13 Jaučio Priesaika
1351 m. vasara, Vengrijos karaliaus stovykla
Karalius Liudvikas buvo dvidešimt penkerių metų ir šventai tikėjo viskuo. Tą Kęstutis perprato jau per pirmąją valandą, sėdėdamas karališkojoje palapinėje tarp auksinėmis lelijomis nusėtų žydrų bei raudonų audeklų ir klausydamasis jauno valdovo, apie pagonių krikštą šnekančio taip lengvai, lyg kalbėtų apie pavasario atėjimą. Kvailas karalius nebuvo — tiesiog dar niekas gyvenime jam nebuvo pamelavęs taip skaudžiai, kad jis pats dėl to nukentėtų.
Didžiulė stovykla driekėsi palei upę kone pusės dienos kelią: tūkstančiai arklių, vežimų ir laužų, dvelkiančių vynu, arklidėmis bei žalia oda. Kęstutis prajojo pro vengrų gretas su dvidešimčia savo vyrų, ir kiekvienas vengras, pro kurį jie jojo, varstė svetimšalį tokiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į ant grandinės vedamą miško vilką: su baime, su smalsumu ir su šiek tiek nusivylimo, kad žvėris ne didesnis. Kunigaikščio šarvai buvo seni ir gerai prižiūrėti, kalavijas prie juosmens — paprastas. Jam pačiam taip patiko: nepasiėmė į kelionę nieko, kas būtų suteikę jam daugiau svorio, nei turėjo iš tikrųjų.
Lenkijos karalius Kazimieras pakeliui susirgo ir į stovyklą neatvyko. Jo vietoje ant suolo sėdėjo senas jo dvaro tarnas Pavelas, prieš dvylika metų padėjęs nešti Gedimino dukters, Kęstučio sesers karalienės Aldonos karstą. Dabar senis žvelgė į velionės brolį lyg pro seno namo langą, kuriame kadaise degė šviesa.
Vertėjas, rusėnų vienuolis rašaluotais pirštais, vertė žodžius iš lotynų ir vengrų kalbų, o Kęstutis, kuris rusėniškai suprato kur kas geriau, nei rodė kitiems, kantriai klausėsi ir laukė. Sąlygos buvo tokios: kunigaikštis pasikrikštys su visa savo tauta; karalius Liudvikas duos jam karūną ir pagalbą prieš Ordiną; Kazimieras gaus taiką Volynės pasienyje. Kiekvienas pažadas buvo išvardytas atskirai it prekė krautuvėje ant prekystalio. Kęstutis neabejojo, kad nė vienas iš tų pažadų nebus įvykdytas pagal skambesį ir kad vienintelis garbingas būdas tai pasakyti — duoti priesaiką.
— Mano žmonės nepripažįsta žodžio, kuris nėra prisiektas krauju, — pasakė jis. — Jūsų vyskupai tiki pergamentu ir vaško antspaudu. Mano kaimai tiki jaučiu.
Kapelionas, plonas pranciškonas, pasuko galvą taip staigiai, lyg būtų išgirdęs piktą prakeiksmą. Karalius Liudvikas pakėlė ranką.
— Jei tai suriš jo sąžinę taip pat tvirtai, kaip mūsiškę suriša mūsų priesaikos, — pasakė karalius, — tegul būna.
Pavelas nepratarė nieko. Tačiau pažvelgė tiesiai į Kęstutį, ir tame žvilgsnyje šmėstelėjo pati sesuo: ne veido bruožai, o tas pats užsispyręs atidumas, su kuriuo Aldona visada žiūrėdavo į svetimus žodžius, kai jie jai būdavo sakomi.
Aukojamą jautį parinko patys vengrai: didžiulį, juodą, su balta žvaigžde kaktoje. Gyvulį atvedė ant lygios pievos prie pat upės, kur žolė jau buvo išmindžiota karių batų. Susirinko visa stovykla. Vengrų riteriai stovėjo ratu su ta šnairuojančia pagarba, kuri slepia smalsumą, o karalius Liudvikas sėdėjo ant baldakimu uždengto suolo, rankas sunėręs ant kelių.
