24  Rūdavos Sniegas

1370 m. vasario 17 d., Sambija

Trečią dieną dūmai kilo už nugarų. Sambija degė nuo Pregelio iki jūros, o Kęstutis, jodamas kariuomenės priekyje, jautė, kaip kvėpavimas šąla ant jo ūsų. Rytas buvo giedras, toks skaidrus, kad už mylios galima buvo suskaičiuoti varnos plunksnas.

Žygis pavyko. Ordino kaimai liko tušti, kaip iškrėsti kapšai, ūkiai sudeginti, gyvuliai suvaryti į vieną ilgą baubiantį pulką, o belaisvių virtinė driekėsi per sniegą taip toli, kad jos galas dingo miglose. Dvi dienas Algirdo rytų pulkai ir Kęstučio žemaičiai ėjo per svetimą žemę kaip peilis per sviestą. Per lengvai, galvojo Kęstutis. Žygis, kuris per lengvas, kam nors vėliau sumoka.

Šalia jo, ant žirgo, su surištomis rankomis jojo Ordino brolis Eberhardas.

Jį paėmė pirmą žygio dieną sudegintame dvare, kur jis su šešiais vyrais bandė sulaikyti raitelius. Šlaunis buvo perskelta, apsiaustas šlapias nuo kraujo. Kai Kęstutis pasilenkė virš jo su iškeltu kalaviju, riteris pažvelgė aukštyn ir pasakė vokiškai, ramiai: „Aš pasiduodu jums. Ne šitiems žmonėms. Jums.“ Visi pasienyje žinojo, kad Kęstutis laiko žodį, ir Ordino broliai jį už tai gerbė, nors niekada nebūtų to pripažinę.

Kęstutis davė jam priesaiką. Perkūno vardu, delnu palietęs žemę tarp apdegusių sijų: kai kariauna pasieks Rūdavos vieškelį, paleis belaisvį gyvą ir sveiką, jei tik šis iki sutemų nebekels prieš jį kalavijo. Jokios išpirkos — vien kario žodis kariui; šarvanešys Jonas klausėsi tos priesaikos niūriu, nepritariančiu veidu.

— Jie laukia, — prabilo Šešiapirštis.

Išdygo greta, kaip visuomet, be garso. Jau pražilęs, kampuotais skruostikauliais, šešiais kairės rankos pirštais suspaudęs ieties kotą. Prieš ketvirtį amžiaus ši ranka ištraukė Kęstutį iš akivaro. Šiandien vilko šešėlis ant sniego tįso neįprastai ilgas, tarsi ne visas priklausytų jam pačiam.

— Už kopų, ties Rūdava. Suskaičiavau du šimtus raitelių, tūkstantį pėstininkų. O viduryje — baltas apsiaustas.

— Magistras?

— Nežinau. Tik jaučiu, kad ten karšta.

— Kur karšta?

— Kur stovi jų gretos. Maniškiai arčiau neina — sako, sniegas pajuodęs.

To Kęstutis baiminosi nuo pat žygio pradžios. Ilgai prie Ordino sienų gyvenę pagonys pažinojo Geležinio Šventojo ženklus: kai šis sukyla, viduržiemį pakvimpa kalve, ant skydų tirpsta šerkšnas, o juodi apsiaustų kryžiai gaudžia it priekalai. Čia veikė ne burtai, o į vieną kumštį sulieti tūkstančiai maldų, atlaidų ir kryžiaus žygių, palengvinantys kalaviją kiekvienam, kuris tiki be abejonės. O tądien kryžiuočiai tikėjo tvirtai.

Kunigaikštis pristabdė žirgą ir apsidairė. Aplinkui plytėjo plokščia, balta, smėlėta Sambijos lyguma. Nė vienos pelkės per dienos kelią, nė vieno tankaus šilo, kuriame galėtų ištirpti vilkai. Už nugaros ką tik užsitrenkė durys.

— Kur artimiausia pelkė?

— Nėra, — atsakė Šešiapirštis. — Ieškojau.

