26 Pusbroliai prie Ugnies
1372 m. Rasų diena, Šventaragio slėnis
Rasų vidurdienį ugnis stiebėsi aukščiau, nei Vytautui kada nors teko matyti.
Liepsna nesiblaškė kaip paprastas laužas — ant akmeninio aukuro sukrautų žemų ąžuolinių pliauskų stovėjo tiesi, auksinė, kaitriu pamatu, tarsi svečių laukianti šeimininkė. Vasaros saulėgrįža, Gabijos šventė. Malkas nešančios vaidilutės šnekėjosi pašnibždomis, bijodamos pažadinti tai, kas snaudžia po žeme.
Vytautas stovėjo prie aukuro, laukdamas pusbrolio.
Į slėnį iš Trakų atjojo dar prieš aušrą. Ona liko namie su metų ir mėnesio dukrele, o Vytautas vis dar nebuvo pripratęs prie to, kaip suvirpa širdis išgirdus vaiko verksmą. Prieš sėsdamas į balną paklausė žmonos, ar nenorėtų drauge pamatyti šventosios ugnies. Ona be jokios šypsenos atsakė, jog ugnis — vyrų ir vaidilučių reikalas, o jai dera prižiūrėti, kad niekas Trakuose nepasinaudotų diena, kai abu kunigaikščiai su sūnumis išjojo vienu metu. Sakydama tiesą, Ona beveik niekada nesišypsodavo.
— Duok kraujo, kunigaikštyti, — prabilo Krivis.
Senis stovėjo greta, pasirėmęs krivule. Vėjo ištaršyti balti plaukai krito iki juosmens, dūmų išgraužtos akys raudonavo, o akmeniniame veide nekrustelėjo nė raumuo. Jo draugijos Vytautas vengdavo: žynys niekada neaušindavo burnos veltui, tik įremdavo žvilgsnį, nuo kurio visi daiktai aplinkui imdavo atrodyti šiek tiek svetimi.
Vytautui ištiesus kairę ranką, Krivis plonu it lapas peiliuku brūkštelėjo per nykščio galiuką. Ištryškęs lašas nukrito į liepsną.
Ugnis palinko.
Nedaug — vos per pirštą. Liepsna vos pastebimai kryptelėjo į jo pusę, sušnypštė ir vėl išsitiesė.
Už nugaros pasigirdo trumpas juokas. Kaip visuomet negirdimai priėjo Jogaila, vilkintis paprastais balto lino marškiniais, kokius apsivilkdavo tik didžiosioms ugnies šventėms. Dešimtmetis berniukas buvo ne pagal metus išstypęs, laibas, tamsiaplaukis, viską pastebinčiomis ir nieko neišduodančiomis akimis. Algirdas neretai vadindavo sūnų savo klausytoju — ir Vytautas žinojo, kad tai ne pagyra.
— Ji tave myli, — tarė Jogaila. — Mačiau.
— Kraujas visur kraujas. Duok savąjį.
Jogaila ištiesė ranką po Krivio peiliuku. Pirmasis lašas nukrito ant žarijų.
Liepsna nė nekrustelėjo — neatšoko, nesusitraukė, neparodė jokio ženklo. Tiesiog sugėrė lašą kaip bet kurį kitą kvapą ir toliau degė abejinga.
Jogaila nuleido ranką. Veidas liko ramus — Vytautas jau buvo perpratęs, kad būtent tomis akimirkomis, kai pusbrolis aklinai užsidaro savyje, jo bruožai tampa visiškai nejudrūs.
— Ji kitaip valgo, — pasigirdo balsas.
Prabilo gal dvylikos metų mergaitė baltais marškiniais, juodais it samanos susivėlusiais plaukais ir žaliomis akimis. Aplink riešą tarsi gyva apyrankė vijosi geltonskruostis žaltys. Sėdėdama ant žemos trinkos, ji žiūrėjo į liepsną su ramiu abejingumu žmogaus, užaugusio greta pavojaus, kuris jo paties neliečia.
— Kuo tu vardu? — paklausė Vytautas.
— Eglė.
— Tu čia viena?
— Ne, — atsakė ji. — Ugnis yra.
Jogaila nusijuokė, šįkart kitaip, ir atsisėdo ant žolės prie pat pakylos. Iš kišenės išsitraukė obuolį, perlaužė ir pusę padavė Vytautui, nenuleisdamas akių nuo liepsnos.
Jie sėdėjo. Rasų diena driekėsi ilga, auksinė, pilna bičių, ir nuo ugnies kilo lengvos, matomos tik virpančiu oru bangos. Eglė tvarkė rąstus. Krivis dingo, kaip visada dingdavo, tarsi jo niekada nebūtų buvę.
— Tavo tėvas vėl išjojo į Maskvą, — pasakė Vytautas.
