9  Dykros Gimimas

1348 m. rugpjūtis, Sūduva

Vedlys, pamatęs pirmąjį ženklą, nesustojo.

Šešiapirštis matė tai iš nendrių, kuriose gulėjo nuo aušros, iki krūtinės vandenyje, kvėpuodamas pro tuščią nendrės stiebą, kaip jį mokė Kuolas. Žemiau, ant takelio, kuris nebuvo takelis, o kūlgrindos akmenų eilė po rudu vandeniu, ėjo prūsas vedlys, apsirengęs pilka vilna, ir ilgu pagaliu čiupinėjo dugną. Ant pušies, pačioje takelio pradžioje, kabojo beržo žievės skiautė su trimis įpjovomis: žymė, kurią vilkai kabindavo ten, kur žmogus turėjo pasukti atgal. Vedlys pamatė ją. Šešiapirštis matė, kaip jo pečiai sukietėjo. Paskui vedlys žengė toliau, ir už jo žengė visa kolona.

Tai buvo reizas, grįžtantis iš vasaros žygio po Žolinės, kai žemė sausiausia ir pelkėse atsiveria keliai. Du šimtai raitelių baltais apsiaustais su juodais kryžiais, šimtas pėstininkų, vežimai, apkrauti tuo, ko vyrai negalėjo nešti, ir tarp vežimų, surištos virvėmis, keturiasdešimt žmonių. Šešiapirštis suskaičiavo juos kelis kartus, kad nereikėtų skaičiuoti kitų dalykų.

Prieš dvi dienas ties senuoju beržynu Šešiapirštis užuodė tai, ko paprasto žmogaus šnervės niekada nebūtų pagavusios: aitrų, spengiantį ką tik į šaltą vandenį panardintos geležies tvaiką. Aplinkui plytėjo vien klampus liūnas ir dūzgė laukinės bitės — nei kalvės, nei upės. Kuolas stabtelėjo ant kupsto, kilstelėjo smakrą į vėją ir tarė: Jie jau čia. Daugiau jokio kito ženklo gaujai neprireikė.

Kunigaikščio įsakymo Kuolas šįkart nelaukė. Pavasarį, Kęstučio pasiuntiniui atnešus į pelkę duonos ir paklausus, ko gaujai trūksta, senis atsakė, jog nieko — Šventaragio ugnis jau buvo pasakiusi savo. Pirmąją vasarą po Strėvos mūšio raginti nieko nebereikėjo: pati žemė suskaičiavo kryžiuočių išplėštas vagas ir dabar reikalavo už jas sąskaitos.

Senąją kūlgrindą vilkai perstatė prieš savaitę. Jie mintinai pažinojo kiekvieną povandeninį akmenį, kurį tūkstantį metų Sūduvos žmonės klojo per akivarus pėstiesiems ir raiteliams, ir neabejojo, kad už vokišką sidabrą senelių takus pardavinėjantys prūsų bei sūduvių vedliai atves Ordino koloną būtent šiuo keliu. Brastos akmenų vilkai neišardė — tik per ieties ilgį į šoną perstūmė posūkius žyminčius medinius kuolus ir ant kitų pušų perkabino beržo tošies ženklus. Akmenų juosta po rudu vandeniu liko tokia pat, kokia buvusi, tik ja žengiantis žmogus nebežinojo, kur ji staiga nutrūksta.

Vedlys sustojo antrą kartą.

Stovėjo vandenyje nejudėdamas, aukštai pakėlęs galvą — išgirdo. Iš visų pelkės pusių, nuo tankių nendrynų, nuo juodalksnių ir Ordinui neregėtų salų, atvilnijo pirmasis vilko balsas: žemas, ilgas staugimas, nuo kurio net vandens paviršius suvirpėjo. Paskui atsiliepė antras. Trečiasis nuskambėjo visai kitaip — trumpai, du kartus iš eilės. Ką tas ženklas reiškia, žinojo kiekvienas pasienio vedlys: Atgal. Prūsai tą šauksmą paveldėjo iš savo senelių, kurie Sambijos giriose klausydavosi vilkų ir perprato žvėrių šneką, nors patys jos ištarti nemokėjo.

Vedlys atsigręžė į kolonos priekį ir greitai, prislopintu balsu kažką pasakė vokiškai. Žodžių Šešiapirštis nesuprato, bet išblyškęs veidas pasakė viską.

Pirmasis raitelis šyptelėjo.

Sėdėjo ant tvirto obuolmušio žirgo — aukštas, tiesus it kryžius, vienplaukis, ramiu veidu. Nužvelgė vedlį iš aukšto, tarsi ne laiku sulojusį šunį, ir numetė kelis žodžius. Prūsas bandė ginčytis. Riteris nė kiek nepakėlęs balso pakartojo įsakymą, ir vedlys, nedrįsdamas gręžtis priešais visą rikiuotę, nuleido galvą ir žengė pirmyn.

