4  Tylioji Sutartis

1345 m., Vėlinių naktis, Šventaragio slėnis

Ugnis slėnyje stovėjo aukščiau už žmones, nors niekas nebuvo įmetęs į ją nė pagalio nuo vakar.

Kęstutis pamatė ją nuo kalno šlaito, nuo tako, kuriuo leidžiamasi prie Neries, ir sustojo. Ji nebuvo tokia, kokią jis atsiminė nuo Gedimino laužo. Tada liepsna siautė ir šokinėjo. Dabar ji stovėjo stati, kaip stulpas, balta viduryje ir geltona pakraščiuose, tris kartus aukštesnė už aukščiausią vyrą, ir nemirgėjo, nors vėjas ėjo nuo upės. Šventaragio ąžuolai aplink ją buvo palinkę, tarsi klausytųsi.

— Ar kada nors esi matęs ją tokią? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Algirdas.

Jie ėjo be sargybos ir be žibintų. Kęstutis nešėsi kalaviją. Krivis nebuvo liepęs jo palikti, o Kęstutis jo nepalikdavo niekada. Nuo Jaunučio išvykimo buvo praėję keli mėnesiai. Visą dieną broliai dirbo kartu: Algirdas skirstė vaitus, Kęstutis siuntė raitelius į pasienį, ir neištarė nė vieno žodžio, kuris nebūtų apie reikalą. Dabar jie nė karto nepažiūrėjo vienas į kitą.

Tai buvo Vėlinių naktis, ir visas miestas už jų nugarų laikė duris atviras. Per Vilnių, nuo Rusų gatvės iki Aukštutinės pilies, ant slenksčių stovėjo tūkstantis dubenėlių su alumi ir duona, tūkstantis tamsių trobų tylėjo, kad mirusieji galėtų valgyti nepastebėti, ir nė vienas šuo nelojo.

Slėnio dugne šviesa buvo tokia, kaip auštant. Vaidilutės stovėjo pakraštyje, eilėje, su baltomis juostomis, ir nė viena nežiūrėjo į ugnį, nes žiūrėti buvo skaudu. Šventieji žalčiai, kuriuos žiemai šildė jų aptvaras, buvo išlindę iš guolių ir gulėjo ratu aplink akmeninį žiedą, o jų auksiniai skruostai švytėjo kaip sudegęs vaškas. Kęstutis, eidamas pro juos, žiūrėjo, kur deda kojas.

Krivis stovėjo prie pat liepsnos, tarp jos ir jų. Jo krivulė, kreiva kaip upės vingis, atrodė kaip trečioji koja.

— Jūs atėjote, — pasakė jis.

— Tu pasakei, kad dievai prašys to, ką mes jau ketiname duoti, — tarė Algirdas. — Aš noriu išgirsti, ką ketinu duoti.

— Tada pirma pasakysiu, kas čia vyksta. — Krivis atrėmė krivulę į žemę, ir Kęstutis pajuto, kaip žemė po batais sudreba, tarsi kas būtų pajudinęs gyvulio odą. — Aš nesu dievų pasiuntinys. Aš esu liudytojas. Dievai nesiderės su jumis ir nieko neduos veltui. Jie pasakys, ką gali duoti ir ko prašo už tai. Aš tik pasakysiu, ar girdžiu teisingai. Ir ši sutartis ne su dievais. Dievai toli, ir ne visi nori šioje žemėje dalyvauti. Ši sutartis su pačia žeme. Su visu, kas ant jos gyvena ir kas po ja guli.

Jis pakėlė ranką, ir Kęstutis, kuris niekada nematė nieko, ko negalima paliesti, staiga pamatė, kad slėnis pilnas.

