3  Vilniaus Užėmimas

1344–1345 m. žiema, Vilnius

Vartų skląsčius kažkas paliko atitrauktus tyčia.

Tai matėsi dar nuo kelio, šlapdribos tamsoje sujuodus dviem sunkioms ąžuolinėms durims, praviroms per delno plotį, ir tarpui tarp jų, tamsesniam už pačią naktį. Kęstutis timptelėjo vadžias. Už jo nugaros trys šimtai raitelių sustojo be ženklo — taip sustoja žirgai, pajutę iš pasalų dvelkiantį pavojų. Lietus plakė kailius. Nuo Vilnios kilo dumblu ir šlapiais pelenais atsiduodantis rūkas.

Iš plyšio išniro apsiaustu apsisiautęs vyras su neuždegtu žibintu. Mantigirdas, naktinės sargybos kapitonas, žemaitis, kuriam prieš dvidešimt metų pats Gediminas padovanojo kalaviją už tai, kad nepaisydamas įsakymo nesudegino kaimo.

— Pasakiau sau, kad nieko nedarysiu, — prabilo Mantigirdas, tarsi šnekėtųsi pats su savimi. — Nieko nekviesiu ir skląsčių neužtrauksiu. Jei kas nori įeiti, tegul eina, tik ne aš būsiu tas, kuris pastos kelią.

— Ar kas nors nubudo?

— Tie, kuriems derėjo nubusti, nemiega. O miegantys nenubus. — Mantigirdas pakėlė akis į kunigaikštį. — Tėvui būčiau pasakęs, kas negerai, ir jis būtų žinojęs, ko griebtis. O šitas man aiškina, kad Ordinas prašo taikos.

— Jis prašo.

— Ordinas neprašo, kunigaikšti. Ordinas pasiima, kai nusprendžia.

Kęstutis neatsakė. Taip ir liko neaišku, ar tą naktį Mantigirdas atkėlė vartus savo galva, ar kieno nors paprašytas. Tokio klausimo broliui neužduosi. Žirgo kanopos taip tyliai susmigo į kiemo purvą, kad visi kiti nakties garsai nuskambėjo dvigubai garsiau: lašai nuo stogų, tolimas šuns skalijimas, arklių prunkštimas.

Į miestą įjojo be garso. Prie slenksčių bolavo sniegas, nuo kiekvieno stogo kilo plona dūmų gija. Už vienos langinės pravirko kūdikis, bet kažkas greitai jį nuramino. Tolimas lojimas liovėsi. Kęstutis įsiklausė, ar nepasigirs sargybinių šūksnis, tačiau ausis pasiekė vien prislopintas kanopų čežėjimas sniege.

Pergalės džiaugsmo krūtinėje nebuvo. Prieš tris savaites — ne iš laiško, nes raštų neskaitė, o iš liežuvio nenulaikiusio pirklio — pasiekė žinia, kad Jaunutis per Rygos tarpininkus siūlo Ordinui žemaičių žemes iki pat Dubysos mainais į dvejų metų paliaubas. Žemaičiai buvo Kęstučio žmonės. Pašauktas raštininkas, baugščiai žvilgčiodamas į duris, pirklio kalbas patvirtino. Geras žmogus atiduoda tai, kas jo paties, — dingtelėjo tada Kęstučiui. Silpnas valdovas dalija svetima.

Jam ėjo keturiasdešimt aštuntieji. Vidiniame kieme nulipęs nuo žirgo, nusiėmė šalmą. Pro lietų dvelkė smilkalais iš Rusų gatvės, kur Algirdo žmona buvo pastatydinusi cerkvę, ir saldžiu dūmu iš Šventaragio slėnio, kur jau šimtą metų nė vieną naktį negeso ugnis. Prie menės durų budėjo dvi pilkos figūros. Nė viena nesnaudė ir nepakėlė ietigalio, o priėjęs arčiau Kęstutis po jų kailiais įžiūrėjo plonus, šviesius randus skersai gerklių.

— Ugnis neprieštaravo, — tarė vienas sargybinis, žvelgdamas pro kunigaikščio petį į tuščią kiemo tamsą.

Durys atsivėrė.

Jaunutis nemiegojo. Menėje degė vieniša lempa, o prie ilgo stalo, tėvo kėdėje, sėdėjo brolis su laišku rankoje ir juodu katinu ant kelių. Plaukai suvelti, apsiaustas susegtas kreivai. Ant stalo vėso nepaliestas dubuo sriubos, šalia gulėjo tvarkingai sukrauti dvylika pergamentų.

