20 Mėlynieji Vandenys
1362 m. ruduo, Sinjuchos upė, Podolė
Algirdas niekam nepasakė, kur jie eina, net tada, kai jau ėjo. Kapitonai sužinojo tik trečią dieną, kai jų žirgai pirmą kartą įbrido į upę, platesnę už Nerį, ir kažkas, pažvelgęs į rytinį krantą, tarė: „Čia jau jų žemė.“ Algirdas jo nepataisė. Jis nepasakė, kad ši žemė jau seniai nėra niekieno.
Žolė čia augo kitokia: ne žalia, o geltona, laiba ir aukšta, šnaranti žirgams po pilvais it pusiau užmirštas žodis. Dvelkė pelynais, įkaitusia velėna, tolimais dūmais. Žemė nesikeitė keliolika dienų kelio, tiesi ir plokščia, tarsi kažkas ją būtų išlyginęs delnu, ir dangus virš jos atrodė didesnis nei Vilniuje, nes jam niekas nekliudė.
Jis stovėjo ant žemos kalvos virš upės, kurią vietiniai vadino Mėlynaisiais Vandenimis, ir laukė, kol sutems. Upė buvo siaura, skaidri, su žvyro dugnu, kuris žibėjo kaip sudužusio stiklo juosta, o žemiau, prie brastos, stovėjo tatarai. Trys Ordos bejai, trys žemų žirgų kariaunos, atsiųstos sustabdyti jo Podolėje. Raštininkas jų vardus buvo užrašęs, o Algirdas jų neprisiminė. Prisiminė tik, kad jie buvo trys, nes trys reiškė, kad nė vienas iš jų nebus pakankamai vyresnis, kad pasakytų kitiems, ką daryti.
Nuo pat aušros nebuvo ištaręs nė žodžio.
Tokia buvo jo karybos tvarka. Kiekvienas kapitonas žinojo tik savo paties užduotį: rusėnų raitijos vadas — laikyti pulkus tarp dviejų kalvų, kol sugaudės ragas; pėstininkų vadas — išsikasti apkasus šiauriniame krante ir tūnoti; lengvieji lietuvių raiteliai — po pirmojo strėlių debesies dėtis bėgą ir nesustoti. Viso sumanymo nežinojo niekas. Jei tatarų žvalgai sučiuptų ir iškvostų kurį nors vadą, išpeštų tik vieną nuotrupą, bevertę it atskira šachmatų figūra be lentos. Visi laikė Algirdą nekalbiu; retas nutuokė, kad kunigaikštis tiesiog taupo žodžius.
Kęstutis tai perprato dar prieš keturiasdešimt metų ir niekada apie tai neužsiminė.
Vakare į palapinę užsuko rusėnų pulkų vadas — žilas bojaras, dvidešimt metų tarnavęs Algirdui ir nė karto iš anksto negirdėjęs mūšio rikiuotės. Sustojo prie įėjimo, nedrįsdamas sėstis.
— Kunigaikšti, rytoj auštant privalėsime žinoti, ką daryti.
— Žinosi.
— Kada?
— Kai išgirsi ragą.
Bojaras patylėjo. Būdamas nuovokus karys, suprato, kad toks atsakymas — ne pažeminimas, o apsauga: kas nieko nežino, tas nieko ir neišduos.
— O jei ragas sugaudės ne laiku?
— Tuomet žinoti nieko nebereikės.
Algirdas trumpai šyptelėjo, ir bojaras pasišalino nurimęs — išgirdo tiesą, nors ir ne tą, kurios atėjo klausti.
Atsisėdęs ant sulankstomo suolelio, kunigaikštis nužvelgė savo plaštakas. Rankos buvo susenusios. Visuomet per ilgas kaklas dabar raukšlėjosi, o tarp nykščio ir riešo, kur jaunystėje kietėjo raumuo, kabojo vien sausa oda. Šešiasdešimt šešeri metai — nemaža našta vyrui, vis dar įpratusiam viską rikiuoti pačiam.
Pavasarį iš Kęstučio atskriejo raitelis — šešias paras jojęs be miego, atvežė tik du žodžius: Kaunas. Ordinas. Algirdas atgal nepasiuntė nė eilutės. Tą mėnesį telkė kariauną pietų žygiui, kurio atidėti nebuvo galima: kas pavasarį Orda spaudėsi vis toliau į šiaurę per Podolę, ir jei nesustabdysi šiemet, kitąmet tatarų žirgai gers iš Dniepro. Kad Kaunas jau buvo apsiaustas ir per Velykas krito, Algirdas žinojo. Pagalbos nenusiuntė — atkirto sau, jog brolio siena yra brolio rūpestis.
Ir vis dėlto kas vakarą, pats nesuprasdamas, ko pasigenda, vis atsigręždavo į šiaurę.
