2  Jaunučio Kėdė

1342–1344 m., Vilnius ir vakarinė siena

— Paklausk jų, ar jie valgė, — pasakė Jaunutis.

Kęstutis stovėjo Žemutinės pilies menės tarpduryje, nesuprasdamas, kam skiriami šie žodžiai. Didysis kunigaikštis nesėdėjo ant paaukštinimo. Žingsniavo per menės apačią, kur ant šiaudų glaudėsi trisdešimt ar keturiasdešimt sudegintų Panemunės kaimų pabėgėlių, nešinas moliniu ąsočiu sriubos ir kiekvienam tyliai tardamas po žodį. Moteris apdegusiu delnu jam atsakė. Vienplaukis berniukas įsistebeilijo į valdovą lyg į šventą paveikslą. Už stalo sėdintys bajorai dėbsojo į tuos pačius šiaudus su tokia išraiška, lyg svetimas šuo būtų purvinomis letenomis išmindžiojęs jų kilimą.

— Valgė, — pasakė Kęstutis. — Maitinau juos prie Dubysos, kol dar turėjo jėgų paeiti. Broli, čia ne šventykla.

— Jie neturi kur dėtis.

— Yra pelkės. Jų žmonės ten ir gyvena. Pelkės nesudega.

— Žiemą jie ten išmirtų. — Jaunučiui atsigręžus, po akimis matėsi bemiegių naktų šešėliai. Keturiasdešimt vienerių metų, plačiakaktis, švelnių rankų, nuo vaikystės mėgęs knygas ir gyvulius, dabar jis valdė didžiausią pagonišką Europos kraštą ir kas rytą prabusdavo su baime, kad kažką praleido. — Ši moteris vadinasi Daugailė. Turėjo tris karves. Du vaikus pametė prie Nemuno brastos ir nežino, kur jie. Pažadėjau paklausti Ragainės komtūro, ar vaikai gyvi.

Kęstutis įdėmiai nužvelgė brolį.

— Tu klausi.

— Rašau jam.

— Ką tu jam rašai?

Jaunutis atsakė ne iš karto. Jis ištraukė iš apsiausto sulankstytą pergamentą, jau nutrintą ant lenkimų, ir paskaitė iš atminties, lėtai, tarsi bijodamas ką nors praleisti:

— Mes abu esame žmonės ir abu turime motinas. Aš nežinau, kokiu dievu jūs tikite, bet žinau, kad jūsų Dievas liepia gailestingumą, ir aš jo prašau.

— Jis atsakys?

— Jis atsakys, kad turi įsakymus.

— Ir vis tiek rašai.

— Jei nerašysiu, būsiu kaltas aš. Jei rašysiu, o jis nesiklausys, kaltas bus jis. — Jaunutis nuleido pergamentą. — Tai nedaug. Bet tai viskas, ką aš išmanau.

Kęstutis nesiginčijo. Jam pasirodė, kad brolis nenorėdamas pasakė visą savo valdymą: kad jam labiau už viską rūpėjo nebūti kaltam.

Jaunutis nuolat rašė: lotyniškai Ordinui ir Vengrijos karaliui, rusiškai Maskvai ir Tverei. Pergamentą jam nešiojo raštininkas, kurio pirštai buvo išsitepę rašalu iki sąnarių. Kęstutis negalėjo perskaityti nė vieno laiško. Jis nepasitikėjo daiktais, kurių negalima ištarti ir kuriuos kitas žmogus gali pakeisti, kai šeimininkas nežiūri.

— Praėjusį mėnesį pasiunčiau komtūrui dvidešimt markių sidabro ir sakalą, — pasakė Jaunutis. — Jis padėkojo. Po dešimties dienų jie nuniokojo dar du kaimus.

— Jie nesidera su tuo, kuris jų bijo.

— Aš nebijau. Tik nežinau, kaip įtikinti mirties man linkintį priešą, kad jam pačiam tai nenaudinga. — Jaunutis šyptelėjo taip atvirai ir bejėgiškai, kad Kęstučiui net krūtinę suspaudė. — Tėvas sakydavo, jog gimiau su per didele širdimi ir per trumpomis iltimis. O tu moki juos sustabdyti.