— Mums nepasakė, — atsakė Jogaila. — Aš sužinojau iš duonos. Kai kepėjai gavo įsakymą kepti džiūvėsius keturiems tūkstančiams žmonių, supratau, kad pulkai eina į rytus, o ne į vakarus. — Jis nusišypsojo. — Kiek save pamenu, jis moko mane skaityti savo tylą. Dabar skaitau duoną, nes kitų raštų man dar nerodo.
— Ir ką ji sako?
— Kad jis senas. Kad per daug pasiėmė džiūvėsių.
Vytautas pažvelgė į jį. Jis niekada nebuvo išmokęs skaityti Jogailos taip, kaip skaitė tėvą ar Oną. Tame veide buvo per daug sluoksnių. Bet kartais, ypač kai jie abu būdavo vieni, tas veidas padarydavo kažką paprasta ir nuoga, ir tada Vytautas matydavo prieš save ne klastingą pusbrolį, o vaiką.
— Man kartais pavydu, kad tavo tėvas sako viską garsiai, — pasakė Jogaila.
— Per garsiai.
— Skirgaila vis pasakoja apie šarvus.
— Kokius?
— Trakuose. Kai jus du paliko kieme.
Vytautas prisiminė.
1359 m. vasara, Trakai
Kiemas dvelkė arklidėmis ir dūmais. Vytautui buvo devyneri, ir jis jau žinojo, kad suaugusiųjų pokalbis už durų yra dalykas, kuris trunka ilgai ir niekada nesibaigia taip, kaip tikiesi.
Dėdė Algirdas atvažiavo su visa palyda. Jo žirgai stovėjo prie tvarto, jo tarnai niūniavo ruteniškas dainas, o prie vieno vežimo sėdėjo mažas, plonas berniukas tamsiais plaukais, kuris žiūrėjo į Vytautą nepasitikėdamas. Tai buvo Skirgaila. Penkerių. Jis kalbėjo lietuviškai su ruteniška tarsena, kaip kalba vaikai, kurių motinos gieda kita kalba, ir viską griebė anksčiau, nei jam ją pasiūlydavo.
Vytautas turėjo planą. Ginklinės durys buvo praviros: kažkas, matyt, nesuprato, kad dviem berniukams nereikia daugiau.
Viduje, tamsoje, kabojo skydai kaip dideli ratai, stovėjo ietys, sustatytos kaip miškas, o ant kablių tvyrojo šarvai, sunkūs, jau pradėję rūdyti ties pečiais. Kvepėjo tepalu ir senu prakaitu.
Vytautas paėmė tėvo grandininius marškinius. Jie svėrė daugiau, nei jis pats. Užsitempė juos per galvą, ir žiedai nukrito iki kelių, žvangėdami, o rankovės nusileido iki žemės. Jis užsidėjo šalmą, per didelį, kad pro jo angas ką nors matytų. Kai atsigręžė, Skirgaila jau stovėjo šalia, apsivilkęs savo tėvo kelionės šarvus, kuriuos buvo atsitempęs nuo vežimo: pilkesnius, plonesnius, su kelių skylėmis. Berniukas žiūrėjo iš po jų it pelėdžiukas iš uokso.
— Aš karalius, — pasakė Vytautas.
— Ir aš, — tarė Skirgaila.
Jie pažiūrėjo vienas į kitą. Vytautas žinojo iš pasakojimų, kad dviejų karalių nebūna. Bet žiūrėdamas į tą susiraukusį, įsitempusį veidą, jis nesuprato, kodėl tai turėtų reikšti, kad vienas iš jų turi eiti šalin.
— Tada abu, — pasakė jis.
Jie išbėgo.
Bėgimu tai pavadinti buvo sunku: klumpanti, žvanganti lavina. Žiedai skambėjo, šalmai nusmuko ant akių, kardai, užkabinti už diržų, braižė akmenį. Jie nubėgo per kiemą, aplink šulinį, pro vartų sargą Mingailą, kuris ištiesė rankas, norėdamas juos sugauti, bet pamiršo, kad abu per daug sunkūs, kad juos būtų galima sulaikyti. Vištos išsiskirstė. Vytautas juokėsi taip, kad skaudėjo šonus. Skirgaila rėkė iš džiaugsmo, plačiai atmerktomis akimis, ir Vytautas jautė jo godžią, ryškią laimę kaip kitą šilumą šalia.
Po šiaurine galerija stovėjo Butautas. Vytautas pamatė jį tik akimirką, pro šalmo plyšį, ir pamiršo, nes buvo devynerių ir nežinojo, ką reiškia veidas, užsidaręs kaip durys. Butautas ranka rėmėsi į stulpą ir nežiūrėjo nei į vieną iš jų. Jis žiūrėjo į laiptus.
Ant laiptų pasirodė dvi figūros. Algirdas, aukštas ir rimtas, sukryžiavęs rankas, sekė berniukus tokiu žvilgsniu, tarsi juos skaičiuotų. Šalia jo stovėjo Kęstutis, platus, apsivilkęs kailiniu, su kirvio randu skruoste, kuris nuo juoko buvo paraudęs.