Rytą slėnį užgulė toks tirštas rūkas, kad iš palapinių išlindę kapitonai nematė vienas kito per penkis žingsnius, tarsi būtų panirę į gilų vandenį. Algirdas stovėjo ant kalvos ir klausėsi. Tatarų artėjimą išdavė ne triukšmas, o tyla: tūkstančiai upę perbridančių raitelių juda beveik be garso, kol vandens teškenimas ir žirgų šnopavimas susilieja į duslų šniokštimą, primenantį tolimą pūgą.
Vidurdienį migla staiga pakilo it atitraukta uždanga, ir dar prieš akimirką į baltą sieną žiūrėję kariai išvydo raitelių užtvindytą lygumą. Vietoj vėliavų ant ilgų kotų plaikstėsi ašutinės arklių uodegos, o lankininkai sėdėjo balnuose pasisukę į vieną pusę, įsiklausę į vėją.
Algirdas neleido saviesiems pulti priešpriešiais.
Tatarų įprotis buvo seniai pažįstamas: strėlių kruša, sparnų apsupimas ir apsimestinis bėgimas, išviliojantis persekiotojus iš rikiuotės. Ne sykį tai regėjęs, Algirdas išstatė pulkus ten, kur priešas mažiausiai tikėjosi. Šiauriniame krante ties pačia brasta, kur pavasariais telkšodavo klampynė ir žirgų kanopos smigdavo iki čiurnų, paliko tik menką uždangą — kelis lengvuosius būrius, po pirmosios strėlių salvės pasileidusius atgal. Perbridę upę tatarai metėsi įkandin.
Kai pirmieji stepių arkliai ėmė klimpti purve, sugaudė pirmasis ragas.
Nuo kalvos Algirdas stebėjo, kaip iš tarpeklių tarp dviejų kalvų, kur tūnojo nuo aušros, išsiveržia sunkioji rusėnų raitija — šarvuota, ilgomis ietimis; nuo kanopų dundesio sudrebėjo net kalvos velėna po kojomis. Nuskambėjus antrajam ragui, šiauriniame krante iš apkasų it požeminis vanduo pakilo pėstininkai. Trečiojo ženklo nereikėjo. Paskui bėglius pasileidę tatarai atsidūrė minkštoje klampynėje tarp trijų geležinių sienų, ir eiklūs stepių žirgai, neprilygstami ant kietos velėnos, čia tapo sunkūs lyg akmenys.
Kunigaikštis stebėjo kautynes ramiai — kaip visą amžių. Žvelgė į pergalę lyg meistras į pabaigtą darbą, mintimis jau matuodamas tai, kas dar liko nepadaryta.
Kova virė iki sutemų. Kai viskas nutilo, Mėlynieji Vandenys plaukė rausvi. Trijų bejų vėliavos voliojosi sutryptos purve, o gyvi likę raiteliai lėkė atgal į rytus it iš lizdo išbaidyti paukščiai.
Saulei leidžiantis, horizonte išdygo dulkių stulpai.
Pirmasis pakilo rytiniame krante, kur išdžiūvusi žolė liejosi su dangaus pakraščiu. Laibas, tiesus, susuktas it verpstė, stovėjo vietoje be jokio vėjo. Netrukus toliau išniro antrasis, paskui trečiasis. Trys ar keturi sūkuriai pamažu stiebėsi virš stepės, kol išaugo sulig pilies bokštais, remdami viršūnėmis rausvą vakaro skliautą.
Kapitonai nuščiuvo. Kažkas persižegnojo, kažkuris žemaitis nusispjovė per kairį petį.
Sėdėdamas balne, Algirdas neatitraukė akių. Baimės nejuto — veikiau jautėsi pastebėtas: tarsi būtų atsakęs į negirdėtą klausimą ir dabar kažkas didžiulėje menėje būtų atsigręžęs pasižiūrėti, kas prabilo.
Pasikeitė pats oras — padvelkė pažįstamu ir sykiu svetimu ilgai gainiotų arklių prakaitu. Po juo sušnarpštė ir suvirpėjo žirgas; Algirdas nejučiomis nuleido delną ant eržilo sprando. Tarp pirštų įsipainiojo ilgi tamsūs ašutai. Paties žirgo karčiai buvo švarūs — svetimi šeriai kibo prie odos tiesiai iš vėjo.
