27  Juodas Šuo

1375 m. žiema, Vilnius

Šuo atsirado Kūčių savaitę ir daugiau nesitraukė.

Jogaila pastebėjo jį trečią dieną, nes pastebėti buvo jo darbas. Jam buvo trylika, bet tėvo namuose metai skaičiuojami kitaip. Šuo sėdėjo žemutinės pilies koridoriuje, tarp tėvo miegamojo durų ir laiptų į aukštutinę menę: juodas, vidutinio dydžio, be antkaklio, be randų, su pastoviu, jaukiu žvilgsniu, kokį turi gerai pavalgę šunys. Sniegas netirpo ant jo kailio. Tai Jogaila užrašė sau pirmąja eilute.

Sargybiniai pasakojo bandę jį išvyti penkis kartus. Sykį pagrasino ietimi, bet šuo tik nužvelgė kareivį su mandagia panieka, lyg išgirdęs nepadorų keiksmą, ir sugrįžo į vietą, vos sargybiniui nuėjus. Ant slenksčio jam padėdavo raugintų kopūstų, alaus, kaulų — nė nepauostydavo. Pagonys tarnai ant slenksčio paliko duonos su druska, kaip liepia paprotys nežinomiems svečiams, ir rytą rado nepaliestą. Duona kvepėjo skaniai, ir tai įbaugino šeimyną labiau už viską.

Uliana, jo motina, sustojo prieš šunį su šventintu vandeniu. Ji pašlakstė, pasakė kelis žodžius ruteniškai, ir ant snukio užtiškus lašui šuo tyliai sušnarpštė, papurtė galvą ir vėl ramiai sužiuro į Jogailą.

Visada į Jogailą. Jis prisiminė tokį šunį. Prieš septynerius metus, prie tvarto, kai jam buvo šešeri, jis ištiesė jam duonos garbaną ir tarė „Eik“, o šuo pažiūrėjo į jį, ne į duoną, ir nusisuko kantriai, kaip pasitraukia tarnas, žinantis, kad bus pakviestas vėliau. Motina tada persižegnojo. Jogaila ilgai laikė tai vaikystės įvaizdžiu, o dabar, žiūrėdamas į šunį koridoriuje, suprato, kad jo skaičiavimas, matyt, prasidėjo anksčiau už jo paties.

Pirmą savaitę jis laikė tai atsitiktinumu. Antrą savaitę jau žinojo geriau. Šuo sėdėjo ne prieš duris, o prieš jį, kad ir kur jis atsistotų koridoriuje, ir žiūrėjo ne į kūną, o kiek aukščiau: ten, kur kiti žmonės laiko savo mintis.

Jogaila žinojo, ką žmonės kalba apie tokius šunis. Velnias, sakė kalvis, kuris dirbo prie pilies vartų. Velnias, sakė motina, ir dar kelis kitus žodžius, kurių prie sūnaus paprastai nevartodavo. Pagonys žinojo, kad Velnias nėra blogis, o tik alkanas, ir todėl druską dėjo ant slenksčio. Jogaila nepriėmė nė vieno iš šių paaiškinimų. Jis stebėjo ir skaičiavo.

Uliana atėjo į jo kambarį vieną vakarą, ko nedarydavo be reikalo. Ji sėdėjo ant suolo, pakalbėjo ruteniškai apie tėvo kosulį, apie vyskupus, apie savo brolį Michailą Tveriškį, ir tik tada, žiūrėdama į savo rankas, pasakė:

— Jis žiūri į tave.

— Žinau.

— Tada žegnokis, kai praeini.

— Žegnojuosi.

— Ne iš širdies. — Motina pakėlė akis; kad jos protas aštresnis už paties tėvo, rūmuose geriausiai žinojo būtent Jogaila. — Esu mačiusi tokių svečių. Jie visuomet išnyra, kai namuose kas nors rengiasi mirti. Patys nieko nesiūlo — laukia, kol pasiūlysi tu.

— Nieko nežadu, mama.

— Teisingai. — Pakilusi nuo suolo, Uliana paglostė sūnui petį, neatitraukdama akių nuo durų. — Ir nežadėk — net kai rodysis, jog tai nė nepanašu į pažadą.

Šuo išdygdavo koridoriuje vos išsiskirsčius tarybos bajorams. Visuomet iš kairės pusės, o prieš pat sutemas prapuldavo. Kasdien pasislinkdavo per kelis žingsnius arčiau tėvo miegamojo durų — neskubėdamas, tarsi neabejotų, kad anksčiau ar vėliau bus įleistas.

Tėvas kosėjo kas naktį. Tai irgi buvo skaičiai.

Jogaila skaičiavo ir kitus dalykus. Andrius turėjo Polocką ir savo pulkus, Dmitrijus Brianską, ir abu buvo vyresni, patyrę, krikštyti, pripažinti. Motina skaičiavo kitaip, ir jos sumos visada baigdavosi jo vardu. Jis pats turėjo tėvo namus, vieną tylėjimo mokyklą ir šiek tiek laiko.