Jokių aiškių pavidalų tamsoje nesimatė — tik tirštas, vėsus budrumas, koks apima miško tankmėje pajutus į nugarą įbestą nematomą žvilgsnį. Juodi šešėliai tarp senųjų ąžuolų linko prie pat liepsnos, tarsi iš visų slėnio pusių būtų susispietusi tyli, beveidė minia. Ant plokščio akmens prie pat Kęstučio kojų, kur dar prieš akimirką buvo visiškai tuščia, dabar tupėjo kažkas sulig katinu ir lėtai, abejingai alsavo. Už giraitės medžių tekanti Vilnia staiga nuščiuvo, lyg įsiklausydama į naktį. Dvasios, dingtelėjo jam. Visos iki vienos. Kiekvienas sodybos šulinys ir kiekvienas namų slenkstis, kiekviena giraitė ir kiekvienas upės vingis, kiek tik jam teko matyti per savo amžių. Vėlinių naktį visi susirinko čia. Ant aukšto kalno, giliai po ąžuolų šaknimis, kur po žeme ilsėjosi seni kunigaikščiai, kažkas tyliai pasislinko.

— Padėkite šaltą geležį ant akmens, — pasakė Krivis. — Ji viską girdi, ir daug ko jai čia nepatinka.

Algirdas atsegė sunkią juostą ir padėjo savo kalaviją. Kęstutis paguldė savąjį greta ant šalto riedulio. Pasirodė, kad ant akmens nugulę plieno ašmenys tyliai suinkštė lyg už durų paliktas šuo. Perkūnėlis po rankena, prieš ketverius metus Trakų kalvio pagirdytas kunigaikščio krauju, pamažu sušilo.

— Dievai duoda štai ką, — prabilo Krivis žemu, lygiu balsu, kokiu pakartojami svetimi žodžiai. — Ši žemė nebus užkariauta. Ordinas gali deginti. Gali plėšti, vesti belaisvius virvėmis ir mūryti pilis pakrantėse. Bet širdies žemės jis neišlaikys. Nei Vilniaus, nei Trakų, nei giraičių, kuriose guli mūsų mirusieji. Ne dėl savo silpnumo — pati žemė jo neįsileis.

— Kiek laiko? — paklausė Kęstutis.

— Kol jūs laikysitės savo žodžio.

— Ar žemė to nori? — paklausė Kęstutis, prisiminęs seniūną pakelėje ir pieno dubenėlį ant apdegusio slenksčio.

— Žemė trokšta, kad ją liautųsi arę, kirtę ir deginę, — atsakė Krivis. — Bet žemės niekas neklausia. Jos irgi tenka prašyti.

— O kas laikysis jų žodžio? — paklausė Algirdas.

— Žemė. — Krivis atsigręžė į vyresnįjį brolį. — Visa, kas ant jos stovi. Visi jie čia — atėjo pažiūrėti, ar esate verti sutarties.

Kęstutis žiūrėjo į liepsną. Kita išeitis buvo žinoma jau seniai. Ordinas siūlė ją kas žiemą kartu su gaisrais: nulenk galvą, įsileisk kunigus, užgesink slėnio ugnį. Tokia taika kainuotų savigarbą ir tėvų dievus, bet tą kainą sumokėtų patys broliai. Tąnakt dar nebuvo aišku, kad esama kur kas brangesnių sutarčių, už kurias moka ne tie, kurie jas sudaro.

— Pirmiausia vardas, — pasakė Krivis. — Ne man — nenoriu jo girdėti. Kiekvienas ugniai ištarsite savo slaptąjį vardą, kurį gimstant pašnibždėjo motina. Tą, kurį žino tik ji ir stichijos.

Kęstutis neprisiminė. Motina mirė, kai jam buvo dvidešimt treji, ir atrodė, kad tas vardas išblėso kartu su ja. Algirdas žengė pirmas, pasilenkė prie ugnies lyg prie šulinio rentinio ir sujudino lūpas. Kęstutis neišgirdo nė garso. Liepsna palinko į brolį it vėjo pagauta žolė ir vėl atsitiesė.

Pasilenkęs Kęstutis manė nieko neprisiminsiąs. Tačiau žodis jau gulėjo ant liežuvio lyg seniai pamestas, kišenės dugne netikėtai užčiuoptas daiktas — mažas, sunkus, šiltas. Ištarė jį. Ugnis blykstelėjo, o skruostą palietė motinos alsavimas: drėgnas, kvepiantis pienu ir dūmais. Nuo pat jos mirties niekas nebuvo pašaukęs jo tikruoju vardu, ir štai dabar pašaukė pats save. Neužsibuvo — skubiai atsitiesė, kad niekas nepamatytų veido.

