29  Algirdo Laužas

1377 m. gegužė, kalva virš Vilniaus

Laužui sukrovė daugiau ąžuolo, nei Birutei kada nors teko regėti vienoje krūvoje: ąžuolo ir liepos rąstai kilo it tvirtovės siena ant kalvos virš Neries. Vieni kamienai juodavo nuo senumo, kiti švietė šviežiai skelta mediena taip ryškiai, kad net akis gėlė. Kalva kvepėjo sakais, velėna ir saldžiomis suėjusių žmonių sumindžiotomis pienėmis.

Birutė stovėjo greta Kęstučio, per žingsnį už kairiojo jo peties, kaip derėjo žmonai. Vyras nejudėjo: plati nugara po juoda drobule, žilos, senoviškai supintos kasos, prie krūtinės priglaustas sidabrinis vilkas. Beveik aštuoniasdešimties metų senis dar niekada neatrodė toks tiesus.

Gegužė išpuolė šilta. Pašlaitės beržai skendėjo jaunoje žalumoje, saulė švietė nerūpestingai, tarsi nežinodama, kas čia vyksta. Tačiau po šia pavasario atokaita Birutė juto kitą, nematomą dvelksmą — senąją jūros nuojautą, kokia pakerta žvejams pakinklius prieš audrą. Tik jūros čia nebuvo: vien upę laikanti kalva ir tądien neįprastai nuščiuvę šilai.

Algirdo kūnas gulėjo laužo papėdėje ant neštuvų, įsuptas į baltą drobę ir pilką žygio apsiaustą. Ant krūtinės iš po sukryžiuotų rankų kyšojo juodo audinio kraštelis. Kas ten paslėpta, Birutė jau žinojo — vakar, sėdint dviese prie velionio, Uliana tylomis praskleidė apsiausto klostę ir tik tada pridūrė balsu: „Priėmė. Naktį. Nebegalėjo ištarti nė žodžio, bet pats kilstelėjo ranką.“ Našlė sėdėjo tiesi, su rožiniu tarp pirštų, sausomis akimis, o greta stovintis juodasis vienuolis žiūrėjo į žolę.

— Jis priėmė skraistę, — pasakė tada Uliana. — Jūsų žyniai neprieštaraus?

— Ugnis neklausia, ko prašei, — pakartojo Birutė Kęstučio perduotus paties Algirdo žodžius.

Dabar, ryškioje saulėje žiūrėdama į juodą audinio kraštelį, mąstė, kad abu tikėjimai čia susitiko be melo. Vienoje laužo pusėje vienuolis pusbalsiu skaitė rusėnišką maldą, o priešais su kreiva krivule stovintis Krivis klausėsi be jokios nuostabos. Prie tokio reginio nepratusi minia šnibždėjosi: stačiatikiai žegnojosi, pagonys nudelbė akis į žolę. Didysis kunigaikštis Algirdas Gediminaitis iškeliavo lydimas abiejų pusių dievų — jam pačiam tai būtų patikę.

Birutės akis užkliuvo ir už to, ko nepastebėjo kiti. Marija Vitebskietė seniai mirusi, o jos sūnūs Andrius ir Dmitrijus į laidotuves neatjojo. Kalvos papėdėje stovėjo tik juodai apsitaisę jų pasiuntiniai su kepurėmis rankose ir žiūrėjo į rąstus lyg į svetimą palikimą. Kvietimus prieš dvi dienas jiems išsiuntė pats Jogaila; broliai atsakė mandagiai, ir iš to šalto mandagumo buvo aišku, kad vieną dieną abu sugrįš su kalavijais.

— Mama, — tyliai pasakė balsas šalia.

Vytautas stovėjo greta, su žygio apsiaustu, ir žvilgčiojo į ją akies kraštu, kad niekas nematytų. Jam buvo dvidešimt septyneri, ir jis vis dar mėgo, kad ji pamatydavo viską pirma. Prieš kelias dienas jie su Jogaila nešė rąstus laužui, abu paraudę, apsiprakaitavę, ir juokėsi iš ko nors, ko niekas neišgirdo. Tarp jų buvo tai, ko Birutė nesuprato ir nenorėjo liesti: draugystė, tokia lengva, tokia nepastebima, kad jos negalėjo suvokti nė vienas iš jų.

— Žinau, — atsakė ji. Ne atsakymas, o švelnumas.

Jogaila stovėjo priešais laužą, baltai apsivilkęs, kaip liepė paprotys, tiesus, išblyškęs, su vilnonėmis pirštinėmis. Už jo, pusę žingsnio atsilikęs, stovėjo Skirgaila, žemesnis, platesnis, su sunkiomis akimis ir rankomis, kurių nežinojo kur dėti. Jis stovėjo ten, kur stovi tas, kuriam paskirta laikyti.

Krivis pakėlė kreivą lazdą.

Minia nutilo ne iš karto, o sluoksniais, kaip stingsta ledas. Paskutiniai nutilo vaikai. Birutė pažinojo senio balsą dvidešimt septynerius metus: žemas, užkimęs, nesiskundžiantis, išmokęs kalbėti per dūmus. Jis pradėjo ne giesme, o pasakojimu.