Trečios savaitės dieną Jogaila nusprendė paeiti paskui jį.

Sutemus šuo atsistojo. Pasirąžė. Jis apsisuko koridoriuje, nė karto neatsigręždamas, ir nubėgo laiptais žemyn, per kiemą, pro sargybą, kuri atsitraukė savo noru, ir išėjo pro apatinius vartus. Jogaila sekė, apsivilkęs paprastą apsiaustą, be palydos. Sniegas girgždėjo po batais. Šuns pėdsakai buvo paprasti, kaip bet kurio gyvūno, tik aplink kiekvieną duobutę sniegas buvo ištirpęs: liko plonas žiedas plikos, sausos žemės.

Šuo nuvedė jį prie Vilnelės, pro paskutinius medinius namus, į tą vietą, kur upė, užšalusi, sukdavo malūno ratą. Malūnas buvo senas, juodas, sulinkęs ant vienos pusės, ir jame šviesa degė, nors šiuo metu nė vienas malūnininkas nemalė.

Ratas stovėjo. Vanduo po ledu tekėjo, Jogaila girdėjo jį, bet ratas stovėjo.

Šuo sustojo prie durų ir atsisėdo. Jogaila pastovėjo. Jis žinojo, ką daryti: apsisukti ir grįžti, tarti sau, kad pasimatė Vilniaus žiemos nuobodulys. Bet jis nusprendė, kad tai būtų nesąžininga. Kai kas nors jį kviečia, vertėjo bent sužinoti kodėl.

Jis atidarė duris.

Viduje buvo šilta, pernelyg šilta, ir kvepėjo ne miltais, o popieriumi, siūlais, vašku ir kažkuo labai sausu. Prie stalo, užverstos knygomis, sėdėjo žmogus. Mažas, tvarkingas, apsivilkęs tamsiai žaliu kaftanu, kuris buvo per gražus malūnininkui, su aukšta skrybėle, kurios nenusiėmė nė troboje, ir pirštinėmis. Jis kažką skaičiavo plunksna.

— P-p-prašau, jūsų malonybe, — tarė jis ir pakilo. Pakilo per greitai, ir kėdė sukrypo. — Atsiprašau. Kur mano manieros. Jūs taip anksti. Maniau, jūs kitą savaitę.

— Aš nesu čia atėjęs, — pasakė Jogaila.

— Žinoma, žinoma, — mandagiai sutiko vyrukas. — Jūs tik sekėte šunį.

Jogaila žvilgtelėjo atgal. Šuo gulėjo prie krosnies, nuleidęs galvą ant letenų, ir nežiūrėjo į nieką.

— Kodėl šuo?

— Žmogaus jūs būtumėte išsigandęs, jūsų malonybe. Šuo mandagiau.

Jogaila apsidairė. Knygų buvo daug. Ant lentynų, ant grindų, ant palangių: sunkios, odinės, juodais apvadais, ir ant kiekvienos nugarėlės buvo smulkus užrašas. Jis perskaitė vieną: Malūnininko duktė. Kitą: Rygos pirklio našlė. Trečią: Miestas, žiema.

— Jūs kas?

— Mažas žmogus, jūsų malonybe, — atsakė vyrukas. — Raštininkas. Mano darbas surašyti. Čia visi turi savo puslapį, jūs suprantate. Kas ką skolingas, kas ką žadėjo, kas ką ketina pažadėti. Smulkmenos. — Jis žvilgtelėjo į Jogailą iš po kaktos. — Mano šeimininkas tvarkos mėgėjas.

— Kuris šeimininkas?

— Tas, kuris laukia.

Jogaila pastebėjo, kad jo rankos nedreba. Tai jį nustebino. Jis vis dar kalbėjo lėtai, kaip mokė tėvas, tarp žodžių paliekant tuščios vietos.

— Perskaityk, ką turi apie mane.

Raštininkas sudvejojo. Paskui, nuolankiai, tarsi nenorėdamas, bet ir negalėdamas atsispirti, paėmė iš lentynos pilkšvą knygelę, prirašytą beveik iki galo, ir atvertė vienu judesiu.

— J-Jogaila Algirdaitis, — perskaitė jis balsu, trumpai kostelėdamas. — Sveikas. Nuovokus. Skaito. Daug skaito. Nepasitiki. Meluoja retai, bet kai meluoja, tai gerai. Nori… — Jis pakėlė galvą. — Čia aš turiu klaustuką. Aiškiai nori to, ko dar nesugeba pavadinti. Pažadų nėra. Skolų nėra. Dar.

Jogaila pajuto, kaip šaltis nusileidžia jam per kaklą. Ne iš baimės. Iš susidomėjimo.