— Žinojau, kad kas nors ateis, — pasakė Jaunutis. — Maniau, kad Algirdas.

— Algirdas atjos ryte.

— Tada nenoriu čia būti, kai jis pasirodys. Jo veidas bus ramus, o aš nenoriu matyti ramaus veido. — Jaunutis padėjo laišką ant stalo. Baimės jo bruožuose nesimatė — veikiau palengvėjimas pagaliau išvydus tai, ko taip ilgai baiminosi. — Atjojai pirmas, kad jam netektų teptis rankų. Gražu, Kęstuti. Visada buvai teisingesnis už mus visus.

— Aš neatėjau tavęs užmušti.

— Žinau.

— Atėjau tavęs išvežti. Nė vienas Gediminaitis nepralies Gediminaičio kraujo. Mes ne Ordinas ir ne Maskva. Tėvas taip sakė.

— Tėvas daug ką sakė. — Jaunutis nuleido akis į katiną. — Jis sakė, kad aš turiu laikyti ugnį ir nesikišti į ginčus. Aš ją laikiau. Tik nesupratau, kad tuo metu degė visi kiti namai.

— Aš tau penkis kartus sakiau, kad vakarai dega.

— Taip. Ir aš rašiau laiškus. — Jis nusišypsojo. — Ar bent kartą tau jie pasirodė juokingi?

— Ne.

— Man pasirodė. Tik vėliau, ne tada, kai juos rašiau. — Jis pasimuistė, ir katinas nušoko ant grindų. — Ar nori mano kėdės?

— Ne. Ji ne mano.

Jaunutis pirmą kartą pažvelgė į jį tiesiai ir ilgai.

— Pažadėk man vieną dalyką. Nė vienas iš jūsų nepralies mano kraujo. Nei dabar, nei vėliau, net jei kada nors turėsiu sūnų, kuris užsimanys sosto.

— Pažadu.

— Tada aš gyvensiu, — tarė Jaunutis, ir šį kartą šypsena dingo. — Tai bus blogiau.

Algirdas atjojo su aušra. Atvedė šimtą raitelių — pusę jų rusėnų, su Vitebsko ir Polocko vėliavomis, visus iki kaklo aptėkštus purvu; paties žirgas vos laikėsi ant kojų. Kieme Algirdas nulipo nuo balno lėtai, sustingusiais nuo ilgo kelio sąnariais, ir nužvelgė viską paeiliui: vartus, menę, pilies kalną, dangų. Veidas liko neperprantamas.

— Kas žuvo? — paklausė jis.

— Niekas.

— Gerai. — Nusimovė pirštines. — Vadinasi, dar šeimos reikalas.

— Kas atidarė vartus? — paklausė Kęstutis, neįstengęs nutylėti.

— Mantigirdas.

Daugiau Algirdas nepridūrė nė žodžio. Apie tą naktį nebeužsiminė niekada gyvenime.

Dar prieš aušrą Kęstučio raiteliai buvo užėmę visas tris pilis. Aukštutinė pasidavė be mūšio, nes sargybiniai jau buvo įspėti. Žemutinė pasidavė be mūšio, nes jos vaitas dar miegojo. Trečioji, medinė, ant Plikojo kalno už Vilnios, kur glaudėsi skurdesnė įgula, vartus buvo atkėlusi pirmoji — ten niekam nerūpėjo, kas sėdi soste. Niekas nebuvo žuvęs. Palikęs Kreivojoje pilyje tris dešimtis savų vyrų, Kęstutis tuoj pat buvo apie ją pamiršęs.

Į menę broliai įžengė greta. Bajorai jau laukė susirinkę ir nuolankiai nuleidę pečius: Vilniaus kapitonai, Žemutinės pilies vaitai, kaklus įtraukę raštininkai. Jaunučio kėdė stovėjo tuščia. Pats jau krovėsi mantą, katino nebebuvo, tik dubuo atšalusios sriubos ir dvylika pergamentų tebegulėjo ant stalo. Algirdas paėmė viršutinį, perskaitė nė nekrustelėjęs lūpomis ir padėjo atgal. Kas ten buvo surašyta, niekas taip ir nesužinojo. Priėjęs prie sosto, Algirdas uždėjo delną ant atlošo ir trumpam nusuko žvilgsnį nuo rytų. Šalia stovėjo dvidešimtmetis vyriausias sūnus Andrius, ruteniškai pakirpta barzda, ir godžiai matavo akimis tėvo kėdę. Paskui Algirdas atsisėdo.