Tą naktį kritusiuosius degino čia pat, ant upės kranto, nes žemaičiai nesutiko palikti savųjų nei vilkams, nei svetimiems kapams. Malkų lygumoje nebuvo — laužus sukrovė iš sausų stagarų bei sulaužytų vežimų, ir virš bekraštės stepės pakilusi liepsna atrodė menka. Stovėdamas prie žarijų, Algirdas pamanė dar niekada neregėjęs tokios mažos ugnies. Šventaragio liepsna glaudžiasi slėnyje tarp ąžuolų ir kalvų, užstojančių vėją. Čia, plyname paupyje, nebuvo nei girių, nei užuovėjos. Gabija šiame krašte nesijautė namie — degė žemai, lyg nedrąsi viešnia, bijanti atkreipti šeimininkų akis. Jaunas žemaitis, paguldęs ant laužo kritusį draugą, pusbalsiu sušnibždėjo maldą, ir liepsna vos pastebimai virptelėjo — atsiliepė atsargiai, nežinodama, ar kas nors jos klauso.
Kitą rytą rusėnų prie stovyklos iškastame šulinyje kariai aptiko ištisus kuokštus juodų arklių uodegų ašutų — senų, tarsi mirkusių tame vandenyje šimtmečius. Pirmieji prie rentinio priėję kapitonai nepratarė nė žodžio.
Algirdas stovėjo prie žirgo, įbedęs žvilgsnį į rytus. Dulkių stulpai horizonte buvo palinkę — ne pavėjui, o tiesiai į jo pusę. Lėtai sukosi aplink kalvą ir kunigaikščio vėliavą, lyg tyliu mostu kviesdami artyn.
Tada pasigirdo balsas.
Balsas priklausė jam pačiam — ir tai sukrėtė labiau už viską: skambėjo lyg paties vakarykštė ar prieš trisdešimt metų galvoje sukusis mintis, tik lengvesnė, jaunesnė, be kaulus slegiančio senatvės nuovargio.
Toliau.
Vienintelis žodis — be įsakymo ir be maldavimo, kupinas ramaus tikėjimo, kad pakilus nuo stalo ir žengus dar žingsnį alkis pagaliau bus pasotintas.
Algirdas giliai atsiduso. Virš stepės plytėjo beribis tuščias dangus, o kūną trumpam užliejo jauno vyro jėga, kai visas pasaulis guli po kojomis ir nebereikia nieko klausti. Šilta žemė iki pat pietų jūros. Užtektų paraginti žirgą.
Kunigaikštis nudelbė akis. Sūnūs. Uliana su mažaisiais Vilniuje. Kęstutis, pasak pasiuntinių, vėl renkantis žemaičius bei pasienio raitelius ir nė sykio nepaklausęs, ko vyresnysis brolis dairosi į pietus. Brolio sūnus Vaidotas, kurio vardas vis dar šnarėjo ausyse it sausi lapai. Algirdas pažvelgė į dulkių stulpus ir nutylėjo.
Tylėti jis mokėjo geriau už bet ką pasaulyje, tačiau stepė irgi mokėjo skaityti tylą — ir priėmė ją kaip sutikimą.
Sūkuriai sustingo. Nesiartino ir nesitraukė — tiesiog laukė, žinodami, kad laiko užteks.
Kijevas atsivėrė jam be mūšio. Vietinis kunigaikštis pasitraukė nė karto nesipriešinęs, o miesto bojarai išėjo prie vartų su duona ir druska, kaip visada pasitinkamas stipresnysis. Algirdas įjojo lėtai per gatves, kuriose miestelėnai dar nesusigaudė, kas juos valdys, ir sustojo prie Šventosios Sofijos, kurios auksiniai kupolai švytėjo net vakarėjant. Nulipęs nuo žirgo, ilgai pastovėjo prie durų.
Krikštytas nebuvo, tačiau šią šventovę pažinojo iš žmonos pasakojimų ir suprato: jei Uliana stovėtų šalia, žvelgtų ne į mozaikas, o į vyro veidą. Todėl bruožai liko ramūs.
Kijevą atidavė Vladimirui. Velionės Marijos sūnus — jaunas, rimtas, su jam jau tinkančia rusiška barzda — atsiklaupė ant akmeninių plokščių, bet tėviškų žodžių iš Algirdo neišgirdo. Kunigaikštis tik lengvai, kaip glostydavo vaikus, uždėjo delną sūnui ant galvos ir staiga krūtinėje pajuto keistą sopulį — pavydą sau pačiam, kad šiam jaunuoliui atiteks miestas, kurio pats iki galo taip ir neperprato.
Netrukus patraukė iš miesto į šiaurę — per Dnieprą, per žalias lygumas ir kaimus, kur žmonės tylomis stoviniavo prie vartų. Niekam nepratarė nė žodžio, ir niekas nedrįso klausinėti. Stepė liko toli už nugaros, tačiau žemas dulkių sūkurys dar pusę dienos kelio vilkosi įkandin per patį pažemį ir tik naktį, prie upės brastos, atsiliko.
Atgal Algirdas nė sykio neatsigręžė.
Vėliau, broliui paklausus, ką ten regėjęs, atsakys trumpai: dulkių verpetus. Daug. Ir daugiau nieko nepridurs — pasakys tiesą, o visa kita pasiliks sau.