28  Algirdo Valia

1377 m. pavasaris, Vilnius

Pasiuntinys atjojo į Trakus prieš aušrą, ir Kęstutis pamatė jo veidą anksčiau, nei šis išsižiojo. Per daugelį metų jis išmoko skaityti tokius veidus. Žmogus, vežantis žinią apie mirtį, nešasi ją ne kaip daiktą, o kaip skonį, ir stengiasi nuryti.

— Nemirė, — pasakė pasiuntinys, supratęs, kad kunigaikštis jau žino. — Dar ne. Didysis kunigaikštis prašo, kad atvyktumėte.

Kelias į Vilnių buvo išmirkęs. Sniegas nutirpo, o žemė po juo dar nesusivokė, kad jau pavasaris, ir žirgas brido iki kelių purve, o kiekviename griovyje spindėjo vanduo, rudas nuo šilų. Beržai jau sunkė sulą. Kęstutis nujojo per tris valandas, nesustodamas, kaip jojo jaunystėje, ir atsiminė, kad prieš trisdešimt metų tas pats kelias jam užtrukdavo dvi.

Žemutinėje pilyje buvo tylu. Ne mirties tyla, o tokia, kaip būna namuose, kai visi žino ką nors, ko niekas nesako. Sargybiniai nežiūrėjo jam į akis. Tarnai prie sienos tylėjo, kai jis praeidavo. Koridoriuje prie tolimiausių durų sėdėjo šuo.

Kęstutis sulėtino žingsnį.

Juodas, vidutinio dydžio, be antkaklio — tupėjo taip ramiai ir tvarkingai, tarsi prie durų būtų pastatytas drožtas daiktas. Šuniui pakėlus akis, Kęstučiui dingtelėjo neaiškus prisiminimas: tokį žvėrį jau buvo matęs seniai, prie kito laužo ir kitų durų — atpažino iš tos pačios atokios laikysenos, tik nebeprisiminė kur.

Šuo dirstelėjo į kunigaikštį ir tuoj pat nukreipė žvilgsnį tolyn, virš Kęstučio peties, tarsi šis tebūtų praviros durys kažkam kitam. Laukė jis ne Kęstučio — niekada jo nelaukė.

— Neliesk, — sudraudė ietį kilstelėjusį sargybinį. — Šuo kaip šuo.

Prie durų pasitiko Uliana. Vilkėjo juodai — kaip visuomet, kai nenorėdavo išduoti veido išraiškos, — ir stovėjo tokia pat tiesi kaip prieš dvidešimt septynerius metus, Kęstučiui pirmą sykį išvydus brolio žmoną Vilniaus menėje. Už kelių žingsnių ant suolo sėdėjo juodai apsitaisęs vienuolis, nudelbęs akis į savo sunertus pirštus ir kantriai laukiantis savo valandos.

— Jis tavęs laukė, — pasakė Uliana. — Tris dienas draudė siųsti pasiuntinį, kol pats nepasakys. Šiandien pasakė.

— Kaip laikosi?

— Skaičiuoja, — atsakė ji.

— Mano sūnus jus gerbia, — pridūrė kunigaikštienė, Kęstučiui jau tiesiant ranką prie durų. — Kas vakarą teiraujasi, ką veikiate.

— Gerai.

— Tikėjausi tokio atsakymo. — Jos žvilgsnis užsibuvo ilgiau, nei reikalavo dvaro mandagumas. — Teiraujuosi ir aš.

Algirdas gulėjo pusiau atsirėmęs į pagalves; Kęstutis stabtelėjo ant slenksčio — brolis buvo virtęs kitu žmogumi. Guolyje gulėjo nebe atsargus senis: kūnas buvo susitraukęs iš vidaus, palikdamas tik tai, ko neįmanoma atimti — akis ir kaulus. Barzda pilka it pelenai, ant apkloto gulinčios plaštakos plonos, su gyslomis lyg žolių šaknys. Tvankiame kambaryje trenkė aliejumi, vašku bei drėgme; nors lauke švietė diena, prie lovos degė vieniša žvakė.

— Atvykai greitai, — pasakė Algirdas.

— Per tris valandas.

— Pelkės?

— Dar laikosi.

— Gerai, — tarė brolis, ir tai buvo viskas, ką jis pasakė apie kelią.

— Kaip Birutė? — paklausė jis po valandėlės, nes jau daug metų nebuvo apie ją klausęs.

— Žiūri į jūrą. Žino, kad atvažiavau.

— Ji visada žino. — Algirdas sukramtė žodį. — Kadaise paprašiau jos atidžiai į tave žiūrėti. Ji žiūrėjo.

— Ir ką pamatė?

— Kad tu pasakysi tiesą, net kai jos nenorėsi.

Jis mostelėjo ranka. Uliana, stovėjusi už Kęstučio nugaros, supratusi ženklą, pasitraukė ir uždarė duris. Liko tik jie du ir žvakė.