Žengė vedlys, įkandin slinko kolona, o iš nendrynų žiūrintis Šešiapirštis nebegirdėjo nė vieno vilko. Gauja nuščiuvo — Kuolas daugiau nebeleido staugti.

Pirmasis žirgas nuslydo nuo povandeninio akmens.

Raitelis subadė šonus pentinais, tačiau arklys, neberasdamas atramos, iki kelių susmuko į juodą liūną. Iš paskos jojęs antrasis nesustabdė žirgo ir nugrimzdo dar giliau. Be vieno šūksnio priekinės gretos ėmė smegti į akivarą.

Šešiapirštis dar nebuvo regėjęs, kad žmonės šitaip mirtų.

Nė vienas nerėkė ir nesiblaškė. Pirmasis raitelis, tas ramusis ir tiesusis, tik atsilošė balne ir pakėlė akis į dangų; juodas vanduo pasiekė juosmenį, paskui krūtinę. Akimirką sulaikęs kvapą, vėl lygiai įkvėpė ir nė nemėgino kapstytis. Liūnas prarijo jo žirgą, paskui antrą, trečią — sunkūs šarvuoti kūnai vienas po kito grimzdo ausis spengiančioje tyloje, kiekvienam riteriui žvelgiant tiesiai prieš save, kaip buvo įsakyta.

Jau tada, dar neturėdamas tam vardo, Šešiapirštis suprato: čia ne narsa. Iš šių vyrų buvo išimta pati mirties baimė.

Vilkai stovėjo nendrėse ir stebėjo — aštuoni broliai, Kuolas ir jis. Nė vienas nepajudėjo. Gelbėti jie čia nebuvo atėję.

Tada likusieji pasiekė salos krantą.

Dešimt ar dvylika raitelių, nespėjusių įjoti į klampynę, ir keli iš vandens išsikapstę pėstininkai puolė prie alksnių šakomis nukloto kranto; Šešiapirščio krūtinėje kažkas persivertė. Baimės nebuvo — ją paliko dar aną žiemos naktį pelkės dugne. Pakilo kažkas kur kas šaltesnio ir aukštesnio, nušluojančio bet kokią abejonę.

Geležinė valanda.

Kaip iššoko iš nendrių, neprisiminė. Liko tik savas balsas, nebežmogiškas ir jokių žodžių nemokantis, pelkės rūdimis pajuodęs ietigalis, kalaviją užsimojęs ir akimirką sudvejojęs riteris. Paskui — raudonas vanduo. Pelkė priglaudė juos visus, ir stojo spengianti tyla.

Kai viskas baigėsi, Šešiapirštis sėdėjo ant kupsto purvinas iki smakro, virpančiomis rankomis, šalia trijų paties nudurtų vyrų, ir jautė, kad nieko svarbaus neprarado.

Tada pamėgino prisiminti kelią namo.

Mintis atrodė paprasta: norėjosi tik pasitikrinti, kurioje pusėje liko gimtasis kaimas — sudegusi trobelė ant kalvelės prie upelio, kur motina sėdėdavo prie krosnies. Kad kaimas yra, žinojo. Atsiminė ir pavadinimą. Tačiau kelio nebebuvo — tarsi niekada nebūtų juo bėgiojęs su broliais paskui šunį. Kur tekėjo upelis? Kurioje pusėje kilo kalva? Atmintis plytėjo lygi ir balta it nušluostyta lenta.

— Taip jau būna, — prabilo greta stovintis Kuolas, nežiūrėdamas į jį. — Kiekviena geležinė valanda pasiima po gabalą. Šįkart pasiėmė kelią.

— Nežinau, ar tai svarbu.

— Svarbu. Tik jau nebe tau. — Kuolas nužvelgė akivarą, kur iš vandens dar kyšojo sustingusi plaštaka ir šalmo viršugalvis. — Nuo šiol tau visur namai.

Šešiapirštis neatsakė. Pakilęs nuo kupsto, nužingsniavo prie belaisvių.

Gurguolės galas tebestovėjo ant tvirto kranto — per toli nuo klampynės, kad ten buvusieji būtų laiku pastebėję, kas nutiko priekyje. Išvydę grimztančius vadus, likę sergentai išsilakstė po mišką, ir vilkai jų nesivijo. Keturiasdešimt surištų belaisvių — moterys, du senoliai, vaikai — sėdėjo vežimuose, apimti bukos, išsekusios ramybės, kokia užplūsta nuslinkus didžiajam siaubui. Į besiartinantį Šešiapirštį jie žiūrėjo lyg į vidury kiemo išdygusį miško vilką. Nelaukdamas klausimų, vaikinas išsitraukė peilį ir perrėžė pirmąją virvę, paskui antrąją. Kiti vilkai ėmėsi likusiųjų. Niekas nepratarė nė žodžio.