— Moku.

— Tai sustabdyk.

— Duok man penkis šimtus raitelių iš Vilniaus.

Jaunutis nusuko akis. Menės gale už stalo Vilniaus kapitonai sėdėjo sustingę, įbedę žvilgsnius į stalo lentas ir dėdamiesi negirdį pokalbio.

— Jie sako, kad vakarai tavo, — pasakė jis tyliai. — Kad Trakai turi patys laikyti savo sieną.

— O Vilnius?

— Vilnius laiko save. Tiek, kiek jam leidžia. — Jaunutis kilstelėjo ąsotį, lyg tame moliniame inde būtų tilpusi visa jo valdžia.

Kęstutis nutylėjo. Galėjo drėbti į akis, kad kunigaikštis, kurio kapitonai sprendžia, kiek raitelių paskolinti tikram broliui, joks ne valdovas. Tačiau garsiai ištartų žodžių neatšauksi, o žeminti brolio nesinorėjo. Pasiėmęs niekieno nepasiūlytą dubenį, pripylė iš ąsočio sriubos ir išgėrė tiesiai prie durų. Sriuba buvo skysta ir šilta. Moteris apdegusiu delnu pažvelgė į jį ir, lig tol sėdėjusi išblyškusi, staiga nuraudo.

Trejus metus Kęstutis gynė vakarinę sieną su tuo, ką turėjo po ranka: su Trakų dvaro raiteliais, nuo mažumės išaugusiais balne, su žemaičių seniūnų valstiečiais, ateinančiais su kirviais ir išsiskirstančiais prieš pjūtį, ir su tais, kurių nei į sąrašą įtrauksi, nei įsakymu pašauksi. Ordinas atjodavo kas vasarą ir kas žiemą, patikimai lyg metų laikai. Pirmiausia virš miško pakildavo degančio kaimo dūmai. Paskui sugaudavo ragai, o žmonės su ožkomis už pavadžių puldavo į pelkes. Galiausiai ateidavo tylus, išsekęs rugsėjis, kai būdavo suskaičiuojama, kiek gyvųjų sugrįžo.

Antrą vasarą Kęstutis įjojo į kaimą, kurio jau nebebuvo. Tvorų nuodėguliai teberūko, šulinyje plūduriavo negyvas šuo, o ant vienintelės sveikos slenksčio lentos prie supleškėjusios trobos stovėjo dubenėlis šviežio pieno. Kęstutis sustabdė žirgą ir įsižiūrėjo. Iš po sutrūkusio krosnies akmens išsliuogė nedidelis žaltys auksiniais skruostais ir ėmė lakti. Pakelėje su peiliu rankoje sėdintis kaimo seniūnas nė nepakėlė galvos.

— Žmonės sako, kad Vilniuje Didysis kunigaikštis rašo laiškus, — pasakė seniūnas.

— Rašo.

— Ar jie skaito?

— Nežinau.

— Aš irgi, — tarė senis, patikrindamas peilio ašmenis nykščiu. — Žaltys mūsų nepaliko. Vadinasi, namas dar stovi, nors stogo nebėra. Tegul rašo, kiek nori. Bet vokiečiai atsako ugnimi, o ugnis skaito greičiau.

Pelkėse gyveno kiti. Jis juos pažinojo iš tėvo laikų, tiek, kiek pažįsta žmogus, kuris niekada nevaldė to, ką pažįsta. Sūduviai, sakydavo vieni: tie, kurie nepasidavė, kai Ordinas išrovė jų žemę. Kiti vadino juos vilkatais ir daugiau nieko nesakė, nes tokie dalykai sakomi tik tamsoje. Jie nepriklausė niekam. Jei kunigaikštis kariavo gerai ir gerbė šventos ugnies papročius, jie kartais atsirasdavo šalia jo: staiga, tylūs, siauromis nemirksinčiomis akimis, su šlapio kailio ir durpių kvapu. Jie nieko nereikalavo ir nieko nežadėjo. Kartais naktį užsidegdavo Ordino atsargų sandėlis, niekam neįsakius, ir niekas dėl to nekeldavo klausimų.