Kęstutis atsisėdo ant suolo, ir akmenys po juo sugirgždėjo, nes buvo seni. Ilgai tylėjo abu. Du žmonės, penkiasdešimt metų ginčijęsi, kovoję, dalijęsi pilimis ir mirtimis, dabar nebežinojo, kaip pradėti. Algirdas pasuko galvą.

— Jogaila, — pasakė jis.

Kęstutis nenustebo. Jis seniai žinojo, kad tai bus Jogaila, ir netikėta buvo tik tai, kad dabar išgirdo tai garsiai.

— Andrius vyresnis, — pasakė jis. — Andrius karys. Aš mačiau jį prie Polocko. Jis turi galvą.

— Turi ir miestą. Ir Dmitrijus turi miestą. Ir kiti. Marijos berniukai turi viską, ką aš jiems daviau. — Algirdas kosėjo. Jis laukė, kol kosulys praeis, ir kalbėjo tada vėl, ramiai, tarsi nieko nebūtų nutrūkę. — Jogaila turi tik Vilnių. Žmogus, kuris turi tik vieną daiktą, jį saugo. Kiti turi per daug, kad saugotų.

Toks jis ir buvo, Algirdas: šaltas, tikslus, be kvailo jausmo. Kęstutis atpažino jį ir nusijuokė, trumpai, per nosį.

— O jis pakankamai senas?

— Jis pakankamai tylus.

— Tai ne tas pat.

— Ne, — sutiko brolis. — Bet tau tai prilygs.

Kęstutis pagalvojo apie jaunuolį, kurį matė retkarčiais Šventaragyje, pas Vytautą, prie ugnies: lieknas, tamsiaakis, mandagus, su veidu, kuris nė karto neparodė, ką mąsto. Kęstutis jo nei ypač mylėjo, nei bijojo. Jis prisiminė Skirgailą vaikystėje, pagautą su Vytautu tarp žvangančių šarvų lavinos. Jogaila gimė treji metai po tos vasaros; jo veidą Kęstučiui visada buvo sunkiau perskaityti.

— Aš noriu, kad jį saugotum, — pasakė Algirdas.

Ne įsakymas, o prašymas. Daug metų Algirdas nieko neprašė brolio, nes prašyti reiškia atiduoti dalį savęs, o jis nieko neatiduodavo.

— Aš jį saugau, — tarė Kęstutis. — Trisdešimt metų laikau tavo vakarus ir tavo vaikus.

— Ne tas saugojimas.

Algirdas pažiūrėjo į jį. Akys buvo vis dar skaidrios, vis dar siauros, kaip tuomet, kai jis skaičiavo mūšio lauką. Tarp antakių, ties kakta, buvo tokia pati plokščia šalčio linija, kokią Kęstutis matė ir ant brolio sūnaus veido.

— Pats žinai, ko prašau. Visada žinojai. Nepaliesi jo, nepakelsi prieš jį rankos ir neleisi kitiems jo liesti, kol turėsi jėgų sustabdyti. — Algirdas ištiesė ranką ir suėmė brolio riešą; pirštai spaudė silpnai, tačiau sausi kaulai įsikibo it iš žemės išlindusios šaknys. — Pažadėk man.

— Kokiu žodžiu?

— Savuoju.

Kęstutis nudelbė akis į riešą gniaužiančią plaštaką. Kodėl dvejoja, nebūtų įstengęs pasakyti. Žodžio kainą pažinojo geriau už bet kurį kitą vyrą: nuo pat jaučio aukos pakeliui į Budą mokėjo už kiekvieną pažadą, ir kaskart Perkūnas pasiimdavo po gabalą to, ko Kęstutis nė neįtardavo turėjęs, kol nepasigesdavo.

— Pasakyk, kas bus toliau, — paprašė. — Juk žinai. Tu vienintelis žinai.

— Nežinau.

— Algirdai.

— Nežinau, — pakartojo brolis. — O jei ir žinočiau — nesakyčiau. Ištartas žodis priklauso jau kitam.

Atgniaužė pirštus. Krūtinę vėl suplėšė ilgas kosulio priepuolis. Kai pagaliau atgavo kvapą, Algirdas sušnibždėjo taip tyliai, kad Kęstutis vos nugirdo:

— Aš tau ano vakaro neatleidau.

Klausti, apie ką brolis kalba, nereikėjo.

— Žinau.

— Slėnyje aš sudvejojau, o tu — ne. — Algirdas įbedė žvilgsnį į lubų sijas. — Paskui Strėva. Dvidešimt devynerius metus spėlioju, kas kainavo brangiau: tavo žodis ar mano ragas. Ilgai guodžiausi, kad pykstu dėl vaikų. Iš tiesų pykau todėl, kad garsiai ištarei tai, ką aš ketinau nutylėti.

— Nesigailiu.

— Žinau. Už tai irgi pykau.

