22  Maskvos Sienos

1368 m. lapkritis, prie Maskvos

Priemiesčiai degė trečią dieną, ir dūmai ritosi per sniegą žemai, kaip rūkas virš ežero. Kęstutis stovėjo ant nedidelės kalvelės virš upės, laikydamas žirgą už kamanų, ir žiūrėjo į sienas.

Jos buvo baltos. Ne purvinai baltos, kaip žiemos dangus, o švariai, kaip nugraužtas kaulas: nauji kalkakmenio blokai, dar be pajuodimo, be samanų, be vienos senumo dėmės. Prieš dvejus metus čia stovėjo ąžuolo rąstų tvora, kurią buvo galima padegti per vieną naktį. Dabar jaunas Maskvos kunigaikštis, vardu Dmitrijus, aštuoniolikos ar kiek daugiau, stovėjo už akmens, kurį Kęstutis pažinojo iš Ordino pilių. Jis pasistengė nustebti ir nesugebėjo.

Ant sienos tarp šaudyklų raudonavo apsiaustas, ir Kęstutis galėjo prisiekti, kad jaunuolis žiūri būtent į jį, o ne į brolį. Aštuoniolika. Tiek pat metų dabar buvo Vytautui, likusiam Trakuose su motina, ir Kęstutis nustebo, kad palyginimas jį taip skaudina.

Algirdas nepasakė, kur jie joja. Taip jis elgdavosi visada. Net savo kapitonams jis nenurodydavo tikslo, tik kryptį ir kiek dienų duonos reikia pasiimti, ir žmonės, kovoję su juo trisdešimt metų, nebeklausinėjo. Kęstutis buvo vienintelis, turintis teisę klausti, ir paklausė pirmąją naktį prie Smolensko kelio. „Į rytus“, — atsakė brolis ir pasuko veidą į ugnį. Vardą Kęstutis sužinojo tik šeštą dieną, kai ruteniškas avangardas sudaužė Maskvos sargybą ant nedidelės upės ir žmonės ėmė kalbėti apie sienas.

Dabar tie pulkai stovėjo išsirikiavę apsnigtame lauke — ramūs, tvarkingi, su tamsiai žaliais, raudonais ir mėlynais apsiaustais panašūs į bažnytinę eiseną. Algirdo rytai — lipdė juos trisdešimt metų lyg mūrininkas pilį. Greta jojo Ulianos brolis, Tverės kunigaikštis Michailas, atsiuntęs šauklių ir išprašęs žygio prieš Maskvą: liesas, nekantrus, vis gaudantis Algirdo žvilgsnį ir niekaip jo nesugaunantis.

Už rikiuotės ant sniego sėdėjo viena virve surišta belaisvių virtinė: moterys, maži vaikai ir vyrai, Algirdo kapitonų pavadinti „vertingais“. Mažyliai tylėjo. Ruteniškų būrių raiteliai į belaisvius nė nedirstelėdavo, o žemaičiai žiūrėjo tiesiai ir suglumę, tarsi nesuprasdami, ko iš jų čia norima. Tokį karą Kęstutis pažinojo — tik čia nežinojo, dėl ko kariauja.

Prie jo prijojo Tverės Michailas — nekantrus, trokštantis pagaliau išgirsti, kad jo išprašyta pagalba atskubėjo ne veltui.

— Jūsų brolis nesako, ar šturmuosime.

— Jis niekam nesako.

— Mano sesuo rašė, kad su tuo galima gyventi. — Michailas pažiūrėjo į sienas. — Aš kol kas nemoku.

— Mokykis, — atsakė Kęstutis. — Aš tai darau dvidešimt trejus metus.

Michailas nusijuokė, trumpai ir nelinksmai, ir nujojo atgal pas tą, kuris jam neatsakys.

Kęstutis atvedė apie tūkstantį savų vakarų raitelių. Algirdas paprašė pagalbos primindamas seną skolą: aš saugau tau rytus, paskolink man vieną žiemą. Kęstutis sutiko, nors puikiai žinojo, kad Winrichas fon Kniprodė žiemą nesėdės sudėjęs rankų, o Nemuno ledas liks ramus tik todėl, kad magistras moka laukti. Šios kantrybės Kęstutis išmoko būtent iš jo.

Vakar jis jojo per degančią gatvę ir pamatė medinės bažnyčios duris, o prie jų senuką kunigą su kryžiumi rankoje, be kepurės, stovintį taip, tarsi būtų išaugęs iš slenksčio. Ruteniškų pulkų raiteliai apjojo jį kaip akmenį upėje: šie žmonės žinojo, ką daro. Žemaičiai ir aukštaičiai, pagonys, sulaikė žirgus ir neryžtingai tarpusavyje pasižiūrėjo. Kęstutis, nors niekas jo neprašė, nusileido, paėmė senuką už alkūnės ir nuvedė už kampo, kur dar nebuvo ugnies. Tas pasakė kažką, ką Kęstutis suprato tik iš tono: ne padėką ir ne keiksmą, o tai, ką sako tiems, kurių nelaiko savais. Kai Kęstutis grįžo, bažnyčia jau degė. Jis nerado savyje jokio ryškaus jausmo, nei gėdos, nei pasididžiavimo. Algirdas prajojo pro šalį ir nė nepasuko galvos, tik ranka, laikanti vadeles, truputį pakilo, tarsi būtų norėjusi persižegnoti.