— Dabar kraujas, — pasakė Krivis. Iš maišelio ant juostos jis išėmė gintaro karolį, ne didesnį už žirnį, tamsiai gelsvą, su baltu debesėliu viduryje. — Šitą prieš savaitę atnešė berniukas iš Palangos. Sena moteris atsiuntė jį su žodžiu: „Jūra liudys.“

Kaulo spalvos peiliu jis pasidarė delne trumpą pjūvį. Kraujas buvo tamsus. Jis paspaudė jį ant gintaro ir įmetė karolį į ugnį. Karolis neįsiliepsnojo. Jis nukrito į liepsnos širdį ir pasiliko ten kabėti, ir Kęstutis akimirką matė visą ugnį mėlyną, tokią, kokią jis matė tik prie jūros, per audrą.

— Dabar pasakykite, ką duosite, — tarė Krivis. — Vyresnysis pirmas.

Algirdas priėjo ir ištiesė ranką virš liepsnos. Liepsna odos nesvilino.

— Aš duodu ugnį, — pasakė jis. Balsas nedrebėjo. — Vilniaus. Palangos. Žemaičių giraičių. Kol vienas mano kraujo vaikščios šia žeme, nė viena ranka jų neužgesins.

Ugnis linktelėjo. Kęstutis nežinojo, kaip kitaip tai pavadinti: liepsna nusilenkė ir vėl pakilo, ir oras pasidarė saldus.

Tada jis pats pakėlė ranką.

— Aš duodu kraują. Joks Gediminaičių kraujo vyras nepralies Gediminaičių kraujo. Jei kuris pralies, tegul dievai eina laisvi, ir tegul žemė atitenka tam, kas ateis.

Pirma nieko nenutiko. Paskui ugnis pakilo dar aukščiau.

Liepsna stiebėsi aukštyn, kol įkaito taip, jog Kęstučiui nuo odos ėmė skeldėti nematomas šerkšnas. Šešėliai tarp ąžuolų atšlijo. Krivis stovėjo sustingęs, kietai sučiaupta burna, ant kaktos iššokusiomis gyslomis, tarsi ant pečių laikytų nepakeliamą svorį. Ugnis prabilo be žodžių — vien tamsiu spaudimu, kokį pajunta žirgas, raiteliui perkėlus svorį balne: žinojimas pasiekė protą anksčiau už patį garsą.

Už kiekvieną vagą, kurią išars kryžius, karaliaus sūnaus kraujas. Kas sumokės?

Niekas to neištarė balsu. Krivio lūpos nė nekrustelėjo. Tačiau Kęstutis girdėjo, o iš Algirdo veido matė, kad girdi ir brolis. Tylėjo vaidilutės. Tylėjo žalčiai. Ugnis laukė.

Abu broliai nusuko akis.

Tik tiek žmogiško jiems ir buvo likę: stovėti priešais liepsną ir nežiūrėti į ją. Ausyse tvinksėjo paties širdis. Mintys lėkė į Trakus, kur viršutiniame kambaryje miegojo du berniukai — vienam keturiolika, kitam dešimt — ir nieko nenutuokianti jų motina; kas gi tas „karaliaus sūnaus kraujas“, kai sąskaitą veda ne turgaus pirklys? Šios skolos jam pačiam sumokėti neteks. Tokios gudrybės žmonės nebūtų sugalvoję: sąskaita išrašoma tam, kuris ateis po tavęs.

Vis dėlto Kęstutis prisiminė kaimą, kuriam kunigaikštis neįvardijo tikslios duoklės, tad valstiečiai iš baimės vietoj dešimtinės atidavė visą bandą. Neištartos skolos visuomet išreikalaujamos su kaupu. Ištartąją bent jau galima suskaičiuoti.

— Už kiekvieną vagą, kurią išars kryžius, — prabilo Kęstutis gergždžiančiu kareivio balsu, kokiu pranešamos blogos žinios, — karaliaus sūnaus kraujas.

Algirdo ranka jau buvo kilstelėjusi: brolis ketino ištarti tuos žodžius pirmas, kad tik jie nenuskambėtų iš Kęstučio lūpų. Dabar plaštaka sustingo ore ir virptelėjo. Algirdas nužvelgė savo paties pirštus lyg svetimus. Svarstymas truko vieną ar du širdies dūžius — ilgiau, nei vyrui valia dvejoti priešais laukiančią ugnį.