Kartą jis pamėgino jiems padėkoti ir paliko ant kelmo kepalą duonos. Ryte vietoje jo rado dvylika Ordino pasagų, surištų virvele. Jie atsilygino. Daugiau jis nebandė dovanoti.

Tą rudenį, kai Jaunučiui sukako keturiasdešimt treji, lietus pavertė žemę molio koše. Ordino būrys grįžo iš šiaurinių kaimų per dykrą, kurią vokiečiai vadino Wildnis, vesdamasis aštuoniasdešimt belaisvių, surištų dviem virvėmis, ir Kęstutis su penkiasdešimčia raitelių pasivijo jį paskutinę dieną prieš Nemuną.

Tą dieną jis suklydo. Būrį vedė prūsas vedlys, vienas iš tų, kurie keitė savo vardą į Ordino sidabrą, ir jis žinojo kelią, kurio Kęstutis nežinojo. Kryžiuočiai ėjo per pelkę, kur Kęstučio žirgas niekada nebūtų žengęs, ir jis, trokšdamas išvaduoti belaisvius, pasuko paskui juos ten, kur žemė atrodė tvirta.

Pirmiausia pasikeitė kanopų garsas. Paskui žirgas, kuris dvidešimt metų jo neišdavė, nuvirto ant šono, ir žemė po juo atsivėrė, kaip atsiveria burna. Šaltis paėmė jį iki juosmens, paskui iki krūtinės. Kažkas už nugaros sušuko, ir šūksnį nutraukė šūvis; strėlė pralėkė pro ausį ir nugrimzdo į samanas. Jis suprato, kad po kelių akimirkų jį sugers dumblas kartu su žirgu. Kad tai, ką žmonės vadina mirtimi, yra lėtas klampumas, be šlovės ir be dainų. Paskutinė jo mintis nulėkė į Trakus — prie dviejų berniukų, vienam trylika, kitam devyneri, dar nežinančių, kad pasaulis, į kurį jie gimė, nieko nežada, ir prie jų motinos, kuri šią naktį nemiegos, nes žino, kad jis išjojo į pelkes.

Kažkas čiupo jį už diržo.

Ne ranka, o jėga: kažkas traukė jį iš purvo, o jis neturėjo jėgų nei priešintis, nei padėti. Jis girdėjo šalia kvėpavimą, žemą ir lygų, ir tuoj pajuto po kojomis kažką kieto, kas nebuvo žemė. Akmuo, paskui kitas. Jie ėjo krūtinės gylio vandeniu, ir jaunas vyras, kurio veido jis nematė, vedė jį už diržo, žengdamas taip tiksliai, tarsi pelkė būtų jo paties kambarys.

Taip jie išlipo ant kupstų salos. Kęstutis atsiklaupė ir ilgai kosėjo. Aplink jį rūko pelkė. Kažkur toli už nugaros sušuko žmogus, ir niekas neatsakė.

Jaunuolis stovėjo per tris žingsnius, atokiau, saugodamasis svetimo. Aštuoniolikos ar devyniolikos metų, liesas, apsivilkęs avikailiu, virvele surištais plaukais. Ginklo nesimatė. Jam pasukus galvą, iš po avikailio rankovės kyštelėjo slepiama kairė plaštaka su šešiais pirštais. Šeštasis augo šalia mažylio — smulkesnis, bet visiškai taisyklingas, su savu nagu.

— Ačiū, — pasakė Kęstutis.

Jaunuolis neatsakė. Kęstutis kurį laiką tik sunkiai alsavo, paskui išsitraukė iš krepšio per stebuklą sausą išlikusį kepalą. Perlaužė pusiau ir ištiesė didesnįjį gabalą.