Šalia sustojo žirgas. Šešiapirštis nusileido ir atsirėmė į balną. Jis jau buvo pražilęs, o šešiapirštė ranka šaltyje sustingo ir kabojo šalia kaip svetima.

— Mano vyrai nenori gerti, — pasakė jis.

— Ko?

— Iš šulinio.

Kęstutis nuėjo paskui jį. Kaimas, kuriame jie sustojo nakčiai, buvo pustuštis: gyventojai pabėgo, kol raiteliai neįžengė, ir paliko daug daiktų, ypač duonos. Šulinio rentinys buvo apledėjęs. Šalia stovėjo kibiras, kažkieno ištrauktas, o jo viduje, kaip suvyniota virvė, gulėjo ilgas arklio uodegos plaukų kuokštas, rusvas ir šlapias.

— Pirmą radome Smolensko kelyje, — tarė Šešiapirštis. — Paskui dar du. Visur tokie.

Kęstutis pasilenkė ir pauostė vandenį. Jis nekvepėjo niekuo. Bet kai atsitiesė, burnoje jis pajuto ne skonį, o jo prisiminimą: tolimą, sausą dulkių kvapą, kurio negalėjo būti sniege.

Apie stepę žmonės, užaugę tarp pelkių, žino vieną dalyką: ji nesibaigia. Algirdas niekada nevadino jos stepe. Jis sakydavo „pietūs“ ir kalbėdavo apie ją mažiau nei apie bet ką kitą. Prieš šešerius metus, po Mėlynųjų Vandenų, kai brolis sugrįžo iš ten išdžiūvęs ir tylesnis, nei išvyko, Kęstutis paklausė, ką jis ten matė. Dulkių verpetus, atsakė Algirdas. Daug.

— Neduok jiems gerti, — tarė Kęstutis. — Tegul tirpdo sniegą.

Šešiapirštis linktelėjo ir neklausė kodėl. Vilkai nežino kodėl, bet jaučia, kai žemė pradeda kalbėti svetima kalba.

Naktį, kai šaltis suspaudė stovyklą, Kęstutis nuėjo pas brolį.

Palapinė buvo maža, be kilimų ir be kailių, tik laužas ir sulankstyta guolio vieta ant šiaudų. Algirdas sėdėjo ant žemės ir žiūrėjo į kažką, ką laikė rankose. Jam buvo septyniasdešimt dveji. Veidas išdžiūvo ir pasmailėjo, barzda pilka kaip pelenai, akys siauros, nuolat apžiūrinčios, tarsi jis visą laiką skaičiuotų, kiek kas kainuoja. Jis buvo aukštesnis už Kęstutį, liesas kaip džiovinta šaknis, ir dar jodinėjo be pagalbos.

Kai Kęstutis prisiartino, pamatė, ką brolis laiko. Mažą lentelę, dydžio delno, su aukso fonu ir tamsiu veidu, kuris žvelgė iš vieno taško nepaprastai ramiai. Šventojo atvaizdas. Algirdas pakėlė jį, matyt, iš sniego prie degančios bažnyčios ir nusinešė kartu su viskuo, kas jam priklausė.

Brolio lūpos judėjo. Ruteniškai, labai tyliai. Kęstutis nesuprato visų žodžių, bet vieną atpažino: gospodi. Paskui kitą, panašų.

— Tu meldiesi, — pasakė jis.

— Aš skaičiuoju, — atsakė Algirdas. — Žodžiai tie patys.

Kęstutis atsisėdo priešais. Tarp jų traškėjo ugnis. Jis pažinojo brolį visą gyvenimą ir nė karto nesuprato, kada Algirdas juokiasi, o kada tik šaltai šypteli. Šis žmogus buvo vienintelis pasaulyje, kuris žinojo, ką jiedu prisiekė naktį šventajame slėnyje, ir vienintelis, apie kurį Kęstutis kiekvieną kartą klausė savęs: ar jis tai prisimena taip, kaip aš.

— Kodėl Maskva?

— Michailas pakvietė.

— Michailas yra Ulianos brolis. Tai tavo priežastis Vilniuje. Aš klausiu, kodėl tu.

Algirdas ilgai tylėjo. Jis turėjo tokį įprotį: padėdavo pokalbį ant žemės kaip puodelį ir laukdavo, kol kitas išgers.

— Aš siunčiau žvalgus į visą rytų žemę, — pasakė jis pagaliau. — Smolenskas, Tverė, Riazanė, Naugardas. Kiekvienas yra pats sau valstybė, kiekvienas bijo kito, ir nė vienas neturi to, ką turime mes: vieno kraujo, vienos valios, vienos sutarties. Jie gali būti mūsų. Visi. Maskva pirmiausia, nes ji bando tapti jų visų galva. Jeigu jos nesustabdysime dabar, po dvidešimties metų ji gniauš mus.