— Buvo šernas, kuris devynerius metus valgė priesaikas, — tarė Krivis. — Ir buvo vyras, vardu Sovijus, kuris jį pagavo.

Jis kalbėjo senąjį, daug kartų girdėtą pasakojimą, ir kiekvienas kalvoje žinojo kiekvieną jo žodį. Apie devynias blužnis, kurias suvalgė sūnūs. Apie pirmąjį sulaužytą žodį, sulaužytą prieš tėvą. Apie kelionę žemyn, pas Velnią, kuris nieko neima, tik žinias. Apie duobę, apie medžio šaką, apie bites ir kirminus ir apie tai, kaip vėlė verkė iš žemės. O paskui, kai atėjo ugnis, apie miegą: aš miegu kaip kūdikis lopšyje. Šią eilutę žmonės kartojo kartu su juo, tyliai, kaip kartojama malda.

Birutė jautė jos svorį. Visą gyvenimą ji buvo ją girdėjusi. Šiandien pirmą kartą išgirdo joje ne vėlę, o sūnus. Vyriausias deda pirmą rąstą, nes moka už blužnį. Jauniausias veda tėvą už rankos, o žyniai niekada nespręsdavo, ar iš meilės, ar iš baimės, kad tėvas sugrįš.

Ar Jogaila žino, kurį iš jų vaidina? — pagalvojo ji ir pažvelgė į jį.

Jogaila pakėlė pirmą rąstą. Mažą, lygų, ąžuolinį, paruoštą prieš apeigas. Nešė jį abiem rankomis tiesiai priešais save, žingsniuodamas lėtai ir matuotai, jausdamas į save įremtas minios akis. Prie laužo jis padėjo rąstą ties tėvo kojomis. Pastovėjo. Atsitraukė.

Veide nepasikeitė nieko. Birutė dar kartą suprato, kad šis penkiolikmetis niekada neparodys, kas jam skauda, ir kad tai ne stiprybė, o įprotis.

Eglė atnešė ugnį.

Septyniolikmetė vaidilutė vilkėjo baltus marškinius; juodi plaukai krito ant pečių, o tamsiai žalios akys žvelgė pro susirinkusią minią. Rankose mergina laikė molinį indą su Šventaragio žarijomis — atnešė jas pėsčiomis iš pat slėnio, kaip liepia senasis įstatymas, nė akimirkai nenuleisdama žvilgsnio nuo ugnies. Aplink riešą apsivijęs žaltys snaudė. Lėtai priėjusi prie laužo, Eglė stabtelėjo ir dirstelėjo į Krivį. Senis linktelėjo.

Mergina pakėlė indą ir priglaudė žarijas prie rąstų.

Nieko neįvyko.

Žarija spindėjo ant ąžuolo. Ąžuolas, sausas kaip kaulas, kvepėjo sakais, o žarija spindėjo. Trys kvėpavimai. Birutė juos suskaičiavo nejučiomis, nes taip nuo mažens mokė močiutė: skaičiuok, kai nežinai, ką daryti. Pirmas: niekas nejudėjo. Antras: Eglė nuleido akis. Trečias: Krivio pirštai, laikantys lazdą, pabalo.

Ugnis dvejojo.

Birutė tokio dalyko niekada nebuvo mačiusi, ir vis dėlto jį pažino. Žmogus ties slenksčiu. Žmogus, kuris žino, kad žengs, ir vis tiek užsimerkia prieš žingsnį. Kęstutis, ties jos kairiu petimi, neatsisuko, bet ji pamatė, kaip jo ranka pakilo prie sidabrinio vilko ir sugniaužė jį.

Tada liepsna įsikibo — staiga, visa vienu sykiu, kaip įsidega gerai sukrautas laužas, tik šįkart su keistu atkaklumu, tarsi peržengusi neregimą slenkstį. Ugnis šovė aukščiau žmogaus ūgio, auksinė ir žalsva, o per kalvą plūstelėjęs karštis privertė minią atšlyti per pusę žingsnio. Pašlaitėje laikomų žirgų žvengimas nuvilnijo per žmones. Vienas, baltasis, Algirdo mylimiausias, stovėjo ramiai nuleidęs galvą, kol kamanas laikęs žirgininkas greitai ir tvarkingai atliko senąją apeigą. Gyvulys nė nesuprato. Birutė užsimerkė, kaip užsimerkdavo visada, o atsimerkusi nebegirdėjo nieko, tik laužo ošimą.

Ir tada pasigirdo staugimas.

Atsklido iš visų pusių: iš girių, kalvų, Neries pakrančių ir tolimiausių, akimi neaprėpiamų šilų. Ne pavienis vilkas ir ne gauja — šimtai balsų susiliejo į vieną gausmą, senesnį už bet kokį žvėrį. Geležinis Vilkas su visu savo choru apraudojo dešimtmečius. Tas gaudesys suspaudė Birutei šonkaulius — ne baugus, o toks begaliniai graudus, kad net rodėsi negalįs priklausyti šiam pasauliui.