Kęstutis lėtai nusiavė batus. Šios apeigos dalies jis niekada nemėgo: net ir svetima žemė reikalauja, kad ją paliestum nuoga pėda. Stovėdamas basas ant sumintos žolės, įrėmė žvilgsnį tiesiai jaučiui į akis. Jautis į jį nežiūrėjo — gyvuliai visada žino, kas bus, ir apsimeta, kad nežino.
Priesaikos žodžius Kęstutis dėliojo mintyse visą kelią — lėtai, skiemuo po skiemens, tarsi mokydamas mažą vaiką. Jau šešerius metus jis žinojo, kas atsitinka, kai žmogus garsiai ištaria tai, ką reikėjo palikti ugniai. Prie Šventaragio aukuro jo burna pasakė daugiau, nei jis buvo ketinęs, ir vyresnysis brolis iki šiol žiūrėdavo į jį taip, tarsi aną naktį būtų pamatęs jo vidų. Todėl šį kartą Kęstutis nenorėjo pasakyti nė vieno skiemens, kurio nebūtų iš anksto pasvėręs. Perkūnas, kuriam čia prisiekiama, nėra dvaro vertėjas: jis klauso ne to, ką žmogus norėjo pasakyti, o to, ką ištarė lūpos. Todėl kunigaikštis tikrino kiekvieną žodį, kaip kalvis tikrina kalavijo ašmenis, ieškodamas menkiausio plyšio.
Kilstelėjo kirvį. Smūgis į kaktą tarp ragų krito švariai. Jautis suklupo ant priekinių kelių, tarsi maldai, ir tik tada susmuko ant šono. Pasilenkęs Kęstutis perrėžė gyvuliui gerklę, o karštam kraujui pliūptelėjus ant žolės, prispaudė dešinį delną prie kruvinos kaktos žvaigždės ir prabilo gimtąja kalba:
— Perkūne, Dangaus tėve. Matai šį jautį ir šį kraują. Kai aš ir visa mano tauta stovėsime Budos šventovėje karaliaus akivaizdoje, priimsiu krikštą. Šį žodį duodu tau, ne žmonėms. Jei sulaužysiu, tegul tavo ugnis suranda mane ten, kur stoviu.
Vienuolis išvertė į rusėnų, paskui į lotynų kalbą. Kai virto kai, visa mano tauta — su visa savo tauta, ir niekas nepastebėjo, kad trumpas jungtukas čia reiškia ne pažadą, o neįmanomą sąlygą. Liudvikas linktelėjo nušvitusiu veidu. Kapelionas persižegnojo. Tik ketvirtame suole sėdintis Pavelas sukando dantis, tarsi tolumoj būtų išgirdęs įtartiną garsą.
Tą akimirką pasaulis sustingo.
Griaustinio nebuvo. Dangus virš stovyklos liko giedras, be menkiausio debesėlio, sruvo upė, prie saistų žirgai kanopomis kapstė velėną, tačiau viskas atrodė nutolę it už storo stiklo. Ant dešinės rankos, paskui ant sprando ir viso kūno pasišiaušė plaukai. Oras sutirštėjo ir pakvipo skeltu titnagu — taip dvelkia dar nenutrenkęs žaibas. Tolumoje, kitoje upės pusėje, sausai pokštelėjo, lyg perpus būtų perskilęs ąžuolas.
Kruviną delną nudegino ledinis šaltis — tarsi ranką būtų panardinęs į eketę. Kęstutis bandė atplėšti pirštus nuo jaučio kaktos, bet neįstengė. Skausmui atlėgus, nuo delno iki riešo liko balta, plona it paparčio lapas gyslų šakelė.
