotas pergamentas. Komtūras buvo mandagus. Jis ilgai kalbėjo apie krikščionybės šviesą ir nuopelnus, kuriuos naujasis brolis įgijo Dievo akyse, ir apie savo džiaugsmą. Paskui paklausė, kiek žmonių telpa Trakų pilies kieme.

Butautas atsakė. Po to atsakė, kiek vartų yra pilyje, kada keičiasi sargyba ir kuri siena žemiausia. Brolis riteris rašė, tvarkingai, nepakeldamas akių.

Tada jis suprato, kad jo nenupirko už sielą. Nupirko už tai, ką jis žino. Ir kad Ordinas, turintis akmenį, plieną ir ilgą kantrybę, vienintelis tikrai moka suskaičiuoti, kiek vertas išduotas sūnus.

Jis pagalvojo apie tėvą, sėdintį ant kopūstų statinės, su peiliu, kurio neištraukė. Kęstutis nebuvo silpnas. Butautas tai suprato tik dabar. Jis žinojo, ką daro, ir darė, nes buvo toks, koks buvo. Tokie žmonės gyvena ilgai, o miršta nuo tų, kuriuos paleido. Gailestingumas atsimena, kas jį davė.

Ir Henrikas, buvęs Butautas, žiūrėdamas į komtūrą, kuris nė karto nepažvelgė jam į akis, tik dabar pasigedo vilkų, einančių abipus kelio.