Ant nedidelės kalvelės apsuptas kapitonų stovėjo Algirdas — tiesus balne, nepaisantis senatvės maudulio. Be grandinių šarvų ir antveidžio, tik su pilku apsiaustu ir senais pajuodusiais žiedais ant pirštų. Kęstučiui prijojus, brolis kilstelėjo ranką, ir pulkai ėmė rikiuotis mūšiui.

— Mes dar galime pasitraukti, — tarė Kęstutis. — Palik plėšinį. Jie nespės.

— Jie spės, o mes tempsime plėšinį.

— Tada palik jį.

— Aš nepaliksiu to, ką nusipirkome krauju, — pasakė Algirdas. Balsas buvo labai ramus. — Kovosime čia.

Tik vieną kartą Kęstutis matė brolį sprendžiant iš išdidumo, o ne iš skaičiavimo, ir tai suprato per vėlai.

Mūšis prasidėjo pietų metą, nors Kęstučiui vėliau atrodė, kad prasidėjo anksčiau, nes Ordino kariauna išplaukė iš už kopų kaip nauja pilkos šviesos juosta. Ruteniški pulkai, tokie ramūs ir gražūs prie Maskvos, dabar stovėjo giliame sniege, gilesniame, nei tikėjosi, ir jų žirgai, pratę prie stepės, brido iki pilvų. Kryžiuočių pėstininkai ėjo vienu žingsniu, kaip siena. Raiteliai jojo už jų, ir viskas kartu švietė.

Kęstutis matė garus. Nuo šarvų, nuo žirgų, nuo šalmų kilo plonas baltas debesėlis, o sniegas, kur žengė pėdos, tapo juodas, apvalus, išlydytas, tarsi kas karšta geležimi žymėtų žemę. Kryžiai ant skydų ūžė, giliai, kaip ūžia krosnis, kai prie jos prieini per arti. Geležinio Šventojo nebuvo matyti. Kęstutis jautė jį kiekvienu savo randu.

Prieš pirmą smūgį žemaičiai sudainavo. Ne karo dainą: senąją tuščią giesmę be žodžių, kurios jis mokėsi vaikystėje. Vardus tų, kurie čia stovi, ir tų, kurie nebestovės. Paskui Šešiapirštis nusimetė apsiaustą ir žengė į priekį, ir su juo seniausieji.

Kas žiūrėjo, matė tik trumpą iškrypimą ore, kaip kai pro karštą vandenį žiūri į žmogų. Šešiapirštis suklupo, ir ant sniego iškilo kažkas pilko, žemo, ilgo, dantytu nugarkauliu. Vilkais tapo tik tie, kurie jau dvidešimt metų priklausė ugniai, ir jie nebuvo daug: dešimt, dvylika. Kiti, jaunesni, kovojo kaip žmonės, geležinėje valandoje, be skausmo ir be baimės, kainą palikę vėlesniam laikui, jei tas laikas būtų. Pilkos linijos nubėgo žemai, tyliai per baltą lauką, ir pirmoji Ordino eilė pamatė jas per vėlai.

Šešiapirštis šoko ne į pirmąją eilę. Pro ją. Ten, ant juodo žirgo, su vado lazda rankoje, jojo vyras, šaukiantis įsakymus ir nė karto neatsigręžęs: Ordino maršalas. Vilkas atsitrenkė į jį kaip akmuo į langą. Žirgas sukrito, vyras krito po juo, ir ten, kur jis stovėjo, pakilo tik šūksnis, kuris ėjo iš burnos į burną vokiškai, paskui kitomis kalbomis: maršalas žuvo.

Kairysis Ordino sparnas sudrebėjo. Tris, keturis kvėpavimus. Paskui sukietėjo, nes magistras jau stovėjo viduryje, ant balto žirgo, nejudindamas rankos, ir tai, ką jis sakė, Kęstutis girdėjo kaip metalo skambesį.

Iki tos akimirkos jie laimėjo. Iki tos akimirkos Kęstutis iš tikrųjų tikėjo, kad laimės.