Niekas nesušuko. Niekas nepaplojo. Menė sulaikė kvėpavimą ir tada vėl ėmė alsuoti, lyg nieko nebūtų nutikę.

— Vilnius žiūrės į rytus, — pasakė Algirdas, ir nors jo balsas buvo tylus, jis užpildė visą menę. — Ten keliai į stepę ir pirkliai, ten mūsų duona ir mūsų sūnūs. Trakai žiūrės į vakarus. Ten ateina Ordinas. — Jis pažiūrėjo į Kęstutį. — Tu laikysi tai, ką ir taip laikai. Aš neklausiu, kaip.

— Aš nenoriu kėdės, — pasakė Kęstutis.

— Žinau.

— Aš nemoku sėdėti.

— Taip pasakė mūsų tėvas. — Algirdas pakėlė ranką. — Duok dilbį.

Kęstutis suėmė jo dilbį. Algirdo ranka buvo tokia pat sausa ir šalta kaip visada. Vyrai menėje žiūrėjo ir nesuprato, ką mato.

— Kai vienas kitam prireiks, — pasakė Algirdas, — pasakysime.

— Ar pasakysi?

— Pasakysiu, kai būsiu tikras, — tarė Algirdas, ir tai, kaip visada, buvo ir pažadas, ir atsisakymas.

Jaunutis išvažiavo prieš vidurdienį. Du vežimai, atsarginis arklys, trys tarnai, tyliai ašarojanti žmona ir senas rusų šventikas ilga žila barzda, glaudžiantis prie krūtinės skrynią su knygomis lyg kūdikį. Vežimams išriedėjus pro vartus, Jaunutis atsigręžė ir kilstelėjo ranką — ne atsisveikindamas, o tarsi prašydamas, kad jo nepamirštų.

Kęstutis stovėjo tarpvartėje. Kalbėti neketino, bet jau už vartų Jaunutis persisvėrė per vežimo kraštą ir per lietų šūktelėjo:

— Tėvas sakė, kad Gediminaičiai valdo todėl, jog nežudo vienas kito. Atsimink tai, kai pasidarys per daug patogu.

— Atsiminsiu.

— Tada gerai, — tarė Jaunutis. — Gal ne viskas buvo veltui.

Vežimai nuriedėjo į pietryčius, Smolensko keliu; Kęstutis žiūrėjo įkandin, kol gurguolė virto tamsiu taškeliu apsnigtame lauke. Šlapdriba virto tankiu sniegu. Jaunutis buvo pirmasis iš Gedimino vaikų, išvarytas savų brolių, ir nuo šiol pakartoti tokį žingsnį bus kur kas lengviau.

Būtų buvę daug paprasčiau, jei Jaunutis būtų buvęs blogas žmogus.

Už nugaros pasigirdo svetimi žingsniai. Su krivule rankoje, tamsiu apsiaustu ant apsnigtų pečių stovėjo Krivis, įbedęs akis į vežimų vėžes. Nustebęs neatrodė.

— Ar žinojai, kad ateisime? — paklausė Kęstutis.

— Ugnis žino, kas sėdi toje kėdėje ir kas rengiasi ją užimti. — Krivis atsigręžė ir pažvelgė į jį ne kaip į kunigaikštį, o tiesiai, vyras į vyrą. — Nukritus lapams, ateikite su broliu į slėnį. Be sargybos. Dievai neprašo daug. Jie prašo tik to, ką patys jau ketinate atiduoti.

— O jei nenorime?

— Tada ateikite ir pasakykite tai jiems.

Žynys nužingsniavo šalin, ir vis smarkiau krintantis sniegas užklojo pėdsakus greičiau, nei šie spėjo atšalti.

— Pas mane jis buvo atėjęs prieš metus, — prabilo už nugaros Algirdas, kurio žingsnių Kęstutis taip pat nebuvo išgirdęs. — Dar prieš tai, kai pasiunčiau tau raitelį.

— Ir nieko nesakei.

— Nežinojau, ką sakyti. Nieko neprašė — tik ateiti, kai ateis metas. — Algirdas žiūrėjo į sniegą, baigiantį užpustyti Krivio pėdas. — Dar nesu girdėjęs, kad jis ko nors prašytų dukart.

— O jei paprašys per daug?

— Tada pasakysime „ne“.

Kęstutis pažvelgė į brolį. Algirdo veidas liko ramus, ir vien iš tos ramybės buvo aišku: nė vienas iš jųdviejų neturi supratimo, kuo gali baigtis toks „ne“.