— Lėčiau! — sušuko Kęstutis. — Lėčiau, lėčiau, jūs abu esate man sūnūs!
Nušokęs laiptais po dvi pakopas išsyk, Kęstutis sučiupo abu karaliukus, kai Skirgaila užkliuvo už ilgos rankovės, o jam padėti bandęs Vytautas pargriuvo ant viršaus. Pasilenkęs sugriebė juos į glėbį it du jauniklius, dvelkdamas šalna, oda ir žirgo prakaitu. Viena sunki plaštaka gulė Vytautui ant peties, kita — sūnėnui. Abiem teko po lygiai.
Ant laiptų Algirdas nejudėjo.
— Tu per daug dalini, broli, — pasakė jis.
— Turiu iš ko, — atsakė Kęstutis ir nusijuokė.
— Kol turi.
Vytautas, nesuprasdamas kodėl, ištrūko iš glėbio ir pažvelgė aukštyn. Algirdas žiūrėjo į brolį, ne į berniukus. Jo veide buvo kažkas, ko Vytautas tada nesuprato: išraiška žmogaus, kuris mato brangų daiktą, laikomą kitos rankos. Paskui jis nusišypsojo, vienintelį kartą per visą tą vizitą, plonai ir trumpai, taip, tarsi tai kainuotų.
— Skirgaila tai pasakoja kaskart, kai nori mane suerzinti, — tarė Jogaila prie ugnies. — Kaip tavo tėvas pagavo jus abu, kaip du jauniklius.
— O tavo žiūrėjo iš laiptų.
— Skirgaila sako, kad tada jis šypsojosi. Aš savo tėvo šypsantis nemačiau nė karto.
— Maniškis šypsosi visada, — tarė Vytautas ir tuoj pat pasigailėjo tai pasakęs.
Jogailos tyla jo nestebino. Jis tik pajuto, kaip po šonkauliais kažkas sustingo.
Jogaila žiūrėjo į ugnį. Balsas buvo labai lygus, kaip būna, kai žmogus bando pasakyti tai, ko niekas neprašė.
— Kartais pagalvoju, kad man būtų lengviau, jei tavo tėvas būtų mano. Jis pasakė tai taip lengvai. Sūnūs. Net nežinodamas, ką sako.
— Jis žinojo.
— Ne. Jis nežino, kad tai žodis. Jam tai tiesiog atsitinka.
Vytautas nepasakė, kad Kęstutis taip pat nelinkęs sakyti lengvų dalykų. Nepasakė ir to, kad tą dieną tėvas jam pačiam atrodė tolimesnis, nei šiandien. Jis nepasakė nieko, nes suprato, kad Jogaila prašo ne atsakymo.
— Aš tau atiduodu pusę, — pagaliau tarė jis. — Imk. Kada tik nori.
Jogaila pažiūrėjo į jį. Per ilgai, per atvirai. Ir vėl nusišypsojo, plonai, kaip jo tėvas.
— Tu nežinai, ką žadi.
Vakare, kai saulė nusileido už Gedimino kalno, o Šventaragio medžiai ėmė kvepėti sakais ir dūmais, Jogaila su tarnu išjojo į pilį. Vytautas liko. Jis turėjo išbūti iki saulėtekio: tokia buvo senoji tvarka, kad kunigaikščio kraujas išlaikytų ugnį per trumpiausią naktį. Krivis dingo. Likusios vaidilutės išsiskirstė miegoti. Prie pakylos liko Eglė su savo geltonskruosčiu žalčiu ir vienas vyras, nesuprantantis, kodėl nenori išeiti.
Jis atsiklaupė ir įmetė ąžuolo rąstą. Ugnis sutraškėjo. Žarijos po rąstu suspindėjo kaip sulaikytas žvilgsnis.
— Jai nereikia malkų, — pasakė Eglė iš šalies. — Ji prašo kito.
— Ko?
Eglė žiūrėjo į jį ilgai, žaliomis akimis, kurių dugno jis nematė. Žaltys ant jos riešo pakreipė galvą.
— Kad nepaliktum, — atsakė ji. — Tu vienintelis iš jų žiūri, kaip ji dega, o ne kaip ji šviečia. Ji tai žino.
— Aš niekur neišeinu.
— Dabar neišeini.
— Neišeisiu, kol pati nepaliepsi, — tarė Vytautas ir pirmą sykį per visą dieną nusijuokė, pasijutęs kvailai, kad taip rimtai šnekasi su vaiku apie ugnį.
Mergaitė nesišypsojo — tik rimtai linktelėjo, tarsi įsirašydama išgirstą pažadą.
Iki ryto jie sėdėjo vienas prieš kitą, žiūrėdami į žarijas. Aušra nuplovė žvaigždes ir perdažė ugnį pelenų spalva, ir žaltys, apsivijęs mergaitės riešą, užmigo. Vytautas pastebėjo, kad ranka, kuria davė kraują, vis dar šilta.