Vaikinas neatitraukė akių nuo duonos. Paskui žengė žingsnį, paėmė riekę, atsikando ir tik tada prabilo:

— Duona už duoną. Dabar lygu.

— Aš tau skolingas daugiau.

— Ne. — Jo balsas buvo žemas ir lygus, tarsi jis niekada nesiskundė. — Mes neprašome ir neskolingi. Mes atsilyginame.

— Kaip tave vadina?

— Šuo. — Jis pažvelgė į savo ranką, kuri vėl buvo sugniaužta. — Kol kas.

— Tu turi šešis pirštus.

— Taip.

— Tada vadinsiu tave Šešiapirščiu, jei neprieštarausi.

Jaunuolis pirmą kartą pažiūrėjo jam tiesiai į akis, ir Kęstutis pamatė, kad tai ne vaikas. Tai buvo žmogus, kurį dešimt metų mokė laukti ir kuris išmoko tai labai gerai.

— Kunigaikščio žodis sunkus, — pasakė jaunuolis. — Jį sunku atšaukti.

— Nesistengsiu.

Jaunuolis nieko neatsakė. Jis paėmė nuo žemės ietį, kurią buvo padėjęs prieš traukdamas Kęstutį, ir nuvedė jį per dar vieną akmenų eilę, nematomą po rudu vandeniu, iki tikros sausumos. Ten sustojo ir tarė:

— Toliau eik pats. Tavo vyrai gyvi. Mes juos išvedėme.

— Mes, — pakartojo Kęstutis.

Šešiapirštis nieko nepasakė. Pasuko į rūką ir pradingo be garso, tarsi nė nebūtų čia stovėjęs. Netrukus iš visų pelkės pakraščių atsklido staugimas — vienas balsas, kitas, galiausiai visas ilgas, žemas choras; Kęstučiui net plaukai po šalmu pasišiaušė. Išgirdo ir Ordino pėstininkai: pasigirdo skubūs įsakymai, šūksniai sutankėjo, o paskui viską užgožė sunkus vandens teškenimas.

Kai Kęstutis surado savuosius, vyrai jau stovėjo ant sausos žemės, nė vienas neįstengdamas paaiškinti, kaip ten išsikapstė. Du jauni raiteliai, puolę traukti kunigaikščio, rytą atsirado ant takelio nuogi, samanomis užkimštomis žaizdomis, ir griežtai atsisakė pasakoti, kas juos aptvarstė. Ant kranto mėtėsi tik perpjautos belaisvių virvės.

Prieš pat žiemą Trakuose pasirodė nematytas raitelis iš Vitebsko. Kiaurą dieną prastovėjo kieme, nepriimdamas nei alaus, nei nakvynės, o Kęstučiui pagaliau išėjus ant prieangio, perdavė vienintelį šeimininko įduotą sakinį.

— Palauk rudens.

— Ir tiek?

— Sakė, kad suprasi.

Kęstutis stovėjo kieme, kol pasiuntinys išjojo pro vartus. Ką tiksliai brolis sumanė, spėti buvo sunku, tačiau niekada tuščiai nešnekančiam Algirdui nebūtų šovę į galvą gainioti žirgo šešias paras vien dėl dviejų žodžių, jei šie neturėtų svorio.

Už nugaros kieme du berniukai kirtosi mediniais kalavijais. Vyresnysis, Vaidotas, kirto atsargiai, tausodamas silpnesnį brolį. Jaunesnysis, Butautas, nenusileido nė sykio. Griuvo, kėlėsi, vėl krito į purvą, kol galiausiai sviedė kalaviją šalin ir pravirko — ne dėl sumušto kelio, o iš įsiūčio, kad pralaimėjo tam, kuris jo gailėjosi. Žiūrėdamas į sūnų, Kęstutis dingtelėjo: ateis diena, kai šis vaikas perpras, jog atlaidumas žeidžia skaudžiau už bet kokį kirtį, ir tada jam nebeužteks jokio kalavijo.

Kitą rudenį, tarė sau. Ir atsigręžė į vakarus, kur virš girių jau kilo nauji dūmai.