Spragtelėjo žvakės dagtis. Lauke, kažkur aukštai danguje, metė šešėlį paukštis.

— Vis dėlto tavimi pasitikiu, — tarė Algirdas. — Nors tai ir nereiškia atleidimo.

— Ne, — sutiko Kęstutis. — Nereiškia.

Uždėjo delną ant krūtinės, kur nuo pat Sutarties žiemos ant odinio dirželio kabojo sidabrinis vilkas. Kada įprato šitaip griebtis už ženklo, nebeprisiminė. Šaltas metalas po pirštais greitai sušilo.

— Duok žemės, — tarė Kęstutis.

— Tenai, — Algirdas kryptelėjo smakru į kertę. — Uliana pasėmė iš kiemo. Žinojo, kad prireiks.

Ant akmeninio suolelio stovėjo molinis dubenėlis su sausa, juoda, smulkiomis šaknelėmis perpinta pilies kiemo žeme. Paėmęs indą, Kęstutis pastatė jį ant lovos greta brolio rankos ir priklaupė ant vieno kelio. Per amžių teko klūpėti daugybę kartų — prie laužų, aukurų, kapų, — tačiau dar niekada kelias nesilenkė taip sunkiai.

— Jogaila, Algirdo sūnus, — ištarė balsu. — Kol esu gyvas, nė plaukas nenukris jam nuo galvos nei nuo mano rankos, nei mano įsakymu. Tegul žemė mane išgirsta.

Pasilenkęs pabučiavo juodžemį.

Tą pačią akimirką aukštai virš pilies mūrų giedrame vidurdienio danguje nugriaudėjo griaustinis.

Pirmasis pavasario dundesys — žemas, sodrus, žadinantis įšalą, o ne gąsdinantis. Dubenėlyje suvirpėjo sausos šaknelės. Algirdas nekrustelėjo, tik įtemptose akyse stojo gili ramybė: išgirdo tai, ko laukė.

— Tik tiek? — paklausė ligonis.

— Tiek, kiek įstengsiu išlaikyti. Pažadas, kurio neišlaikai, virsta melu.

— Tiek to, — tarė brolis. — Perkūnas tave pažįsta.

— Net per gerai, — atsakė Kęstutis, kildamas nuo kelio. Pirštų galus vėl dilgino pažįstamas virpulys.

Algirdas vos pastebimai šyptelėjo.

— Esi senas šernas, broli. Šernas nuo medžiotojų nebėga.

— Ne iš narsos — kitaip tiesiog nemoku.

— Žinau. Todėl tau ir palieku.

Brolis sumirkčiojo ir valandėlę patylėjo, paskui lygiu, tarsi tuščiam kambariui skirtu balsu pridūrė:

— Kai nebegalėsiu prakalbėti, Uliana atves savo vienuolį. Nekliudyk — nesipriešinsiu. O paskui sudeginkite mane, kaip dera: su žirgais ir ginklais.

— Ir viena, ir kita?

— Ugnis neklausia, kieno klausiau aš.

Kęstutis linktelėjo.

Išėjo žvakei jau baigiant sudegti. Koridoriuje prie pat durų laukė penkiolikmetis Jogaila — tiesus ir ramus it tėvas, sunėręs rankas už nugaros. Išblyškusiame veide tarp antakių jau ryškėjo ta pati stati raukšlė. Žvelgdamas į sūnėną, Kęstutis staiga išvydo patį Algirdą jaunystėje, kai abu stovėjo tarp Gedimino sūnų, matuodami vienas kitą akimis ir dar nenutuokdami, kokią naštą teks dalytis.

— Dėde, — pasakė Jogaila.

— Aš jam pažadėjau, — tarė Kęstutis.

— Žinau. Aš girdėjau griaustinį.

Kęstutis paėmė jį už peties. Kaulas po delnu buvo jaunas, aštrus ir šaltas.

— Tu būsi saugus, — pasakė jis. — Nuo manęs.

— Ačiū, — atsakė Jogaila. Jis nulenkė galvą, mandagiai, tiksliai, tiek, kiek reikėjo. — Aš tai prisiminsiu.

Prie laiptų jis atsigręžė. Koridoriuje, tarp žvakės ir tamsos, sėdėjo šuo, ir žiūrėjo ne į kunigaikštį, o į jo sūnėną.

Nieko blogo tuose žodžiuose nebuvo. Kęstutis dar ilgai galvojo apie juos, kai jojo atgal į Trakus per tamsėjančius miškus. Griaustinis ritosi už jo, žemas, pirmasis, ir atrodė, kad kažkas didelis ir senas pagaliau atsiduso. Rankos ant vadelių buvo šiltos, o žemė po kanopomis tvirta. Jis tikėjo tuo, kaip tikėjo viskuo, ką kada nors prisiekė, ir pirštų galiukai dilgčiojo dar iki pat Trakų.