— Ji stato akmenines sienas.

— Taip.

— Aš mačiau Kauną, — tarė Kęstutis. — Ordinas padarė tai, ką padarė, nes mokėsi iš savo priešų. Tu per tris dienas šitų sienų nepralauši.

— Aš ir nebandysiu.

Kęstutis nustebęs pažiūrėjo į brolį. Algirdas žvelgė į ugnį, ir jo veide buvo tai, ko Kęstutis nebuvo matęs seniai: ne apgailestavimas, o ramus pasitenkinimas žmogaus, kuriam planas pasisekė, nors jis niekam jo nepasakė.

— Aš parodžiau jiems, — pasakė Algirdas. — Dabar jie žino, kad mūsų pulkai gali ateiti ir sudeginti jų priemiesčius, kada panorės. Kitą kartą atvešiu daugiau. Jie sėdės už savo balto akmens ir skaičiuos, o kas skaičiuoja, tas nebeturi laiko pulti.

— Tai ne užkariavimas.

— Tai pradžia.

Kęstutis pajuto kažką šaltesnio už žiemos orą. Jis pažvelgė į ikoną, į tą ramų aukso veidą, ir paklausė, kam brolis ją pasiėmė.

— Jie ginasi jo vardu, — atsakė Algirdas. — Kai jų šventasis yra tavo rankose, žmonės mato, kad tu ne vien plėšikas. Jų kunigaikščiai tai prisimena.

Jis pasakė tai taip aiškiai, kad Kęstutis būtų patikėjęs, jeigu nebūtų girdėjęs, kaip brolis kalbėjo prieš akimirką. Algirdas nelaikė šventojo dėl derybų. Jis laikė jį, nes jam taip buvo ramiau. Toks naujas dalykas, kad Kęstutis nenorėjo jo liesti.

— Tavo rytai ne mūsų, brolau, — tarė jis tyliai. — Mes laikome Lietuvą, nes dievai davė mums ją laikyti. Daugiau jie nedavė. Kiekviena žemė, kurią atimi, ateina su savo dievu, su savo bažnyčia, su savo žemdirbiais, ir visa tai jie užrašo mūsų sutarties sąskaitoje. Mes prisiekėme mokėti už kiekvieną vagą, kurią tiesia kryžius. Tu perki kryžių į savo namus, nors nieko blogo nenori.

— Tada sąskaita mano.

— Sąskaita mūsų. Aš ją ištariau.

Žodžiai nukrito į tylą. Algirdas nejudėjo. Tik pirštai, laikę ikoną, truputį sugniaužė jos kraštus.

Abu ten stovėjo ir abu atsiminė. Prie ugnies šventajame slėnyje Algirdas sudvejojo, o Kęstutis — ne: garsiai ištarė žodžius, kurių niekas nenorėjo girdėti, ir vyresnysis brolis šito nei pamiršo, nei atleido. Praėjo dvidešimt treji metai. Algirdas nepyko, nekeršijo ir nelinkėjo broliui pikto — tiesiog nešiojosi tą nuoskaudą kaip seną maudulį dantyje: nesiskundė, bet jautė kasdien.

— Kas paveldės tavo rytus? — paklausė Kęstutis, nes tylėti buvo sunkiau.

— Aš dar gyvas.

— Tai ne atsakymas.

— Šiąnakt kito neturiu.

— Eik miegoti, Kęstuti, — tarė jis ir pakėlė delną, tarsi užtraukdamas užuolaidą. — Rytoj namo.

Kęstutis išėjo.

Rytą kariuomenė pasuko į vakarus be trimito, be signalo, be kapitonų pranešimų. Tiesiog vienu metu pajudėjo visi pulkai, nes Algirdas pakėlė ranką, o jo rankos žmonės seniai buvo išmokę skaityti. Kai Kęstutis nuvedė savo vakariečius iki upės, jis atsigręžė.

Dūmai tebesirito. Už jų švietė baltos sienos, nesužeistos, nežinančios, kad jas aplankė mirtis ir nusprendė negrįžti, o kažkur už jų pradėjo skambėti varpas, sunkus ir geležinis. Šešiapirštis kiek susiraukė. Kęstutis pažiūrėjo į rytus. Ten driekėsi miškai, laukai, kaimai su sušalusiais šuliniais, o dar toliau, už jų, gulėjo žemė, apie kurią svajojo jo brolis: neužbaigta, begalinė, laukianti. Ji kvietė. Kęstutis aiškiai tai suprato tą rytą, kaip kiti suvokia jūros ošimą: žemė šaukė jo brolį.

Jis jos nenorėjo. Pasakė sau tai tyliai, kad niekas negirdėtų, ir pasuko žirgą į vakarus, kur laukė Nemunas, kryžiuočių magistras ir kelias namo.