Paskui atėjo geležis.

Algirdo centras trūko pirmas. Ne iš baimės, o iš sniego. Ruteniški žirgai paslydo, krito, o kryžiuočių sunkioji kavalerija užėjo ant jų kaip riedantis rąstas. Kęstučio dešinysis sparnas laikėsi dar valandą. Vilkai, kuriems skirti miškas ir pelkė, kovėsi atviroje baltumoje, kur nėra kūlgrindų, kuriomis tik jie moka eiti, ir krito. Jis matė juos krentant, o dar aiškiau girdėjo: tą atskirą sluoksnį klausos viduje, kur Geležinio Vilko choras iš tūkstančio balsų gavo dar vieną ir paskui dar vieną, ir paskui dar. Vilkai visada žino, kai miršta brolis. Tą dieną jie žinojo su kiekvienu atodūsiu.

— Kunigaikšti! — Jonas jau buvo šalia, skydą laikydamas virš jo galvos, o nuo kalavijo lašėjo tamsus kraujas. — Atsitraukti. Algirdas jau trauksis.

— Kiek turime?

— Tiek, kiek ištversime.

Jie nusileido nuo kalvelės. Žemai sniegas jau buvo sumintas iki purvo, ir tame purve, tarp žirgų kojų ir krentančių žmonių, jie rado savąją gurguolę: vežimus, suverstus į krūvą, ir prie jų Eberhardą, vis dar surištomis rankomis, saugomą dviejų žemaičių.

— Pasinaudok juo, — tarė Jonas. Jis nežiūrėjo į kunigaikštį. Žiūrėjo į juodus garus, kylančius virš kopų. — Jie nesmogs, jei priekyje bus jų brolis. Pririšk prie skydo. Iki Nemuno.

Kęstutis nulipo nuo žirgo.

Priėjo prie belaisvio. Riteris stovėjo tiesiai ant perrištos kojos, be jokio maldavimo akyse — jau žinojo, kas dabar bus.

— Aš tau prisiekiau, — šiurkščiai vokiškai tarė Kęstutis ta kalba, kurios daugiau išmoko Marienburgo bokšte nei per visą likusį amžių. — Iki Rūdavos kelio. Ne toliau.

— Žinau, kunigaikšti. Galite mane panaudoti — tokia karo teisė.

— Čia ne tavo teisė. Čia mano žodis.

Jonas sunkiai iškvėpė. Už nugarų jau trūko ir atgal plūdo Algirdo pulkai, visai čia pat po kanopomis čaižiai plyšo sniegas.

Kęstutis perrėžė Eberhardo virves ir atidavė jam savo paties žirgą.

Tą pačią akimirką vidury žiemos giedrame danguje nuo vieno akiračio iki kito nugriaudėjo griaustinis.

Sausas, žemas, vienintelis dūžis. Po kojomis krūptelėjo įšalas. Kęstučio pirštų galus nudilgino nuo pat jaučio priesaikos pažįstamas dilgsėjimas, o šaltyje padvelkė titnagu, geležimi ir lietumi. Jonas atšlijo. Eberhardas sustingo, užvertęs galvą į dangų.

— Eik, — paliepė Kęstutis. — Pas savo magistrą. Ir papasakok, kaip pasielgiau.

Riteris sėdo į balną ir pažvelgė į kunigaikštį ne su dėkingumu, o su priblokšta nuostaba — tarsi pirmą sykį gyvą išvydęs žmogų, apie kurį lig tol tebuvo skaitęs kronikose. Nulenkė galvą ir pasileido tiesiai į ugnį, į priešais prasiveriančią plieno sieną.

Tas stabtelėjimas kainavo brangiai. Prie gurguolės laukę vyrai ėmė kristi vienas po kito, Ordino raitijai užgriuvus dar Kęstučiui šnekantis su belaisviu. Dalis atsitraukimą dengusių žemaičių taip ir liko gulėti po vežimų ratais. Jonas žiūrėjo į tą pusę sukąstais dantimis — žodžių čia būtų reikėję per daug.