— Ugnis girdi, — tarė Krivis.

Ąžuolai atsiduso. Visas slėnis tarsi išleido užgniaužtą kvapą, pagaliau nuskambėjus tam, kas privalėjo būti pasakyta. Liepsna nuslūgo iki žmogaus ūgio, paskui susitraukė dar žemiau — liko paprasta naktinė ugnis. Ant akmens prie kojų nieko nebeliko. Nematomi stebėtojai atsitraukė į tamsą it atoslūgio vanduo.

Algirdas nuleido ranką.

— Tu pasakei, — tarė tyliai, be pykčio, lyg įvardydamas sausą skaičių.

— Ugnis jau buvo pasakiusi. Nenorėjau, kad dėtumės negirdį.

— Būčiau pasakęs pats.

— Kada? — paklausė Kęstutis.

Algirdas neatsakė. Kęstutis suprato leptelėjęs per daug — atėmė iš brolio tą vienintelį širdies dūžį, kurio šiam trūko iki apsisprendimo. Nuo šiol abu žinos: Algirdas būtų prabilęs, bet Kęstutis neleido.

— Nė žodžio niekam, — pasakė Algirdas. — Nei žmonoms, nei sūnums, nei kapitonams. Kai apie skolą sužino visi, visi ima ją skaičiuoti.

— Tai ir bus tylioji sutartis, — tarė Krivis.

— O atėjus metui mokėti, kas mokės? — paklausė Kęstutis.

— Tie, kurie tada gyvens.

— Jų niekas neklaus.

— Niekas niekada neklausia, — atsakė Krivis. — Vaikai gimsta į skolas. Tokia jau giminės tvarka.

Kęstutis pakėlė kalaviją nuo akmens. Rankena buvo šilta lyg gyvo žmogaus delnas. Algirdas užsisegė diržą, nepakeldamas akių į brolį.

— Žmona paklaus, kodėl naktimis nemiegu, — pasakė Kęstutis.

— Pasakyk, kad dėl Ordino.

— Tai bus tiesa.

— Visada geriausia pasakyti dalį tiesos, — tarė Algirdas ir nužingsniavo.

Ugnį jie paliko vienas po kito, pasukę skirtingais takais, ir tarp brolių atsivėrė praraja, kurios gylio Kęstutis tąnakt dar neįstengė išmatuoti.

Krivis pasiliko prie laužo. Jau kopdamas šlaito taku, Kęstutis atsigręžė: žynys tebestovėjo toje pačioje vietoje, nemirksėdamas įsmeigęs akis į žarijas. Pats nežinodamas kodėl, kunigaikštis grįžo ir palietė jo petį. Po audiniu kūnas buvo šaltas kaip akmuo.

Krivis atsigręžė. Ramus, mandagus žvilgsnis slydo kiaurai Kęstutį, tarsi žvelgtų į pro šalį srūvančią upę.

— Aš nieko nejaučiu, — pasakė jis. — Tai praeis po trijų dienų. Dažniausiai.

— Ar tau ko nors reikia?

— Duonos.

Viena vaidilutė atnešė. Krivis valgė ją atsargiai, neskubėdamas: tarsi mokėdamas skolą.

Kęstutis grįžo per miestą. Jis ėjo lėtai, ir ne savo valia. Per kiekvieną slenkstį, pro kurį praeidavo, jis peržengdavo dubenėlį su alumi atsargiai, kad nepaliestų. Vienoje trobelėje už atvirų durų stovėjo žvakė, ir prie jos, ant suolo, sėdėjo sena moteris, nejudėdama, ir žiūrėjo į tuščią kėdę priešais save, tarsi kas nors joje sėdėtų. Kęstutis praėjo.

Nuo kalno pasigirdo staugimas. Vienas balsas, paskui kitas, paskui visas choras, žemas ir ilgas, ir Kęstutis jau buvo girdėjęs tokį pelkėje, skęsdamas. Jis nesustojo.

Prie vartų jis pagaliau stabtelėjo ir paklausė savęs, ar ugnis jau žino jo vaikų vardus.