Minia sustingo. Vaikai užsispaudė ausis. Žirgai prunkšdami šoko piestu ir tirtėjo visu kūnu. Stačiatikių vienuolis nutraukė maldą ir pakėlė galvą. Net Krivis, per visas apeigas stovėjęs akmeniniu veidu, užsimerkė.

Birutė pajuto ir dar kai ką: sunkus, nuo mergystės nešiojamas Palangos gintaras ant krūtinės staiga atšalo it jūros dugnas. Liesti jo nenorėjo — ir neklausdama žinojo, ką akmuo pasakytų.

Šventaragio sutartis buvo nuvyta iš dviejų gijų — tą Birutė seniai matė per gintarą, o vėliau išgirdo ir iš paties Kęstučio lūpų vieną naktį prie jūros, kai vyras pagaliau išklojo visą tiesą jai vienai. Dvi gijos: vieną laikė vyresnysis brolis, antrąją — jaunesnysis. Dabar vyresnysis pleškėjo lauže. Žiūrėdama į baltus, pamažu pilkėjančius dūmus, kažkur giliai po žeme ir jūra ji pajuto, kaip pirmoji gija be garso išslysta iš mazgo.

Likusi gija įsitempė ir suvirpėjo.

Birutė dirstelėjo į vyrą. Kęstutis tebestovėjo toje pačioje vietoje, tačiau visa jo laikysena pasikeitė — tarsi dviese neštas rąstas staiga būtų užgulęs vieno petį.

Be žodžių suėmė jo delną, ir Kęstutis suspaudė jos pirštus taip stipriai, kad net suskaudo.

Staugimui nutilus, kalvą vėl užgulė tyla, tik spragsėjo liepsna. Vedami prie laužo, kiti žirgai žengė ramiai, nesispirdami, tarsi sektų paskui mylėtą šeimininką; Birutė į tą pusę nežiūrėjo — stebėjo dūmus. Užaugusi prie jūros žinojo, kad dūmai ir bangos tos pačios prigimties: kyla, krinta ir nusineša tai, ką žmonės atiduoda.

Nusikabinusi nuo kaklo putpelės kiaušinio dydžio gintaro lašą, Palangos moterų perduodamą iš kartos į kartą, sviedė į laužą. Gintaras sušnypštė, ir per visą kalvą pasklido sakų, saulės atokaitos bei sūraus vėjo dvelksmas. Saulės ašaros — pati nebežinojo, ar aukoja jas Algirdui, ar jiems visiems, likusiems gyviems.

Ir tada, iš beržyno už kalvos, prabilo gegutė.

Ku-kū. Vėl ir vėl, švelniu pavasario balsu, priklausančiu paprastiems dalykams. Kelios moterys pakėlė galvas. Birutė žinojo senąjį žaidimą: išgirdęs gegutę, paklausi jos, kiek tau liko, ir skaičiuoji. Vaikystėje ji klausdavo apie viską: kada ištekės, kiek turės vaikų, kiek metų prabėgs, kol vėl pamatys jūrą. Dabar ji nežinojo, ar nori klausti, bet kažkas jos viduje jau klausė. Ne apie save.

Gegutė šūktelėjo. Vienas. Du. Trys. Keturi.

Penki.

Ir nutilo.

Birutė ilgai klausėsi. Gegutė daugiau neprabilo.

Vakare, kai žmonės išsiskirstė, o laužo vietoje liko tik raudonas žarijų kupstas, ji su Kęstučiu sėdėjo kalvos viršūnėje, tyliai žvelgdami į slėnį. Dūmas kilo plonu, tiesiu stulpeliu. Žemai, šlaite, ruošėsi nakčiai sargyba. Vytautas jau buvo išjojęs su Jogaila į pilį, ir tolstantys jų balsai dar kurį laiką aidėjo sutemose — skambūs ir nerūpestingi.

— Ar bijai? — paklausė ji.

— Aš pažadėjau, — atsakė jis.

— Žinau. Girdėjau griaustinį.

— Pažadėjau, kad Algirdo sūnus bus saugus nuo mano rankos. Ne daugiau. Daugiau negalėjau.

— Kiek žodžių gali nešti vienas žmogus? — paklausė Birutė.

Kęstutis ilgai tylėjo. Žarijų atšvaituose išvagotas, žilabarzdis, sukumpęs senio veidas su randu skersai skruosto atrodė it iškirstas iš ąžuolo. Tačiau akys žvelgė tos pačios — tamsios ir rimtos, kokias ji išvydo prieš dvidešimt aštuonerius metus prie Palangos ugnies, kai svečias paklausė, ką kalba jūra.

— Tiek, kiek duota, — pasakė jis.

Ji padėjo delną jam ant skruosto, ant seno kirvio rando, ir jis užmerkė akis.

Penki, pagalvojo ji. Gegutė pasakė penkis.

Ir nieko neatsakė.