Nelaukdamas naujo klausimo, raštininkas įniko versti lapus toliau, negalėdamas atsispirti amato įpročiui ir pusbalsiu murmėdamas sau po nosimi. Jogaila spėjo nugirsti kelias eilutes: kepėjo skola; pasenęs, bet tebegaliojantis kapitono įžadas; sidabru prekiaujantis Rygos pirklys Hanulas — truputį įsiskolinęs, kol kas laisvas. Pastarasis vardas įstrigo atmintin: buvo girdėjęs apie tą vokietį kaip apie žmogų, kuris niekada nieko neprašo ir todėl nekrenta į akis.

— Kas yra „dar“?

— Aš tik skaitau, jūsų malonybe. Tai kas parašyta.

— Kas parašė?

— Mano šeimininkas. — Raštininkas atsargiai uždarė knygą. — Bet jis neturi veido, jūsų malonybe. Atleiskit. Dar neturi. O be veido derėtis nemandagu, ir jis, jūs žinot, labai mandagus. Todėl nieko nesiūlo. Jis tik užrašo.

— Aš nieko neprašau.

— Žinoma, kad ne. Visi taip sako. Jūsų tėvas, pavyzdžiui, irgi nieko neprašė. Penkiasdešimt metų. Kosulys vis tiek prastėja.

Jogaila žengė žingsnį. Raštininkas atsitraukė, nusilenkė, nusiplėšė skrybėlę, ir Jogaila pamatė, kad po ja yra tik plaukai, tvarkingai sušukuoti, lygūs ir paprasti, ir nieko daugiau. Tai buvo daug blogiau už ragus.

— Atsiprašau, — pasakė raštininkas. — Aš perlenkiau. Aš tik skaičiuoju, jūsų malonybe. Tik skaičiuoju.

Jogaila paliko jį ten, su skrybėle rankoje ir knyga ant stalo. Jis neėmė nieko, nepasakė nieko, nepažadėjo nieko. Kai išėjo į šaltį, už nugaros girdėjo girgždesį: ratas, stovėjęs prie ledo, pajudėjo. Lėtai, tarsi pajutęs, kad laikas.

Eidamas atgal jis rado paaiškinimą. Ordino šnipas, apsimetęs raštininku, išmokytas šuo, knygos, kuriose kaupiama tai, ką žmonės sako vienas apie kitą. Viskas atitiko. Viskas buvo nuobodu ir protinga, ir būtent todėl jam pasidarė bloga: jis ėjo per sniegą ir suprato, kad jam labiau patinka tas paaiškinimas, kuris nekainuoja nieko.

Į pilį sugrįžo vėlai. Šuo, žinoma, jau tupėjo prie tėvo durų ir pasitiko jaunuolį ramiu šeimininko žvilgsniu, tarsi sulaukęs laiku grįžtančio svečio.

Jogaila priėjo prie slenksčio. Jis nenorėjo žengti per šunį, nes žinojo apie tą prietarą. Šuo, tarsi supratęs, pasislinko į šalį, palikdamas laisvą taką pro duris.

Tėvas gulėjo. Kambarys kvepėjo aliejumi, vašku, drėgnomis antklodėmis ir žeme, tuo bendru kvapu, kurį turi miegamieji senų žmonių, kurie nebeišeina. Šalia lovos degė viena žvakė. Algirdas sėdėjo pusiau atsirėmęs, ir skruostikauliai atrodė aštresni, nei prieš savaitę. Jis neatsisuko, kai Jogaila įėjo. Žiūrėjo į langą, kur nebuvo nieko, tik tamsa.

Jogaila norėjo paklausti, ar tėvas žino, kas yra tas šuo ir ko jis laukia, bet jau žinojo atsakymą.

— Tavo šuo prie durų, — pasakė jis.

— Ne mano.

— Jis žiūri į tave.

Jogaila nesiginčijo. Jis priėjo ir atsisėdo ant suolo prie lovos, kaip sėdėdavo vaikystėje, ir laukė, nes žinojo, kad tėvas atsakys tik jei yra ką pasakyti.

Algirdas ilgai tylėjo. Krūtinę suplėšė kosulys; Jogaila padavė vandens. Atsigėręs tėvas nusišluostė lūpas ir po kelių dienų pertraukos įdėmiai pažvelgė į sūnų. Akys švietė skaidriai it žiemos dangus.

— Kas siūlo atsakymą, kol nesi paklausęs, — pasakė jis lėtai, — tas jau žino klausimą.

Daugiau jis nepasakė nieko. Jogaila ilgai sėdėjo, žiūrėdamas į žvakę, ir vis laukė pratęsimo, kuris neatėjo. Tai buvo vienintelis patarimas, kurį tėvas jam davė savo gyvenime.

Jis jį prisiminė, kai po penkių metų pirmą kartą išgirdo, kaip prie ausies šnabžda jo paties balsas.