Iš apsupties išsikapstė tik prieblandoje, ir toli gražu ne visi: po Sambijos sniegu liko pusė Algirdo rytinių pulkų ir daugiau nei pusė vilkų. Šešiapirštis paršliaužė vėliau, vienas, žmogaus kailiu, pusnuogis, šalčio sukaustytais kaulais ir dviem kryžiuočių strėlėmis šone. Antgaliai buvo nukaldinti per bažnyčios šventę: žaizdos netraukė ir nesiliovė kraujavusios, nors vilkų kūnas paprastai užsitraukdavo per naktį. Apsigaubęs Kęstučio apsiaustu, Šešiapirštis sėdėjo ant sniego ir dairėsi aplinkui tuščiomis akimis, tarsi nepažindamas savų namų.

— Nebežinau, — ištarė kimiai, — kur tave tada radome.

— Ką?

— Pirmąjį kartą. Aš tave ištraukiau iš kažkur. Atsimenu, kad traukiau, tik neprisimenu iš ko.

Tokia buvo geležinės valandos kaina, ir kiekvienas vilkas mokėjo savąją dalį. Nepaisydamas pro šalį besitraukiančių paskutinių būrių, Kęstutis atsisėdo greta ant sniego.

— Iš pelkės, — pasakė. — Skendau su žirgu. Čiupai mane už diržo ir išvedei per vandenį iki krūtinės nematomais akmenimis. Kol išlipome ant kupsto, nepratarei nė žodžio. Paskui paėmei mano duoną ir pasakei: „Duona už duoną. Dabar lygu.“

Šešiapirštis įdėmiai išklausė, paskui linktelėjo — tarsi dėdamasis į galvą svetimą pasakojimą.

— Lygu, — pakartojo. — Gerai. Nuo šiol bent tu atsiminsi.

Pro šalį su dviem kapitonais prajojo Algirdas, iš visos sutriuškintos kariaunos išsaugojęs tik savąją tylą. Pristabdė žirgą. Nužvelgė sniege sėdintį brolį ir tuščią vietą šalia, kur turėjo stovėti eržilas.

— Tu pėsčias.

— Atidaviau žirgą.

— Kam?

— Žodžiui.

Algirdas patylėjo. Kęstutis laukė priekaišto ir būtų priėmęs jį be ginčo, tačiau vyresnysis brolis tik atsigręžė į vieną iš palydovų:

— Atiduok jam atsarginį.

Ir nujojo toliau. Tiek iš brolio tądien ir tebuvo galima išgirsti — vienintelį nebylų prisipažinimą suklydus.

Aukščiau prieblandoje, kur degė Ordino laužai, mūšio lauką neskubėdamas apjojo vienišas raitelis baltu apsiaustu. Stabtelėjo prie kelių kritusiųjų, nulipo nuo žirgo, kažką pakėlė nuo sniego ir vėl sėdo į balną. Nuo pat Marienburgo Kęstutis pirmą sykį vėl matė savo priešą iš arti. Magistras sustojo ir per sutemas įrėmė žvilgsnį tiesiai į jį. Greta ant arklio sėdintis riteris aptvarstyta šlaunimi kažką aiškino, rodydamas ranka į lietuvių pusę.

Winrichas fon Kniprodė kilstelėjo delną — nei sveikindamas, nei grasindamas, tik pripažindamas netikėtą priešininko ėjimą lentoje.

Paskui apsuko žirgą ir nujojo pas savuosius švęsti pergalės.

Kęstutis liko sėdėti sniege.

Žodį ištesėjo; Perkūnas išgirdo ir atsiliepė. Tačiau žemė, dėl kurios šiandien galvas paguldė tūkstančiai, liko ten pat po pajuodusiu sniegu, ir kitą sykį ją ginti teks jau kitiems. Mėnesienoje baltavo seni delnų randai. Duotas žodis nerūdijo — tik Kęstutis nebežinojo, ką tas žodis dar išsaugo.