Perkūnas išgirdo ir įvertino žodžių tikslumą. Atleidimo čia nebuvo — dievui tiesiog patiko tiksli sąskaita. Kiekvieną skiemenį pasveriantis vyras praverčia lyg teisingas matas. Nuo šios valandos kiekvienas Kęstučio ištartas pažadas bus matuojamas tuo pačiu negailestingu saiku.
Basas stovėjo kruvinoje žolėje. Kai atsitiesė, vengrų riteriai stovėjo nudelbę akis. Kas ką tik įvyko, Liudvikas nesuprato, tačiau karaliaus veide šmėstelėjo apmaudas žmogaus, gavusio kur kas daugiau, nei buvo užsisakęs.
Po apeigų vykusioje puotoje karalius ilgai pasakojo apie Budą: apie rūmus virš Dunojaus, būsimą krikšto katedrą ir iš Ostrigomo atvyksiantį arkivyskupą. Kęstutis klausėsi, linksėjo ir kramtė aštrių prieskonių aitrią mėsą, saugodamasis ištarti bent vieną nereikalingą žodį. Jau tą patį vakarą paaiškėjo, kokią naštą užsikrovė ant pečių.
Naktį nuėjęs prie arklių nusprendė pasitikrinti. Prie virvės budintis vengrų sargybinis lietuviškai nesuprato nė žodžio.
— Duodu žodį, — tarė Kęstutis, — kad grįšiu prieš aušrą.
Gerklę užspaudė geležiniai gniaužtai. Žandikauliai patys sukando paskutinį skiemenį, dantys įsmigo į liežuvį, burnoje pasklido kraujo skonis. Suspaudęs delnu lūpas, Kęstutis ilgai stovėjo priešais mandagiai nustebusį kareivį.
— Pasistengsiu, — ištarė atgavęs kvapą. Šis žodis per lūpas perėjo laisvai.
Štai kokia buvo kaina. Visą amžių galėjo apmulkinti svetimą pasiuntinį, klasta išvilioti įgulą iš pilies ar pažadėti priešui tai, ko nė neketino tesėti, jei to reikalavo karo reikalas. Dabar visa tai baigėsi. Kiekvienas pažadas pririš jį patį, tad prieš ištardamas privalės tiksliai žinoti, kad išpildys. Lengva širdimi numesti „pažadu“ nepavyks — teks nešti savo žodžius atsargiai it pilnus kibirus nuo šulinio, kad nė lašas neišsilietų.
Priėmė tai be murmėjimo, tik jautė, kaip visa kalba traukiasi ir sunkėja, taikydamasi prie naujo svorio.
Pavelas atėjo po vidurnakčio vienas, be žvakės. Kęstutis sėdėjo ant guolio krašto, apžiūrinėdamas savo delną. Lenkas įsitaisė priešais ant skrynios.
— Karalienė Aldona sakydavo, kad jūsų giminė priesaikas skaito lyg notarai, — prabilo jis lietuviškai; kalbėjo sunkiai, bet be gėdingų klaidų. — Išmokau šios kalbos jos dvare, tik niekam nesigiriu. Kai aš ir visa mano tauta stovėsime Budoje. Tu juk niekada neatvesi visos tautos į Budą.
— Ne.
— Ir pats ten nevažiuosi.
— Ne.
— Galėčiau pasakyti karaliui.
— Galėtum.
— Jis palaikytų tai apgaule. — Pavelas įsižiūrėjo į baltą žymę Kęstučio delne. — Tačiau čia ne melas. Ne sykį mačiau, kaip tavo sesuo sėdėdavo ir ieškodavo vyrų žodžiuose spragų. Žinojau, kad jūsų šeima nemoka meluoti. Tik nemaniau, kad tai pati pavojingiausia jūsų savybė.
Kęstutis tylėjo.
— Neketinau apsimesti šventuoju, — tarė pagaliau.