Viena senolė pakėlė galvą. Tamsaus, rudo lyg pušies žievė veido moteris pažvelgė tiesiai į jį.

— Vilkatai, — tarė ji.

— Taip.

— Maniau, kad jūs tik pasaka.

— Mes ir esame pasaka, — atsakė Šešiapirštis. — Tik pelkė tikra. Eikite įkandin ir statykite pėdas tik ten, kur žengiu aš.

Senolė pakluso ne iš karto. Nužvelgė šviesų randą ant vaikino kaklo, plaštaką su šešiais pirštais ir ištarė tai, ko šis mažiausiai laukė:

— Telaimina tave Dievas.

— Neprašau.

— Ne dėl tavęs laiminu — dėl savęs. — Iš užančio ištraukusi sužiedėjusį, aptrupėjusį juodos duonos kampelį, senolė suėmė jo plaštaką ir įspraudė riekę į delną. — Imk. Nenoriu likti skolinga vilkui.

Šešiapirštis priėmė. Kurį laiką tylėdamas palaikė duoną saujoje, paskui atsikando; senolė vos pastebimai šyptelėjo ir nusuko akis.

Vilkai iš abiejų šonų pervedė išvaduotuosius per pelkę savąja kūlgrinda — iki juosmens siekiančia brasta, per nendrynus, kur nardė žalčiai ir pažeme šaudė kregždės. Pavakary, virš liūno kylant rūkui, išvedė paskutinį žmogų ant sauso kranto, kur prasidėjo arimai, ir toliau nebežengė. Senolė dar atsigręžė ir lydėjo juos akimis, kol gauja ištirpo krūmynuose.

— Ar tai vadinasi geras darbas? — paklausė Šešiapirštis Kuolo, kai jiedu liko vieni.

— Ar išvedėme juos gyvus?

— Taip.

— Šiam kartui užteks. — Kuolas nusigręžė. — Gerumo svarstykles palik žmonėms. Mes darome tai, ko reikia žemei.

— Tai ne tas pats.

— Ne, — sutiko Kuolas. — Ne tas pats.

Prūsas vedlys išgyveno. Šešiapirštis aptiko jį ant kraštinio kupsto — šlapią, purvinu veidu, užsimerkusį, bet alsuojantį. Akivaras jį išspjovė, nepasakęs kodėl.

Kuolas pasilenkė prie gulinčiojo.

— Grįžk pas savuosius, — tarė. — Ir papasakok, ką girdėjai.

Vedlys atsimerkė. Išblukusiose šviesiose akyse stingo klaikas žmogaus, lig šiol nė nenutuokusio, ko iš tiesų reikia bijoti.

— Kodėl?

— Kad kitą kartą pasakytum anksčiau.

Jis atsistojo, svirduliuodamas, ir nuėjo į pietus, į Prūsiją, takeliu, kuris jam dabar buvo svetimas. Šešiapirštis žiūrėjo jam į nugarą. Tą žiemą Ordino vedliai pradėjo prašyti dvigubai už kiekvieną kelią per dykrą, o paskui ir pusę vežimo, ir vadino ją Wildnis, nors nė vienas nebuvo tikras, kad ji vis dar ta pati.

Su gauja į salą Šešiapirštis grįžo po dviejų dienų, nors kelias turėjo trukti vieną. Jis negalėjo paaiškinti kodėl. Tik pastebėjo, kad takai kažkaip pailgėjo ir žemė, kurią jis pažinojo, tapo labiau jo, bet mažiau pažįstama.

Pirmą rytą, atsigręžęs, jis buvo pamatęs, kad kūlgrinda, kuria jie ėjo, dingo. Ne po vandeniu: dingo, tarsi niekada nebūtų buvusi. Ten, kur stovėjo sudegusio kaimo piliakalnis su sutrūnijusia tvora, dabar augo alksnynas, jau žmogaus rankos storio kamienais, o tarp jų, kaip žvakės, kilo plonos beržų atžalos. Laukai, kuriuos prieš savaitę užmynė reizas, buvo žalia, drėgna tamsa. Vėjas pūtė iš pietų ir nešė kvapą, kurio jis niekada nebuvo užuodęs: žemės, esančios giliai po šaknimis, kuri nusprendė.

Šešiapirštis suprato, kad matė jos veidą. Šešėlio jis nematė: tik tai, ką ji padarė. Ji klausė rugpjūčio naktį, ar jai verta atsiimti tai, ką šimtmetis karų taip ilgai mėtė be šeimininko. Ir nusprendė.

Žmonės vėliau vadino ją Dykra, tuščia vieta, o tie, kurie ją pažino, žinojo, kad tuščia ten niekas nėra.