— Žinau. — Pavelas pakilo nuo skrynios. — Rytoj karalius kelia puotą, o su aušra traukiame į Budą. Šiąnakt prie tilto stovės du mūsų dvaro sargybiniai ir žiūrės į priešingą pusę. Su jais jau sušnekėta. Iš manęs šito negirdėjai.
— Kodėl padedi?
— Dėl jos, — atsakė Pavelas. — Ir dėl to, kad šiandien savo akimis regėjau, kaip žmogus prisiekia iš tiesų. Dar nežinau, ką tai reiškia man pačiam, bet nenoriu būti tuo, kuris tave sulaikys.
Lenkas išėjo. Kęstutis dar valandėlę pasėdėjo, paskui apsiavė batus ir išslinko pro galinį palapinės skverną, glausdamasis šešėliuose, kaip buvo pratęs svetimoje žemėje. Prie tilto budintys du ietininkai, jam praeinant, žiūrėjo į tamsią upės tėkmę.
Už tilto, krūmų tankmėje, su dviem žirgais laukė Kaplys. Žilas žemaitis — vienas iš devynių, svetimų akyse niekada nesirodančių greta kunigaikščio, — išniro iš tamsos tik Kęstučiui priėjus visai arti. Kurį laiką vengė žiūrėti į valdovo dešinę, paskui vis dėlto dirstelėjo.
— Matėme, — tarė pusbalsiu. — Visi, kiek buvome kitame krante. Dangus buvo giedras.
— Taip.
— Jis tave pasiėmė.
— Tik perskaitė mano žodžius, — atsakė Kęstutis, šokdamas į balną. — Daugiau nieko.
— Čia tas pats, kunigaikšti. — Kaplys patylėjo ir nenoromis pridūrė: — Gaujoje šnekama: ką Perkūnas pažymi, tą suranda visur, kad ir kaip gudriai šis suktų kalbą.
— Slėptis ir neketinu.
Jiedu šuoliais lėkė kiaurą naktį paupiu, o Kęstutis mintyse vis kartojo prie jaučio ištartus žodžius, ieškodamas bent menkiausios spragos. Spragos nebuvo — ir tai slėgė labiausiai.
Pas Birutę sugrįžo po šešių savaičių, krintant pirmiesiems lapams. Žmona sėdėjo prie šieno kupetos su vaiku ant kelių; iš tolo atrodė, tarsi abu būtų išaugę tiesiai iš šios pievos.
Kęstutis papasakojo viską, o ji klausėsi nepertraukdama. Kai baigė, Birutė paėmė jo dešinę ir atvertė delnu aukštyn. Nuo jos pirštų prisilietimo baltas paparčio raštas švelniai sušvito.
— Apgavai karalių pačia tiesa, — tarė ji.
— Taip.
— Ir nuo šiol nebegalėsi apgauti niekaip kitaip.
— Taip.
Birutė trumpai, aiškiai nusijuokė. Jos glėbyje sujudėjęs sūnus pakėlė į tėvą pilkas, nevaikiškai rimtas akis.
— Bus sunku, — pasakė žmona. — Tu ir be to nemokėjai meluoti.
— Dabar bus dar sunkiau. Žodis nebegali būti lengvas.
— Tada tebūnie kaip geležis.
— Geležis rūdija.
— Šitoji nerūdys, — tarė Birutė, žvelgdama į vyro delną, į sūnų ir į rudenėjančią lanką. — Duotas žodis nerūdija. Taip ir pasakyk savo sūnums.
Kęstutis tyliai pakartojo:
— Duotas žodis nerūdija.
Tą rudenį dar nežinojo, kad šiuos žodžius jo vaikai ir vaikaičiai kartos tol, kol vieni ims jais šventai tikėti, o kiti išmoks nuo jų išsisukti. Jautė tik viena: priesaikos paženklintas delnas vis dar gėlė šalčiu, kurio neišsklaidys jokia ugnis.